Tai pasakojimas apie XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje pradėtą statyti individualių namų gyvenvietę, esančią dabartinės Vilniaus miesto Šeškinės seniūnijos teritorijoje ir priklausančią šiai seniūnijai. Pateikiama kelių šios vietovės gyventojų (Alvydos Skuodytės, Auksės Valantinienės, Birutės Simutienės ir Serafimos Jakovuk) prisiminimų, užrašytų 2022–2023 m., taip pat senų bei pastaraisiais metais darytų nuotraukų. Stengtasi daugiau fotografuoti seniau statytus ir dar nerenovuotus pastatus.

Kas gi yra ta Senoji Šeškinė?

Važiuojant sostinės Ukmergės magistralės įkalne į dabartinį Vilniaus Šeškinės mikrorajoną, kuris buvo statomas 1978–1985 m. (archit. Kazimieras Balėnas), kairėje kelio pusėje matyti priklausanti Šeškinės seniūnijai nedidelė, vieno ar dviejų aukštų (yra ir aukštesnių) individualių namų gyvenvietė. Pašnekinus gyventojus, pasirodo, kad ši, dabar labai jauki, gražiai sutvarkyta ir apželdinta, rami gyvenvietė pradėta statyti gerokai anksčiau nei naujasis, tai pačiai Vilniaus seniūnijai priklausantis, Šeškinės mikrorajonas, t. y. apie 1954–1955-uosius metus. Ant kelių namų iki šiol nepakeistų fasadų (daugiausia Deltuvos gatvėje) nurodomi 1959 ar 1960 metai. Tuo metu mediniai ar mūriniai namai čia buvo statomi pagal tipinius projektus. Dabar daugelis jų renovuoti ar rekonstruoti. Pastaraisiais metais pastatyta nemažai naujų, modernių namų pagal individualius projektus, taip pat keli daugiaukščiai bei daugiabučiai pastatai Siesikų gatvėje.  

Dabar šioje gyvenvietėje yra kelios, lygiagrečiai nutiestos gatvės: Anykščių, Deltuvos, Siesikų, Upytės ir Želvos. Matyt atsižvelgiant į reljefą, iki 1956 m. šio kvartalo gatvės vadinosi Kalno I (dabar Anykščių), Kalno II (dabar Upytės), Kalno III (dabar Deltuvos). Siesikų gatvė iki 1990 m. buvo Ukmergės gatvės dalis, o dabartinė Želvos gatvė iki 1972 m. buvo vadinama Ukmergės skersgatviu (Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės. Vilnius, 2009, p. 178). Kadangi ši gyvenvietė yra šalia Ukmergės plento, kelios gatvės pavadintos  Ukmergės rajono vietovių vardais (Deltuvos, Siesikų, Želvos). Keitėsi ir namų numeracija. Kiekvienoje gatvėje yra apie 30 namų.
Kai kurie šios vietos žmonės vadina šią gyvenvietę Senąja Šeškine. Keletą dešimtmečių, ypač iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, čia gyventa labai bendruomeniškai. Žmonės, ypač artimesni kaimynai, kartu švęsdavo šventes, leisdavo laisvalaikį, palydėdavo kaimynus Amžinybėn. Pažinodavo ne tik šalimais, bet ir gretimose gatvėse gyvenančius. Pasak vienos gyventojos, keletą dešimtmečių čia buvęs bendras šulinys visiems (Želvos gatvėje, dabar jo vietoje pastatyti namai). Tik kai kurie namai turėjo savo šulinius. Kita moteris pasakojo, kad Siesikų gatvėje tryško šaltinis, iš kurio visi semdavę vandenį. Pasakojama, kad Už Deltuvos gatvės buvo motokrosų trasa, čia vykdavo varžybos.

