Eilėraščiai apie Vilnių

Erminija Deviatnikovienė (Rumševičiūtė). Slapyvardis – Er Minija.
Gimė Šiauliuose. Nuo šešerių metų norėjo būti lietuvių kalbos mokytoja. Studijas pradėjo Šiaulių Pedagoginiame institute. Penktame kurse iš Šiaulių buvo perkelta į atsidariusį ŠPI Klaipėdos Muzikos fakultetą, ten 1972 m. jį baigė. Įgijo lietuvių kalbos, literatūros ir muzikos specialybę. 42-jus metus dirbo lietuvių kalbos mokytoja Klaipėdoje, Ukmergėje ir Vilniuje. E. Deviatnikovienė – trijų respublikinių skaitovų konkursų laureatė. Ji yra išleidusi šešias eilėraščių knygas (per 600 eilėraščių). Rašo apie save, apie Lietuvą, apie ekologiją ir Visatos problemas. Sukūrė eilėraščių apie Vilnių. Mėgsta skaityti filosofines, psichologines, mokslą populiarinančias knygas. Yra Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto klausytoja.
Pateikiami poetės eilėraščiai ir du Justino Marcinkevičiaus laiškai, parašyti Erminijai Deviatnikovienei.

 

xxx

Ar dar prisimenate Vilniaus liepas,
ar jų šešėlį kaitroje dar jaučiat.
Ar jūs dabar stovėtumėt kaip siena,
jeigu galėtumėt jas vėl atgauti.

Deja, sumenko žmonės, ne tik medžiai –
karalių kelyje plonos rykštelės.
Pradingo neįamžintieji sodai.
Nuliūdęs Vilnius savo liepų gedi.

xxx

Bernardinų sodas,
apsvaigęs nuo sniego,
nežino, kur  pradžia – pabaiga.
Ant žemės
ženklų nelieka,
einu per sodą, kaip ta varna, viena.

Man keista,
koks virsmas
toj baltoj, pažįstamoj juostoj.
Jei ne varnos
šaižus riksmas,
taip ir likčiau, įklimpus prie gluosnio.

xxx

Gintaras nuo Baltijos,
iš paslaptingo aisčių krašto
turėjo savo kelią,
lyg būtų sidabro – aukso lydinys.
Ir vėjų dievas
Itakės vėją kelia,
dar užsilikusį nuo Odisėjo,
kad vėl atgimtų kelionės ilgesys.

Nuguls valdovių kaklą
skaidriausi vėriniai,
saulės kraštai bus pakerėti.
Laivai atgal į kelią leisis,
ir baltų krašto gintarai
juos saugos nuo piktos akies.
Pirkliai žinos, kur bus, kai vėjai keisis.

xxx

Išlukštena
Vilnių iš rūkų
prabėganti debesimis
deivė Junona
ir meta
mergytėms ant galvų
tik prasiskleidusią
aguoną.

Fontanai
vėl kvėpuoja tyrumu,
ir naktys
atneša paguodą.
Pavasaris,
apsvaigęs nuo jausmų,
mato, kaip tolsta
šokanti Junona.

xxx

Kaip nurausta bažnyčių skliautai,
kylant saulei,
kokios pasakų aušros
klajoja po Vilnių.
Tas kraštovaizdis skleidžia
švytėjimą aukso –
net akmuo grindiny
atsimerkęs sušvyti.

Įdienojus tyla
susiskaldo į garsą
ir susipina
smuikai ir būgnai į viena.
Miestas vaikšto, kvėpuoja
ir ritmą suardo
virš galvų, nelauktai,
debesų gobelenai.

xxx

Kas sakė, kad Vilniuj
nėra bangų ošimo.
Pajuskit rytą artėjantį
vidurdienio cunamį.
Jei iš pradžių pabyra
paskiri garsai be rimo,
paskui lyg jūra
plaka ritmą gatvių.

Čia viskas skuba –
medžiai, žmonės, laikas.
Ir mus pagauna
pragariškoji priklausomybė.
Bet vakarais laimingas
atsikvepi kaip vaikas –
gal tie varpai bažnyčių
atneša ramybę.

xxx

Kiek daugiaaukščių Vilniuje namų,
kiek apleistų, nedžiuginančių sodų.
Žinau, negrįš. Ir man labai graudu,
kad tie gyvenimai pradingo. Rodos,

sužydi baugštūs medžiai, o žiemom
kietai užmiega, nes išgirst nenori,
kaip ta močiutė sako pašnibždom –
žiūrėk, vaikel, čia buvo mūsų sodai.

xxx

Lietuje skamba Vilnius
kaip didelės burės.
Ant viduramžių grindinio
byra aštrūs lašai.
Nuo namų ir bažnyčių
srūva krištolo siūlės
ir sukrinta į upę.
Plaukia Vilnius lėtai.

Įsisupę į miglą
miega žydintys krūmai.
Žmonės debesis glosto –
dangus taip žemai.
Virpa Vilniaus erdvė
ir karalių karališki rūbai
kyla burėm.
Plaukia Vilnius per lietų lėtai.

xxx

Kokia tamsa, koks liūdesys
Barboros menėse –
brokatai ir šilkai
ant lovos išsisklaidę.
Perlai ir brangakmeniai
rūdys greit žemėse.
Bet ne dabar.
Dar neatėjo laikas.

Mįslingai šypsosi,
pakilusi virš mūsų –
ji išlukšteno paslaptį,
ji saugo žinią.
Be praeities visi pasauliai
tyliai griūtų,
nugrimztų paauksuotoj taurėj
rausvo vyno.

