Nors totoriai Lietuvoje gyvena jau 620 metų, tačiau ar daug mes, lietuviai, žinome apie jų papročius, tradicijas, valgių gaminimą, religines apeigas? Alytaus krašto totorių istorija siekia XIV amžių, kai Vytautas Didysis apgyvendino čia pirmuosius totorius. Ilgą laiką dėl savo religijos totoriai gyveno gana uždarą gyvenimą, todėl apie jų papročius, tradicijas mažai žinojo ir kaimynystėje gyvenantys lietuviai. Savo „juodą darbą“ atliko sovietmetis, kuris sugriovė per amžius nusistovėjusias totorių gyvenimo tradicijas, nes buvo stengiamasi iš totorių sąmonės ištrinti jų papročius, tradicijas, religiją.

2021 metais rengėme projektą „Pažintinis turas po Alytaus krašto totorių istoriją ir kultūrą“, darėme ekspedicijas į totorių kapines ir pamatėme, kad kapinės nyksta. Nemažą dalį senųjų totorių kapinių ypač stipriai paveikė sovietinė okupacija, kuomet drausta bet kokia religija, taigi, nematyta prasmės saugoti ir religinių bei tautinių bendruomenių kapinių. Dėl to liūdną likimą patyrė ir totorių kapinės. Kai kurios kapinės sunaikintos vykdant melioraciją, kitas nusiaubė totorių kapinių vandalai, pavogė paminklinius antkapinius akmenis, o kitus paminklus suskaldė. Vis dėlto dalį senųjų totorių kapinių pavyko išsaugoti: Butrimonių bei Punios seniūnijose esančios totoriškos kapinės kol kas likę, tačiau paminklai labai nyksta. Matant, kaip nyksta totorių kultūros paveldas, norime išsaugoti jį ateities kartoms bent jau nuotraukose ir virtualioje erdvėje. Šis projektas suteiks progą išsamiau susipažinti su buvusiais ir dar išlikusiais vienos iš mūsų valstybės tautinių bendrijų – totorių – kultūros palikimu, jų papročiais ir tradicijomis, lietuvių tradicijų įtaka totorių bendruomenės kultūriniam paveldui.

Siekdami savo tikslo iš įvairių šaltinių rinkome medžiagą apie totorių kapines, lyginome senuosius ir dabartinius antkapinius paminklus. Pasitelkę profesionalius fotografus stengėmės įamžinti nykstančius totorių kapinių paminklus. Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininkė-konsultantė Rugilė Švirinaitė parašė straipsnį apie senąsias totorių kapines, jų istorinę reikšmę. „Alytaus naujienų“ korespondentės Saulės Pinkevičienės straipsnis atskleidė Alytaus krašto totorių kapinių autentiškumą.

Parodos kuratorė Birutė Malaškevičiūtė trumpai apžvelgė kiekvienas kapines, jų išskirtinius paminklus, parodė kaip keitėsi antkapių mados, trumpai aprašė kiekvieną parodai atrinktą nuotrauką. Iš surinktos medžiagos Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotoja Jūratė Šalaševičienė parengė kraštotyros darbą „Autentiškumą išsaugojusios senosios Alytaus krašto totorių kapinės“.
Visa tai buvo sukelta į virtualią svetainę www.dainavoskrastas.lt, kad būtų prieinama plačiajai visuomenei.

Šiandien, norėdami susipažinti su išlikusiu totorių kultūros paveldu Alytaus krašte, leisimės į kelionę po išlikusias totorių kapines.

Padavimai ir legendos – neįkainojamas Lietuvos totorių kultūrinis palikimas

Kapinės – tai ištisa tautos istorija, kuriose besikeičiančių laikotarpių liudytojais tapo paminkliniai užrašai. Tradiciniai Lietuvos totorių memorialiniai paminklai nuo seno buvo paprasti lauko akmenys. Akmuo, padėtas galvos pusėje, išgraviruojamas, tai yra tampa paminkliniu antkapiu.

Lietuvos totoriai musulmonų kapinėms suteikia magiškų, kartais net stebuklingų galių. Apie senas, apleistas totorių kapines ir totoriai, ir krikščionys pasakoja įvairių padavimų. Kalbama, kad ant kai kurių kapų savaime atsiranda nedideli akmeniniai pilkapiai, kad naktimis virš jų pasirodanti neįprasta šviesa. Drąsuoliai, sudrumstę tų vietų ramybę užardami kapines, baudžiami mirtimi, liga arba tampa luoši.

Apie kapines yra išlikę įvairių padavimų. Juose pabrėžiama, kad totorių kapinės yra šventos ir neliečiamos. Šie padavimai ir legendos yra vertingas senovinis Lietuvos totorių tikėjimo paminklas, perduodamas iš kartos į kartą, atspindintis Lietuvos totorių dvasinį gyvenimą. Tai istoriniai padavimai, kuriuose pasakojama apie asmenis, realiai gyvenusius kažkokiu istoriniu laikotarpiu, susiję su Lietuvos ir Lenkijos valdovais – Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais Algirdu, Vytautu, karaliumi Steponu Batoru. Legendos ir padavimai turėjo didelę reikšmę totorių dvasiniam gyvenimui, formavo jų tradicijas ir papročius.

Įdomus padavimas apie vienos seniausių Lietuvos totorių gyvenviečių – Keturiasdešimt totorių kaimo pavadinimą. Jame pasakojama, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, grįždamas iš žygio, pastebėjo sunkiai sužeistą narsų karį totorių. Už gerą tarnybą kunigaikštis dovanojo jam žemes, liepė vesti ir auginti sūnus, tokius pat narsius karius. Totorius vedė keturias žmonas, susilaukė keturiasdešimt sūnų ir įkūrė toje vietoje Keturiasdešimties totorių kaimą. Ar tai tiesa, ar ne, niekas nebepasakys, tačiau kaimo pavadinimas – Keturiasdešimties totorių – išliko iki mūsų dienų.

Su kapinių kultu ypač plačiai paplitę du padavimai: apie Liachovičių musulmonų parapijos kapines Siniavkoje ir Evlijos Kuntusio kapą Lovčicų mečetės kapinėse prie Naugarduko.

Padavimas apie Siniavkos kapines: „Labai seniai vienas žydas tame lauke palaidojo savo vaiką, tačiau žemė išmetė palaikus į paviršių. Po to stačiatikių popas paliepė suarti kapinių lauką, tačiau į kapines atvesti jaučiai susilaužė kojas. Taip atsitiko tris kartus. Galiausiai popas sapne išgirdo balsą, draudžiantį pasisavinti Mizarą. Tą pačią naktį Mizarą apsupo griovys ir atsirado kauburiai“ (Miškinienė G.).

Vienas plačiausiai žinomų padavimų apie stebuklinga galia pasižymintį ir garbinamą piemenėlio Kuntusio kapą. Senoje totorių gyvenvietėje Lovčicuose Kuntusis buvo turtingo totoriaus piemenėlis. Jo šeimininkas iš karaliaus Stepono Batoro gavo plačias valdas Naugarduko miškuose ir, įkūręs Lovčicų kaimą, pats pasivadino Lovčickiu. Jo vienintelė duktė priėmė katalikų tikėjimą, dėl to jis labai išgyveno. Norėdamas permaldauti Alachą dėl tokio netinkamo dukros poelgio, Lovčickis iškeliavo į Meką. Ten jam pasibaigė pinigai, ir jis, nebegalėdamas grįžti namo, labai kentėjo. Žmonės Lovčickiui paarė kreiptis  į jo žemietį, kuris kasdien meldžiasi prie Pranašo karsto. Labai nustebęs jis pamatė, kad tai jo piemenėlis Kuntusis. Dar labiau nustebo, kai prisaikdintas neatskleisti paslapties, išgirdo, kad Kuntusis kas rytą atvyksta iš Lovčicų į Meką pasimelsti. Piemenėlis stebuklingu būdu perkėlė Lovčickį atgal į Lovčicus. Nuo tada Lovčickis ėmė pagarbiai elgtis su savo piemenėliu Kuntusiu. Aplinkiniai susidomėjo, kodėl jis taip elgiasi su tarnu, ir Lovčickis neišlaikęs išdavė paslaptį. Dėl tokio jo poelgio piemenėlis neteko antgamtinių galių ir jį rado nebegyvą, o tuo tarpu virš kaimo švytėjo nepaprasta pašvaistė. Lovčicų gyventojai, sužinoję šią istoriją, pripažino Kuntusį šventuoju. Nuo to laiko piemenėlio Kuntusio kapas yra garbinamas ir žinomas visiems Lietuvos totoriams (Kiškienė V.).

