Straipsnio autorius Sigitas Saladžinskas gimė 1936 m. Šiauliuose. Baigė Šiaulių Juliaus Janonio vidurinę mokyklą, paskui – Šiaulių pedagoginį institutą. Matematikas. Dirbo pedagogu Panevėžyje, Kaune, nuo 1982 m. – Vilniuje. Jaunystėje norėjo būti architektu. Laisvalaikiu įgyvendina savo pomėgį – tyrinėja architektūrinį paveldą.Straipsnis buvo publikuotas („Santara“. 2020, Nr. 171/172). Šioje svetainėje straipsnis skelbiamas autoriui sutikus.

Palaiminti Jūs… Klaudijaus Dušausko-Duž biografijos fragmentai

1927 m. gruodžio 5 d. didžiojoje Lietuvos Universiteto salėje įvyko baigusių Technikos fakultetą keturių statybininkų diplominių darbų gynimai. Salėje buvo iškabinti architektūriniai projektai. Bendras brėžinių ilgis, išdėsčius juos į vieną eilę, sudarytų 67 metrus – stebėjosi to meto spauda. Keturi diplomantai – Klaudijus Dušauskas-Duž, Jokūbas Peras, Kazys Kriščiukaitis, Jonas Kriščiukaitis – pristatė savo darbus, aiškino tikslus, patalpų paskirtį, išdėstymus ir kt. Visų diplomantų vadovas buvo Architektūros katedros profesorius ir vedėjas M. Songaila. Diplominio darbo paruošimui buvo numatyti aštuoni mėnesiai. Technikos fakulteto komisija pripažino diplominius projektus apgintus gerai ir nutarė pripažinti visus keturis diplomantus baigus aukštąjį mokslą bei suteikti jiems diplomuoto statybos inžinieriaus cenzą su teise projektuoti ir vykdyti savo specialybės darbus. Tai buvo pirmieji Universiteto Technikos fakulteto Architektūros katedros paruošti architektai atgimusioje Nepriklausomoje Lietuvoje. Diplomantus sveikino fakulteto dekanas profesorius Kazimieras Vasiliauskas, universiteto rektorius profesorius Mykolas Römeris, Švietimo ministras Konstantinas Šakenis. Dekanas pažymėjo, kad trijų tautybių (baltgudis, žydas ir du lietuviai) kolegos puikiai draugavo.

Įdomios diplomantų pasirinktos temos ir projektuotų rūmų stilistika. K. Kriščiukaitis gynė renesanso stiliaus trijų aukštų centrinių universiteto rūmų projektą Vėsulavoje (greta statomo fizikos–chemijos instituto); J. Kriščiukaitis gynė renesanso stiliaus parlamento rūmus didžiojoje miesto aikštėje; J. Peras – graikų stiliaus dviejų aukštų prezidento rūmus Parodos aikštėje.

K. Dušauskas-Duž diplominiam darbui pasirinko ne laikinąją Lietuvos sostinę, bet Lukiškių aikštę lenkų okupuotame Vilniuje, kuris priminė tragiškus 1831 ir 1863 metų įvykius. Jo prosenelis Vrublevskis ir senelis Vysockis žuvo sukilimuose. Jaunystės metais jo motina vargo Antakalnio kalėjime Vilniuje.

Gražiausi Klaudijaus jaunystės metai prabėgo istorinėje Lietuvos sostinėje. Čia formavosi jo politinės pažiūros, veikiamos to meto įvykių, tautinio judėjimo idėjų.