Šioje gyvenvietėje gyvena arba yra gyvenę įvairių socialinių sluoksnių žmonės, taip pat ir Lietuvoje žinomos asmenybės bei jų artimieji. Deltuvos gatvėje gyveno iš Anykščių rajono kilęs mokslininkas, ekonomistas finansininkas, buvęs Vilniaus universiteto dėstytojas, daugelio straipsnių ir kelių knygų autorius, Jonas Skardžius (1913–2001), taip pat jo žmona odontologė Stefanija (1923–2022) bei trys jų sūnūs: Julius (g. 1950 m.) – mokslininkas elektronikas, Algis (g. 1951 m.) – inžinierius, verslininkas ir Paulius (g. 1960 m.) – kelininkas, valstybės tarnautojas (Anykštėnų biografijų žinynas: žr. adresu: https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=722; Vyžuonos: kraštas ir žmonės, 2006). Čia kurį laiką yra gyvenęs vilnietis, Lietuvos politikas, Kovo 11 Akto signataras, teisininkas Česlavas Okinčicas (g. 1955) (Visuotinė lietuvių enciklopedija, toliau – VLE). Jau keletą dešimtmečių šioje vietoje su šeima gyvena Žagarėje gimęs gydytojas gastroenterologas, habil. dr., prof. Jonas Valantinas (g. 1953), išleidęs ne vieną knygą medicinos tema (VLE). Šio kvartalo gyventojai pasakojo, kad Siesikų gatvėje yra gimusi ir iki santuokos (2005 m.) gyvenusi garsaus krepšininko Roberto Javtoko (g. 1980 Šiauliuose) būsimoji žmona Vilma Barauskaitė. Pas Anykščių gatvėje gyvenusią savo močiutę Petronėlę Valeikaitę-Doveikienę, taip pat jos brolį Mykolą Valeiką ir seseris (Angeliją Valeikaitę ir kt.) vaikystėje dažnai lankydavosi tuo metu Šnipiškėse gyvenęs būsimasis kunigas Ričardas Doveika (g. 1974). Tapęs dvasininku, jis lankė šios vietovės žmones su Ligonių sakramentu, ne vieną ir laidojo (Lavastė, Laima. Kunigas Ričardas. Vilnius, 2021, p. 29).

Didžiuma pirmųjų šio kvartalo gyventojų, kurie statėsi čia nuosavus namus, dabar, deja, jau iškeliavę Amžinybėn. Tiesa, 2022 m. pavasarį pavyko čia sutikti ir pašnekinti moterį, kuri 1954 m. su savo vyru pradėjo namo statybą Upytės gatvėje. Atsiminimais apie savo tėvus, įsikūrimą ir gyvenimą jų pastatytuose namuose, taip pat šios gyvenvietės ypatumus pasakoja nuo pat statybų pradžios iki šiol dviejuose Anykščių gatvės namuose gyvenantys jų vaikai.
                                                                                                        Nijolė Sisaitė (Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka)

ANYKŠČIŲ GATVĖ (iki 1956 m. Kalno I g.)

Šį pasakojimą pateikė vilnietė, vieno Anykščių gatvės namo gyventoja Alvyda (Elvyda) Skuodytė (g. 1951), bibliotekininkė, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoja. Ji ne tik pasakoja apie savo šeimos įsikūrimą Senosios Šeškinės kvartale, bet ir, remdamasi keliomis specialistų publikacijomis bei pokalbiais su kaimynais ar jų giminaičiais, pateikia minčių apie individualių namų gyvenviečių atsiradimą sovietinėje pokario Lietuvoje, jų savitumą, savo kvartalo gyventojų tautinę sudėtį bei socialinę kilmę.

Mūsų tėvai, Pranas Skuodis (1916–2006) ir Marijona Skuodienė (gimusi Budnikaitė, 1923–2006)  leidimą statytis namą Anykščių gatvėje (tuo metu ji vadinosi Kalno I g.) gavo 1955 metų pavasarį. Abu buvo kilę iš Ukmergės rajono. Susituokę  1948 metais, į Vilnių su šeima (mano vyresniuoju broliu, gimusiu 1950 m. ir manimi, gimusia 1951 m.), atsikraustė 1951-ųjų pabaigoje.  Kurį laiką tėvai gyveno atskirai: tėtis nuo pat 1948-ųjų šilo kojas Vilniuje;  kaip ir daugelis pokario migrantų, prisiglaudęs, arba tiksliau, išsinuomavęs lovą (ne kambarį) pas giminaičius (Kalvarijų g., tuo metu F. Dzeržinskio g.) dirbo ir ieškojo tinkamo gyvenamojo ploto šeimai. Apie 1950-uosius metus įsidarbino Vilniaus Žemės ūkio technikumo mokomajame ūkyje vairuotoju ir gavo leidimą apsigyventi šalia Pilaitės dvaro sodybos (tuomet Vilniaus priemiestyje, šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybės Pilaitės mikrorajono teritorijoje) esančiuose namuose, kur visi, kartu su jau ten gimusiu jaunesniuoju broliu (1957 m.) pragyvenome iki 1961 metų. 

