Prisimenant Adomo Mickevičiaus fondo veiklą

Šių prisiminimų autorė yra Gražina Drėmaitė. Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondas buvo įsteigtas 1996 m. Vilniuje, nustojo veikti 2018 m.
2004–2018 m. Gražina Drėmaitė buvo šio fondo valdybos pirmininkė. Fondas nuveikė nemažai darbų. Apie tai pasakojama pateikiamuose atsiminimuose.
Gražina Drėmaitė yra vilnietė, grafikos ir tapybos restauratorė, chemikė, visuomenės veikėja. Dvidešimt metų ji buvo Valstybinės paminklosaugos komisijos, taip pat Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė, kartu su kitais įkūrė Lietuvos restauratorių sąjungą, iki 1995 m. buvo jos pirmininkė. Ji žinoma kaip aktyvi kultūros paveldo saugotoja.
G. Drėmaitė yra gavusi ne vieną Lenkijos ir Lietuvos Respublikos apdovanojimą: ordino „Už nuopelnus“ Lenkijos Respublikai Riterio kryžių (Krzyž kawalerski orderu zasługi Rzeczpospolitej Polskiej, 1998), ordino „Už nuopelnus“ Lenkijos Respublikai Karininko kryžių (Krzyž oficerski orderu zasługi RP, 2001), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių (2006) ir kt. Lenkijos Respublikos kultūros ir tautinio paveldo ministras apdovanojo G. Drėmaitę  Sidabro medaliu „Nusipelnęs kultūrai Gloria Artis“.

2022 m. pavasarį parašytuose G. Drėmaitės prisiminimuose atsispindi keletas ryškesnių 2006–2014 m. Adomo Mickevičiaus fondo veiklos epizodų.
Apžvelgiama visa fondo veikla, rašoma Lietuvos ir Lenkijos prezidentų lankymąsi Vilniaus Bernardinų kapinėse 2005 ir 2006 m., ta proga ant kapinių vartų atidengtą atminimo lentą; apie lenkų ir lietuvių kalbomis išleistą knygą apie šias kapines; apie 2007 m. gegužę Krokuvos Rakovickių kapinėse bendromis lietuvių ir lenkų pastangomis sutvarkytą Lietuvoje gimusio rašytojo, literatūros kritiko Juozapo Albino Herbačiausko (1876–1944) kapą; apie 2010 m. Suvalkuose vykusią konferenciją ir ta proga išleistą leidinį, skirtą 1920 m. pasirašytos Suvalkų sutarties tarp Lietuvos ir Lenkijos 90-mečiui. Prisimenama, kaip 2011 m., minint žymaus Lietuvos lenkų kalbininko Jano Karlovičiaus (Jan Karłowicz, 1836–1903), gimusio Subartonyse (Varėnos r.), 175-ąsias gimimo metines, jo gimtinėje buvo pastatytas paminklas mokslininkui. Pasakojama, kaip 2014 m. Vilniuje buvo išleista Gražinos Drėmaitės sumanyta ir sudaryta bendrą Lietuvos ir Lenkijos istorinį paveldą viešinanti knyga „Radvilų dvaro meniu = Dania stołu Radziwiłłów“ ir kt.

Atsiminimus sudaro kelios dalys: Apie Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondo įsteigimą ir veiklą (1996–2018) (1); Prezidentų vizitas (2); Vilniaus Bernardinų kapinės (3); Juozapo Albino Herbačiausko kapas (4); Suvalkų sutartis: faktai ir interpretacijos (5); Janas Karlovičius (6); Radvilų dvaro meniu (7); Jundzilo erškėtis (8).
Atsiminimai iliustruoti G. Drėmaitės ir kitų darytomis nuotraukomis.
Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondo archyvą Gražina Drėmaitė ketina atiduoti saugoti Lietuvos centriniam valstybės archyvui.

2022 m.

Apie Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondo įsteigimą ir veiklą (1996–2018) (1)

Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondas (toliau – Adomo Mickevičiaus fondas arba Fondas) yra įkurtas abiejų valstybių prezidentų – Algirdo Mykolo Brazausko ir Aleksandro Kvasnevskio (Aleksander Kwaśniewski) – sutarimu 1996 metais. Tais pačiais metais patvirtinti ir fondo įstatai. Analogiškas Fondas įkurtas ir Lenkijoje. Juos globoti apsiėmė abu Prezidentai. Pasirašytas bendradarbiavimo Susitarimas tarp abiejų fondų. Fondų valdymo pagrindą sudarė po 11 asmenų ir jų išrinktas valdybos pirmininkas. Tuomet Lenkijos Adomo Mickevičiaus fondui vadovavo Lenkijos premjero patarėjas dr. Edmund Pavliak (Edmund Pawlak), o Lietuvos  analogiškam fondui – teisininkas, verslo teisės advokatas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras Česlavas Okinčicas. Fondų išlaikymu ir jų darbo vieta  rūpinosi Prezidentų organizacinis komitetas. Fondas įrašytas Juridinių asmenų registre kaip labdaros ir paramos fondas.

2004 m. Adomo Mickevičiaus fondo valdybos pirmininke paskirta Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė  Gražina Drėmaitė. 2001 m. prezidento Valdo Adamkaus dekretu ji paskirta Apdovanojimų tarybos nare, steigėjų susirinkime atšaukus Č. Okinčicą  iš valdybos pirmininko pareigų. Apie tai Lenkijos pusę informuoja tuometinis Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Egidijus Meilūnas.

Deja, išrinktas Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas atsisakė Fondo globos, paskirtų patalpų jos veiklai bei  ten dirbusių fondo administracijos darbuotojų. Tad nuo šiol oficialus Fondo adresas tampa Rūdninkų g. 13 (Valstybinės kultūros paveldo komisijos patalpos). Fondo valdybą sudaro: Petras Vaitiekūnas, Vytautas Plečkaitis, Artur Plokšto, Pranas Morkus, Eimutis Valentinas Sventickas, Algis Kalėda, Antanas Kulakauskas, Zygmunt Mackevič (Zygmunt Mackiewicz), Jonas Karčiauskas, Česlavas Okinčicas, Markas Garbelis, Edmundas Kazimieras Zavadskas.

Į Fondo privalomą sudėtį nuo 2005 m. vyr. finansininkės pareigoms priimama  anksčiau dirbusi Fonde Elena Šablinskienė, kuriai mokama pusė mėnesinės algos (nors dar Fondo sąskaitoje pinigų nėra).

2006 m. dailininkas Saulius Bajorinas sukuria Fondo logotipą, firminį blanką su logotipu, Fondo padėkos lapą su logotipu.

Abiejų valstybių Fondai sudaro būsimos veiklos programą. Lietuva planuoja tvarkyti Vilniaus Bernardinų kapines; sutvarkyti poeto Albino Herbačiausko kapą Krokuvoje; surengti Lietuvos ir Lenkijos moksleivių susitikimą (kartu su „Semper Polonia“); siūloma įamžinti popiežiaus Jono Pauliaus II atminimą – aikštę priešais Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią pavadinti jo vardu, šios aikštės prieigose simboliškai atstatyti buvusią ir sovietmečiu nugriautą mūrinį koplytstulpį su dar Goštauto pasodinta liepa. Lenkijos pusė išleis kompaktinę plokštelę su Lietuvos pianistės Aldonos Dvarionaitės atliekamais F. Šopeno kūriniais; išleis leidinį, skirtą abiejų šalių santykiams plėtojant bendradarbiavimą 1999–2005 m. m.; organizuos prezidento Aleksandro Kvasnevskio (Aleksander Kwaśniewski) vizitą Vilniuje, kurio metu atnaujins Ježio Gedroyco (Jerzy Giedroyc) apdovanojimą.

Fondas kreipėsi į Lietuvos premjerą A. Brazauską su prašymu paremti 30 000 Lt investicija, įsigyti būtinas reikmes (kompiuteris ir jo įranga, kanceliarinės prekės, fondo buhalterės atlyginimo kreditoriniam įsiskolinimui padengti) tolimesniam Fondo darbui atlikti. Malonu, jog Fondo prašymą parėmė kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas. Taigi, 2006 m. Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr. 139 Labdaros ir paramos Adomo Mickevičiaus  fondui skirta 30 tūkst. litų fondo veiklos išlaidoms iš dalies padengti. AB SEB Vilniaus banke atidarėme savo sąskaitą ir jau galėjome prasmingiau vystyti savo veiklą.