Padavimuose ir legendose garbinami kapai, pilkapiai, medžiai ir krūmai, jiems priskiriama magiška galia, suteikianti sveikatą ir vaisingumą. Manoma, kad jie galėjo atkeliauti į Lietuvą per musulmonų piligrimus, kurie lankėsi šventose vietose – Mekoje ir Medinoje.

Totorių šarvojimo ir laidojimo papročiai

Gimstame, vedame, mirštame. Toks visų mūsų gyvenimas. Ne paslaptis, kad šiuos svarbiausius žmogaus gyvenimo etapus lydi ir specifinės apeigos. Savų akivaizdžių skirtumų nuo lietuvių turi totorių apeigos, susijusios su mirtimi. Lietuvos totorių kultūrinis ir religinis paveldas, etninis išskirtinumas nulėmė šios etninės grupės šeimos papročių unikalumą. Šarvojimo ir laidotuvių papročių ypatybės išsiskiria iš kitų totorių gyvenimo ciklo papročių.

Totoriams islamas aiškiai nurodė, kaip prausti mirusiuosius. Straipsnyje „Lietuvos totorių marinimo ir šarvojimo papročiai“ rašoma, kad „Ivano Luckevičiaus kitabe, kurį galima vadinti Lietuvos musulmonų dvasiniu vadovu, detaliai aprašomos mirusiojo prausimo apeigos, kurių privalu laikytis Lietuvos totoriams. Šios apeigos per daugelį amžių kito, tačiau pagrindas išliko tas pats. Kitabe aprašomas ritualinis mirusiojo totoriaus apiplovimas. Nurodoma, kad prieš prausiant velionį, prausiantieji turi atlikti abdestą (mažąjį ritualinį apiplovimą), velionį paguldyti ant švarios lentos, padengtos švaria drobe. Atlikus abdestą pradėti prausti nuo dešiniojo šono, nuo galvos, išmuiluoti mirusįjį tris kartus ir aplieti vandeniu nuo galvos iki kojų. Nuprausus velionį nurodoma kūną ištepti kamparu“ (Račiūnaitė-Paužuolienė R., Lukauskaitė A.). Mirusįjį paprastai prausia artimieji žmonės – dukros, sūnūs, broliai ir kiti. Būtina sąlyga – prausti mirusįjį gali tik tos pačios lyties žmonės. Šis ritualinis apiplovimas vadinamas wudu. Islamo mokymas teigia, kad koks žmogus ateina į šį pasaulį, toks ir turi iš jo išeiti. Dėl šios priežasties musulmonai turi būti laidojami įvynioti į baltą drobę, vadinamą savan, bei uždengti audeklu. Nors musulmonų religija reikalauja kuklumo, savo veiksmais Lietuvos totoriai vis dažniau nusižengia šiai tradicijai ir mirusiuosius aprengia naujais pirktiniais drabužiais, kuriuos perka tuose pačiuose laidojimo namuose, kaip ir krikščionys lietuviai.   

Anksčiau kūnas būdavo paguldomas ant specialių neštuvų su kojelėmis ir uždengiamas žalios, kartais juodos spalvos audeklu. Dabar totoriai kaip ir krikščionys, šarvojami karstuose, nors tai prieštarauja religiniam islamo mokymui, tačiau taip elgiamasi dėl transportavimo sunkumų.

Lietuvos totorių laidotuvėse buvo unikalių papročių. Vienas iš jų – senas totorių paprotys dėti Koraną ant mirusiojo krūtinės, bet dabar jau jo nesilaikoma. Kitas unikalus Lietuvos totorių paprotys, neturintis atitikmenų kitose musulmonų šalyse, – dėti popieriaus ritinėlius su maldų tekstu po mirusiojo drobe.

Šių dienų Lietuvos totorių šermenyse galima pastebėti tam tikrų naujovių – deginamos žvakės, nešamos gėlės. Tai prieštarauja islamo religijai, nes musulmonams degančių žvakių ugnis kelia pragaro asociacijas (Račiūnaitė-Paužuolienė R., Lukauskaitė A.). Dėl šios priežasties laidotuvių ceremonijos metu žvakės nebuvo naudojamos. Anksčiau musulmonai žvakes mirusiems uždegdavo mečetėse. „Dabar, kai yra elektra, jos degamos kapuose, Ramadano (pasninko) išvakarėse. Kas nori ateina ir uždega žvakes, tai kažkas panašaus į Visų šventųjų dieną Lietuvoje“, – lygino totoriškas ir lietuviškas tradicijas I. Makulavičius.

Dabar naudojamos kvapiosios žvakės, skleidžiančios malonų kvapą, tad žvakės šiuolaikinėse totorių laidotuvėse atlieka labiau estetinę funkciją, o ne religinę. Žvakių naudojimas totorių šermenyse liudija faktą, kad Lietuvos totorių laidotuvių papročiai yra persipynę su krikščioniškąja tradicija.

Ankščiau prie palaikų meldėsi tik vyrai. Pagal islamo papročius mirusįjį reikia palaidoti „su ta pačia saule“, tačiau šios tradicijos Lietuvoje beveik nebesilaikoma. Pasak totorių, taip buvo laidojama anksčiau, kai žmonės gyveno sėsliau. Dabar giminėms išsibarsčius ne tik po visą Lietuvą, bet ir užsienį, laidotuvių apeigos gali užtrukti dvi ir tris dienas. Laidotuvių dieną iš namų kūnas vežamas tiesiai į kapines. Musulmonui kapo duobėje buvo statomas  piramidės formos lentinis namelis, kad mirusysis, aplankius jį angelams po keturiasdešimt dienų galėtų atsisėsti atsakinėdamas į jų klausimus, – pasakojo apie laidojimo papročius I. Makulavičius.

Kaip ir lietuviai, visus laidotuvių dalyvius pakviečia gedulingų pietų, taip ir totoriai, palydėję mirusįjį, ceremonijos dalyvius kviečia paskutinių vaišių. Pagal musulmoniškų kraštų tradicijas į kapines vykdavo tik vyrai, tačiau Lietuvos musulmonai griežtai šio papročio nesilaiko. Moterys gali palydėti į kapus, tik privalo segėti ilgus sijonus arba mūvėti kelnes.

Lietuvos totorių šarvojimo ir laidojimo papročiai neatsiejami nuo musulmoniškų tradicijų, tačiau dabartiniais laikais, persipynę su krikščioniškaisiais, jie yra įgavę naujas, tik Lietuvos totoriams būdingas formas.

Totorių kapinės

Mizarai arba ziretės – taip Lietuvos totoriai vadino kapines. Totorių musulmonų kapines galime atskirti ir pagal tai, kad antkapiuose ir įėjimo vartuose naudojamas pusmėnulio su žvaigžde simbolis – išskirtinis ženklas, kad čia palaidotas islamo tikėjimo atstovas.

Paprastai totoriaus kapą ženklina du akmenys – didesnis ties mirusiojo galva, mažesnis – ties kojomis. Kapai negali būti aptverti, nes totoriai laiko visus žmones lygiais, todėl niekas neturi atsiriboti. Vėliau antkapiai perėmė krikščioniškas madas, skirtumas buvo tik tas, kad paminklas su užrašu ir musulmoniška simbolika buvo kitoje paminklo pusėje, atsistojus prieš kapą matomas tik paprastas akmuo. Gyvenimo Lietuvoje ir krikščionybės įtaka padarė savo: dabar vis daugiau paminklų fasadinė dalis atsukama į kapo pusę ir jei ne musulmoniška simbolika, nesiskirtų nuo krikščioniškų kapų. Šitą tradiciją totoriai perėmė iš lietuvių ir praktikavo pastaruosius 30–40 metų. Lietuvos totorių antkapių apipavidalinimas šiandien neretai prieštarauja tradicinei islamo praktikai: dabar ant totorių antkapių galima aptikti ne tik informacijos apie mirusįjį, bet ir jo nuotraukų bei kitų vaizdinių.