K. Dušauskas-Duž gimė 1891 m. balandžio 26 d. (kituose šaltiniuose: 1891 m. kovo 27 d.) Glubokoje, Vilniaus gubernijoje (dabar Baltarusija, vakarinė Vitebsko sritis) katalikų Stepono ir Evos Dušauskų-Duž šeimoje. Klaudijus buvo penktas vaikas po keturių mergaičių šeimoje. Mama su sūnumi 1899 m. persikėlė į Vilnių. Statybose dirbęs tėvas liko miestelyje. 1903 m. Klaudijus pradėjo mokytis Vilniaus realinėje mokykloje. Vyresnėse klasėse vasaros atostogų metu talkindavo tėvui, sudarinėdavo sąmatas, išmoko braižyti statybinius brėžinius, dalyvaudavo nedidelių tiltų statyboje. Dar besimokydamas Vilniuje K. Dušauskas-Duž susipažino su baltarusių tautinio judėjimo dalyviais, susibūrusiais prie pirmojo baltarusių tautinio laikraščio „Naša niva“ („Mūsų dirva“) redakcijos. Savo biografijoje jis rašė: „… apie 1910 m. susidūręs su gudų veikėjais – prof. T. Ivanovskiu, V. Lastovskiu, A. Luckevičiu – labai greit supratau, kad aš ne lenkas ir išsyk prisijungiau prie gudų atgimimo. Pradėjau lankyti paskaitas gudų temomis lenkų rateliuose ir ten mane laikė gudu. Tais pačiais metais susipažinau su Lietuvos tautiniu atgimimu. Dalyvavau bendruose susirinkimuose su A. Žmuidzinavičium, A. Janulaičiu, inžinieriumi S. Kairiu ir kitais. <…> Gerai žinojau apie A. Smetoną, kun. J. Tumą, J. Basanavičių, M. Biržišką, Z. Žemaitį ir kitus“. Be to, girdėjo apie lietuvių renkamas lėšas Tautos namų statybai.

Pirmoji laikraščio „Naša niva“ redakcija 1906 m. buvo įsikūrusi dabartinėje J. Basanavičiaus g. 17. Sekančiais metais ji persikėlė į Pylimo g. 51 / Sodų g. 5. Pylimo g. 5 / Kalinausko g. 4 1910–1920 m. gyveno gudų rašytojas, mokslininkas ir visuomenės veikėjas Vaclovas Lastauskas su žmona Marija Lastauskiene – Lazdynų Pelėda. Lastauskų name „Naša niva“ redakcija veikė 1911–1913 metais. Treji darbo metai buvo vaisingiausi – čia vyko įvairūs renginiai, susitikimai, pažintys, diskusijos, kuriose dalyvaudavo ne tik gudai, bet ir lietuviai Liudas Gira, Antanas Žukauskas, Juozas Kėkštas. „Našą nivą“ mėgo ir M. Römeris. Netenka abejoti, kad V. Lastausko name 1910 m. K. Dušauskas-Duž pirmą kartą susitiko su gudų visuomenės veikėjais.

1912 m. baigęs realinės mokyklos papildomą VII klasę ir išlaikęs konkursinius egzaminus Klaudijus įstojo į Jekaterinos II Sankt Peterburgo kalnų institutą. Iki 1919 m. studijavo geologiją. Studijų metu visą laisvalaikį paskyrė baltarusių tautiniam judėjimui. K. Dušauskas-Duž buvo studentų sąjungos bei savitarpio šalpos kasos pirmininkas, suorganizavo baltarusių studentų chorą. Jam vadovauti pakvietė Stasį Šimkų ir Juozą Tallat-Kelpšą. Pirmojo pasaulinio karo metu ir kilus revoliucijai Rusijoje, K. Dušauskas darbavosi Komitete karo pabėgėliams šelpti. 1917 m. vasario 7 d. sukūrė šeimą – vedė savo mokinę Eleną Prokofjevą.

1918 m. K. Dušauskas-Duž dalyvavo kuriant nepriklausomą Baltarusių Liaudies Respubliką (BLR). Plačioje autobiografijoje jis rašė: „gudai laiko savo valstybinę vėliavą tokią pačią kaip ir lietuviai, t.y. baltas vytis raudoname lauke, bet tautinės vėliavos nebuvo. Man teko sudaryti keletą tautinės vėliavos projektų ir vienas jų buvo priimtas, būtent: balta – raudona – balta. Nuo to laiko ši vėliava ir laikoma gudų tautine vėliava“.