2006 m. gruodžio 6 d. kviečiamas Fondo valdybos ataskaitinis susirinkimas. Jame  dalyvavusieji buvo informuoti apie atliktus darbus, Fondo finansinę būklę pristatė vyr. buhalterė E. Šablinskienė. Tartasi apie galimybes Fondui pritraukti lėšų. Pranas Morkus pasiūlė pateikti programai „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ tokias idėjas:  „Adomo Mickevičiaus poezija Europos valstybių kalbomis“; „Vilnius – Baltarusijos fotografų objektyve“; „Buvusių senųjų vilniečių („vilniukų“, lenk. wilniuki) sąskrydis“. Jau audėme mintis, kaip visa tai galima gražiai parengti, kaip visa tai atspindės mūsų bendrą kultūrą.

Deja, nei vienos Fondo teiktos programos Kultūros taryba nepatvirtino…

2007 m. Fondas kreipėsi į LR Ministrą pirmininką Gediminą Kirkilą paremti Fondą 30 000 Lt investicija iš dalies padengti veiklos išlaidas. Kultūros ministras Jonas Jučas  pritarė skirti lėšas iš Vyriausybės rezervo fondo. Parama buvo gauta.

2008 m. Fondas  prašė LR Ministrą pirmininką Gediminą Kirkilą skirti 50 000 Lt. S. Dariaus ir S. Girėno 75 metų žūties paminėjimo proga atnaujinti jiems skirtą muziejų Myslibože Lenkijoje; išleisti knygą apie Konrado celę Vilniaus Bazilijonų vienuolyne; S. Konarskio 200 metų gimimo ir 170 metų žūties proga atstatyti buvusį paminklą šalia Vilniaus Simono Konarskio mokyklos; administracinėms Fondo išlaidoms. Fondo išlaidoms pritarė Kultūros ministerijos sekretorius Juozas Širvinskas. Bet į Fondo prašymą neatsižvelgta.

Kad gautų lėšų iš Vilniaus miesto savivaldybės, Fondas pristatė  2008 metų bendrą Lietuvos–Lenkijos Bernardinų kapinių antkapių restauravimo programą.

Lenkijos analogiško  Fondo pusė siūlė Lietuvos menininkams – bohemai  – buvusios gamyklos  Koneser paminklinį  pastatą kūrybinei veiklai. Tai prisidėtų prie Vilniaus–Varšuvos miestų bendradarbiavimo.  Fondas projektą pasiūlė Lietuvos Respublikos Dailininkų, Rašytojų bei Kompozitorių sąjungoms. Apmaudu, norinčių neatsirado.

2009 m. Fondas prašo LR Ministrą pirmininką Andrių Kubilių 50 000 Lt lėšų parengtoms programoms vykdyti. Prašymui pritaria Kultūros ministras Remigijus Vilkaitis bei Užsienio reikalų ministerijos sekretorius E. Ignatavičius. Visgi lėšų neskirta.

2009 m., minint Lietuvos vardo 1000-metį  rašytiniuose šaltiniuose, G. Drėmaitė dalyvavo  Lenkijos programoje – Lenkai ir Lietuviai – bendros istorijos paveldėtojai – ir Varšuvos Karaliaus rūmuose susirinkusiems svečiams papasakojo apie bendrą kultūros paveldą Lietuvoje ir jo apsaugą.

Vilniaus dailės akademijos  Humanitarinių mokslų fakulteto Paminklotvarkos katedra parengė projektą „Paminklų restauravimo ir istorijos pamokos Vilniaus Bernardinų kapinėse“.  Fondas labai pritarė sumanymui, nes jo pagrindu galėtų būti sutvarkyti 19 amž. garsių dailininkų antkapiai, atkurtas kolumbariumo vaizdas.

Fondas parengė  projektą  knygos „Vilniaus Bernardinų kapinės“, skirtos kapinių 200 metų įkūrimo proga.  Projektas teikiamas Kultūros rėmimo fondui paraiškai Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo sklaidos ir atgaivinimo programų projektų rėmimo valstybės biudžeto lėšomis. Kultūros rėmimo fondas skyrė 30 000 Lt dalinę finansinę paramą. Kultūros paveldo departamentas skyrė 20 000 Lt. Fondas prašė AVIVA LIETUVA vadovės Astos Ungulaitienės paremti knygos  leidimą. Lėšų neskyrė. Fondas kreipiasi į LR URM Europos šalių departamento direktorių Marių Janukonį dėl finansinės paramos (10 000 Lt) organizuojant Bernardinų kapinių 200 metams skirtą konferenciją. Dėkojome už gautą 10 000 Lt finansinę paramą. Už ją parengtas meniškas kapinių planas – stendas, atskiri 14 jo kvartalai; vertingiausių antkapinių paminklų fotofiksacija su tekstų iššifravimu; 28 lentelės iš nerūdijančio plieno su lazerine technologija žyminčios antkapių globą;  LR Užsienio reikalų ministerija Fondui skyrė 7 000 Lt, už kuriuos išleistas proginis plakatas lietuvių ir lenkų kalbomis, atspausdinta konferencijos programa ir vokas su logotipu, fotografijų eksponuojamų Rotušėje rėminimas (vėliau jos bus eksponuotos Varšuvoje bei Torunėje).

Rengiant knygą apie Bernardinų kapines dr. Virgilijus Pugačiauskas  parašė straipsnį „Miestas ir Bernardinų kapinės“. Istorikė Vida Girininkienė parengė palaidotų žymių žmonių išplėstinį sąrašą; sudarė knygos struktūrą, surinko esamus duomenis Lietuvos valstybiniame istoriniame archyve. Paveldosaugininkas Juozas Lapinskas sukūrė kapinių išplanavimo schemą su pažymėtais antkapiniais paminklais. Kšištof Tolkačevski (Krzysztof Tołkaczewski) parengė ir aprašė vertingiausių antkapinių paminklų fotofiksaciją, šifruoja užrašus lotynų, lenkų, slavų kalbomis.

Vilniaus miesto savivaldybė  informaciniam lankstinukui „Vilniaus Bernardinų kapinės“ skyrė  6 000 Lt. Vida Girininkienė parengė jam palaidotųjų sąrašą ir kelionių maršrutus.

2009 m. liepą, ryšium su numatomu išrinktos Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės  vizitu į Lenkiją, Fondo valdybos pirmininkė  G. Drėmaitė prašo suteikti galimybę prisistatyti. Priėmė, išklausė. Gaila, bet tuo Adomo Mickevičiaus  Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondo  bendravimas  su Lietuvos Prezidente baigėsi.

2010 m. spalio 15 d. numatoma tarptautinė konferencija „Vilniaus Bernardinų kapinėms – 200 metų“. Fondas nemokamai gauna Vilniaus Rotušės patalpas, kuriose bus eksponuota apie 50 spalvotų  nuotraukų, vaizduojančių istorinius antkapinius paminklus, jų restauravimą. Ta proga Fondas  kartu su rėmėjais ketina apie Bernardinų kapines  išleisti monografiją lietuvių ir lenkų kalbomis; paminėti dailininko Kanuto Rusecko 150-ąsias mirties metines; Vilniaus universiteto profesoriaus Stanislovo Bonifaco Jundzilo 250 metų gimimo sukaktį; įamžinti Vilniaus fotografo J. Čechavičiaus atminimą; 2010 metus skelbti Vilniaus Bernardinų kapinių 200 metų sukakties paminėjimo metais. Šių planuojamų renginių rėmėjais sutiko būti LR Kultūros ministerija su jos Kultūros paveldo departamentu (skyrė 9 000 Lt), Valstybinė kultūros paveldo komisija,  LR Užsienio reikalų ministerija, Lenkijos institutas Vilniuje, Lenkijos kultūros ir paveldo ministerija, Lenkijos Respublikos Kovų ir atminties apsaugos taryba, visuomeninės organizacijos.

