Švenčių ratas atvirukuose: Naujametiniai sveikinimų atvirukai

Bevartant kelių dešimtmečių senumo atvirukus dažną užplūsta sentimentai. Mane taip pat apėmė nostalgija. Gal todėl, kad pamačiau ne vieną atviruką, anuomet gulėjusį tėvų kambario komodoje, batų dėžutėje? Iš vieno jų į mane žvelgė pažįstamas nykštukas, iš kito – pusnyse paskendęs miškas, dar kituose – dvylika dūžių mušantis laikrodis ar senoviniai eglutės žaisliukai. „Tokį turėjo ir mano tėvai“ arba „čia mano vaikystės žaisliukas“ – žiūrėdama į atviruką pagalvoju.
„Atvirukų turiu daug. Mažiausiai turiu Velykų atvirukų, tačiau naujamečių turiu prikaupusi labai daug“, – sako mano teta alytiškė Zosė Buracienė. Ir iš tikrųjų – tų atvirukų visa pilna dėžutė. Čia pateko tik išrinktieji – atvirukai, dienos šviesą išvydę iki 1980-ųjų, tačiau tik lietuvių dailininkų piešti ar spausdinti Lietuvos spaustuvėse.
Žvelgiant į juos prisiminiau pačios šventinių tekstų paieškas, atvirukų rašymą, vokų kraštų ir pašto ženklų laižymą. Atrodo, kartu su sveikinimo atviruku, pašto ženklu ant jo, su palinkėjimų laiškeliu atkeliaudavo ir švelni gerumo šiluma…

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Venciūnų filialo vyresnioji bibliotekininkė Jolita Jaruševičienė