1917–1918 m. baltarusių judėjimo centras iš Sankt Peterburgo ir Vilniaus persikėlė į Minską, kuris 1918 m. kovo 25 d., paskelbus Baltarusijos nepriklausomybę, tapo jos sostine. Prasidėjus baltarusių tautinio judėjimo skilimui, Baltarusijos nepriklausomybę pavyko išsaugoti tik iki 1918 m. lapkričio mėnesio. 1918m. gruodžio mėnesį BLR užėmė Raudonoji armija.

1919 m. pradžioje K. Dušauskas-Duž nutraukė studijas. 1919 m. lapkričio 5 d. BLR vyriausybės vadovas ir užsienio reikalų ministras A. Luckevičius paskyrė K. Dušauską-Duž vyriausybės diplomatijos atstovu Baltijos šalyse. Diplomatiniame pase esančios vizos liudija, kad jis lankėsi Tartu, Taline, Helsinkyje, gavo Estijos ir Suomijos BLK pripažinimą de facto. 1919 m. gruodžio mėnesį K. Dušauskas-Duž paskirtas BLR tarybos sekretoriumi V. Lastausko vadovaujamoje vyriausybėje. 1920 m. spalio 9 d. lenkams užgrobus Vilnių ir didelę Lietuvos dalį, visi vyriausybės nariai pasitraukė į Kauną. Egzilinė vyriausybė egzistavo 1920–1923 metais.

Lietuvos vyriausybė pripažino BLR, palankiai vertino pastangas kurti nepriklausomą Baltarusiją. A. Voldemaro vyriausybės pirmajame ministrų kabinete buvo įsteigta Gudų reikalų ministro be portfelio pareigybė – 1918 12 09 – 1919 12 26. GRM dirbo septynių vyriausybių kabinetuose. 1923 06 29 – 1924 06 18 paskutinio GRM be portfelio pareigas laikinai ėjo Užsienio reikalų ministras E. Galvanauskas. Dar 1923 m. balandžio 5 d. pastarasis ministras pakvietė K. Dušauską-Duž į Užsienio reikalų ministeriją užimti joje viršetatinę vietą, suteikiant XIII valstybės tarnautojo kategoriją.

1924 m. rugsėjo 26 d. K. Dušauskas-Duž parašė Lietuvos universiteto Technikos fakulteto dekanui prašymą priimti jį studijoms laisvo klausytojo teisėmis. Pareiškime prašė metams atidėti lietuvių kalbos egzaminą. 1924 m. spalio 6 d. jis pradėjo studijas. 1927 m. gruodžio 16 d. liudijime prie diplomo nurodyta, kad K. Dušauskas-Duž „buvęs Petrapilio Kalnų instituto studentas išėjo visus Technikos fakulteto nustatytus statybos skyriaus mokslus ir išlaikė sekančių dalykų egzaminus“, išvardintus liudijime.

K. Dušausko-Duž diplominio darbo tema – „Basanavičiaus vardo namų projektas“. Artėjant Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dešimtosioms metinėms projekto vieta pasirinkta istorinė Lukiškių aikštė. Diplomantas rašė: „dr. Basanavičius gyveno, dirbo ir mirė Vilniuje, ir todėl, kad jis buvo vienas karščiausių kovotojų už Vilnių – vieta namams statyti pasirinkta Vilniuje“.

Lietuvos archyvuose diplominio darbo surasti nepavyko. Kada ir kur dingo diplominio darbo brėžiniai nežinojo ir Vilniuje gyvenusi K. Dušausko-Duž šviesaus atminimo marti Natalija Rimantė (mirė 2016 m. rugpjūčio pabaigoje). Ji spėliojo, kad brėžiniai galėjo būti konfiskuoti 1940 m. rugpjūčio 8 d. Dušauskų namuose atlikus kratą ir KGB darbuotojams suėmus K. Dušauską-Duž. O gal sunaikinti namie iki kratos. Tačiau ir ypatingojo archyvo K. Dušausko-Duž bylose šių brėžinių nerasta. LCVA saugomas „Basanavičiaus vardo namų paaiškinamasis raštas“ su brėžinių nuotraukomis. Esame dėkingi archyvo direktoriui Daliui Žižiui ir Dokumentų sklaidos skyriaus darbuotojams už blogos kokybės nuotraukų restauravimą.