Kodėl tėvai ryžosi patys statytis namą, iš tiesų atsakyti nelengva. Manau, kad sprendimas buvo priimtas po rimtų apmąstymų ir pasitarimų ne tik šeimoje, bet ir su artimiausiais giminėmis, tačiau tuo metu mes buvome tokio amžiaus, kad šių pokalbių turinio iš esmės nesupratome ir, aišku, negalėjome nei juose dalyvauti, nei jų įsiminti. O vėliau apie tai išsamiau jau kalbėta nebuvo. Na, o dabar jau ir nebepaklausi. Žiūrint šių dienų akimis, taip pat  plačiau pasidomėjus individualių namų statybų Lietuvoje istorija pokario metais, akivaizdu, jog vadinamieji „privatininkai“, taip pat ir individualių namų savininkai,  visų pirma rizikavo atsidurti „pažangios socialistinės visuomenės“ paraštėse. Buvo diegiamos nuostatos, jog privatus turtas skaldo visuomenę, skatina priešiškumą, daro žmogų godų bei kuria prielaidas moraliniam žmogaus nuosmukiui. Todėl paprastai jie nebuvo nei mėgstami, nei labai toleruojami. Be to, ir sklypai  individualių namų statybai buvo skiriami atokiau nuo miesto centro, dažniausiai prie miestų prijungtose kaimų teritorijose; statybos buvo visokiausiais būdais varžomos: nors buvo galima statyti ne tik pagal tipinius, bet ir individualius projektus, tačiau buvo griežtai reikalaujama, kad statinys atitiktų nustatytus techninius apribojimus, buvo griežtai ribojamas ne tik žemės plotas, bet ir namo bei pagalbinių pastatų plotai ir pan.). 

Tačiau gyvenamojo būsto miestuose labai trūko. Karo nuostoliai Lietuvos teritorijoje buvo milžiniški. Plėtėsi miestai. Čia nuolat didėjo darbininkų skaičius (per metus darbininkų skaičius išaugdavo  10-čia tūkstančių ir visi jie gyveno miestuose),  į miestus bėgo mokesčių nualinti ir (ar)  kolektyvizacijos, tremčių pavojaus bei kitokių pokyčių išstumiami kaimo žmonės. Remdamiesi sovietinės statistikos teikiamais duomenimis, tyrimų (ar atskirų leidinių) autoriai teigia, jog 1945–1958 m. į Lietuvą atvyko apie 150 tūkst. rusakalbių. Atstačius miestus, apgyvendinus juose atvykėlius, nuo 1950 metų gyvenamojo  būsto ėmė labai trūkti ir individualių namų statyba buvo viena iš šio klausimo sprendimo alternatyvų. Todėl suprantama, kodėl individuali statyba buvo populiari.  Vien 1947–1957 m. Lietuvoje šiam tikslui buvo išduota beveik 18 tūkst. leidimų. Šie duomenys įdomūs dar ir tuo, kad atskleidžia faktą, jog  individualius namus aktyviau statėsi Kauno gyventojai: jiems šiuo laikotarpiu išduota 3.014 (arba 16,8%) visų tais metais išduotų leidimų, kai tuo tarpu Vilniuje – tik 809 (arba 4,5%) visų tais metais išduotų leidimų.

Visgi labiausiai tektų pritarti nuomonei,  jog ne teisinė bazė, diegiamos ar jau prigijusios visuomenės ar oficialiosios valdžios nuostatos, arba ir socialinė valdžios kontrolė labiausiai sunkino padėtį. Sunkiausia buvo nugalėti praktines kliūtis, iš kurių svarbiausios buvo statybinių medžiagų trūkumas bei prasta jų kokybė. Trūko visko – cemento, kalkių, plytų, santechnikos įrenginių, tinkamos medienos. Tad teko pirkti tai, kas pakliūdavo po ranka. Pinigų pertekliaus taip pat nebuvo. Ir, nors statytojas privalėjo turėti visus medžiagų įsigijimo dokumentus, galima pagrįstai tvirtinti, jog  dalis medžiagų buvo įsigyjamos nelegaliai. O ir kitos statybos problemos (trūko kvalifikuotų statybininkų, specializuoto transporto medžiagoms atsivežti) buvo sprendžiamos remiantis neformaliomis praktikomis ir priklausė daugiau nuo sėkmės, išradingumo bei  neformalių ryšių; taigi reikėjo didžiausios kantrybės (statybos laikas išsitęsė apie 15 metų), greitos reakcijos, verslumo ir apsukrumo (ne siekiant ką nors apgauti, bet mokantis atsirasti laiku ir vietoje, kad galėtum įsigyti reikiamų medžiagų ar kitokių prekių), nemenkų derybinių gebėjimų ir žvalgumo  (kad ir atsirenkant patikimus meistrus specifiniams statybos darbams)  bei  neprastų komunikacijos įgūdžių bendraujant tiek su paprastai nuolat pretenzijų turinčių valdžios atstovais, tiek su neretai savo profesinius gebėjimus pervertinančiais specialistais“. Ir nepaisant visų pastangų, reikia pripažinti, kad tomis aplinkybėmis dažnai statybos procesas buvo ir neefektyvus, ir sudėtingas, ir neužtikrino norimos kokybės. 