2010 m. išleidžiama monografija „Vilniaus Bernardinų kapinės 1810–2010“ lietuvių kalba, o 2013 m. ši monografija išleista lenkų kalba. Už šį leidinį Lenkijos Respublikos kultūros ir tautinio paveldo ministras apdovanojo Gražina Drėmaitę Sidabro medaliu „Nusipelnęs kultūrai Gloria Artis“

Fondas pasiūlė LR Užsienio reikalų ministerijai 2011 m. Vėlinių išvakarėse surengti Vilniaus Bernardinų kapinių fotografijų parodą Varšuvoje (Lietuvos ambasados patalpose) ir Torunės universiteto bibliotekoje arba Seinuose. Tai būtų bendro Lietuvos–Lenkijos 2005–2010 metų projekto rezultatas. Parodos metu būtų demonstruojamas 20 min. trukmės filmas apie kapines, įgarsintas F. Šopeno ir M. K. Čiurlionio muzika. Tai sulaukė konferencijoje dalyvavusių svečių gero įvertinimo. Apmaudu, bet į Fondo kreipimąsi Lietuvos ambasada Lenkijoje neatsiliepė.

2016 m. Fondo iniciatyva išleidžiama knyga „Lietuvio ir lenko pokalbis“ / Piotras Kępińskis, Herkus Kunčius (leidykla „Versus aureus“). Tai vertimas iš lenkų kalbos Vroclave 2015 m. išleistos knygos „Rozmowa Litwina s Polakiem“. Tekstą iš lenkų kalbos vertė Vaiva Grigaitienė. Knygos pristatymas įvyko Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

Fondo planuose buvo numatyta daug ir, atrodo, reikšmingų renginių, tačiau be nors ir minimalaus finansavimo, organizatorių iniciatyvos ir entuziazmo, o, svarbiausia, be pradžioje numatytos prezidentų globos – jie neįgyvendinami.

Apmaudu ir tai, kad atėję vadovauti naujai išrinktieji – prezidentai, premjerai, Seimo nariai – nekreipia dėmesio į prieš juos  atliktus svarbius  darbus, neįvertina jų valstybės mastu, nevyksta  valstybinės politikos tęstinumas.

Pasitarę tarp Fondo valdybos narių, nutarėme mūsų veiklą nutraukti. Vieną 2018 m. dieną mudvi su E. Šablinskiene nuėjome į SEB banką, padovanojome likusius Fondo sąskaitoje 40 Eur valstybei ir uždarėme ją. Artimiausioje kavinėje išgėrėme po puodelį kavos su pyragaičiu ir… atsisveikinome.

2022 m. Vilniaus įmonė Registrų Centras pranešė, jog inicijuojamas juridinio asmens likvidavimas – Fondas nustoja veikiąs.

Fondo logotipas (dail. Saulius Bajorinas, 2006).
Du Fondo valdybos pirmininkai – Česlavas Okinčicas ir Gražina Drėmaitė. Vilnius.
G. Drėmaitė su Lenkijos Adomo Mickevičiaus fondo vadovu, Lenkijos premjero patarėju, dr. Edmundu Pavlaku (Edmund Pawlak) Varšuvoje. 2009 m.
G. Drėmaitė su Lenkijos Kovų ir kančių atminimo išsaugojimo tarybos sekretoriumi Andžejumi Pševozniku (Andrzej Przewoźnik) Varšuvoje aptaria Vilniaus Bernardinų kapinių renovavimo programą. 2006 m.
Šios knygos leidybą rėmė
Adomo Mickevičiaus fondas.
Nuotraukoje iš kairės: Fondo valdybos narys, prof. Edmundas Zavadskas,
Fondo valdybos pirmininkė Gražina Drėmaitė,
Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Egidijus Meilūnas.

Fondo Padėkos lapas (dail. Saulius Bajorinas, 2006).

Prezidentų vizitas (2)

Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondas buvo informuotas, jog 2005 m. kovo mėnesį yra numatytas Lenkijos prezidento Aleksandro Kvasnevskio (Aleksander Kwaśniewski) vizitas Vilniuje. Pageidautina, kad jis kartu su tuometiniu Lietuvos prezidentu Valdu Adamkum galėtų aplankyti Vilniaus Bernardinų kapines, kurios tik pradedamos tvarkyti.

Lenkijos ambasada Vilniuje pasiūlė ta proga ant pagrindinių kapinių vartų mūro atidengti lentą, informuojančią apie abiejų valstybių Prezidentų globą ir rūpinimosi bendru paveldu tęstinumą. Fondui tenka nelengva ir atsakinga užduotis. Laiko vykdymui nedaug, be to, – žiema ir daug sniego.

Fondas kreipiasi į merą Artūrą Zuoką pasirūpinti, kad kapinių vartų mūras būtų bent minimaliai sutvarkytas (apibyrėjęs tinkas, paviršius nešvarus). Mero pavedimu UAB „Vilniaus kapitalinė statyba” atliks vartų remontą. Prašoma Vilniaus senamiesčio seniūno pasirūpinti, kad Prezidentų vizito metu kapinių prieigos ir pagrindiniai takai būtų bent minimaliai sutvarkyti (tomis dienomis žemė buvo padengta storu sniego sluoksniu).

Informacinės lentos tekstas derinamas su abiejų valstybių prezidentūromis: –
NON OMNIS MORIAR
VALDAS ADAMKUS ET ALEKSANDER KWAŚNIEWSKI
PRAESIDENTES LITHVANIAE ET POLONIAE
RESTAURATIO COEMETERII AD 2005

Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos viršininkui argumentuota, kad pasaulinė kapinių kalba – lotynų (atsisakant teksto lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis). Informacinės lentos kaštais pasidalino abiejų valstybių Fondai. Deja, lietuviškoji pusė dar jokių pinigų neturėjo, veikė entuziazmo pagrindais… Fondas prašo bendrovės „MG Baltic” prezidento Dariaus Mockaus suteikti finansinę paramą. Smulkiems darbams nesuteikia. Fondas maloniu laišku kreipiasi į verslininką Darių Janulevičių, AB „Geonafta“ valdybos pirmininką. Jokio atsakymo negauname. Atsiskaitėme asmeniškomis santaupomis. Visgi, marmurinė lenta ir paauksuotas tekstas, jo išpildymas, pritvirtinimas prie mūro – siekė kelis tūkstančius litų.

Fondo valdybos pirmininkei Gražinai Drėmaitei buvo pavesta prezidentinei delegacijai pristatyti Bernardinų kapines, svarbiausius palaidojimus, būsimą Lietuvos ir Lenkijos kapinių restauravimo projektą. Prašyta su pristatymo kalba neužtrukti, nes Prezidento darbotvarkė įtempta ir jie skubės kitur. Taip jau išėjo, kad pabaigus kalbą apie kapines, G. Drėmaitė pasakė, kad jau „Galite eiti“. Tačiau Prezidentas ir jo žmona nusišypsojo ir tarė: „O gal galime dar šiek tiek pabūti?“ Iš tiesų – kapinių vaizdas buvo kaip pasakoje – apsnigti medžiai, ant antkapių sniego kauburiai, saulė…

Po Prezidentų vizito Fondas padėkojo senamiesčio seniūnui idealiai sutvarkius kapinių prieigas (gatvelė išplauta karštu vandeniu, pasilikęs darbuotojas pasirengęs bet kuriuo momentu dar ką nors padaryti…). Fondas padėkojo merui už sudėtingomis sąlygomis paremontuotus kapinių vartus, nepriekaištingai sutvarkytą aplinką.

Po metų gavome žinią, jog į Vilnių atvyksta Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis (Lech Kaczyński). Jam norima taip pat parodyti Bernardinų kapines. BET. Juk ant kapinių vartų lentos yra Kvasnevskio pavardė, o tai jau netinka. (Ach, tos prezidentinės ambicijos…). Abiejų valstybių prezidentūros prašo Fondą pakeisti lentą… Vėl viskas iš naujo. Tik, bau, pirminę lentą reikia sunaikinti, jos negalime panaudoti. Taigi, didelės Fondo kantrybės, darbo, lėšų ir entuziazmo pastangomis pritvirtinama nauja marmurinė lenta su neutraliu tekstu:
NON OMNIS MORIAR
PRAESIDENTES LITHVANIAE ET POLONIAE
RESTAURATIO COEMETERII AD 2005

Peršasi mintis (žinant mūsų politikos tęstinumą…) – ar šiandieniniai prezidentai žino apie tai, kad jie globoja šias kapines??? Ar jų vizitų bei susitikimų metu nekyla noras apsilankyti kapinėse, įrašytose į gražiausių Europos kapinių sąrašą?
Beje, kapinių šeimininkas / savininkas yra Vilniaus miesto meras. Jis pagal galiojančius įstatymus yra atsakingas už jas. Žinant gerbiamo Šimašiaus gebėjimus griauti… Juk toks gražus plotas su vaizdu į Vilnelę… O ir naujausi namai (pažeidžiant UNESCO įsipareigojimus) jau dabar remiasi į kapinių tvorą…

Vilniaus Bernardinų kapinių vartai.
Lenkijos ir Lietuvos Prezidentų lenta ant Bernardinų kapinių vartų.
Nuotr. Gražinos Drėmaitės. 2022 m.