Klaudijus Dušauskas-Duž – statybininkas ir architektas

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir visą ketvirtą dešimtmetį išryškėjo K. Dušausko kūrybinė veikla, architektūrinio stiliaus ypatumai. 1927 m. patvirtintas kino teatro „Metropolitain“ Kaune projektas. Jo statyba baigta 1928 m. ir manoma, kad šis objektas – bendras V. Dubeneckio ir K. Dušausko-Duž darbas. Pažymint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, Akmenėje atidengtas architekto projektuotas obeliskas. 1931 m. autobiografijoje jis nurodo pagal jo projektus pastatytus 4 maisto pramonės objektus ir 10 gyvenamųjų namų. Nuo 1931 m. rugsėjo mėnesio K. Dušauskas-Duž pradėjo dirbti Susisiekimo ministerijos Pašto valdybos referentu statybos reikalams. Per dešimtmetį renovavo senuosius pašto pastatus. Tačiau svarbiausias jo nuopelnas – naujų ryšių įstaigų projektavimas ir statyba. K. Dušauskas-Duž 1934–1938 m. suprojektavo pašto pastatus Raseiniuose, Šančiuose (Kaune), Nidoje, Zarasuose ir Šiauliuose, radijo stotis Klaipėdoje (Jakai) ir Sitkūnuose.

Buvo minėta, kad 1940 m. rugpjūčio mėnesį buvo suimtas. Tardytas ir kalintas už antisovietinę veiklą. Prasidėjus karui iš kalėjimo pabėgo. Savo namuose slėpė žydų vaikus. 1943 m. suimtas gestapo kalėjo Pravieniškių kalėjime. Užtarus kolegoms, paleistas į laisvę. 1944–1946 m. dirbo Kauno universitete vyr. dėstytoju. 1946 m. pabaigoje vėl buvo areštuotas, sovietinio saugumo tardytas Kaune ir Vilniuje, tačiau, trūkstant kaltės įrodymų, paleistas. 1952 m. vasario 28 d. vėl suimtas, apkaltintas nacionalizmu, nuteistas 25 metams tremtimi ir turto konfiskavimu. Po kasacinio skundo SSRS Aukščiausiasis teismas bausmę sumažino iki 10 metų. Dėl blogos sveikatos 1955 m. išleistas į laisvę. Dirbo Pramonės projektavimo institute Kaune. K. Dušauskas mirė 1959 m. vasario 25 d., palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Prie bičiulio kapo docentas V. Ražaitis atsisveikindamas su velioniu kalbėjo: „Projektavimo institutas neteko jo asmenyje vieno iš seniausių savo darbuotojų, kuris būdamas invalidu, iki paskutinio momento išstovėjo atsakingame vyriausio konstruktoriaus poste: nesirgdamas, nesiskųsdamas nei nulvargiu, nei senatve, tik rodydamas didžiausio pareigingumo ir darbštumo pavyzdį“. Todėl V. Ražaitis pabrėžė, kad velionis, nors „gyvenimo labai ir pernelyg dažnai ir neužtarnautai skaudžiai plaktas“, išliko reto humaniškumo pavyzdžiu.

K. Dušauskas-Duž 1928 m. gegužės 15 d. apdovanotas „Lietuvos Nepriklausomybės medaliu“, 1938 m. minint Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimties metų sutartį, – „Garbės ženkleliu“. 2004 m. abu su žmona po mirties apdovanoti „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“.