Istorinių kapinių antkapiniuose užrašuose galima įžvelgti savosios ir priimtos kultūros atspindžių. Seniausi antkapiai, turintys užrašų, yra išlikę iš XVII a. antrosios pusės. Raižyti užrašai ne visada gerai įskaitomi. Antkapiai išmarginti arabų, lotynų ir kirilicos abėcėlių raidėmis surašytais užrašais. Keturių dalių užrašą sudaro tikėjimo išpažinimas arabų kalba: „Nėra kito dievo, išskyrus Dievą, ir Muchamedas yra Dievo pasiuntinys.“

Neretai aptinkama posakių turkų kalba, mirusiojo vardas ir pavardė, mirties data. Kartais visas antkapis gali būti išraižytas arabiškais rašmenimis, po kuriais galėjo slėptis ne tik arabų ir turkų, bet ir lenkų kalba parašytas tekstas. Tokie užrašai atsirado po 1863 m. sukilimo, kai Lietuvos totoriai buvo priversti antkapių užrašus rašyti tik rusiškai, nes lenkų kalba buvo uždrausta.

Seniausias arabiškais rašmenimis ir turkų kalba užrašas ant antkapio, datuojamas 1626 m., išliko Keturiasdešimties Totorių kaimo kapinėse.

Nemažą dalį senųjų totorių kapinių, esančių Alytaus rajone, stipriai paveikė sovietinė okupacija, kuomet drausta bet kokia religija, taigi, nematyta prasmės saugoti ir religinių bei tautinių bendruomenių kapinių. Dėl to liūdną likimą patyrė ir totorių kapinės. Kai kurios kapinės sunaikintos vykdant melioraciją, kitas nusiaubė totorių kapinių vandalai, pavogė paminklinius antkapinius akmenis, o kitus paminklus suskaldė. Vis dėlto dalį senųjų totorių kapinių pavyko išsaugoti: Butrimonių bei Punios seniūnijose esančios totoriškos kapinės kol kas likę, tačiau paminklai labai nyksta. Senosios totorių kapinės, kaip ir Raižių mečetė, yra valstybės saugomi kultūros paveldo objektai.

Raižių totorių kapinės

„Raižių kaimas yra vienas seniausių totoriškų kaimų Lietuvoje, apie ką byloja ne vien istorijos kronikose minimas Raižių mečetės buvimas, bet ir Pivašiūnų bei Punios seniūnijose esančios totoriškos kapinės. Jų išlikusių yra 14. Bazorų kaime yra dvejos: naujos veikiančios ir senos, prie buvusios mečetės. Adamonių kaime, prie buvusio Ardiškių dvaro, prie Šimo Chalecko sodybos ir Keruose. Raižių kaime veikiančios Podjavorų ir Beliavščiznos, neveikiančios Ziretka, Beržyno, Akmenicos, prie buvusios Alekso Chalecko sodybos ir prie Jokūbo Makavecko sodybos. Ragainiškėse, prie buvusio dvaro. Lesiuncų kapinės buvo sunaikintos vykdant melioraciją, bet jų vieta yra žinoma. Mažiausios iš jų yra kelių arų dydžio, tai tikriausiai pirmųjų Lietuvos žemėje apsigyvenusių totorių amžinojo poilsio vietos. – viename laikraščio „Lietuvos totoriai“ numeryje rašo I. Makulavičius, – Darau prielaidą, kad totoriai apsigyveno įsirengdami stovyklas, tai yra gynybiniais būriais. Kiekviena stovykla turėjo ir savo kapinaites. Išlikusių kapinaičių žemės paviršiuje nesimato paminklinių akmenų. Stovyklavietės vėliau virto didelėmis sodybomis – dvarais. Kapinės Akmenica ir prie Alekso Chalecko buvusios sodybos – jau vėlesnio laikotarpio, XVII-XVIII a. Jose jau yra pastatyti akmeniniai paminklai, užrašai ant jų iškalti senąja gudų ar lenkų kalbomis, arabiškais rašmenimis. Veikiančios Podjavorų ir Bieliavščiznos kapinės yra XVIII-XX a. Čia kaltinių užrašų yra rusų kalba bei rašmenimis“ (Makulavičius I.).

Dažnai greta dabartinių kapinių yra ir senųjų kapinių dalelė. Senieji kapai iš pirmo žvilgsnio primena riedulių lauką. Ir iš tiesų, senovėje Lietuvos totoriai savo kapinėms naudodavo vietinius riedulius. Kai kurie kapai įrengti, ne tik pastatant paminklinį akmenį, bet ir apjuosiant kapą keliomis eilėmis mažesnių (10-15 сm skersmens) akmenų. Ši tradicija, manoma, Lietuvos totorių buvo atsivežta iš stepių. Geologijos mokslų daktaro Jono Šečkaus manymu, senosios Lietuvos totorių kapinės unikalios dar ir tuo, kad jose buvo naudojami vietos rieduliai. Senoji totorių bendruomenė nevežė akmenų iš kitų vietovių, o juos rinko tik savo gyvenamosiose apylinkėse. Žinant, kad daugelis Lietuvos riedulynų dabar jau yra sunaikinti, totorių kapinėse esantys akmenys gali atspindėti anksčiau egzistavusių gamtinių riedulių sudėtį ir reikšmingai pasitarnauti mokslui.

Žvelgiant į antkapius, kurių seniausi – paprasčiausi lauko rieduliai, matyti vietos totorių istorija: pirmieji užrašai – arabiškais rašmenimis, vėlesni įrašai daryti jau rusų kalba, kirilica. Dar vėliau – jau lotyniškai (lenkų, lietuvių k.). Tačiau, nepaisant bėgančio laiko ir besikeičiančių amžių, ant visų jų yra vienas amžinas simbolis – musulmoniškas pusmėnulis su žvaigždute.

Antkapinių paminklų yra visoje teritorijoje, išlikusių paminklų apie 300. Seniausi antkapinių akmenų įrašai arabų kalba siekia XVII a. vidurį (anksčiau įrašai nebuvo daromi). Vėlesni įrašai daryti rusų kalba. Senieji paminklai nedideli, netašyto akmens su arabiškais įrašais, dabar giliai sulindę į žemę. Pagal antkapiuose įrašytas pavardes galima atsekti, kad kapinėse palaidota daugybė tos pačios giminės atstovų.

Raižių apylinkėse yra ne vienos valstybės saugomos totorių kapinės. Geriausiai iki mūsų dienų išlikę Raižių kaimo totorių penktosios senosios kapinės, vadinamos Beliavščizna. Šiek tiek toliau už miestelio kapinių, paėjus miško keliuku apie 200 m. pastebėsite visą kalnelį nuklotą senais akmenimis, menančiais antkapius. Tai senosios Lietuvos totorių kapinės, valstybės saugomas objektas. Apjuostos grioviu, tankiai apaugusios medžiais ir krūmais jos saugo senųjų totorių amžintąjį poilsį. Įvairių formų akmeniniai, betoniniai, granitiniai paminklai su iškaltais rašmenimis arabų, rusų, lenkų ir lietuvių kalbomis.

2007 m. šešiose kapinėse alytiškių brolių Motiejaus ir Simo Jakubauskų iniciatyva buvo pastatyti senųjų kapinių teritoriją ženklinantys paminkliniai akmenys.

Beliavščiznos kapinėse seniausi išlikę antkapinių akmenų įrašai arabų kalba siekia XVII a. vidurį, tačiau manoma, kad šioje vietoje totoriai buvo laidojami ir anksčiau, tik tuomet nebuvo tradicijos daryti įrašų ant antkapių.

Pagal pavardes ant antkapių galima atsekti, kad vieni šalia kitų palaidoti daug tos pačios giminės žmonių. Tačiau į vieną kapą visuomet buvo laidojamas tik vienas žmogus.

Kaip pasakojo Alytaus rajono Raižių musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulavičius, mirusiojo kapą visuomet žymėjo du akmenys. Galvos vietą – didesnis, kojų – mažesnis. Atstumai tarp jų taip pat nevienodi – tai matyti ir dabar vaikštant po senąsias kapines. „Jei žmogus buvo aukštesnis, tai ir atstumas didesnis. O jei, pavyzdžiui, palaidotas vaikas ar žemesnio ūgio suaugęs žmogus – atstumas tarp galvos ir kojų vietą žyminčių akmenų yra mažesnis“, – kalbėjo totorius. Ties galva dedamas akmuo būdavo išraižomas anksčiau minėtais simboliais bei užrašais, t.y. tapdavo paminkliniu.