Greičiausiai dėl šių priežasčių iki šių dienų gajus mitas, jog nuosavą namą tuo metu galėjo pasistatyti tik „išrinktieji“, t. y. tie, kurie turėjo prestižinį darbą ir kartu prieigą prie visuomenės ar valdžios „elito“, arba vadinamosios „nomenklatūros“ ir joje akumuliuojamų galių arba papildomų pajamų šaltinių, kurie dažniausiai buvo siejami su darbu tose srityse, kur galima kažką „sukombinuoti“, pigiau pirkti, brangiau parduoti ir t. t., kitaip tariant, turėti ryšių, pinigų, arba ir vieno ir kito, kas atvertų  daugiau papildomų ir platesnių kelių.  

Tuo tarpu mūsų tėvai neturėjo didesnių santaupų, dirbo palyginti menkai  apmokamus darbus. Neturėjo ir įtakingų draugų ar turtingų giminaičių. Su  retomis išimtimis tą patį galėčiau pakartoti ir apie nemažą dalį šio kvartalo autochtonų, pirmųjų šių namų statytojų.  Todėl statybos vyko lėtai. Jose dalyvaudavo praktiškai visi šeimos nariai, kiekvienas pagal savo išgales. Be abejo, kiekviena šeima laikėsi joje susiklosčiusių įpročių bei tradicijų, tačiau beveik visose šeimose niekas neskirstė darbų į „vyriškus“ ar „moteriškus“, paaugę vaikai taip pat gaudavo savo užduotis ir turėdavo jas sąžiningai atlikti. Meistrus (dažniausiai taip pat, deja,  savamokslius) samdydavo tiems darbams, kuriems reikėjo specifinių žinių, prie sunkesnių fizinių darbų talkindavo kaimynai ar giminaičiai. Kaimynai daug bendraudavo, tardavosi ir dalindavosi patirtimi.  

Kol statėsi namus, nemaža dalis šeimų gyveno anksčiau susiręstuose sandėliukuose, pagalbiniuose kiemo statiniuose. O ir namuose pirmiau vidaus apdailą padarydavo vienoje kurioje pastato dalyje, ir paskui, jau gyvendami įrengtose patalpose, toliau tvarkydavo likusias. Taip dažnai tęsdavosi ne vienerius metus, tad daugelis turėjo galimybę patirti, koks yra gyvenimas statybų aikštelėje.

Taip pat retame name gyveno tik to namo statytojo šeima. Kad ir labai ankštai įsikūrę, dažnai priglausdavo giminaičius, paprastai jaunus žmones, studentaujančius ar gyvenimo pradžiai uždarbiaujančius mieste ir (ar) norinčius jame įsigyventi. Dažniausiai už „ačiū“, nes (taip atsimenu) tuo metu buvo laikoma netinkamu elgesiu  imti nuomos pinigus iš artimiausių giminaičių, laikomų beveik savo šeimos nariais. Be abejo, jei tik galėdavo, nuomodavo kambarius studentams ar jaunoms šeimoms (žinoma, už nuomos mokestį), taip prisidurdami prie šeimos biudžeto, nes nepabaigiamos statybos greitai ištirpindavo visas santaupas, jei tik kas jų sugebėdavo susikaupti. Dažniausiai šeimose „savųjų“ teisėmis gyvendavo vyresniosios kartos giminės atstovai (namų šeimininkų tėvai) arba namų šeimininkų broliai ir (ar) seserys, tačiau dažniausiai brolių ar seserų vaikai. Mūsų namuose ilgą laiką gyveno ir tėtės mama, mano senelė, mamos bendrapavardė Marijona Skuodienė (1880–1964), kurį laiką kartu su ja (o ir vėliau, jau senelei mirus) mamos sesuo, grįžusi iš tremties ir neturėjusi kur prisiglausti, ilgą laiką – tėvo jaunesnioji sesuo, kelerius metus – ir  jo vyresniosios sesers dukterys.

Mūsų šeima taip pat atsikėlė į dar nebaigtą įrengti namą 1961 metais. Išorinės medinės namo sienos dar nebuvo apkaltos dailylentėmis, neįstiklinta veranda, viename kambaryje net nebuvo grindų. Įėjimui iš kiemo pusės buvo įrengti laikini laiptai, kurie, nors ir tvirtai suręsti, bet atrodė apverktinai.  Vidaus apdaila  buvo atlikta 2-juose kambariuose, virtuvėje ir koridoriuose.