Viename kape palaidota visa šeima: įdukra Marina Rosickienė (1929–1977), sūnus Steponas (1939–1998), žmona Elena (1898–1990), Klaudijus Dušauskas-Duž (1891–1959) ir marti Natalija Rimantė (1935–2016).

Jono Basanavičiaus namų projektas

Basanavičiaus namai – daugiafunkcis projektas su muziejumi ir parodų salėmis, paskaitų ir renginių sale, biblioteka, Basanavičiaus vardo draugijos patalpomis, skulptūrų galerija ir kita.

Diplomantas J. Basanavičiaus rūmų projektui pasirinko vėlyvojo renesanso stilių. Pastato kompozicijoje ryški simetrija, horizontalumas, saikingos fasadų dekoratyvinės formos, šviesi vidaus erdvė. Stačiakampio plano pastato šiaurinėje dalyje įkomponuota pusapskritė apsidė, pietinėje dalyje – portikas. Pastato plano ir fasadų kompozicijos harmonizuotos „aukso pjūvio“ santykiais.

Įkompomuodamas rūmus į nelygiašonės trapecijos plano Lukiškių aikštę, autorius simetrijos ašimi pasirinko statmenį, nubrėžtą į A. Mickevičiaus (Gedimino) prospekto šiaurinės pusės dalies vidurį, esantį tarp J. Montvilos (J. Tumo-Vaižganto) ir Puodžių (Vasario 16-osios) gatvių. Rūmai turėjo stovėti aikštės gilumoje, nutolę nuo Gedimino prospekto apie 66–67 metrus. Iškilmėms ir miestiečių poilsiui priešais pietinį fasadą ir aplink rūmus suprojektuota nemaža erdvė ir į centrinę aikštės dalį vedantys septyni takai. Tarp takų numatytos vejos ir gėlių lysvės. Aprašytos ir suolų išdėstymo vietos.

Projektinio darbo grafinę dalį sudarė išsamūs brėžiniai: pastato perspektyva; trys jo fasadai, pirmojo, antrojo aukšto ir rūsio planai, išilginis ir skersinis pjūviai, šildymo ir ventiliacinių sistemų technologinės scemos, stogo konstrukcijos ir situacijos planas.

Visas pastato karnizas apjuostas atiku, kurį puošia LDK valdovų, Lietuvos kultūros mokslų ir visuomenės veikėjų skulptūros. Iškilmingiausias rūmų fasadas – pietinė jo pusė su šešių kolonų portiku. Virš portiko esančio atiko centre – reljefinis užrašas: * BASANAVIČIAUS RŪMAI * PALAIMINTI JŪS ATGIMIMO LAIKAIS * IR JŪS IŠRINKTIEJI TĖVYNĖS VAIKAI * MCMXXVII *. Kairėje užrašo pusėje įgilintas stačiakampio plokštumoje ant skydų – ąžuolų vainiku papuoštas Gedimino stulpų bareljefas, dešinėje – Lietuvos herbo bareljefas. Virš arkinių langų pastato sienų ųgilinimuose, kairėje ir dešinėje fasado pusėse – skulptūriniai bareljefai su istorinėmis scenomis. Į portiką veda platūs ir aukšti granito laiptai. Pastato ir cokolio aukšto fasadai padengti granito plokštėmis.

Pristatydamas diplominį projektą K. Dušauskas vaizdžiai aprašė pastato patalpas, jų išdėstymą, paskirtį, tarsi pradėdamas ekskursiją, sutikdamas lankytojus prie rūmų. „Rūmuose yra trys įėjimai. Vienas didžiausių skirtas publikai. Antras – administracijai, tarnybinis, o trečias įėjimas veda į sargų butus, patalpas rūsyje.

Pirmas aukštas. Iš aikštelės mes keliamės į portiką. Iš čia pro vienas iš trejų durų įeiname į prieškambarį, iš kurio penkerios stiklinės durys veda į fojė. <…> Jo plotas apie 450 m², kurio pakanka 800–900 žmonių“.