Pasak Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininko Motiejaus Jakubausko, dažniausiai arabiškais rašmenimis ant akmeninių antkapių išgraviruotas tikėjimo išpažinimas (eilutė iš Šventojo Korano), tačiau aptinkama ir kitokių užrašų. Tai – posakiai ar palinkėjimai, mirusiojo vardas ir pavardė, mirties data bei motinos vardas. Tai yra įdomi ir musulmonams svarbi detalė: motinos vardas visuomet minimas maldoje už mirusįjį.

Istorinėse totorių kapinėse matyti, kad kapai išdėstyti aiškiomis eilėmis. M. Jakubauskas patvirtino: „Chaotiškai nelaidojama – eilės atkartoja tvarką mečetėje, kai meldžiamasi. Be to, mirusysis visuomet laidojamas galva į Mekos pusę.“

„Totoriai kapų neaptverdavo tvorelėmis, nes tikėjo, kad po mirties visi žmonės yra lygūs, nepaisant savo socialinio statuso, turto ir kitų skirtybių žemiškajame gyvenime, todėl nevalia jų atskirti. – sako Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Motiejus Jakubauskas, – Tačiau pačios kapinės galėjo būti aptveriamos akmenimis. Tokie pavyzdžiai – senosios Vinkšnupių kapinės, taip pat vienos iš kapinių Raižiuose. Tokia tvora dažniausiai nebūdavo aukšta: maždaug 80–100 cm.“

Dauguma Raižių parapijos kapinių nėra didelės – jų teritorija siekia iki 10 arų. Kai kurios jau sunkiai randamos, nes antkapiai vos matomi.

Tebeveikiančiose Raižių totorių kapinėse puikiai matyti, kaip keitėsi ne tik antkapių mados, bet ir pati bendruomenė. Ilgą laiką dauguma vietos totorių išpažino išimtinai islamą. Tačiau XX a. daugėjant mišrių šeimų, totoriai, kaip bendruomenė, ėmė remtis ne religiniu, bet vis labiau kultūriniu pagrindu.

Bazorų kaimo totorių kapinės

Alytaus apskrities Butrimonių valsčiuje buvo Bazorų kaimas, kuriame gyveno beveik vien totoriai, nors buvo keletas lenkų namų. Prieš karą Bazorų kaime gyveno 17 totorių šeimų, beveik visi iš jų buvo vien Bazarauskai, kiti – Janušauskai ir Bagdanavičiai. Dabar tas kaimas beveik išnyko, nes tarybiniais laikais jį pavertė kolektyviniais sodais. Atgavus nepriklausomybę, anksčiau turėtų žemių niekas negrąžino. Anksčiau Bazorų kaime buvo ir mečetė, kuri trenkus žaibui sudegė (pasak I. Makulavičiaus kažkur apie 1880 m.). Iš jos išliko tik minbaras. Pasakojama, kad vietos totoriai ilgus metus saugojo per gaisrą išgelbėtą minbarą, o Raižiuose pastačius naują mečetę jį čia pervežė. Vienoje iš sakyklos sienelių išraižyta data 1684 m. Manoma, kad ją paliko totorių kilmės dailidė.

Motiejus Bazarauskas atsiminimuose apie Bazorų mečetę rašo taip: „Anksčiau ten buvo mečetė, kuri audros metu sudegė nuo perkūnijos. Kada tai atsitiko, aš nežinau, nes apie gaisrą sužinojau iš savo tėvų, o jų jau seniai nėra tarp gyvųjų. Iš jos liko tik vieta, kuri vadinosi „Mauger“, ten sėdėdavo molna maldos metu. Kaime taip pat buvo kapinės, kurios išliko iki šių dienų (Bazarauskas M.).

Bazorų kapinėse yra simbolinis buvusio carinės Rusijos generolo Ipolito Janušausko, per Pirmąjį pasaulinį karą žuvusio ir palaidoto Poltavoje, kapas. Šio kaimo kapinėse 1938 m. palaidotas Chalilis Janušauskas, carinės Rusijos armijos pulkininkas, vėliau Lietuvos Respublikos valdininkas, vienas iš Kauno mečetės statybos iniciatorių. Taip pat ten palaidotas Ipolitas Janušauskas, Aleksandro, – buvęs Smetonos laikų karininkas, kuris Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvo ištremtas į Sibirą kaip politinis nusikaltėlis. Išbuvęs ten 10 metų, po Stalino mirties grįžo į Lietuvą.

Literatūra

1. Bazarauskas, Motiejus. Keletas prisiminimų apie Bazorų kaimą // Lietuvos totoriai, 2005, Nr. 4(87), p. 5.
2. Kiškienė, Virginija. Lietuvos totoriai // Lietuvos totoriai, 2001, Nr. 2(40), p. 5.
3. Makulavičius, Ipolitas. Gimtasis kaimas – Raižiai // Lietuvos totoriai. – 2002, Nr. 5, p. 3.
4. Miškinienė, Galina. Lietuvos totorių padavimai: tarp mito ir realybės. Interaktyvus. Paimta iš: https://www.academia.edu/9811176/Lietuvos_totori%C5%B3_padavimai_tarp_mito_ir_realyb%C4%97s.
5. Lietuvos totoriai / [Vida Montvydaitė, Jonas Ridzvanavičius, Kęstutis Zenonas Šafranavičius, Romualdas Makaveckas, Arvydas Pociūnas, Sigitas Šileika, Adas Jakubauskas, Motiejus Jakubauskas]. – Kaunas, 2020.
6. Račiūnaitė-Paužuolienė R, Lukauskaitė A. Lietuvos totorių marinimo ir šarvojimo papročiai (XX a. vidurys – XXI a. pradžia) // Lietuvos totoriai, 2015, Nr. 1-3(154-156), p. 34.

Jūratė Šalaševičienė
Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Bibliotekininkystės ir fondų organizavimo skyriaus vedėja

Autentiškumą išsaugojusios senosios Alytaus krašto totorių kapinės

Pirmieji totoriai Lietuvos žemėse apsigyveno dar XIII–XIV a. LDK kunigaikščiai Gediminas, Algirdas ir Kęstutis sudarydavo sąjungą su totoriais, kai reikdavo atremti priešiškų šalių puolimus, arba patys rengdavo karo žygius. Pradėjęs valdyti  Vytautas Didysis (1392–1430 m.) totorius, gerus ir ištikimus karius, viliojo atvykti į Lietuvą su šeimomis, žadėdamas žemių ir privilegijų. Nemaža dalis totorių įsikūrė dabartinėse Butrimonių apylinkėse, Alytaus rajone. Šiandien Raižiuose stovi vienintelė Alytaus apskrities mečetė, pastatyta 1889 m. Stanislovas Kričinskis knygoje „Lietuvos totoriai“ nurodo, jog 1556 m. čia jau būta mečetės. Raižių kaimas įkurtas XV a. pab. – XVI a. pr. 1624–1631 m. Lietuvoje buvo atlikta generalinė totorių valdų revizija, Raižiuose surašyti  44 dūmai. 1795 m. atliktos Lietuvos gyventojų revizijos duomenimis Raižiuose gyveno 156 totoriai. 1923 m. Lietuvoje vykdyto visuotinio gyventojų surašymo duomenimis Alytaus apskrityje gyveno 675 totoriai (336 vyrai ir 339 moterys). Tai sudarė 0,62 % Alytaus apskrities gyventojų ir 69,37 % visos Lietuvos totorių bendruomenės. Totoriai daugiausiai gyveno Butrimonių valsčiaus kaimuose. Laikui bėgant keitėsi bendruomenės skaitlingumas, kito gyvenimo būdas, koregavosi požiūris į tradicijas. Tačiau ten, kur dabar gyvena, ar anksčiau gyveno Lietuvos totoriai yra likę nemažai senųjų kapinių. Totorių kapinės – svarbi istorijos dalis, parodanti jų gyventas teritorijas, gyvenimo būdo pokyčius, įvairiais laikotarpiais naudotas kalbas ir rašmenis. Kapines totoriai vadina mizarais arba ziretėmis. Manoma, jog seniausios Raižių totorių kapinės siekia XIV–XV a. Iš viso Raižiuose ir jų apylinkėse yra 13 Lietuvos totorių kapinių (kai kurie šaltiniai  nurodo 14), jos saugomos kaip kultūros paveldo objektai. Dauguma neišlikusių, žinomos tik kapinių buvimo vietos. Todėl stengiamasi išsaugoti bent jų atminimą. 2007 m. brolių Motiejaus ir Simo Jakubauskų iniciatyva buvo pradėti statyti senųjų kapinių teritoriją ženklinantys paminkliniai akmenys. Lankantis šiose teritorijose būtina laikytis rimties kaip ir bet kuriuose veikiančiose kapinėse, saugoti paminklus ir paminklinius akmenis. Dažnai šios teritorijos yra ir nedaug tyrinėtos, todėl būtina užtikrinti, kad išliktų ateityje planuojamiems tyrimams.