Vilniaus Bernardinų kapinės (3)

Jau nuo 1995 m. vis dažniau ir dažniau lietuviškoje, o ypač lenkiškoje, spaudoje pasirodydavo straipsniai apie liūdną Vilniaus Bernardinų kapinių vaizdą – sudaužytus antkapius, netvarką, griūvantį kolumbariumą, vakarojančius ir naktinėjančius piliečius, kurie po savo pabuvojimo tarp kapų palikdavo ištuštintą tarą… Deja, Vilniaus miesto savivaldybė, kuriai įstatymų nustatyta tvarka priklauso kapinių priežiūra, tokiai būklei buvo abejinga.

Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondas kartu su Lenkijos ambasada Lietuvoje, ypač su Lenkijos institutu Vilniuje, ėmėsi iniciatyvos. Tuo metu Lenkijos instituto generalinė sekretorė buvo dr. Malgožata Kasner (Malgorzata Kasner), kuri visą Bernardinų kapinių tvarkymo laiką buvo kupina idėjų, nuoširdžiai bendradarbiavo su Fondu.

Pirmiausia, ruošiantis tvarkyti Bernardinų kapines, reikėjo apie tai informuoti vilniečius, pritraukti jų dėmesį. Ta linkme Fondas su Institutu pradėjo organizuoti kasmetines kapinių tvarkymo akcijas. Viena tokių buvo nemokami koncertai, kurių metu buvo renkamos lėšos kapinių tvarkymui. Pirmasis toks įvyko vasarą pačiose kapinėse – jaunų muzikantų grupė fleitomis nuo koplyčios laiptų atliko keletą senosios muzikos pjesių, o atėję vilniečiai pasklidę tarp antkapių klausėsi. Tam pirmam koncertui labai prisidėjo saulėta rami diena ir užburiantis paukščių čiulbėjimas.

2000 m. spalio 31 d. Bernardinų bažnyčioje įvyko Vilniaus kamerinio orkestro koncertas, atspausdinti meniški kvietimai lietuvių ir lenkų kalbomis.

2000 m. lapkričio 16 d. Vilniaus paveikslų galerijoje įvyko koncertas, kuriame dalyvavo atlikėjai iš Lenkijos, Kanados ir Lietuvos. Aišku, nesurinkta daug lėšų, jos buvo simbolinės, tačiau dėmesys į kapines jau buvo atkreiptas.

2004 m. spalį, artėjant Visų Šventųjų dienai vilniečiai buvo kviečiami į Bernardinų kapines, kur Fondo ir Kultūros paveldo departamento žmonės papasakojo apie kapinių istoriją, jose atgulusias asmenybes. Visą kapinių tvarkymo laiką Departamentui atstovavo Audronė Vyšniauskienė, kuri kartu su G. Drėmaite visus darbus dirbo išvien.

2004 m. birželio mėn. skelbiama Europos istorinių kapinių savaitė Lietuvoje, kurią globoja Europos komisijos pirmininkas prof. Romanas Prodi. Buvo skaitomi pranešimai, aplankytos Bernardinų kapinės.

Nuo 2005 m. organizuojamos pavasarinės ir rudeninės kapinių tvarkymo talkos. Tokia įvyko – pernykščių lapų grėbimas – kurioje dalyvavo Adomo Mickevičiaus gimnazijos, Vilniaus Užupio gimnazijos moksleiviai, Šv. Pranciškaus (Bernardinų) bažnyčios parapijiečiai, miesto gyventojai. Talkai skiriamos 2–3 valandos. Talkas rėmė Lenkų institutas Vilniuje, UAB „Rasų valda“. Lenkų institutas talkai skyrė 100 Lt, už kuriuos buvo nupirkti maišai šiukšlėms, darbo pirštinės, saldainiai talkininkams.

2005  m. rugpjūčio mėn. Fondo valdybos pirmininkė Gražina Drėmaitė kartu su Lenkijos Kovų ir kančių atminimo išsaugojimo tarybos sekretoriumi Andrzej Przewoźnik‘u pasirašo susitarimą, kuriuo įsipareigoja per penkerius metus tvarkyti ir restauruoti žymių palaidotų piliečių antkapius. Lenkijos pusė kasmet tam tikslui skiria po 100 000 Eur. Tikimasi, jog analogišką finansavimą skirs ir lietuviškoji pusė. Vilniaus meras Artūras Zuokas sutiko, kad projektą finansiškai rems ir savivaldybė. Sudaromas metinis darbų planas, kurį tvirtina Lenkijos atstovas A. Przewoźnik, Lietuvos – G. Drėmaitė, Vilniaus miesto meras A. Zuokas ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorius Albinas Kuncevičius.

Fondas prašo Vilniaus savivaldybę kapitališkai sutvirtinti skardį į Vilnelę – kiekvieną pavasarį tirpstant sniegui nusirita ne vienas antkapinis akmuo. Tuo tikslu skardį ištyrinėja archeologas Evaldas Vailionis. Tarp gausių radinių (plokštės, kryžiai, pavieniai žmonių kaulai, plokštelės su mirusiųjų vardais bei mirties metais), buvo aptiktos kapinių tvoros stulpo liekanos. Vėliau šis stulpas atstatytas.

Nuo 2006 m. reguliariai renkama istorinė antkapių medžiaga, palaidotųjų asmenybės. Istorikė Vida Girininkienė surenka visus įmanomus duomenis apie kolumbariumo turinį. Ingrida Pajedaitė LR Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje renka ten esančią medžiagą apie palaidojimus.

Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose saugomas Vladislavo Zahorskio piešinių albumas, kuriame akvarele pavaizduotos kolumbariume buvusios lentos su mirusiųjų pavardėmis ir gyvenimo metais. Šias akvareles, muziejui leidus, nufotografavome, padidinome iki kolumbariumo angos dydžio ir 2010 m. konferencijos metu įstatėme angose tokia tvarka, kokią radome istoriniuose dokumentuose. Jos dar keletą metų puošė kolumbariumą, kol po vieną kitą suinteresuotieji neišnešiojo.

Kapinių, kaip Lietuvos kultūros paveldo objekto, tvarkymas oficialiai buvo derinamas su Kultūros paveldo departamentu. Į pagrindinę tvarkytojų grupę, vėliau – antkapių restauravimo tarybą, buvo skirta kontrolės tarnybos vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė. Kokybiškam restauravimui reikalingi cheminiai bei technologiniai antkapių tyrimai, kuriuos atliko Departamento Techninių tyrimų laboratorijos darbuotojai. Chemikė-analitikė V. Olšauskaitė atliko penkių restauruojamų antkapių mineraloginę-petrografinę analizę. Restauravimo taryboje Vilniaus savivaldybei atstovavo Giedrė Filipavičienė. Vėliau ją pakeitė Monika Čekanauskaitė. Antkapių tvarkymo ir restauravimo darbus atliko aukščiausios kategorijos skulptūrų restauratorius Kęstutis Norkūnas. Visi Tarybos posėdžiai yra protokoluojami. Specialiai tam sukuriamas Restauravimo  paso blankas su logotipu kiekvienam restauruojamam antkapiui, Restauravimo tarybos protokolo blankas. Sukuriama profesionali kompiuterinė programa – duomenų bazė „Palaidojimai Bernardinų kapinėse, Vilniuje“.

2006 m. Fondas prašo Vilniaus merą A. Zuoką duoti nurodymą kapinėse įjungti elektros srovę , nes be jos neįmanomi antkapių tvarkymo bei restauravimo darbai. Iki šiol Bernardinų kapinės nėra buvusios apšviestos. Pasirodo, problema yra, nes niekas iš Savivaldybės nesugeba atlikti tokio darbo ir tiesiog siūlo pačiam Fondui… tiesiogiai sudaryti sutartį su elektros Rytų skirstomaisiais tinklais… Dar kartą prašoma A. Zuoko padaryti viską, kad elektra kapinėse būtų. Be jos neįmanoma dirbti. Jokie žodiniai ir rašytiniai „grauduliai“ nepadėjo. Elektros Bernardinų kapinėse iki šiol nėra. Matyt šis reikalas Vilniaus savivaldybei – misija neįmanoma.