Ji dar gyvens,
ji vilsis ir tikės tik meile –
paženklinta likimo
būti amžinai gyva.
Net ir dabar jos daug kam reikia –
tiek amžių
laiko ją iškėlus Lietuva.

xxx

Laukinės upės
neprijaukinsi,
ji nešasi
miestus, vardus.
Pramaišiui plaukia,
neatsirinksi.
Laikas
išplauna krantus

Upės prisimena,
kas iš jų gėrė.
Šaltiniai
mintis užrakina.
Žmonės nuo amžių
vandenį sėmė,
skiesdami
kraują ir vyną.

Saulei bekylant
sengirės šneka,
vargonais
žaibai sugriaudžia.
Žmogus lyg dovaną
vandenį semia.
Kūnui ir sielai.
Aukai.

xxx

Nušniojo, nuvilnijo
devynios lietaus bangos.
Nuplovė gatvių smėlį
ir sielos neramumą.
Gali per Vilnių eiti –
nuo saulės akys anka –
ir jaustis lyg bažnyčioj,
klūpodamas per sumą.

Koks baltas, koks pražydęs
senamiesčio gatvynas,
nulietas aukso dulkėm,
palaimintas bažnyčių.
Tas jausmas – amžinybė,
tas jausmas – ką tik gimęs.
Lietaus bangų nuplautas,
toks baltas, toks pražydęs.

Erminija D.

xxx

Pražydus Vilniuj sakuroms,
einam per pienių galvas.
Patys sukūrėm Pragarą,
kad sirptų Rojaus spalvos.

Po kojom išsigandusios
mažytės pienių saulės.
Norėčiau jus apsaugoti –
pridengt po savo sauja.

xxx

Praėjusių amžių
Lietuvos karalių
ištikimos žmonos,
lyg be karūnų,
be regalijų,
tokios drovios.

Regiu, kaip švelniai
kūdikį glosto,
išlydi karį.
Kaip visą žemę
nori paguosti.
Lyg ne karaliai.

Nors pilko šydo
vėliavos dengia
vardus ir veidus,
aš Jus prisimenu.
Galvą nulenksiu,
Jums  leidus.

xxx

Prieš aušrą girdisi raitelių gausmas,
vėliavas kelia Aukštojoj pily.
Vanduo upelėj pramaišiui su kraujo
blyškiom srovėm. Bus puotos. Grįš visi.

Barbora laukia savo kunigaikščio –
perlo didumo ašaros nudžius.
Virš Vilniaus nebeliks to melo raiščio,
tiek metų plakusio keršto gandus.

Bus džiaugsmo rytas. Miestelėnai kelias,
gagena žąsys Vilniaus vidury.
Ir staltiesėm baltom nušvinta menės –
Bona išvyksta. Ak, dar taip anksti.

xxx

Saulė
tarp bokštų pasiklysta
ir medžiai sąla
nuo užgriuvusios šviesos.
Eini per Vilnių
ankstų rytą
ir patenki
į kuždesius dienos.

Čia kunigai, prekeiviai,
karietos dengtos,
sunkūs vežimai,
žvėrienos prikrauti,
grakščios bajorės,
ubagai, studentai,
kvapai,
akmens ir kraujo sujaukti.

Visi mes
laiko juostom susluoksniuoti –
jūs matot mus, mes jus.
Atvertus amžių bylą,
šventa ramybė
viduramžių keliais klajoti,
Vilniaus istoriją skaityt,
kai saulė kyla.

xxx

Vaikštau
po baltą senamiestį,
kur gyvi
šimtamečiai kiemai
kalba
apie nuneštą praeitį,
ten gatvės – 
kunigaikščių vardais.

Upė,
nugramzdinusi kraują,
teka buvusių
vėjų ritmu.
Varpai
nenutrūkstamai gaudžia,
kad nutoltų
nuo mūsų minčių

visas blogis,
kuris dar tūno
po skliautais,
po upių vagom.
Sukrinta
žvaigždės runom
ir nulyja
Vilniaus kalvom.

xxx

Sniegas Vilniuj
toks baltas,
medžių šakos linksta.
Dar žiema,
bet Subačiaus gatvėj –
langas,
svogūnais gražiai apsodintas.

Taip lengva
stovėt ir žiūrėti
lyg į savo vaikystę,
kaži kur užsilikusią
viduržiemį
be palto
prie Šiaulių Raudonos bažnyčios.

xxx

Vilniuj, ant septynių kalvų, jaučiu per kraują,
kaip po manim rūdija mintys, ginklai ir vardai.
Karaliai miega, taip ir nesuspėję karūnuotis,
turtingi ir bežemiai ar paprasti kariai.
Lietuviai, vis dar nenusprendę, kuo tikėti.
Čia badas, maras niekur neprapuolė.
Po sluoksniais pelenų visi sugulę –
net tie, kas buvo pakviesti į Lietuvą, čia liko.
Kitatikiai spalvingi svetimšaliai, pralobti panorėję.
Ir aikštėje, prie Katedros, suklupę ubagai,
ir kunigai, apeidami šventorių, laiminę per krikštą,
ir motinų rauda, ant kelio pabirus akmenėliais.
Ir kraujas čia sumišęs su giesmėm. Karai, karai…
Nelaimės ir Šlovė per Lietuvą praūžia,
iškelia Lietuvą kaip Laisvės slėnį
per vardą, žodį, mintį
ir nenustoja stebint pavasariais
ant septynių kalvų galaktikom žibučių.
Tik praeitis   
neleidžia mums pamiršti
praeities.

Justino Marcinkevičiaus laiškai, parašyti Erminijai Deviatnikovienei.