Senosiose kapinėse kapai nebuvo atitveriami vieni nuo kitų, nes musulmonai laiko visus žmones lygiais, todėl niekas neturi atsiriboti. Senosiose totorių kapinėse kapai išdėstyti lygiagrečiomis eilėmis, panašiai kaip yra meldžiamasi mečetėje. Mirusysis visuomet laidojamas galva į Mekos pusę. Pačios kapinės galėjo būti aptveriamos akmenimis. Dažniausiai totoriaus kapą ženklina du akmenys – didesnis ties mirusiojo galva, mažesnis – ties kojomis. Ties galva dedamas akmuo būdavo išraižomas musulmoniškais simboliais bei užrašais ir tapdavo paminkliniu. Kapinėse dar galima rasti itin senų tokių kapų, tačiau nemažai antkapių yra susilyginę su žeme. Šiais laikais statomi antkapiai su užrašu ir musulmoniška simbolika,  užrašas yra kitoje paminklo pusėje, atsistojus prieš kapą matomas tik paprastas akmuo. Musulmonų mirusiųjų pagerbimų tradicijos ragina į kapus ateiti tik su malda. Musulmonai neturi į Vėlines panašios mirusiųjų pagerbimo šventės, savo artimųjų kapus lanko penktadieniais po pamaldų. Į kapines einama tik dieną, po saulėlydžio jų lankyti negalima.

Pasak Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininko Motiejaus Jakubausko, iki šių dienų Raižiuose išliko 7 totorių kapinės, kuriose buvo laidoti islamą išpažįstantys totoriai, ir 1 – išpažįstantiems krikščionybę. Todėl Raižių kaimas neretai dar vadinamas kapinių kaimu. Dauguma iš jų nėra didelės – kapinių teritorija siekia iki 10 arų. Kai kurios jau sunkiai randamos, nes antkapiai vos matomi. Beliavščiznos kapinėse (dar vadinamose Raižių kaimo totorių penktosiomis senosiomis kapinėmis) seniausi išlikę antkapinių akmenų įrašai arabų kalba siekia XVII a. vidurį. Manoma, jog šioje vietoje totoriai buvo laidojami ir anksčiau, tik tuomet nebuvo tradicijos daryti įrašų ant antkapių. Nemažai antkapių paprasti lauko rieduliai. Pirmieji užrašai – arabiškais rašmenimis, vėlesni –  rusų kalba, kirilica, po to lotyniški (lenkų, lietuvių kalbomis).  Visus juos puošia musulmoniškas pusmėnulis su žvaigždute. Arabiškai ant  antkapių buvo raižoma  tikėjimo išpažinimas (eilutė iš Šventojo Korano), kartais aptinkama posakių ar palinkėjimų, mirusiojo vardas ir pavardė, mirties data bei motinos vardas, jis minimas maldoje už mirusįjį. 1931 m. Petras Biržys aprašė savo kelionės po Alytaus apskritį įspūdžius. Lankantis Raižiuose jo dėmesį patraukė čia buvusios kapinės: „Netoli mečetės, gal už ¾, ar ½ kilometro randasi treji nemaži mahometonų, žmonių vadinami totorių, kapai. Kiek tolėliau matosi eilė kalniūkščių, kuriuose taip pat yra keletas atskirų mahometonų kapų su paminklėliais – akmenimis. Kapai neaptverti jokia tvora. Ant kapų daugelis skaldytų akmenų, su parašais ir be jų. Ant senų kapų radau vieną akmenį, su data: 1671 m. ir žegnonės įrašu. Nei vardo, nei pavardės nėra. Paminkluose įrašai arabų ir rusų kalba. Senieji atskiri kapai neaptverti, taip kaip ir bendri.“

Pagal islamo papročius mirusįjį reikia palaidoti „su tapačia saule“. Tačiau šios tradicijos Lietuvoje beveik nesilaikoma. Pasak totorių, taip buvo laidojama ankščiau, kai žmonės gyveno sėsliau. Dabar, giminėms išsibarsčius ne tik po visą Lietuvą, bet ir užsienį, laidotuvės gali užtrukti ir dvi ir tris dienas. Pasikeitė ir kitos laidojimo tradicijos. Anksčiau mirusįjį šarvodavo be karsto, įsuptą į drobulę, o dabar tai vis rečiau pasitaiko. Mirusįjį musulmoną aprengia drabužiais ir guldo į karstą. Tik kai kuriuos religingus, vyresnio amžiaus totorius laidoja uždengtus drobule, be karsto dangčio, šį irgi užkasa kape.

Raižių totorių kapinėse puikiai matyti, kaip keitėsi ne tik antkapių mados, bet ir pati bendruomenė. Ilgą laiką dauguma vietos totorių išpažino vien islamą. Tačiau XX a. daugėjant mišrių šeimų, totoriai, kaip bendruomenė, ėmė remtis ne religiniu, bet vis labiau kultūriniu pagrindu. Todėl esamas senąsias kapines išsaugoti yra labai svarbu, nes tai Lietuvos istorijos dalis, kuri subtiliai, netradiciškai ir įdomiai gali papasakoti apie žmones, gynusius ir kūrusius valstybę.

Literatūra

1. Akiras–Biržys. Lietuvos miestai ir miesteliai. T. 1: Alytaus apskritis: dzūkų kraštas. – Kaunas, 1931.
2. Bairašauskaitė, Tamara. Lietuvos totoriai XIX amžiuje. – Vilnius, 1996.
3. Iškilmingas mečečių atidarymas // Alytaus naujienos. – 1993, spalio 6, p. 1.
4. Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. – Vilnius, 1993.
5. Krušinskaitė, Rita. Totorių savitumą dildo laikas // Lietuvos žinios. – 2007, lapkričio 27, p. 14.
6. Lietuvos totoriai ir jų kilmė // Lietuvos aidas. – 1932, spalio 7, p. 3.
7. Makulavičius, Ipolitas. Gimtasis kaimas – Raižiai // Lietuvos totoriai. – 2002, Nr. 5, p. 2–3.
8. Pinkevičienė, Saulė. Motiejaus Jakubausko iniciatyva sulaukė atgarsio Vikšnupiuose // Alytaus naujienos. – 2008, sausio 25 d.
9. Vaitulevičienė, Birutė. Raižių totoriai. – [1994]. – Rankraštinis, spausdintas kompiuteriu.

