Šių atsiminimų autorius Vilmantas Paulauskas 1980–1982 m. dirbo sanitaru Vilniaus psichiatrijos ligoninėje Vasaros gatvėje.
Nuotraukoje Vilniaus Vasaros gatvės ligoninė. 2019. Nuotrauka Sauliaus Žiūros.

1980 metų žiema. Po audringai praleisto šeštadienio („Tauro ragas“, Vizbaro diskoteka ir t. t.) žadintuvas subirbia 5.30. Laikas važiuoti į darbą. Į Vilniaus psichiatrinę ligoninę Vasaros gatvėje. Ten aš dirbau sanitaru (dabar tos pareigos vadinasi slaugytojo padėjėjas).

16 ir 3 maršruto troleibusai (tada Nr. 3 važiavo tuometiniu Lenino, dabar Gedimino prospektu) ankstų sekmadienio rytą nuvežė mane iš Lazdynų iki Meno mokyklos stotelės labai greitai. Sekmadienis… Gatvės tuščios (jose automobilių būdavo mažai ir darbo dienomis). Troleibusą pralenkė vos vienas kitas automobilis. Nebuvo jokių Lexus, Volkswagen ar Kia. Tada Žiguliai buvo prabanga. Ir jokių pižoniškų išsidirbinėjimų su numeriais (001, 002 ir taip iki idiotiškai savikritiško 009). Numeriai tuomet buvo juodi, o ženklai jame balti. Trys kirilicos raidės ir keturi skaičiai. Viskas.

Tėtis turėjo Moskvičių ir juo važinėdavo tik vasarą ir tik į sodą. Sakė, kad negali pakęsti žeminimosi prieš autoserviso meistrus, kai Moskvičius sugesdavo. O žemintis reikėdavo, nes atsarginių dalių niekur nebuvo. Variantų nedaug – pirkti turguje arba ieškoti blato servise.

Neskubėdamas perėjau Olandų gatvę, pasukau į Vasaros ir už 100 metrų atsidūriau prie psichiatrinės ligoninės vachtos. Sargas mane pažinojo, tad pasisveikinęs praėjau pro jį ir pakilau stačiu kalnu į pirmą vyrų psichiatrijos skyrių.

Žinojau, kad šiandien dirbsiu 6-oje palatoje. Nežinau, iš kur toks sutapimas su Čechovo nemirtingu kūriniu. Gal atsitiktinai numeris sutapo?

Palata Nr. 6 – pastovaus stebėjimo palata. Sanitaras ten turėdavo budėti ištisą parą. Todėl, kad pacientai ten gulėdavo „neprognozuojami“. Jeigu tapdavo „prognozuojamu“ – išleisdavo į skyrių. Ten buvo įdomiau – televizorius, kartais galima išeiti į aukšta tvora aptvertą kiemelį. Šio skyriaus ligoniai nelabai bendraudavo tarpusavyje.

Sanitarui iš visų baldų – suoliukas, prisuktas prie grindų varžtais. Kad niekam nekiltų noro juo pasišvaistyti palatos prieblandoje. Palatoje buvo 12 lovų. Saulės ten nebūdavo niekada – langelis mažas, grotuotas, retai kada uždaromas. Už jo – tankios medžio šakos. Kiaurą parą degdavo neryški lemputė. Dėl to palatoje viskas atrodydavo kaip nespalvotame filme.

Kvapas… Išmatų ir surūgusio šlapimo kvapas buvo įsigėrę į sienas amžiams. Maždaug pusė pacientų varė po savimi kaip pasiutę. Ir nieko negalėjai jiems padaryti. Todėl buvo išrastas nuostabus sprendimas – tokiems čiužinių neduoti. Vis tiek sumyš ein moment… Gulėdavo ant geležinių spyruoklių ir klijuotės. Pampersų tais laikais nebuvo. Manau, kad tai buvo kažkokio ūkvedžio iniciatyva. Vatinis sumyžtas čiužinys turi bjaurią savybę – jo neįmanoma išskalbti. Kas bus, jeigu visi pradės tuštintis ant vatinio čiužinio? Teisingai, čiužiniai greitai baigsis. O tarybiniais laikais viskas buvo deficitas.

Sienos buvo išdažytos kakavos spalvos aliejiniais dažais. Tai buvo atlikta gana seniai, dažai vietomis atsilupę, matėsi sena danga.

Tualetas buvo palatoje, atskirtas durimis su langeliu be stiklo. Juo naudodavosi ir sanitaras. Paprastas unitazas be dangčio. Kai kažkas garsiai ten persdavo – aidėdavo visa palata. Na, ir kvapai atitinkami.

