Straipsnio autorė Vilija Jurėnienė 1950 m. Vilniaus valstybiniame universitete baigė filologijos studijas. 1959–1960 m. dirbo Lietuvos valstybiniame dailės institute, 1960-1992 m. – Lietuvos dailininkų sąjungoje. 2015 m. tapo Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto garbės nare. Straipsnis buvo publikuotas Vilijos Jurėnienės knygoje „Pavogti laiškai“ (Vilnius, 2020). Šioje svetainėje straipsnis skelbiamas autorei sutikus.

Dar kartą apie grafikę Ireną Geniušienę

Neseniai kilnodama savo popierius užkliuvau už 2017 metų Lietuvos dailininkų sąjungos informacinio leidinio „Dailėraštis“, kurio pirmajame puslapyje pamačiau savo pavardę, ir prisiminiau, kad tame leidinyje esu pasidalijusi savo įspūdžiais apie Irenos Geniušienės grafikos darbų parodos ekspoziciją Lietuvos nacionalinės filharmonijos vestibiulyje. Perskaičiau ir pagalvojau, kad tada rašiau skubėdama, daug kas liko neužrašyta, o dar turėčiau kuo papildyti.

Šią įdomią, simpatišką, inteligentišką, reto padorumo ir kuklumo moterį, subtilią grafikę, savo gyvenimą pašventusią šeimos vyrams Geniušams – vyrui dirigentui Rimui, sūnums pianistui Petrui, dirigentui Juliui ir anūkui, irgi pianistui, Lukui. Jie visi muzikai, o kai kurie Lietuvos vardą garsina ir toli už jos sienų. Ireną Geniušienę žinau nuo labai senų, tikrąja to žodžio prasme, labai senų laikų. „Žinau“ nereiškia pažįstu. Tas „žinau“ prasidėjo dar tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt antraisiais metais, kai mane, kaip savo jauną žmoną, dar irgi jaunas Lietuvos dailės instituto (dabartinės Dailės akademijos) Grafikos katedros dėstytojas Eduardas Jurėnas nusivedė į Moters dienos minėjimą savo darbovietėje. Iš to minėjimo programos mano atmintis išsaugojo vienintelį numerį – Irenos Geniušienės, tada dar Žemaitytės, skambinimą fortepijonu. Jai baigus skambinti, vyras man pašnibždėjo, kad tai būsima grafikė, buvusio Vilniaus universiteto rektoriaus profesoriaus matematiko Zigmo Žemaičio duktė. Tai, ką išgirdau, man paliko didelį įspūdį, gal net didesnį už jos grojimą Dailės instituto aktų salės scenoje. Pagalvojau: tokio įžymaus žmogaus, buvusio Vilniaus universiteto, kurį ir pati buvau vos prieš porą metų baigusi, rektoriaus duktė, o taip paprastai ir kukliai atrodo. Tiesiog neįtikėtina. Širdies gilumoje pajutau ir pavydo gaidelę sugebėjimui groti fortepijonu, ir galimybei augti ypatingoje aplinkoje. Tada buvo įprasta kaime užaugusiems jauniems žmonėms, ypač studentijai, savaip pavydėti inteligentų šeimose augusiems ir tuo pačiu turėjusiems išskirtinių galimybių pasinaudoti tiek moksline, tiek literatūrine, kitaip sakant – kultūrine, terpe, bendramoksliams.

Antrą kartą Ireną Geniušienę, vis dar Žemaitytę, pamačiau po kokių ketverių metų, kai vyras mane pirmą kartą nusivedė į Lietuvos dailininkų sąjungos rūmus Tado Kosciuškos gatvėje (dabartinė Nunciatūra) sutikti Naujųjų metų. Su vyru jau buvome išgyvenę beveik šešerius metus, bet pramogomis mūsų dienos nepasižymėjo, nes mano vyras, nors ir menininkas, nebuvo tada labai populiarios bohemos atstovas. Galimybė Naujuosius metus sutikti Dailininkų sąjungoje atrodė labai viliojančiai, o pats sutikimas pranoko visus lūkesčius, nes nieko panašaus savo gyvenime nebuvau mačiusi, o ir įsivaizduoti negalėjau. Dailininkų sąjunga buvo įsikūrusi dviaukščiuose rūmuose, pastatytuose prieš Antrąjį pasaulinį karą, tiksliai nežinau, Lenkijos karininkų ar puskarininkių klubo reikmėms. Tai buvo kažkas panašaus į tarpukario Kauno karininkų ramovę, tik daug mažesni. Pažintis su šiais rūmais prasidėjo erdviame vestibiulyje. Jame nebuvo jokių baldų, išskyrus vienintelį didžiulį antikvarinį veidrodį, kuris, kaip ir Dailininkų sąjungos pirmininko kabineto baldai, ką sužinojau daug vėliau, kažkam tarpininkaujant buvo įsigytas iš garsaus Gdansko (Lenkija) gydytojo ir mecenato giminių.