Birutė Malaškevičiūtė
Alytaus turizmo informacijos centro vyr. turizmo specialistė

Lietuvos totorių sakralinis palikimas: mizarai ir ziretės

Totorių tautos istorija Lietuvos krašte prasidėjo dar XIV a., kai iš Aukso ordos ir Krymo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atvyko pirmieji totoriai ir įsikūrė šiose žemėse. Kunigaikštis Vytautas totorius laikė ištikimais ir puikiais kariais. Jie saugojo pilis ir pagrindinius kelius, todėl jų gyvenvietės kūrėsi aplink Vilnių, Trakus, Žemaitijos pasienyje, šalia Punios, Gardino, Naugarduko. 2021 m. minėjome Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metus. Šie metai pasirinkti dėl 700 metų sukakties, kuri pažymėjo sudarytą sąjungą tarp kunigaikščio Gedimino ir totorių turėjusių kovoti prieš Kryžiuočių ordiną. Akivaizdu, jog per šį gyvavimo laikotarpį etninė grupė integravosi, asimiliavosi bei buvo veikiama vietinės kultūros, socialinių procesų. Visgi religija Lietuvos totoriams padėjo išlikti ir išsaugoti identitetą. Laikydamiesi islamo taisyklių bei elgesio normų etninė grupė kryptingai išlaikė religines apeigas, kurios tapo svarbia kultūrinės tapatybės dalimi. Gyvendama diasporoje ši bendruomenė paliko tiek nematerialaus, tiek materialaus paveldo. Šiandien Lietuvoje apie buvusias totorių gyvenvietes liudija išlikusios mečetes bei senosios kapinės. Pastarosios Alytaus apylinkėse aptinkamos Raižių k. (7 kapinės), Bazorų k. (2 kapinės), Adamonių k., Ardiškių k. (2 kapinės), Kerų k., Raganiškių k., Padvariškių k. Iš šių senųjų kapinių šiuo metu veikiančios yra Bazorų kaime ir Raižiuose (Podjavorų). Šiame straipsnyje norima pateikti senųjų totorių kapinių išskirtinumą, kartu aptariant veikiančias Alytaus krašto kapines.

Lietuvos totorių kapinės turi du pavadinimus: miziar, mizar ir zirec. Senesnis ir vietinių žmonių dažniau vartojmas – zirec. Profesorius A. Zajončkovskis rašo: ,,Šis žodis kilęs iš arabų kalbos, jo pradinė forma zijâret reiškia ,,aplankymą”, vėliau vietą, kurioje lankomasi, kapines”. Manoma, jog Lietuvos totorių vartojama forma miziar į šios bendruomenės žodyną pateko per osmanų musulmonus, kurie kapus vadina mezar, o žodis zijarät jiems reiškia ,,lankymą’’ , ,,kelionę į šventąsias vietas”. Totorių kapinės dažnai lokalizuojamos šalia mečečių arba atskirose vietose, neretai ant aukštų kalvų. Palaidojimo objektai paprastai teritorijoje buvo išskiriami apkasais arba aptveriami. Kapinės turi unikalumą – jose persipynusios musulmoniškosios ir krikščioniškosios tradicijos. Tačiau turime pripažinti, jog Lietuvos totorių kapinės skiriasi nuo krikščioniškųjų lietuvių kapinių. Visų pirma dėl to, kad musulmonų kapai turi būti išdėstyti taisyklingai, lygiagrečiomis eilėmis, nes pagal islamo tradiciją, musulmonai turi būti laidojami dešiniu šonu į Meką. Ant kapo negalima statyti jokio paminklo, o ypač su vaizdiniais. Tinkamas kapo pažymėjimas yra netašyto akmens uždėjimas didesnio – galvūgalyje ir mažesnio – kojūgalyje. Taigi, tradiciniai Lietuvos totorių memorialiniai paminklai nuo seno buvo lauko akmenys. Pačių antkapių forma priklauso nuo mirusiojo giminės turtingumo. Ant vargingesnių žmonių kapų buvo statomi netašyti lauko akmenys be užrašų, turtingesnių kapus ženklino tie patys akmenys, bet su užrašais, turtingųjų – gludinti antkapiai su puošniomis epitafijomis. Pastebima, jog dar XVI a. Lietuvos totorių antkapiai neturėjo jokių užrašų. O seniausi antkapiai su užrašais yra išlikę iš XVII a. II pusės. Ant paminklų arabiškais rašmenimis buvo iškalamos eilutės iš Korano, mirusiojo vardas, pavardė, gimimo ir mirties data, priklausydavo nuo laikotarpio, – lietuviškai, rusiškai, baltarusiškai arba lenkiškai. Beveik ant kiekvieno antkapio galima aptikti tokį arabišką užrašą – „La ilaha illallahu Muhammadu rasulullah” („Nėra kito verto garbinimo, tik Dievas ir Mohamedas yra Jo pasiuntinys”). Šis teiginys atspindi totorių tikėjimo pagrindą. Dažnu atveju jis vienintelis vis dar užrašomas arabiškai, o visa kita ant paminklo esanti informacija paprastai rašoma lietuvių kalba. Užrašai visuomet daromi didesniame akmenyje, kuris dedamas mirusiojo galvos srityje. Anksčiau totorių kapinėse paminklo fasadinė dalis buvo nusukta nuo mirusiojo priešingai nei pas krikščionis, tačiau dabar paminklai dažniausiai atsukama į kapo pusę. Manoma, jog šią tradiciją totoriai perėmė iš lietuvių. Dėl šios priežasties ant totorių antkapių galima aptikti ne tik informacijos apie mirusįjį, bet ir nuotraukų. Tokia tradicija neturi atitikmenų musulmoniškame pasaulyje. Galima daryti išvadas, jog tai liudija asimiliacijos bei adaptacijos procesą, kuris vyksta šiuolaikiniuose Lietuvos totorių laidotuvių papročiuose. Pagal islamo tradiciją, kapai nėra dažnai lankomi, tačiau Lietuvos totoriai kapinėse lankosi dažniau ir įvairiomis progomis. Tokiu būdu, sukurdami naują tradiciją mirusiems giminaičiams prisiminti. Atskiri kapai nėra aptveriami, taip yra pabrėžiama, jog visi žmonės tarpusavyje lygūs ir niekam nevalia atsiskirti nuo kitų. Tačiau šiai taisyklei pasitaiko ir išimčių, kai kapai aptveriami tvorelėmis. Pastebima, jog tokie reiškiniai liudija apie lietuvių papročių įtaką.

Analizuojant veikiančias Alytaus krašto totorių kapines pastebima, jog šios neišsiskiria iš bendro Lietuvos totorių kapinių konteksto. Bazorų k. esančios lokalizuojamos ant kalniuko, tačiau ribojasi su kolektyviniais sodais ,,Dobilas”. Manoma, jog jos gali būti datuojamos XIX a. pradžia.

Raižių kaime yra net 7 senosios totorių kapinės, tačiau tik vienos – Podjavorų yra veikiančios. Į šias kapines vežami laidoti totoriai, kurie yra kilę iš Raižių kaimo apylinkių, jose ilsisi jų tėvai, seneliai ar giminaičiai. Kauno parapijos Lietuvos totoriai dažniausiai laidojami šiose kapinėse, nes dauguma kauniečių yra kilę iš Alytaus apylinkių. Be to, Kaune buvusios totorių kapinės sunaikintos ir vienintelė arčiausia palaidojimo vieta yra Raižiai. Raižių k. kapinėse palaidoti ir žymiausi Lietuvos totoriai.

Atlikta analizė patvirtina, jog Lietuvos totorių kapinės gerokai skiriasi nuo kitų kraštų musulmonų laidojimo vietų. Kapinėse gausu paminklų su užrašais, piešiniais bei nuotraukomis, kapai aptveriami tvorelėmis. Tai vietinės lietuvių kultūros įtaka, kuri prieštarauja islamo mokymams. Lietuvos totorių kapinių ir paminklų savitumai yra nulemti kelių veiksnių – tradicinės gyvensenos, Lietuvoje vyraujančios vietinės krikščioniškos religijos, geografinių bei gamtinių sąlygų. Visgi negalime neišskirti savitų etninės grupės laidojimo papročių, kurie yra kryptingai išlaikomi bei tampa senųjų totorių kapinių išskirtinumu. Pažymima, jog dabartinėse totorių kapinėse visus kapus vienijantis simbolis – musulmoniškas pusmėnulis ir žvaigždė bei citata iš Korano. Daugelio antkapinių paminklų fasadinė dalis su užrašu nusukta nuo kapo.

Literatūra

1. Jakubauskas, Motiejus. Lietuvos totorių prarasti ir nykstantys objektai. – Alytus, 2021, p. 239–245.
2. Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas. – Vilnius, 1993, p. 17–220.
3. Lietuvos musulmonų religinis gyvenimas. In: http://islamasvisiems.lt/lietuvos-musulmonu-religinis-gyvenimas/ žiūrėta 2022 09 30.
4. Račius, Egdūnas. Musulmonai // Religinės bendruomenės. – Vilnius, 2009, p. 86.
5. Račiūnaitė-Paužuolienė Rasa ir Lukauskaitė Aušra. Lietuvos totorių laidotuvių ir mirusiųjų minėjimo papročiai (XX a. vidurys – XXI a. pradžia) // Liaudies kultūra. – Vilnius, 2012, Nr. 5, p. 46–51.
6. Totorių kelias. In: https://www.totoriukelias.lt/ žiūrėta 2022 09 02.