Fondas raštiškai kreipiasi į žinomus mecenatus dalyvauti (paremti, finansuoti) Bernardinų kapinių tvarkyme – pateikiamos programos (nuo istorinių mokslinių tyrimų iki mokslinės monografijos išleidimo 2010 metais). Rašte akcentuojama, jog nuo 2004 m. Vilniaus Bernardinų kapinės yra įrašytos į gražiausių Europos kapinių sąrašą.

Radijo stoties „Znad Wilii“ redaktorius Ježis Survila informuoja, jog Bernardinų kapinėse palaidotas Vilniaus universiteto profesorius, medicinos daktaras J. K. Ziemackis (1856–1925) ir jo šeima. Šv. Rapolo bažnyčios Vilniuje fasade yra J. K. Ziemackio brolio, šios bažnyčios kunigo, 1831 ir 1863 metų sukilimų dalyvio atminimo lenta. Joje parašyta, kad kunigas sušaudytas Lukiškių aikštėje. Lenta yra blogos būklės, tekstas sunkiai išskaitomas. Redaktorius prašo Fondo paramos. Fondas organizavo Lentos restauravimą. Jį atliko profesionali restauratorė  auksuotoja Audronė Čižienė.

Visuomeninės organizacijos „Juškonių bendruomenės centras“ pirmininkas R. Volbergas raštu kreipiasi į prezidentą Valdą Adamkų dėl naikinamo Juozo Montvilos (lenk. Józef Montwiłł) kapo Vilniaus Rasų kapinėse. Prezidentas prašo apie tai spręsti Fondui. Fondas įsipareigoja Juozapo Montvilos kapą netrukus atstatyti, o dėl J. Montvilos įamžinimo jo gimtinėje Mitėniškiuose aptars su Jonavos rajono paminklosaugininke bei Kultūros paveldo centru.

Fondo pirmininkė G. Drėmaitė yra kviečiama 2006 m. gruodžio 19-20 d. d. į Lenkiją (Varšuvą) susitikimui su A. Przewoznik‘u aptarti parengtą programą renovuojant Bernardinų kapines.

Fondo valdybos pirmininkė raštu kreipiasi į LR Žurnalistų etikos inspektorių Romą Gudaitį apie 2006 m. gruodžio 8 d. laikraštyje „Kurier Wileński“ išspausdintą Helena Gladkovskos (Helena Gładkowska) straipsnį, kuriame apstu neteisingų faktų apie Bernardinų kapinėse atliekamus darbus. Pateikti faktai išgalvoti, šmeižiantys požiūrį į palaidojimus, kursto gerėjančius Lietuvos–Lenkijos santykius. Prašoma atsakingai vertinti tokį oficialioje spaudoje pateiktą artimų tautų kiršinimą ir nesantaiką. R. Gudaitis, išnagrinėjęs pateiktą G. Drėmaitės kaltinimą, teigia, kad „…reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra kiekvieno asmens teisė…“ ir daro išvadą, kad „…laikraščio „Kurjer Wileński“ redakcija nepažeidė… pagrindinių visuomenės informavimo principų.“

2006 m. Bernardinų kapinių Vilniuje tvarkybos, pažinimo sklaidos ir edukacijos programos ATASKAITOJE pažymėta, kad į kompiuterį įvesta 3730 palaidotų asmenų pavardžių; surinkta istorinė-ikonografinė medžiaga 5 antkapiams; atlikta 5 antkapių mineraloginė-petrografinė analizė (Fondo lėšos – 500 Lt, Departamento lėšos – 24 270 Lt); H. Jelenskos kapo antkapio ir Frejendų koplyčios tvarkymo darbai (Departamentas tam skyrė 18 402 Lt); 14 antkapinių paminklų restauravimas ir atkūrimas (Lenkijos Respublikos kovų ir kančių atminties apsaugos tarybos lėšos – 326 542 Lt); parengtas kapinių pietų šlaito tvirtinimo detalusis planas (Vilniaus miesto savivaldybės lėšos – 72 734 Lt); surinkta istorinė medžiaga – A. Sniežko archyvas iš Vroclavo Ossolineum bibliotekos – kopijos (Lenkijos tarybos lėšos – 2000 Zl); renkama palaidojimų istorinė medžiaga iš Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriaus (Fondo lėšos – 2353 Lt); Dailės akademijos Paminklotvarkos katedros studentai restauravo B. Mankiewicz kapo antkapį (KM Kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšos – 8000 Lt); organizuojamos ekskursijos visuomenei, kapinių tvarkymo talkos. Iš viso Lietuva Bernardinų kapinių tvarkymui skyrė 133 622 Lt, Lenkija – 328 542 Lt.

2007 m. pasirašyta metinė Bernardinų kapinių tvarkybos programa su Lenkijos Respublikos Kovų ir kančių atminties apsaugos tarybos (A. Przewoznik), Kultūros paveldo departamento prie LR Kultūros ministerijos (A. Kuncevičius), Vilniaus miesto savivaldybės (J. Imbrasas) ir Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondo (G. Drėmaitė).

2007 m. lapkričio 22 d. rengiama konferencija „Bernardinų kapinių Vilniuje atgimimas. NON OMNIS MORIAR“. Jos metu organizuojama trumpalaikė fotografijų, vaizduojančių antkapinius paminklus iki ir po restauravimo. Dailininkas Rimantas Dichavičius padovanoja keturias menines senųjų kapinių nuotraukas. Šiam tikslui Vilniaus Rotušės valdytojas Jonas Jonynas maloniai suteikia salę. Konferenciją Fondas organizuoja kartu su Kultūros paveldo departamentu, kuris iš dalies finansuoja renginį. Rėmėjai yra Vilniaus miesto savivaldybė, Lenkų institutas Vilniuje, M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas. Kviečiami Lietuvos ir Lenkijos  kultūros paveldo išsaugojimo ekspertai. Parengti 5 pranešimai atspausdinti specialiai tam skirtame leidinyje lietuvių ir lenkų kalbomis. Aplankytos Bernardinų kapinės (autobusą maloniai skyrė Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. Valdas Tutkus). Pabaigoje – koncertas (F. Šopeno ir M. K. Čiurlionio kūrinius atlieka R. Krikščiūnaitė – fortepijonas ir Raimonda Janutėnaitė – vokalas). Konferencijos plakatą, kvietimus, gausiai iliustruotus pranešimų leidinėlius parengė ir atspaudė leidykla „Versus aureus“.

Fondas nuolat kreipiasi į Vilniaus savivaldybės administraciją dėl netinkamo kapinių įvaizdžio – buvusiame sargo namelyje gyvena pilietė G. Petkevič, kuri dalį kapinių ploto pavertė savo ūkiniu kiemu, šalia restauruojamų antkapių statomi šiukšlių konteineriai, kapinės nerakinamos, jas pamėgęs jaunimas, čia geriama. Į tvarkomas kapines nuolat kviečiama visuomenė, tad norima ryškesnių pokyčių. Savivaldybė sutinka su tvarkos stoka ir žada problemas spręsti darbo tvarka, o namų valdą išpirkti ir tinkamai pasirūpinti kapinių apsauga (Ūkio skyriaus vedėjas J. Gedvilas). Fondo valdybos pirmininkė asmeniškai susitiko su Policijos generaliniu komisaru V. Grigaravičiumi ir aptarė galimybę Užupyje patruliuojantiems policininkams kartą vakaro metu (19–21 val.) praeiti kapinių pagrindiniu taku. Tikėtasi, jog kasdieninis vizitas sudrausmins piktavališko jaunimo elgesį.

Fondo iniciatyva organizuojama pažinimo sklaidos ir edukacijos programa, individuali antkapių priežiūra. Tuo tikslu buriamas jaunimas, moksleiviai, miestiečiai. 2007 m. Fondas susitaria su Adomo Mickevičiaus gimnazijos direktoriumi Cz. Dawidowicz, jog mokiniai nuolat (pavasarį, rudenį, prieš Vėlines) prižiūrės 10 pasirinktų antkapių, o Fondas įsipareigoja teikti žinias apie palaidotuosius, organizuoti parodėles, susitikimus, iš dalies kompensuoti išlaidas.