Ateinančiuosius į Naujųjų metų sutikimą dailininkus su antrosiomis pusėmis pasitiko tuometis Dailininkų sąjungos pirmininko pavaduotojas, menotyros mokslų kandidatas, jaunas jau žinomas skulptorius Konstantinas Bogdanas, o jam asistavo jau mano matyta jauna grafikė Irena Geniušienė, savaime suprantama, tada dar Žemaitytė. Jie abu vilkėjo tautiniais drabužiais, abu buvo jauni, išvaizdūs ir charizmatiški. Sutiktuosius jie apdovanodavo ne tik pasisveikindami, šypsodamiesi, bet ir pavaišindami vyno taure. Tai buvo prabanga. Prabanga vaišintis vynu, prabanga žiūrėti į du jaunus sėkmingus, kaip tada atrodė, žmones, prabanga džiaugtis būsimąja švente dailininkams ir jų antrosioms pusėms, dar neužmiršusiems pokario tragizmo. Vienu žodžiu, tą man įsimintiną vakarą nei aš, nei Irena Geniušienė, tada dar Žemaitytė, net nenujautėme, kad netolimoje ateityje man, o kiek vėliau ir jai šie rūmai su savo erdviuoju vestibiuliu ir antikvariniu veidrodžiu taps darboviete, beveik, netgi daug daugiau negu „beveik“, antraisiais namais daugeliui metų. Tai buvo likimo dovana mums abiem. Ir dar kokia dovana! Asmeniškai pažįstamos vis dar nebuvome, tik aš apie ją, kaip apie buvusią Grafikos fakulteto studentę, kai ką žinojau iš savo vyro pasakojimų.

Praėjo nemažai laiko nuo to Naujųjų metų sutikimo, kai vieną kartą su Irena Geniušiene, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiojo dirigento Rimo Geniušo žmona, susidūrėme akis į akį. Tai buvo tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtieji ar penktieji metai, aš jau buvau ne tik Dailės instituto Grafikos katedros dėstytojo žmona, bet ir Lietuvos dailininkų sąjungos darbuotoja, kuria tapau tiesioginio savo vyro viršininko, tuomečio Dailės instituto Grafikos katedros vedėjo, einančio Dailininkų sąjungos pirmininko pareigas, Jono Kuzminskio dėka. Rengėmės vienam iš eilinių šios sąjungos narių suvažiavimui, mano darbe – pirmajam. Kad pakvietimai užtikrintai laiku pasiektų adresatus, Sąjungos valdyba nusprendė juos adresatams įteikti į rankas. Du Sąjungos vairuotojai dvi dienas nuo ryto iki vakaro suko ratus po Vilnių, vežiodami darbuotojus su pakvietimais. Aš buvau viena iš tų, kuriems buvo patikėtas šis skubus ir atsakingas darbas. Taip buvo lemta, kad vėlyvą tų metų rudenį su pakvietimu rankoje atsidūriau sostinės M. K. Čiurlionio gatvėje ties penkioliktuoju numeriu pažymėto namo durimis ir pamačiau pro paradinio išėjimo duris išeinančią pakvietimo adresatę Ireną Geniušienę. Ji man pasirodė gerokai pasikeitusi, šiek tiek solidesnė, sumoteriškėjusi ir labai elegantiška jauna moteris, vedina dviem mažais sūneliais, kaip tada sužinojau, Petru ir Juliumi. Įdomiausia, kad ir Irena Geniušienė, ir abu jos sūnūs vilkėjo vienodais pilkais kalnų ožkų kailiniais ir atrodė labai žaismingai. Matytas vaizdas ilgam išliko mano atmintyje. Įteikdama pakvietimą į suvažiavimą prisistačiau kaip Dailininkų sąjungos darbuotoja ir kaip buvusio jos dėstytojo žmona.

Irena Geniušienė, kaip gerai išauklėta moteris, paėmusi kvietimą padėkojo, maloniai nusišypsojo ir pasakė, kad dabar jau būsime pažįstamos. Po to kiek laiko nesusitikome dėl savaime suprantamų priežasčių – augindama mažus vaikus ji į Dailininkų sąjungą ateidavo tik į vakarais vykstančius grafikų sekcijos susirinkimus, kai mano darbo valandos jau būdavo pasibaigusios. Net abejoju, ar susitikus gatvėje ji būtų mane pažinusi.