Beveik visi šio kvartalo namai buvo baigti statyti apie 1959–1961 metus. Tai liudijo datos, kurias dažnas šeimininkas „išrašydavo“ ant savo namo fasado, nors paprastai tai reiškė tik, kad pastatytas pats pastatas, sutvarkytos namo vidinės komunikacijos, tačiau  nebūtinai atlikta visa vidaus apdaila. Paprastai metai buvo užrašomi ant mūrinių namų fasadų tačiau ilgainiui, rekonstruojant statinius, šios datos buvo panaikintos (skaičiai nukalti arba užtinkuoti),  matyt, laikant jas jau pasenusiu, nemadingu ir (ar) nereikšmingu, kičiniu  elementu. Iš 27 mūsų gatvėje esančių namų, pastatymo data, jei gerai pamenu, buvo pažymėta ant 5 namų. Šiuo metu ji liko tik ant vieno fasado, ir tai greičiausiai tik todėl, kad jis kol kas dar nerestauruotas. Keli tokie namai dar yra likę gretimose Upytės, taip pat ir Deltuvos gatvėse.

Visiškai savo namuose įsikūrėme tik apie 1980-uosius metus. Tačiau (nesu įsitikinusi, kad taip galima būtų teigti apie visus namų ūkius) kuriame nors namo kampe ar šiaip ūkyje (pagalbiniuose pastatuose, garaže, sandėlyje, darže, sode, kieme, pievoje ir t. t.) visuomet yra ką veikti, arba, kaip dabar įprasta sakyti, „yra reikalų“. Dar daugiau: paprastai sutvarkius vieną kokį kampą – pakeitus stogą, atnaujinus sandėlio sienų dekorą, pertvarkius elektros įvadus ar instaliaciją ir t. t., ir pan. – visada atsiras naujas „reikalas“. Gali nublukti ar susidėvėti kurio nors pastato durys, išsiklaipyti kiemo danga – ypač jei ji buvo tvarkyta seniau, naudojant nekokybiškas medžiagas ar technologijas, susidėvėti tvoros detalės, ar atsitikti dar nesuskaitoma įvairovė kitų panašių permainų – ir vėl reikia imtis darbų.

Kurdami ar vertindami namus, paprastai žiūrime pirmiausia į fizinį jų pavidalą, įėję vidun – vertiname interjero detales, baldus, paveikslus, užuodžiame kvapus, bandome pagauti tuos efemeriškus jaukumo ar šaltumo, erdvės ir joje sukomponuotų detalių vientisumo ar atskirumo, suderinamumo ar nesuderinamumo potyrius. Ir tik tada bandome suvokti, pajausti, suprasti ar kokiu kitu nepapasakojamu būdu patirti, kaip čia gyvenama. Žinovai sako, kad namai, jų esmė ir yra toje nematomoje energijoje, kuri sklando gyvenamojoje erdvėje. Tai emocijos ir patyrimai, kurie siejasi su saugumu, galėjimu būti kaip norisi ir kokiu(-ia) norisi, vieta, kur visada galima pailsėti, atstatyti jėgas, atsipalaiduoti, priimti svarbius sprendimus; tai yra erdvė, kurioje gali laisvai reikštis ir kurios iš tavęs niekas negali atimti.

Panašiai galėtų būti apibūdinamas ir gyvenimas konkrečioje bendruomenėje: jei jautiesi saugus, gali tikėtis būti suprastas ir priimamas toks, koks esi, jei gali sulaukti paramos jos prašydamas, o lygiai taip pat ir neprašydamas, jei žinai, kad kaimynas, pamatęs nepažįstamus žmones tavo kieme paskambins tau ar kokiu kitu būdu įsitikins, kad tai tavo svečiai, o ne piktadariai, jei gali neuždengti langų ne tik todėl, kad neturi ko slėpti, bet ir dėl to, kad pasitiki kaimyno diskretiškumu, kitaip tariant, jei ta nematoma energija ne tik yra tavo gyvenamojoje erdvėje, bet ir tavo namo aplinkoje – gali drąsiai manyti, kad turi tikruosius namus.

Niekada nesiginčiju su tais, kurie ironizuoja, sakydami, kad tuomet, prieš daugelį metų, jaunystėje, viskas buvo geriau: žalesnė žolė, aukštesni medžiai, šviesesnė saulė. Tad galvodama apie savo tėvų, šio namų kvartalo statytojų ir pirmųjų jo gyventojų, kartą, aš irgi tvirtinčiau, kad šių žmonių santykiai buvo kitokie. Jie man atrodo buvę ir šiltesni, ir tikresni, ir patikimesni, ir nuoširdesni, kitaip tariant, kokybiškesni. Sakyčiau, kad su kiekviena, vis labiau miesčionėjančia (persiimančia miesto gyvenimui būdingomis savybėmis, izoliacinėmis nuostatomis) šių gyventojų karta, trūkinėja bendruomeniniai ryšiai, šąla ir silpnėja tarpusavio santykiai, stiprėja anonimiškumo poreikis.