2007 m. gegužės 30 d. surengta garsiausių Europos kapinių asociacijos inicijuota Europos kapinių savaitė, kurios metu susitikta su visuomene, papasakota Bernardinų kapinių istorija (Audronė Vyšniauskienė), restauruojami antkapiniai paminklai (Gražina Drėmaitė).

2008 m. gegužės-birželio mėn. dienomis atlikti antkapių restauravimo praktiką atvyko 8 Lenkijos  Valstybinės J. Šemetovskio vardo meno mokyklos iš Kelcų miesto moksleiviai su dviem dėstytojais. Fondo rūpesčiu jie apsigyvena VšĮ „Paupio jaunimo nakvynės namuose“.

2009 m. Fondas susitaria su Lenkijos Respublikos kovų ir atminties apsaugos taryba, kad pastarajai bus paruošta ir perduota visų restauruotų ir sutvarkytų antkapių Restauravimo pasai su juos iliustruojančia medžiaga. Taip pat pasirašyta Kapinių atgaivinimo programa 2009 metams.

2008 ir 2010 m. birželio mėn. atvyksta Lenkijos Kelcų miesto meno mokyklos moksleivių grupė, kuri, prižiūrint mokyklos dėstytojams, kapinėse valė iš akmens pagamintus antkapinius paminklus nuo biologinės taršos. Valymui pasirinkti antkapiai nėra pripažinti saugomais kultūros paveldo objektais. Moksleivių darbo ir gyvenimo sąlygomis nuolat rūpinosi Fondas.

Ir štai lemtingieji 2010 metai – minime Vilniaus Bernardinų kapinių 200 metų sukaktį. Rotušė, didžioji salė. Visos kėdės užimtos. Skamba Frederiko Šopeno ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos paskutinieji akordai. Konferenciją turi pradėti Lenkijos respublikos kultūros ir tautinio paveldo viceministras Tomaš Merta (Tomasz Merta) ir Lenkijos respublikos Kovų ir Kančių atminimo apsaugos tarybos sekretorius Andžej Pševoznik (Andrzej Przewoznik). Likimas negailestingas. Jie abu kartu su Lenkijos prezidentu Lechu Kaczynskiu krito prie Smolensko. Lietuvos kultūros paveldo bendruomenė išsaugos jų atminimą, jų nuoširdų siekį išsaugoti mūsų bendrą paveldą ateities kartoms.

Konferencijos metu Rotušėje eksponuotos Bernardinų antkapių fotografijos, o pertraukos metu sukosi non stop Pauliaus Lileikio (Jadvygos Čiurlionytės anūko) sumontuotas filmas, lydimas Šopeno ir Čiurlionio muzikos garsų.

Po ramios konferencijos norintieji buvo nuvežti į kapines, supažindinti su atliktais darbais, ramiai skambant fleitų garsams. Po to Bernardinų bažnyčioje buvo laikomos mišios už žuvusiuosius ir palaidotuosius. Choralinis ansamblis atliko keletą giesmių.

Po kurio laiko restauratorius K. Norkūnas nuveža į Varšuvą poniai Jolantai Przewoznik lietuvio meistro išdrožtą Angelą – kad saugotų Jų šeimą visur ir visada.

2011 m. Fondas sudarė bendradarbiavimo sutartį su Vilniaus Užupio gimnazija, įsipareigojančia globoti 6 Bernardinų kapinių paminklinius antkapius. Fondas tam tikslui teiks žinias apie palaidotuosius, iš dalies kompensuos lėšas, organizuos susitikimus su moksleiviais.

Įvairi Adomo Mickevičiaus Fondo veikla saugant ir atnaujinant Vilniaus Bernardinų kapines.

Nuotr. Bronislavos Kondratovič. 2000 m.
Vilniaus Bernardinų kapinėse su mokiniais Gražina Drėmaitė ir lietuvių diplomatas, fotografijos istorijos tyrėjas Dainius Junevičius. Nuotr. Bronislavos Kondratovič 2004 m.

Vilniaus Bernardinų kapinės, 1810-2010 / [sudarytoja Vida Girininkienė]. – Vilnius: Versus aureus, [2010]. – 774, [2] p.: iliustr., faks., portr. + 1 plano lap. Santr. angl. – Vertimai: Cmentarz Bernardyński w Wilnie, 1810-2010. Vilnius: Versus aureus, [2013]. – Turinyje aut.: Gražina Drėmaitė, Vida Girininkienė, Dalia Klajumienė, Ingrida Pajedaitė, Andrzej Przewoźnik, Virgilijus Pugačiauskas, Kšištof Tolkačevski, Audronė Vyšniauskienė. – Bibliogr. išnašose.

Juozapo Albino Herbačiausko kapas (4)

Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876–1944) rašytojas, vertėjas, žurnalistas (rašė lietuvių ir lenkų kalba), parengė pirmąjį lietuvių literatūrinį almanachą „Gabija“ (Krokuva, 1903), kartu su dailininku Adomu Varnu 1904 m. įkūrė visuomeninę- kultūrinę lietuvių draugiją „Rūta“. Palaidotas Krokuvos Rakowickių kapinėse. Neprižiūrimas, žolėmis apaugęs kalnelis su parūdijusiu kryžiumi ryškiai skyrėsi nuo aplinkinių skulptūromis padabintų antkapių.

Tuometinis Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Egidijus Meilūnas pasiūlė Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondui tinkamai sutvarkyti žymaus lietuvių rašytojo kapą. Tuometinis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janas Vidacki‘s (Jan Widacki) pasirūpino juridine teise lietuviams tvarkyti kapą, nurodė reikalaujamus duomenis dėl kapo matmenų.

Fondo valdybos pirmininkė Gražina Drėmaitė iš karto sutiko su tokios garbingos užduoties įvykdymu ir entuziastingai ėmėsi organizacinių darbų.

Kapo sutvarkymo projektą nemokamai parengė (Fondo prašymu) architektas Vytautas Zaranka,  Panevėžio statybos trestas parėmė antkapio projekto realizavimą, o UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ pagamino suprojektuotus antkapio ruošinius iš granito. Ambasadorius E. Meilūnas paprašė Lietuvos kultūros ministro Juozo Širvinsko  skirti lėšų antkapio plokščių pervežimui iš Vilniaus į Krokuvą, darbininkų kelionei ir jų apgyvendinimui viešbutyje.

Fondo pirmininkė maloniai paprašė LR Rašytojų sąjungos pirmininką Joną Liniauską paremti rašytojo ir poeto kapo sutvarkymą (išskyrė 500 Lt). Jais apmokėjome užrašą ant kryžiaus – nerūdijančio plieno plaketė). LR Dailininkų sąjungos pirmininko Vaclovo Krutinio paprašė prisidėti prie šios kilnios misijos ir leisti pasinaudoti Sąjungos autobusiuku nuvežti darbo priemones ir kapo tvarkytojus trim dienom  į Krokuvą ir atgal į Vilnių. Prašymą patenkino be jokių problemų.

Vykstančio autobusiuko keistoką turinį – lentos, cementas, kastuvai, šiukšlių maišai… derinome su Lietuvos–Lenkijos pasienio kontrole. Darbo grupė – architektas V. Zaranka, restauratoriai K. Norkūnas ir V. Norkūnas, restauratorė G. Drėmaitė ir vairuotojas Stanislovas Lučūnas. Visi – entuziastai. Visus kapo tvarkymo darbus dalyviai atliko noriai ir nemokamai

J. A. Herbačiausko kapą planuota atidengti minint 15-ąsias diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos atkūrimo metines.

Dar tą pačią dieną – 2007 m. gegužės 10 (vakare) atvykę į Krokuvą nuvažiavome į kapines pradėti darbų, bet… pasirodo yra tvarka: kapinės atidarytos kasdien nuo 8 val. ryto iki 20 val. vakaro – ir jokių išimčių ar nuolaidų. Tad teko ramiai vykti į viešbutį ir gerai susiplanuoti dviejų dienų darbą.