Nuo susitikimo prie penkioliktuoju numeriu pažymėto namo M. K. Čiurlionio gatvėje prabėgo gal dešimtmetis. Dailininkų sąjunga gerokai pasipildė naujais nariais, todėl Visasąjunginė sąjungos valdyba, kuriai mes priklausėme, skyrė papildomą referento etatą. Tuometis Sąjungos pirmininkas profesorius Jonas Kuzminskis kreipėsi į valdybos narius ir Sąjungos darbuotojus siūlydamas pagalvoti, ką galėtume pasikviesti į bendradarbius. Galvojome visi, galvojau ir aš, nes juk buvau viena iš jų. Galvodama ir prisiminiau Ireną Geniušienę, kurią mačiau M. K. Čiurlionio gatvėje, vediną dviem mažais sūneliais, vilkinčiais pilkais kalnų ožkų kailinukais. Mintimis pirmiausia pasidalinau su savo vyru, kuris ją, kaip buvusią savo studentę, pažinojo geriau už mane ir atsiliepė tik labai gerai. Jo supratimu, tai reto darbštumo, taktiškumo ir kuklumo perspektyvi jauna grafikė.

Valdybos posėdyje buvo pasiūlyti net keli kandidatai, bet Sąjungos pirmininkui profesoriui Jonui Kuzminskiui įspūdį padarė tik mano pasiūlyta Irenos Geniušienės kandidatūra. Savaime suprantama, tam nemažai įtakos turėjo, kad ir jis ją pažinojo kaip buvusią savo studentę. Pirmininkas primygtinai prašė mane pasistengti ją prikalbinti ateiti dirbti į Dailininkų sąjungą ir, žinoma, kaip galima greičiau. Jis puikiai suprato, kad tai nebus nei lengva, nei paprasta, nes vyriausiojo Lietuvos operos ir baleto teatro dirigento žmonai ir dviejų M. K. Čiurlionio meno mokykloje besimokančių paauglių motinai mūsų pasiūlymo visai netrūksta. Stengiausi iš paskutiniųjų ir būsimąjį jos darbą piešiau pačiomis šviesiausiomis spalvomis. Irenai Geniušienei šis pasiūlymas, ko gero, buvo tolygus perkūno trenksmui iš giedro dangaus: atsakingas pareigas užimantis vyras, du paaugliai sūnūs, senyvo amžiaus tėvai, ne jaunesnė anyta, kasdienė nemažai laiko užimanti buitis su eilėmis parduotuvėse, jau nekalbant apie norą reikštis kūryboje. Nežinau, kas lėmė jos apsisprendimą, gal sudomino galimybė išeiti iš namų ir atsidurti kolektyve, gal dar kas nors, bet ilgokai pasvarsčiusi ir tikriausiai sugebėjusi įtikinti artimuosius, ryžosi tapti mūsų kolektyvo nare, tuo pradžiugindama ne tik Sąjungos pirmininką, bet ir būsimus bendradarbius.

Labai noriu tikėti, kad ši mano idėja jai nepadarė meškos paslaugos. Be jokios abejonės, nukentėjo dailininkės kūryba, nukentėjo šeimos vyrai, nes jiems ji jau nebegalėjo skirti tiek dėmesio kaip anksčiau. Tai viena medalio pusė, tačiau kita to medalio pusė – pasijuto reikalinga, vertinama ir gerbiama ne tik namuose. Naujosios pareigos ne tik paįvairino gyvenimą, bet ir atskleidė jos sugebėjimą reikšti mintis tiek žodžiu, tiek raštu gvildenant vienokias ar kitokias su Lietuvos daile susijusias problemas.

Dažnai jai tekdavo pasisakyti ir parodų atidarymuose, ir jų aptarimuose, ir dailės leidinių pristatymuose, ir kūrybinių sekcijų susirinkimuose, ir valdybos posėdžiuose. Gana greitai Irena Geniušienė tapo neatsiejama kolektyvo dalimi, o svarbiausia – ne tik gerbiama, bet ir mylima, kas tikrai yra svarbu kiekvienam žmogui. Nežiūrint su kuo ji bendraudavo, visi jausdavo vidinę inteligenciją, toleranciją ir širdies šilumą. Jau ko ko, o supratingų ir paguodžiančių žodžių ji rasdavo kiekvienam į ją besikreipiančiam dailininkui, nesvarbu, džiaugsmo ar skausmo valandą. Visi žinojo, kad ja galima pasitikėti, nes tikrai stengsis padėti ir niekada nepamirš, ką pažadėjusi. Turėdama subtilų humoro jausmą, muzikinių sugebėjimų ir prigimtinį žaismingumą, aktyviai dalyvavo to laiko garsiuosiuose Dailės dienų, Pabaltijo tapybos trienalių aptarimuose, o svarbiausia – Naujųjų metų sutikimų metinėse programose, šiandien būtų galimas vadinti „šou“, bet tada tokio termino nei mūsų šnekamojoje, nei rašytinėje kalboje dar nebuvo.