Rugilė Švirinaitė
Alytaus kraštotyros muziejus

Totorių kapinės turisto žvilgsniu

Savame krašte… pranašu būsi. Paradoksas, bet naujus turizmo horizontus mums atvėrę karantino ribojimai paskatino pasižvalgyti čia pat, už savo namų slenksčio. Šiuo metu kiekvieną savaitgalį Lietuvoje vyksta daugybė pažintinių žygių, pasivaikščiojimų, įvairiausių ekskursijų. Juos organizuoja ir pavieniai gidai, ir vietiniai turizmo informacijos centrai, ir šią veiklą plėtojančios asociacijos ar seniūnijos. Dar prieš keletą metų mažai girdėti nišinio, atmosferinio, patiriamojo turizmo terminai – ne tik išbandyti, bet ir tapo įprastu aktyvesnių lietuvių gyvenimo būdu. Tokios naujai atrastos, gal kiek neįprastos mūsų krašte vietinio turizmo formos dovanojo įdomių atradimų – atvėrė lobius, slypinčius miesteliuose ir kaimuose, kurie iki šiol nė patys neįtarė juos turintys. O paaiškėjo, kad gali būti labai įdomūs ir kitiems. Gausu tokių perliukų ir Alytaus rajone. Potencialo sudominti dar daugiau svečių turi totoriškieji Raižiai. Be turistų dėmesio pirmiausia sulaukiančios Raižių mečetės ar įspūdingo kulinarinio paveldo – skaniojo šimtalapio čia taip pat galima aptikti nišinio turizmo apraiškų. Pavyzdžiui, totorių kapinės. Kuo jos galėtų būti įdomios turistams, kokiais netradiciniais rakursais sudominti čia atvykusius svečius? Ar daugelis girdėjome, kad ant senųjų totoriškų paminklų aptinkama unikali… kerpių įvairovė?

Kas tas kapinių turizmas?

Kūrybininkas, keliautojas, interaktyvaus kelionių žemėlapio Lietuvon.lt kūrėjas Karolis Žukauskas neabejoja, kad tereikia pakeliauti po Lietuvą, pasikapstyti jos istorijoje ir būtų galima tai, kas mums atrodo nuobodu, paversti patraukliu turistui. Žinia, kad nustebinti žygiuose nuolat dalyvaujančius aktyvaus laisvalaikio gurmanus – nelengva. Pasiūloje ir naktiniai žygiai, ir vaiduoklių „medžioklės“, ir įvairiausios kitokios atrakcijos. Čia svarbu pajusti „skonį ir kvapą“ – patirti, dalyvauti, bendrauti. „Lėtasis turizmas – tai mūsų kryptis“, – teigia ir Alytaus rajono savivaldybės mero pavaduotoja Dalia Kitavičienė.

Alytaus rajono vietinio turizmo žemėlapyje iš TOP-5 siūlomų lankytinų vietų (15min.lt rinkinys, sudarytas 2022 metų rudenį) Raižiai užima ketvirtą – visi penki perliukai, kaip žadama, atveria slėpiningiausias vietas, nors pažymima, kad jų pasirinkimas – kiek netradicinis. Kas, jei pažinties su tikru totorišku kaimeliu Raižiais akcentu pasirinksime… kapines? Kodėl ne. Pasaulyje apskritai populiarus ir gana intensyviai plėtojamas kapinių turizmas mūsų šalyje taip pat turi puikų potencialą, tačiau vis dar nėra išvystytas tiek, jog galėtų pritraukti turistus iš užsienio. Užtat patiems lietuviams čia – daugybė atradimų. Nuo paprasto pasivaikščiojimo, pajuntant vietos atmosferą, iki istorinio pasakojimo apie palaidotus įžymius žmones, vietos istoriją. Tokiam nišiniam turizmui, beje, puikiai tinka visų tautų ir konfesijų kapinės. 

Daugiausia dėmesio sulaukia Beliavščizna

Raižių apylinkėse šiuo metu priskaičiuojama daugiau kaip 10 totorių kapinių, veikiančių ir nebe. Geriausiai iki mūsų dienų išlikusios Raižių kaimo totorių penktosios senosios kapinės, vadinamos Beliavščizna. Jos sulaukia daugiausia turistų dėmesio, nes senoviškos autentikos mėgėjams įdomu apžiūrėti įvairių formų paminklus su iškaltais rašmenimis arabų, rusų, lenkų ir lietuvių kalbomis. Senosios neveikiančios kapinės datuojamos XV–XVI amžiumi. Punios seniūnijos Raižių seniūnaitis Ipolitas Makulavičius pasakoja, kad senkapius šiose kapinėse tyrinėjo Lenkijos mokslininkai, o jų užrašai arabų rašmenimis byloja, kokia kalba ir kuriuo periodu kalbėjo totoriai.

Netoliese yra ir veikiančios kapinės, antkapiniai paminklai – šiuolaikiniai, išskirtinis bruožas – musulmoniškas pusmėnulis su žvaigžde. Turistams visa tai yra tam tikra egzotika. Alytaus turizmo informacijos centro darbuotojai pastebi, kad, užsakydami ekskursija Raižiuose, miesto svečiai paprastai nedetalizuoja, ką norėtų pamatyti. Totorių kapinės įprastai aplankomos, tačiau jose ilgiau neužsibūnama. Nors apskritai turistų srautas Raižiuose yra pakankamai didelis – kartais per dieną apsilanko net iki keturių grupių. Norint joms pasiūlyti ilgesnį pasibuvimą ir pasakojimą, ypač senosiose totorių kapinėse, reikėtų atlikti „namų darbus“ – pasidomėti, kokie atvykstančios grupės interesai. Ar jiems įdomus istorinis kontekstas, ar tai, pavyzdžiui, fotografijos mėgėjai, kurie norės patirti atmosferą ir ją įamžinti?

Kerpių įvairovė kapinėse stulbina

Iš tikrųjų Lietuvoje yra gausybė unikalių vietų, istorinių pastatų, gamtos paminklų, tačiau toli gražu ne visi jie atranda savo vertintojus vien todėl, kad nėra žmonių, galinčių įdomiai papasakoti apie šias įdomybes. Savo valandos, tikėtina, dar laukia ir Raižių senosios totorių kapinės. Jos galėtų būti įdomios gamtos, istorijos mėgėjams ir tiesiog visiems, ieškantiems įdomių, atmosferingų lankytinų vietų.

Kalbant apie nišinį turizmą – konkrečios vietovės specifiką – iš tikrųjų viską lemia atvykstančiųjų poreikiai. Išskirtinė turistų grupė, apsilankiusi Raižiuose prieš keletą metų, – menininkai, Alytaus bienalės dalyviai (tarp jų buvo ir musulmonų). Išklausę pasakojimą apie šiose vietovėse nuo seno gyvenančius totorius, jie svarstė: galbūt savitas tradicijas per amžius išsaugojusios bendruomenės, kokie yra Raižių totoriai, galėtų padėti šiuolaikiniam žmogui rasti harmoningą ryšį su jį supančiu pasauliu? Vadinamąja gyvąja ir negyvąja gamta? Viena hipotezių sako, kad gyvosios ir negyvosios gamtos jungtis yra kerpė. Jų ieškodami bienalės dalyviai aplankė senąsias totorių kapines Raižiuose.

Mokslininkai ištyrė, kad ant totorių kapinėse esančių šimtamečių antkapių auga net 45 rūšių kerpės, taip pat – ir ypač retos. Labai įdomų tyrimą yra atlikę VU ir Botanikos instituto mokslininkai. 2010–2013 m. ištirtos trejos 200 metų senumo kapinės: Bernardinų (Vilniuje), Viekšnių (Mažeikių raj.) ir Raižių totorių (Alytaus raj.) Didžiausia kerpių įvairovė aptikta būtent Raižių totorių kapinėse.