Kitą dieną nuo pat ryto mūsų autobusiukas jau stovėjo prie kapinių vartų. Išklausėme reikalavimus, kurių privalu laikytis. Puolėme į darbus, dirbome visi, net šaunuolis vairuotojas Stanislovas. Nukastos žemės kraunamos į maišus (jų kapinėse negalima palikti), maišai į autobusą. Sukalamas rėmas antkapiui, jis užbetonuojamas, valomos rūdys nuo kryžiaus koto nuo, suformuojamas antkapio pagrindas, kryžiaus metalas padengiamas antikorozine priemone. Ir … jau artėja 20 val., mus apsauga ragina baigti darbus. Laukia užtarnauta soti vakarienė pirmoje pasitaikiusioje kavinėje prie viešbučio.

Kitą dieną atvyksta Lietuvos ambasados automobilis ir atveža granitinius antkapio ruošinius. Ambasados darbuotojas kultūros reikalams E. Stankevičius mums praneša, jog Prezidentas Valdas Adamkus labai norėtų rytoj apsilankyti kapinėse. Ar suspėsime baigti??? TAIP. Mes gi jauni ir pilni entuziazmo… Klojamos plokštės, montuojamas kryžius, ant jo mūsų pagaminta nerūdijančio plieno plaketė, tvirtinamos siūlės. Bet jau darbo valandos baigėsi. Susirenkame visus savo daiktus, tik paliekame kelis mūsų įrankius, rytoj iš pat ryto sutvarkysime aplinką, suspėsime.

Atvykę iš ryto nustembame – neliko mūsų paliktų grėbliukų, šluotelės, aplink kapą viskas gražiai apgrėbta… Netrukus pastebime daug keistų žmonių vaikštinėjančių tarp kapų ir kažko ieškančių… Kontrolė. Ir štai – mūsų garbingo darbo garbinga baigtis: garbės sargyba su gėlėmis, masė žmonių, žurnalistai su foto priemonėmis ir abiejų valstybių prezidentai – Valdas Adamkus ir Lechas Kačynskis (Lech Kaczyński). Stovime netoliese, esame orūs, laimingi, – mes padarėme. Prezidentai kalbasi lenkiškai, girdžiu. Kačynskis klausia – kas čia palaidotas. Adamkus paaiškina ir atsisuka į mus šalia esančius. Prieina abu. Meilūnas komentuoja mūsų darbą. Abu prezidentai paspaudžia mums rankas. Atminimui – bendra nuotrauka.

Kas žino, ar būtų J. A. Herbačiauskas patenkintas tokiu įspūdingu jo pagerbimu, bet mes savo užduotį atlikome laiku ir sąžiningai.

Po kurio laiko, jau Vilniuje, mane susirado literatūrologė Eugenija Vaitkevičiūtė, kuri, pasirodo, baigė rašyti knygą „Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas“ (leidykla „Naujasis lankas“, 2007 m.). Papasakojau apie poeto – rašytojo kapo sutvarkymą. Ji paprašė kelių nuotraukų įdėti į knygą. Patalpino 3.

Gražinos Drėmaitės nuotraukos, įamžinant rašytojo Juozapo Albino Herbačiausko kapo tvarkymą Krokuvos Rakovickių kapinėse 2007 m. gegužę.


Krokuvos Rakovickių kapinėse. Nuotraukoje iš dešinės: architektas Vytautas Zaranka, restauratorius Kęstutis Norkūnas, Lenkijos prezidentas Lech Kaczyński, LR prezidentas Valdas Adamkus, restauratorius Vytautas Norkūnas, Gražina Drėmaitė, vairuotojas Stanislovas Lučūnas. 2007 m.

Suvalkų sutartis: faktai ir interpretacijos (5)

2010 m. rugsėjo 10–11 d. d. Suvalkuose (Lenkija) įvyko konferencija, kurią organizavo Lietuvos istorijos institutas, Valstybės archyvas ir apskrities muziejus Suvalkuose, Lenkijos istorijos draugijos Balstogės skyrius. Sukako 90 metų, kai 1920 m. buvo pasirašyta Suvalkų sutartis tarp Lietuvos ir Lenkijos, sulaukusi ir tebesulaukianti prieštaringų atgarsių ir vertinimų.  Sprendžiant probleminius istorijos klausimus, vis tiek lieka daug neatsakytų sudėtingų klausimų. Tai bandė išsiaiškinti konferencijos dalyviai  Suvalkuose.

Pranešimus skaitė dr. Č. Laurinavičius, dr. E. Gimžauskas dr. R. Miknys, dr. hab. A. Nikžentaitis, dr. B. Makauskas,  dr. V. Sirutavičius (Lietuva), prof. G. Nowik, K. Skłodowski, T. Radziwonowicz, dr. W. B. Lach, prof. K. Buchowski, dr. H. Lach (Lenkija). Konferencijoje taip pat dalyvavo Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo Fondo valdybos pirmininkė G. Drėmaitė ir Kultūros paveldo departamento vyr. inspektorė A. Vyšniauskienė.

Konferencija vyko abipusio supratimo ir pagarbos dvasia, įdomi abiejų šalių istorikams. Jos pabaigoje dauguma dalyvavusiųjų apgailestavo, jog geri išklausyti pranešimai vėl suguls į autorių stalčius… Tokia įdomi medžiaga galėtų būti išleista atskiru leidiniu „Suvalkų sutartis: faktai ir interpretacijos“. Įniciatyvą parodė AM Fondas, įsipareigodamas tokį leidinį išleisti lietuvių ir lenkų kalbomis. Juolab tai dar labiau prisidėtų prie Lietuvos ir Lenkijos santykių gerinimo.

Leidinys  sutalpino  visus Konferencijoje skaitytus pranešimus, iliustruotas to laiko fotografijomis, žemėlapiais bei planais. Pusę leidinio sudarė  visi pranešimai lietuvių kalba, kitą pusę – visi pranešimai lenkų kalba. Per vidurį patalpinti gauta vaizdine medžiaga iš Lietuvos Centrinio  valstybės archyvo. Archyvo vadovybė maloniai sutiko neatlygintinai  pagaminti reikalingų vaizdų kopijas, o Lietuvos užsienio reikalų ministerija  apmokėjo straipsnių vertimus.

Bendra leidinio sąmatą sudarė  apie 59 000 Lt.  Dalį išlaidų finansavo  Lenkijos AM Fondas, dalį – Lietuvos AM Fondas, dalį LR užsienio reikalų ministerija, dalį – Kultūros paveldo departamentas. Knygą spausdino leidykla „Versus aureus“, jos tiražas – 500 egz.

Knygos pristatymas įvyko 2012 m. gegužę Lietuvos istorijos institute, pakviečiant straipsnius rašiusius istorikus iš Lenkijos. Lenkams padovanota beveik pusė leidinio  tiražo.

Pristatymo metu vyko vykusios konferencijos Suvalkuose aptarimas, istorikai pasikeitė nuomonėmis apie aktualijas ir ateities planus. Susitikimo atmosfera buvo labai draugiška, o lietuviškoji dalyvių pusė buvo patenkinta atlikusi gerą darbą.

2010 m. Suvalkuose vykusios konferencijos „Suvalkų sutartis: faktai ir interpretacijos“ skelbimas.
2010 m. vykusios konferencijos „Suvalkų sutartis: faktai ir interpretacijos“  pagrindu išleistas straipsnių rinkinys (Vilnius, 2012).

Janas Karlovičius (6)

2011 m. sukako 175 metai, kai Lietuvoje gimė žymus lenkų kalbininkas, tautosakininkas, muzikologas ir etnologas Janas Karlovičius (Jan Aleksander Karłowicz, 1836–1903). Ši sukaktis buvo labai gražiai paminėta Lietuvių kalbos institute. Kilo sumanymas įamžinti jo gimimo vietą gimtojoje žemėje – Varėnos rajone, Subartonyse. Tai būtų svarbu išsaugant bendrą Lietuvos ir Lenkijos istorinį paveldą. LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas suteikia galimybę įamžinti žymių asmenybių gimimo vietas neišlikus pastatams. Tokiu būdu vieta pažymima atminimo lenta arba lakonišku paminklu (akmuo, stogastulpis) ir įrašoma į Registrą.

Iniciatyvos  J. Karlovičiaus įamžinimui ėmėsi Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondas. Paaiškėjo, kad buvusi J. Karlovičiaus gimimo vieta dabar yra privačioje valdoje. Subartonietis priminė, jog teko arti žemę, kuri buvo vadinama Vyšniausko dvareliu, kartais plūgas išversdavo raudonų plytų nuolaužų. Merkinės gyventojai Evelina ir Žygimantas Buržinskai surado  cariniuose žemėlapiuose pažymėtą dvarą, bet  po 1830–1831 m. sukilimo prasidėjo planinga rusų kolonizacija ir Subartonių dvaras buvo išdalintas rusų sentikiams.