Pirmojo aukšto dešinėje pusėje numatyti du kabinetai: gydytojo J. Basanavičiaus ir Mokslo draugijos valdybos, greta – J. Basanavičiaus muziejaus salė, skirta gydytojo asmeninių daiktų, mokslinių darbų bei spaudinių ekspozicijai. Toliau, pusapvalėje apsidėje – amfiteatrinė paskaitų salė 400 klausytojų, greta – lektoriaus kabinetas. Kairėje pusėje suplanuotos dvi bibliotekos knygų saugyklos, kuriose gali tilpti apie 150 000 tomų.

Centrinėje antrojo aukšto dalyje numatyta per stiklinę stogo dalį apšviečiama skulptūrų galerija. Kairėje pastato pusėje – dvi skaityklos. Didžiojoje skaitykloje gali darbuotis 150 lankytojų, mažoji skirta mokslo darbuotojams. Muziejui ir parodoms suprojektuotos penkios salės, kurių bendras plotas 555 m².

Baigdamas svarbiausių šio aukšto patalpų išdėstymo ir apšvietimo ypatumų aprašymą K. Dušauskas argumentavo: „pasirinkau antro aukšto apšvietimą iš viršaus todėl, kad tokia šviesa geriau tinka muziejaus apšvietimui, nes ji švelnesnė ir lygiau krenta. O skaityklai, dar ir todėl, kad mažiau girdėtųsi gatvės triukšmas“.

Lukiškių aikštė – nuo retrospektyvos iki perspektyvos

„Lukiškių aikštės atsiradimas siejamas XIX a. I pusės Rusijos pradėta Vilniaus miesto plėtra vakarų kryptimi. 1817 m. patvirtinus Vilniaus išplanavimo ir užstatymo planą pradėtas formuoti naujas reprezentacinis miesto centras, kurio ašimis numatytas dabartinis Gedimino prospektas ir Lukiškių aikštė, <…> 1861 m. Lukiškių aikštė jau buvo sutvarkyta. 1863–1864 m. Lietuvoje ir Lenkijoje įvykusio sukilimo prieš carinės Rusijos priespaudą metu Lukiškių aikštėje viešai įvykdyti mirties nuosprendžiai 21 sukilimo dalyviui. <…> XIX a. II pusės planai rodo, kad Lukiškių aikštė ir jos aplinka plito labai lėtai. <…> XX a. pradžioje čia koncentruojantis įvairioms įstaigoms bei gamykloms palaipsniui ėmė virsti ir miesto centru. 1889 m. Šv. Jurgio prospekto P dalyje pastatyti Teismo rūmai, 1904 m. – Marijos mergaičių gimnazija – iš esmės buvo suformuota mūsų laikus pasiekusi aikštės erdvė, 1904 m. į ją iš Katedros aikštės perkelta Kaziuko mugė. <…> Tarpukaryje kurį laiką aikštė funkcionavo kaip turgaus aikštė. 1920 m. aikštės viduryje Lenkijos administracija pastatė paminklinį akmenį 1863 m. sukilimo aukoms atminti, kuris 1936 m. aikštę pavadinus J. Pilsudskio vardu, iškeltas į ŠR jos dalį, o viduryje pastatytas paminklas maršalui Juzofui Pilsudskiui. <…> 1949–1952 m. okupacinė Sovietų Sąjungos administracijapagal architekto V. Mikulčiano projektą aikštę rekonstravo. 1952 m. pagal skulptoriaus N. Tomskio ir architekto V. Mikulčiano projektą aikštės centre pastatytas paminklas <…> V. Leninui, kuris 1991 m. demontuotas. 1999 m. vasario 11 d. LR Seimas priėmė nutarimą Nr. VIII-10710 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, kuriuo pirmame straipsnyje patvirtinta, kad Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais“.

Parengta pagal 2016 m. gegužės 27 d. Kaune vykusios konferencijos „Inžinerinė ir kompiuterinė grafika“ pranešimus.