Apie Senosios Šeškinės gyventojus

Kiek atidžiau panagrinėję savo gatvės (27 namų ūkiai) gyventojų duomenis, galime sužinoti (tiesa, tik apytikriai, nes remiamės ne dokumentais, o pokalbiais su tų žmonių vaikais, kaimynais arba giminaičiais, jau ne visada galinčiais tiksliai žinoti ar prisiminti faktus), kad didžioji dalis statytojų buvo šeimos žmonės, apie 25-40 metų amžiaus, auginantys 1, 2, 3, rečiau – 5 vaikus. Statybos leidimus buvo gavę ir 4 vieniši jauni vyrai, tačiau tik vienam iš jų pavyko pasistatyti gyvenamąjį namą. Kitus ištiko mirtys arba nelaimės, nugalėjo priklausomybės, ir jų namus baigė statyti paveldėtojai arba nusipirkę jų nuosavybę svetimi žmonės. Pagal tautybę buvo dvi pagrindinės grupės – lietuviai ir lenkai; lietuviais save laikiusių šeimų buvo kiek daugiau, apie 45%, lenkų – 40%, likusius 15% sudarė mišrios šeimos, arba tie, kurie, kaip jie patys sakėsi, vadindavo save arba lietuviais, arba lenkais, priklausomai nuo aplinkybių. Gretimoje gatvėje gyveno viena ar dvi rusų šeimos.

Didžioji dalis sklypų savininkų atsikėlė į Vilnių ir aplinkinių Ukmergės, Širvintų, Kėdainių miestų, dažniau jiems priklausiusių kaimų, Vilniaus apylinkių, kitų Vilniaus mikrorajonų (pvz, Žvėryno). Tad ir socialinė šių žmonių kilmė buvo įvairi. Socialinį statusą bandėme aiškintis pagal tai, kokią padėtį užėmė šeimos galva, ir šį vaidmenį priskyrėme šeimos vyrams; moterys pradžioje vienokiu ar kitokiu būdu, kaip jau minėjau anksčiau, dalyvavo namų statybose: dirbo pačios, organizavo darbus, prižiūrėjo dirbančius prie statybų samdytus žmones, augino vaikus. Kitaip tariant, buvo namų šeimininkėmis. Vėliau, statyboms einant į pabaigą, beveik visos susirado (dažnai ėmėsi mažesnės kvalifikacijos reikalaujančių pareigų vaikų darželiuose, mokyklose, kitose įmonėse, įstaigose ar organizacijose) ir tokiu būdu „išėjo į žmones”. Tos iš jų, kurios buvo jau įgijusios specialybę (medikės, pedagogės, kurios dažniausiai buvo žmonos vyrų, priskirtų specialistų grupei), „valdišką darbą“ dirbo visą laiką.

Pagrindinę dalį (apie 56%) vyrų grupėje sudarė darbininkiškų profesijų atstovai, o šioje grupėje didžiausią dalį (apie 40% visų šeimų galvų) – vairuotojai profesionalai; kiti (16%) dirbo įvairiose gamyklose (Vilniaus „Elfoje“, Radijo komponentų). Auksinių rankų, ir dėl to visų mūsų pagarbą pelnęs stalius, pasidirbęs visus baldus, vidinius laiptus ir kt. medines interjero detales dirbo Vilniaus dailės kombinate ir pan.). Apie 25% šeimos galvų atstovavo tuo metu vadinamajai inteligentų, specialistų grupei. Tai buvo vyrai, baigę aukštąsias mokyklas arba technikumus (šiuo metu toks išsilavinimas prilyginamas aukštajam neuniversitetiniam). Tai ir statybos inžinierius, buhalteris, aukštos kvalifikacijos žemės ūkio specialistas, dėstytojas, agronomas ir pan. Kitų (apie 19%) namų statytojų profesijų ir darbo vietų nustatyti nepavyko, tačiau, atsimenu, žinojome, kad bent trys siuvėjai (viena iš jų – moteris), kurie visada galėjo imtis darbo, jei reikėjo pasisiūti madingas kelnes, šiltesnį paltą ar prašmatnesnį rūbą išeigai. Tačiau ar tai buvo jų oficialioji darbinė veikla, ar tik jų „pagalbinė“ priemonė pasipildyti biudžetui, pasakyti negalėčiau.