Didelį darbą šia prasme atliko Varėnos rajono savivaldybė, ypač mero pavaduotojas Vidas Mikalauskas, ko pasėkoje valdos savininkas padovanojo gabalėlį žemės paminklui pastatyti.

Fondas užsakė liaudies menininkui iš Varėnos Antanui Česnuliui sukurti medinį J. Karlovičiui atminimo paminklą. Fondas atspausdino kvietimus lietuvių ir lenkų kalba su Jano Karlovičiaus fotografija. Iškilminga šventė įvyko 2011 m. spalio 21 d. Subartonyse. Dalyvaujant Subartonių kaimo bendruomenei, Merkinės seniūnijos atstovams, Varėnos rajono savivaldybei, atidengtas paminklas. Ceremonija buvo lydima vietinio etnografinio ansamblio atliekamomis dainomis, draugiškomis vaišėmis, muzikavimu (asmeniškas kompozitoriaus Anatolijaus Lapinsko indėlis), dainomis bei pasišnekėjimais. Šventės proga Fondas visiems dalyvaujantiems padovanojo žurnalo „Naujosios Romuvos“ numerį, kuriame buvo atspausdintas kompozitoriaus A. Lapinsko straipsnis apie J. Karlovičiaus muzikinę kūrybą.

Renginį rėmė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas, Lenkijos institutas Vilniuje, Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondas, Rimantas Stankevičius.

Tai buvo graži šventė, pagerbusi šios žemės įžymybę, subūrusi didelį būrį šios apylinkės šeimininkų.

Kvietimas į paminklo Janui Karlovičiui atidengimo iškilmes Subartonyse (Varėnos r.) 2011 m. spalio 21 d.

Radvilų dvaro meniu (7)

Kartą, eidama Lietuvos Valstybės istorinio archyvo koridoriumi, tarp ant sienų eksponuotų archyvinių dokumentų, pastebėjau keletą aptrintų lapelių, ant kurių rudu rašalu ir pieštuku senąja lenkų kalba  užrašyti patiekalai. Ant vieno jų kamputyje data – 1873. Sužinojau, jog tai archyve saugomi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Radvilų, Sapiegų, Oginskių ir kitų dvarų ūkinės veiklos dokumentai. Tarp jų – pabiri pietų ir vakarienių valgiaraščiai. Įdomus faktas, kad juose išskiriami valgiai kunigaikščiui, atskirai kunigaikštienei, atskirai nurodyti valgiai maršalkai, kamerdineriui, skalbėjoms, auklei, tarnaitėms… Taigi, mitas, kad dvare tarnai valgė tai, kas liko nuo ponų stalo…

Staigiai man kilo mintis parengti tokią savotišką knygą – dovaną mėgėjams, visuomenei, juolab, ne už kalnų artėjo Kalėdos. Jau įsivaizdavau ją gausiai papuoštą to laikotarpio piešiniais. Pasitarusi su Archyvo direktore Virginija Čijunskiene ir gavusi  jos sutikimą, ėmiausi darbo.

Archyvų darbuotoja J. Rudzis iššifravo ir  surinko tekstus kompiuteriu. V. Čijunskienė parašė leidiniui įvadą apie tokius to laikotarpio „meniu”. Tekstus į lietuvių kalbą išvertė B. Mikalonienė. Vilniaus dailės muziejuje atrinkau maždaug to laikotarpio keletą graviūrų. Pasinaudodama nuostabiu leidyklos „Versus aureus” dailininku Sauliumi Bajorinu, sudarėme būsimo leidinio struktūrą. Ją sumanėme leisti lietuvių ir lenkų kalbomis gausiai iliustruotą.

Beliko ieškoti pinigų leidybai. Pirmasis, kuris sužinojo apie tokį leidinį ir pasiūlė skirti 10 000 Lt buvo verslininkas S. Paulauskas iš UAB „Vakarų medienos grupės”. Maloniai skyrė 5 000 Lt. UAB „Posūkis” generalinis direktorius E. Bulavas. O Kulinarinio paveldo muziejaus įkūrėjas ir restorano „Ida Basar” valdytojas Vaclovas Kontrauskas knygos pristatymui pasiūlė istorinę vakarienę 50-čiai asmenų. Likusius trūkstamus pinigus skyrė Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondas.

„Radvilų dvaro meniu“  2014 m. 500 egz. tiražu atspausdino leidykla UAB „Versus aureus“.

Knygos pristatymo metu atvykusius svečius pasitiko restorano kelneriai su taurėmis šilto Jogailos laikų alaus. Toliau susirinkusieji vaišinosi valgiais, pagamintais pagal LDK receptus. Kiekvienas gavo dovanų leidinį. Tai buvo šventė. Tai buvo puiki dovana Lietuvai ir Lenkijai, viešinanti bendrą istorinį paveldą. Tai buvo šventė ir  man, nes visiškai įvykdžiau savo sumanymą.

Knygos viršelis ir keli puslapiai.

Radvilų dvaro meniu = Dania stołu Radziwiłłów / [sudarytoja Gražina Drėmaitė]. – Vilnius: Versus aureus, [2014]. – 118, [2] p.

Jundzilo erškėtis (8)

2010 m. gegužės 7 d. Lietuvos Nacionalinio muziejaus Signatarų namų salėje įvyko konferencija, skirta Vilniaus  universiteto profesoriaus Stanislovo Bonifaco Jundzilo  (1761–1847)  250 metų gimimo sukakčiai paminėti. Konferencijoje dalyvavo ir skaitė pranešimus botanikai, istorikai, mokslininkai bei studentai iš Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto, Herbariumo darbuotojai, visuomenė.

Sukakties išvakarėse buvo numatyta Vilniaus Bernardinų kapinėse prie jo kapo pasodinti jo išvestą „Jundzilo erškėtį“, tačiau nustatyta, jog Lietuvoje jo neišliko.

Iniciatyvos ėmėsi biologė Onutė Grigaitė iš Čepkelių rezervato, Nacionalinio Dzūkijos parko. Sužinojo, kad jis išsaugotas ir gražiai auga viename iš botanikos sodų Šveicarijoje. Susisiekusi su Šveicarijos lietuviais, sugebėjo keletą šakelių parvežti į Lietuvą.

Gražią saulėtą gegužės dieną nemažas pulkas entuziastų, žiniasklaidos atstovų susirinko Bernardinų kapinėse prie S. B. Jundzilo antkapio, kur iškilmingai atlikta brangios šakelės sodinimo akcija. Šalia pasodinto ir gausiai palaistyto “Jundzilo erškėčio” buvo įsmeigtos nedidelės Lietuvos ir Šveicarijos vėliavėlės. Kažkas užtraukė gražią dainą, kuriai visi pritarė. Visi jautėsi pakylėti, visų veiduose švytėjo šypsenos.

Kadangi prie šios konferencijos ir erškėčio sodinimo ceremonijos organizavimo prisidėjo Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondas, tai jo valdybos pirmininkė Gražina Drėmaitė visų dalyvavusių vardu išsiuntė Į Šveicariją gražų padėkos laišką. Po kiek laiko, birželio pradžioje, Drėmaitė gavo atsakymą  (vokiečių kalba) nuo ponios Doris ir pono Werner Gmur’ų iš Adlikon miesto Šveicarijoje. Džiaugėsi, kad galėjo prisidėti prie taip svarbios mums šventės.

Šiandien Jundzilo erškėtrožė – tai didelis krūmas, peraugęs net patį antkapį.

Jundzilo erškėčio sodinimas prie gamtininko kapo Vilniaus Bernardinų kapinėse. 2010 m. gegužė. Nuotr. iš straipsnio vokiečių kalba „Gruene Stadt Zurich“, spausdinto Šveicarijoje 2010 m.
P. p. Doris ir Werner Gmur iš Adlikono (Šveicarija) atvirukas (su voku), atsiųstas Fondo valdybos pirm. G. Drėmaitei 2010 m. dėl Jundzilo erškėčio.
Jundzilo erškėtis prie jo kapo Vilniaus Bernardinų kapinėse 2012 m. Nuotr. A. Jarutienės.