Durys – klasika, be rankenos. Rankeną-visraktį turėdavo darbuotojai.

Maitino tada neblogai, sočiai. Berods, keturis kartus per dieną. Į sanitaro pareigas įėjo maitinti tuos, kurie nesuprato, kas yra valgymas arba suprato, tačiau buvo pririšti prie lovos. Visa serviruotė – skardinis dubenėlis ir deformuotas šaukštas. Po valgymo reikėjo viską grąžinti maistą dalinančiam darbuotojui. Tiksliai pagal skaičių. Jei trūkdavo – versdavom visą palatą, kol rasdavom. Nes šaukštas – potencialiai pavojingas įrankis. Durs kam nors į akį ir atia. Arba praris. Tada reikia tampytis su tokiu gurmanu iki rentgeno, daktarams sukti galvą – kaip tą šaukštą iškrapštyti. Abejoju, kad toks daiktas gali pasišalinti natūraliu būdu.

Sanitaras buvo pažeidžiamas. Jį galėjo užsmaugti ir niekam nieko nebūtų. Lygiai taip pat sanitaras galėjo netyčia priploti kokį palatos Nr. 6 pacientą ir jam nieko nebūtų. Sakytų, kad ligonis pats nugriuvo. O ligonių parodymai teisme negaliotų – kas jais patikėtų? Įdomi situacija… Tiesa, apie tokį įvykį girdėti neteko.

Labai pastebimas buvo beždžioniškų veido bruožų vyras, tvirtai pririštas prie lovos. Vadino jį Kaziku. Palatoje – 16 metų. Viskas prasidėjo nuo to, kad, jam dirbant mėsos kombinate, ant jo užkrito jaučio skerdena. Dabar pasakyti jis nieko negali, veido bruožai pasikeitė. Kaziką pastoviai tampė nevalingi traukuliai… Dėl to jis praktiškai visą laiką buvo užfiksuotas. Nes – jeigu to nepadaryti – gali taip mostelėti koja į galvą, kad pats tokiu pat tapsi. Kaziką reikėjo maitinti, nuskusti veidą ir apkirpti galvą mašinėle. Pas jį pragulos, todėl jam yra duotas čiužinys nežiūrint į tai, kad viską daro po savimi.

Visiška Kaziko priešingybė yra Jura. Palatoje jis 12 metų, keletą kartų buvo išrašę namo. Jis visą laiką vaikšto. Negali net prisėsti. Jei atsigula – kojos vis tiek daro ėjimo judesius. Jura – kompozitorius. Kuria simfoniją. Tačiau viską laiko galvoje. Tik pastoviai skleidžia kažkokius garsus. Jo simfonija turbūt begalinė…

Palatoje – zonos taisyklės. Sanitaras turi atsižvelgti į tai, jeigu nenori turėti problemų. Tvarką padėjo palaikyti kaukazietiškos išvaizdos ligonis Goga. Jis atrodė visiškai normalus ir sveikas. Kalbėjo aiškiai, mąstė logiškai, bendravo visada mandagiai. Bendravimas vyko rusiškai – tada ne lietuviams to pilnai užteko. Kad kažkas ne taip galima suprasti tik iš akių. Jose be jokios priežasties atsirasdavo toks įsiūtis, kad net nejauku darydavosi. Goga man iš pat pradžių padėjo suprasti, kas prie ko. Ir pasiūlė sandėrį – palatą tvarko jis (drausmina triukšmingus ir agresyvius bei savais argumentais įtikina šikančius į lovą to nedaryti), o mainais – aš nematau, kaip ligoniai verda čefyrą (nepaprastai stipri arbata, santykis 50 g – 1litras vandens). Iš kur jie gaudavo arbatžolių – nežinau, manęs jie atnešti neprašė. Nebūčiau ir sutikęs. Negana to, jis operatyviai suorganizavo man lovą (suguldė du nesiorientuojančius kartu vadinamuoju valetu) su švaria patalyne – kad galėčiau nusnūsti naktį. Čefyrui virti turėjo savadarbį, iš metalinių plokštelių padarytą, kipiatilniką. Jį įjungdavo į vienintelę palatos rozetę. Čefyrindavo Goga su keliais palatoje esančiais ligoniais. Kalbos jų būdavo gana keistos – pusiau suprantamos, daug kalinių žargono.