Čia būtų proga pastebėti, kad nors formaliai individuali statyba buvo prieinama visiems gyventojams, Vilniuje (matyt, ir kituose miestuose) individualių namų kvartalai formavosi dažniausiai pagal darbo vietas. Ir nors teko girdėti, kad būsimiesiems mūsų kvartalo statytojams buvo siūlomi sklypai ir kituose miesto mikrorajonuose, praktiškai „geresnės”, labiau prestižinės vietos Antakalnio, Žvėryno  mikrorajonuose būdavo rezervuojamos tam tikroms, tuo metu privilegijuotoms visuomenės grupėms, tarp kurių buvo ir kultūros, meno, mokslo darbuotojai, kūrybinių (rašytojų, kompozitorių, dailininkų) sąjungų nariai. Nors yra teigiama, jog 80% individualių namų Lietuvoje tais metais buvo statyti pagal tipinius projektus, užtenka pasivaikščioti po jau minėtus Vilniaus nuosavų namų kvartalus, kad įsitikintume, jog juose pastatyti prabangesni, kokybiškesni, didesni namai ir dažniausiai – pagal individualius projektus.

Tačiau šioje mūsų bendruomenėje gyvenimas buvo įdomus, įvairus ir spalvingas. Nereta istorija verta menininko plunksnos ar atskiro talentingo pasakojimo, o ir komedijoms tinkami siužetai dažnai keisdavosi tikromis tragedijomis. Turėjome savo didvyrius, Don Žuanus, Verterius, filosofus, geruosius samariečius, aktyvius kovotojus už savo teises; šeimyninės dramos, meilės trikampiai ir daugiakampiai, pasiaukojimo vaikams ir tylaus susitaikymo su didžiausiomis neteisybėmis stebuklai, iš arčiau, iš toliau ar visiškai čia pat liudijamas geriančiojo gyvenimas, skaudžios, gilios ir sunkios šio slydimo pasekmės visiems. Turėjome savus „disidentus“ ir aktyvius pragmatikus, atrodė, ėmusius iš gėrybių šulinio pilna sauja. Buvo nuostata kartu švęsti svarbiausias gyvenimo šventes. Tik jei į vestuves paprastai eidavo tik kviestiniai kaimynai (dažniausiai artimiausi, su kuriais buvo labiau susigyventa, turėta bendrų pomėgių ar pan.), tai į paskutinę kelionę paprastai palydėdavo visi gatvės gyventojai. Pirmoji tradicija, galima pasakyti, išnyko visiškai, tuo tarpu antroji dar gyva, tačiau ir ji po truputį blėsta.

Taip atrodė tas gyvenimas daugelio išsvajotuose nuosavuose namuose… Ar tai reiškia, kad visuose? Tikrai ne.

Žodžiu, vyksta gyvenimas. Kitose mūsų kvartalo gatvėse jis kartais atrodė (ir galbūt dar yra) net įdomesnis ir labiau intriguojantis, tačiau mes stebėjome jį iš toliau. Ir žinome apie jį vis mažiau ir vis skurdžiau.

Šaltiniai:
1. Drėmaitė, Marija. Architektūra sovietinėje Lietuvoje / Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė. – [Vilnius], 2012. – 411, [1] p.: iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr.: p. 401–407. – Asmenvardžių r-klė: p. 408–411. 
2. Kiznis, Nojus. Individuali statyba sovietų Lietuvoje: trijų Kauno namų atvejis. – Iliustr., žml., planas. – Bibliogr. išnašose // Naujasis židinys-Aidai. – 2022, Nr. 3, p. 26–32. Prieiga per internetą: <https://nzidinys.lt/nojus-kiznis-individuali-statyba-sovietu-lietuvoje-triju-kauno-namu-atvejis-nz-a-nr-3/>.

ANYKŠČIŲ GATVĖ (iki 1956 m. Kalno I g.)

Šių prisiminimų autorės – vilnietės, vieno Anykščių gatvės namo gyventojos, Klemo ir Birutės Povilaičių dukros, Auksė Valantinienė
(g. 1953) ir Birutė Simutienė (g. 1955). Auksė – buvusi pedagogė, anglų kalbos mokytoja, Birutė dirbo pediatre. Abi daug metų dainavo moterų chore „Aidas“.

1955 metais tėvukai – Klemas Povilaitis (1921–2019) ir mama Birutė Povilaitienė (1922–2008) – įsigijo šį sklypą ir pradėjo namo statybą. Tėvukas studijavęs mediciną, po to dirbo banke, mama buvo medicinos sesuo Žvėryne, Kęstučio gatvėje, veikusioje vaikų poliklinikoje. Prieš tai šeima gyveno Žvėryne.

Mūsų tėvai turėjo labai gerus balsus. Tėtis buvo reto stiprumo ir labai gražaus tembro bosas, mama – sopranas. Tėvai visą gyvenimą giedojo Žvėryno bažnyčios chore. Jie buvo labai tikintys žmonės ir gyveno pagal tikėjimą. 