Paaiškinimas – antkapiai iš silikatinių uolienų

Įvairių spalvų ir formų kerpėmis padengti senieji antkapiai totorių kapinėse – įdomus ir netikėtas gamtos reiškinys, net jei nesate nei biologas, nei menininkas. Jau vien dėl to, kad pamatytum šį išskirtinį vaizdą savo akimis, verta apsilankyti Raižiuose.

Beje, kerpės kapinėse ir šventoriuose tiriamos daugelyje Europos šalių, o ypač tose, kurios turi senas antkapinių paminklų statymo tradicijas, visai nebūtinai tik totorių. Susidomėjimui tokiomis, atrodytų, neįprastomis tyrimų vietomis yra bent kelios priežastys. Kapinės ir seni antkapiniai paminklai, jei tik nėra valomi, gana stabili buveinė, be to, dažnai tampa savotiška priebėga toms kerpėms, kurioms gamtoje mažai tinkamų augti vietų – pavyzdžiui, natūralių akmenų ar uolų. Iš kitos pusės, kapines veikia pokyčiai, vykstantys aplink jas, oro tarša, intensyvesnis žemės ūkis, netgi klimato kaita. Vietovėse, kur sąlygų kaita mažesnė, o antkapiai seni ir matomos jų datos, ant jų augančių kerpių tyrimai padeda apskaičiuoti skirtingų rūšių augimo greitį (ypač akmenų kerpės auga labai lėtai ir būna itin ilgaamžės). Tuo tarpu vietovėse, kur sąlygos keičiasi, pagal antkapių kerpių rūšis ir jų būklę galima įvertinti tų pokyčių mastą ir pobūdį, o kartais užfiksuoti ir pokyčių pradžią.

Ant Raižių kapinių antkapių ypač gausiai aptikta šalyje retų ar net labai retų rūšių. Tokius įdomius radinius galima paaiškinti keliomis aplinkybėmis: Raižiuose senieji antkapiai yra iš silikatinių uolienų (tokių kaip granitas), kurioms būdingos savitos rūšys, Lietuvoje randamos tik negausiuose natūraliuose riedulynuose. Be to, šios kapinės akivaizdžiai mažai paveiktos bendros oro taršos ir intensyvaus žemės ūkio įtakos.

Sieraspalvės lekanoros pavyzdys iš Raižių – vienintelis Lietuvoje

Būtent Raižių kapinėse auga įdomiausia iš viso tyrimo metu rastų rūšių – sieraspalvė lekanora. Šią silikatinių uolų ir riedulių kerpę XX a. pradžioje Klaipėdos apylinkėse buvo radęs Rytprūsiuose dirbęs lichenologas (mokslininkas, tiriantis kerpes) Georgas Lettau. Nuo to laiko ji daugiau niekur mūsų šalies teritorijoje nebuvo aptikta. Raižių totorių kapinėse rastas sieraspalvės lekanoros pavyzdys, saugomas Vilniaus universiteto herbariume, dabar yra vienintelis šios rūšies iš Lietuvos, nes beveik visos G. Lettau surinktos kolekcijos sudegė Karaliaučiuje Antrojo pasaulinio karo metu.

Raižių totorių kapinėse aptikta ir kitų šalyje retų kerpių rūšių. Pavyzdžiui, geografinis rizokarpas. Iki šiol jis buvo žinomas tik viename riedulyne Salantų regioniniame parke.

Taigi, senosios Raižių totorių kapinės yra ne tik ypatingas mūsų šalies istorinis ir kultūrinis paminklas, bet ir vertingas gamtinis objektas, kuriame surado prieglobstį ne viena reta kerpių rūšis. Žinoma, tam, kad apie šias gamtos įdomybes būtų galima ne tik papasakoti, bet ir gyvai parodyti senosiose totorių kapinėse, reikia „pasikausčiusių“ gidų ar tiesiog šio reikalo entuziastų, kurių pagrindinis pranašumas – įdomu pasakotojui, vadinasi, sudomins ir klausytoją.

Geologijos pamokos totorių kapinėse

Žingeidiems turistams senosiose totorių kapinėse galima pasiūlyti ir geologijos pamokėlę. Čia pastatyti paminklai –  natūralūs lauko akmenys. Tradiciniai totorių kapai turi būti apdėti akmenimis. Anot geologo dr. Jono Šečkaus, senosios kapinės unikalios dėl to, kad jose esantiems kapams pažymėti panaudoti šioje vietoje likę dar ledynmečio epochos akmenys. Prie kai kurių kapų akmenys padėti ne tik viršugalvyje ir kojūgalyje, bet ir ant viso kapo sudėti keliomis eilėmis. Manoma, kad šita tradicija atkeliavo su totoriais iš tolimųjų stepių.

Turistinis pasivaikščiojimas senosiose totorių kapinėse turi ir edukacinę prasmę, nes gali atskleisti tautos tradicijas, požiūrį būties pasaulį. Netoliese Raižių užaugusi alytiškė fotografė Zita Stankevičienė, sukūrusi unikalų fotografijų ciklą apie totorių tradicijas, pamena vieną vaikystės nuotrupą: „Ėjome su mama pro totorių kapines. Jų pakraštyje už slėpiningų krūmų temačiau keistus akmenis su juose iškaltais nesuprantamais žodžiais. Labai prašiausi užeiti pasižvalgyti. Matydama mano smalsumą, mama nieko negalėjo papasakoti, tik pasakė: „Čia ne mūsų kapinės, nežinome, kaip pasimelsti už mirusius. O kapinės – šventa vieta, ir, jei nežinai, kaip jose elgtis, neik, nesmalsauk be reikalo.“

Pagarba kitai kultūrai 

Lankantis totorių kapinėse, galima papasakoti ir apie jų laidojimo tradicijas, kurios yra nedaugeliui žinomos. Mirusysis laidojamas taip, kad Paskutiniojo teismo dieną, kai pašauks arkangelo Izraelio trimitas, pakilęs iš kapo galėtų eiti tiesiai į Mekos pusę. Totoriai taip pat tiki, kad tam tikrą akimirką mirusįjį aplanko angelai Munkaras ir Nakyras, tad kapas turi būti toks, kad velionis galėtų jame atsisėsti. Lietuvos totoriai musulmonų kapinėms suteikia magiškų, kartais net stebuklingų galių. Apie senas, apleistas totorių kapines ir totoriai, ir krikščionys pasakoja įvairių padavimų. Kalbama, kad ant kai kurių kapų savaime atsiranda nedideli akmeniniai pilkapiai, kad naktimis virš jų pasirodanti neįprasta šviesa. Gal ir dėkingas kontekstas pasiūlyti turistams pajusti kapinių atmosferą temstant, bet… Pasirodo, musulmonų kapinėse jokiu būdu negalima lankytis sutemus – čia jau žygių ar ekskursijų vadovų reikalas, kaip šios tradicijos bus laikomasi. Lankyti kapus saulei nusileidus draudžiama, o šio principo nesilaikymas rodo neišprusimą

Mizaro negalima lankyti su įjungtu mobiliuoju telefonu, kad suskambęs nesutrukdytų prie kapo besimeldžiančiam asmeniui. Nepageidaujama ateiti ir su šuneliu, net ant rankų, nes gyvūnams įeiti į kapines draudžiama. Ne tiek senųjų tradicijų išmanymas (tas galbūt daugiau yra gido atsakomybė), bet ir bendražmogiška kultūra, pagarba palaidotiesiems – būtinas vadinamojo kapinių turizmo atributas.

Literatūra

1. Dr. J. Motiejūnaitė, dr. I. Priogodina Lukošienė, dr. V. Kuodytė. „Kerpės totorių kapinėse Raižiuose“, Lietuvos totoriai, Nr. 4–6, 2015.
2. Istorinės Lietuvos totorių kapinės. Trys stotelės. Paimta iš: https://www.bernardinai.lt/istorines-lietuvos-totoriu-kapines-trys-stoteles/.

Saulė Pinkevičienė
„Alytaus naujienų“ korespondentė

Paroda „Senosios Alytaus krašto totorių kapinės“

Alytaus rajono  savivaldybės viešosios bibliotekos projektą „Autentiškumą išsaugojusios senosios Alytaus krašto totorių kapinės“ iš dalies remia Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pagal Nekilnojamo kultūros paveldo pažinimo sklaidos, atgaivinimo ir leidybos programą.

Darbą parengė Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotoja Jūratė Šalaševičienė.