Įdomus personažas buvo aukšto komunistinio bonzos brolis. Jis iš palatos buvo pervestas į skyrių, po to, trumpam išleistas namo, prisigėrė, davė kažkam į galvą – ir milicijos buvo atvežtas atgal. Matyt, veikė brolio užtarimas – jis tuo metu buvo trečias pagal rangą partijos hierarchijoje. Tiesą sakant, po nepriklausomybės paskelbimo bonza nusižudė. Gal jis irgi turėjo psichikos problemų?

Vieną dieną į palatą atvedė pagyvenusį, labai tvirto kūno sudėjimo vyrą. Jis visiškai nieko nekalbėjo. Tik iš karto pradėjo baladoti kumščiais į duris. Teko rišti jį prie lovos. Tai padaryti pasirodė ne taip paprasta – senis turėjo nepaprastai daug jėgos. Pririšti sugebėjome tik keturiese. Senis nutarė persikelti pas sūnų į Vilnių. Prieš tai pardavė namą Klaipėdoje. Ir… nutilo. Kur pinigai – visiškai neaišku. Sūnus parodė tikrą rūpestį tėvu – uždarė į psichiatrinę, vaikščiodavo kiekvieną dieną ir užduodavo vieną klausimą – kur pinigai??? Tėvas tik gulėdavo tylomis ir storai persdavo. Tokios informacijos sūnui neužteko ir jis, greičiausiai, davė kyšį gydytojui. Nes tas irgi pastoviai trindavosi aplink dėdulį, bandė visokias metodikas. Kad dėdulis ne toks paprastas – supratau atlikęs privalomą naujo ligonio daiktų apžiūrą ir bate radęs 10 rublių. Ligonio akyse pasirodė aiškiai matomas pyktis. Padėjau pinigus atgal ir niekam nieko nesakiau. Ne mano problemos.

Vieną iš sekmadienių aš tapau linksmos atrakcijos liudininku. Tarybiniai rinkimai. Absoliuti fikcija, bet viskas buvo daroma rimtu veidu. Psichai – piliečiai? Piliečiai. Turi teisę balsuoti? Turi. Ir atėjo kažin kokios komisijos nariai, nešini raudona urna. Bet į šeštą palatą jie nėjo. Matyt, kažkas perspėjo apie Kaziko „karate“ judesius, Juros „simfonijas“ ir „meilų“ Gogos žvilgsnį.

Sekmadienis – lankymo diena. Skyriun lankytojų neleisdavo, buvo tam skirta patalpa namo rūsyje. 6-os palatos pacientams darydavo išimtį – lankytojus leisdavo į vidų. Ta proga vėl atsirasdavo čiužiniai, ligonius perrengdavo švariais marškiniais (varantiems po savimi kelnių neduodavo), apskusdavo barzdos šerius nuo skruostų. Nustebino Kazikas – jis akivaizdžiai pažino žmoną ir dukterį. Dingo traukuliai, akyse atsirado šiluma. Kitiems buvo visiškai vis vien. Gulėdavo nepažindami artimųjų. O šie ateidavo tikėdamiesi kažkokio stebuklo – juk kažkada šie žmonės buvo tėvai, broliai…

Tamsus žiemos vakaras. Palata Nr. 6 tampa mini pasauliu. 15 w lemputės prieblandoje kelios pilkos figūros, susėdusios kampe su skardiniais puodukais rankose, kalba pašnibždomis. Kiti guli ir gyvena savame erdvės ir laiko išmatavime, kuris pašaliniams absoliučiai nesuprantamas. Kai kurie iš jų pririšti, bet taip reikia… Kažkas pasaulyje vyksta, bet jiems pasaulis – čia. Tarp šių sienų.

O man darbas baigėsi. 19.00 vakaro. Reikia važiuoti į „Tauro ragą“ smegenų praplauti – po tokio darbo lieka kažkokios nemalonios mintys. Alkoholis padeda.

Tai kas gi buvo bendro tarp Čechovo „ Palatos Nr. 6“ ir Vasaros gatvės psichiatrinės ligoninės palatos tuo pačiu numeriu? Nieko. Daktaras Raginas, net labai pasistengęs, nebūtų ten sutikęs savo Gromovo. Su kuo bendrauti? Su Kaziku, Jura? Su apsišikusiais pritemusios sąmonės ligoniais, gulinčiais ant klijuote uždengtų spyruoklių? Su akivaizdžiu kriminalinio pasaulio atstovu Goga?

Dėl vieno Čechovas buvo 100 % teisus. Tai – kančios namai. Mums sunkiai suprantamos ir todėl dar baisesnės.