Statant namą šeima kurį laiką gyveno kieme pastatytame nedideliame mūrinuke. Tuo metu čia buvo tik viena, akmenimis grįsta gatvė. Aplink nebuvo parduotuvių. Mama iš toli tempdavo maistą ir rinkdavo plytas namo statybai. Iki čia važiuodavo tik vienas – 9-tas – autobusas. Jo paskutinė stotelė buvo ten, kur dabar yra viadukas link Akropolio prekybos centro [dabar – Šeškinės stotelė. N.S.].

Prie posūkio į dabartinį „Akropolį“ stovėjo mūrinis pastatas, kuriame veikė paštas, ir gyveno Žoromskų šeima, kur augo trys vaikai. Kur dabar „Akropolis“, buvo kalvos ir didelės įdubos, kur vaikai eidavo žaisti slėpynių ir „karą“.

Tik 1979 m. name buvo įvesta kanalizacija ir vanduo. Anksčiau vandenį vežiodavo, nes šuliny jo buvo mažai. Veikė taip pat kelios vandens kolonėlės.

Ten, kur dabar vienuolynas [Marijos Dangun Ėmimo seserų kongregacija (Želvos g. 14). N. S.], buvo didelė erdvė ir stovėjo šulinys, iš kurio visi semdavo vandenį.

Tėvukų rūpesčiu, atgavus Nepriklausomybę (apie 1990 m.) prie mūsų namo buvo pastatytas medinis kryžius. Liaudies meistrą prirodė tuometinis Žvėryno bažnyčios kunigas Stanislovas Lidys, o pašventino kryžių kunigas Algimantas Keina.

Tėvų artimiausi draugai buvo pirmiausia Skardžiai, gyvenę Deltuvos gatvėje. Mes daugiausia bendravome su kaimynais Bugeniais ir Valeikomis iš Anykščių gatvės, taip pat su Sabina bei Jonu Paciūnais. Mūsų tėvai buvo labai mylimi kaimynų, su niekuo nesipyko. Per kaimynų vestuves darydavo „bromus“, kartu švęsdavo, Jadvyga Valeikienė dažnai grodavo akordeonu.

Savaitgaliais šeimos su maistu ir gėrimais leisdavomės nuo kalno į mišką už Deltuvos gatvės bendrauti ar švęsti… O žiemą čia eidavo slidinėti. Apačioje buvo ežerėlis, vadinamas Pajus. Ten maudydavosi, eidavo skalbti, atgindavo girdyti karves iš netoliese buvusio ūkelio. Dabar ežerėlis labai sumažėjęs.

Rodos, 2022-aisiais vyko „galingas“ Kalėdinis TV filmavimas Upytės gatvėje dėl vieno namo išorės ir labai senovinės pašto dėžutės.

Iš pokalbio su Aukse Valantiniene ir Birute Simutiene 2022 08 25.

UPYTĖS GATVĖ (iki 1956 m. Kalno II g.)

Šiais prisiminimais pasidalijo nuo 1954 m. Upytės gatvėje gyvenanti Serafima Jakovuk (g. 1932, Geisiškių kaime (Vilniaus r.). Jos tėvai – ukrainiečiai, atsikėlę į Geisiškes iš Bresto srities.

Serafima Jakovuk su savo vyru pradėjo namo statybą Senojoje Šeškinėje 1954 metais. Serafimos šeima turėjo tris dukteris (viena jau mirusi). Čia aplink buvo daug tuščių sklypų. Pradėjo keltis žmonės iš aplinkinių Vilniaus krašto kaimų, vėliau – iš Ukmergės ir kitų vietų. Buvo paprasti vargo žmonės, statėsi namus patys. Jų pačių namas iki šiol nėra užbaigtas. Vyras dirbo vairuotoju. Jie iš pradžių laikydavo porą paršiukų, vištų. Vieną paršiuką parduodavo, kad panaudotų pinigus namo statybai.

Siesikų gatvėje, rodos, pačioje pakalnėje, buvo šaltinis, iš kurio iš pradžių visi imdavo vandenį. Netoliese vykdavo gegužinės. Besilinksminantys prišiukšlindavo čia pat buvusį šaltinį. Žmonės buvo tuo nepatenkinti, todėl uždraudė ten rengti šokius.

Gyventojai kartais vadina šią gyvenvietę Senąja arba Kaimiškąja Šeškine. Gatvės čia iš pat pradžių vadinosi Kalno I, Kalno II ir t. t. Paskui namai buvo aprūpinti dujomis. Asfaltas atsirado tik prieš kokius 20 metų.

Senųjų gyventojų Upytės gatvėje jau nebelikę, gal tik ji vienintelė. Greta esančioje Deltuvos gatvėje jau seniai gyvena Aidietis.

Iš pokalbio su Serafima Jakovuk 2022 03 05.

Keletas Senosios Šeškinės vaizdų (2020–2023 m.)