Tos nepakartojamos meninės programos prasidėjo spontaniškai viename iš tapytojų sekcijos (pirmininkas Jonas Švažas) biuro posėdžių, skirtų būsimajai pirmajai Pabaltijo respublikų tapybos trienalei Vilniuje, kuriai atsakingai rengėsi visos trys Pabaltijo respublikos. Šiame biuro posėdyje buvo nutarta būsimosios parodos atidarymą užbaigti Dailininkų sąjungos rūmuose su vaišėmis ir menine programa, kurioje dalyvautų parodos dalyviai, organizatoriai ir svečiai. Būsimasis renginys organizatoriams buvo tikras iššūkis. Kiek prisimenu, tai buvo tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt devintųjų metų balandžio mėnuo. Visą savaitę tuomečiai Dailės parodų rūmai, dabar – Šiuolaikinio meno centras, buvo pilni sujudimo, neįprasto šurmulio ir jaudulio, nes vyko Respublikinės dailės meno tarybos posėdis, skirtas šiai parodai skirtų darbų atrankai. Posėdis užsitęsė neįprastai ilgai,  daug ginčytasi. Rūmų vestibiulyje nuo ankstyvo ryto buvo pilna atrankos rezultatų laukiančių tapytojų, o kieme jau stovėjo du brezentu dengti sunkvežimiai su Estijos ir Latvijos respublikinių dailės meno tarybų kruopščiai ir atsakingai atrinktais tapybos darbais. Būsimoji paroda žadėjo kažką naujo ir netikėto, todėl domino ne tik tapytojus. Nemažai rūpesčio kėlė ir meninė programa, ją organizuoti buvo patikėta buvusiam tarpukario Lietuvos teatro aktoriui, tuomečiam Dailės instituto docentui tapytojui Leonui Katinui. Pagrindiniu programos akcentu jis pasirinko gana originalų ir drąsų motyvą – realizmo kova su modernizmu mene. Tai buvo pateikta koridos forma: toreodoras – modernizmas, bulius – oficialioji dailė, socialistinis realizmas. „Toreodoro“ vaidmuo patikėtas gerai tada žinomam tapytojui Leopoldui Surgailiui. „Buliaus“ priekinė dalis, kuriai įspūdingą galvos muliažą sukūrė skulptorius Leonas Kamarauskas, paskirta Vilniaus dailės kombinato vyriausiajam dailininkui vitražistui Steponui Kazimieraičiui, o užpakalinė dalis – Dailės akademijos docentui tapytojui Jonui Mackoniui. „Toreodorui“ kostiumą teko pasiskolinti iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro, o „buliui“ užteko Leono Kamarausko nulipdyto jaučio galvos muliažo, pilko audeklo ir efektui paryškinti raudono baliono, kuris buvo įduotas į rankas „buliaus“ užpakalinę dalį vaidinančiam Jonui Mackoniui.

Nugalėjo modernizmas, ir tai buvo nemažas iššūkis, nors ir pateiktas su didele humoro doze. Įspūdis buvo nepakartojamas, apie jį ilgai buvo kalbama visose trijose Pabaltijo respublikose su įvairiausiais komentarais, paaiškinimais ir papildymais. Įdomus buvo metas, nežiūrint, kad buvo nesuskaičiuojama daugybė suvaržymų, nebuvo taip išsivysčiusių technologinių galimybių, trūko daugybės reikalingų daiktų, bet buvo didžiulis noras bendrauti, būti greta bendraminčių, jausti šalia esančiojo petį, jau nekalbant apie galimybę smagiai pasijuokti.

Esu tikra, kad tie, kurie šį reginį matė savo akimis, jo dar neužmiršo, o atsiminę ir nusišypso, ir nusijuokia. Ne kartą ir ne du iš jo juokėmės ir mudvi su Irena Geniušiene, mat ji buvo aktyviai dalyvavusi šio šedevro kūrime. Šia „korida“ būtent ir prasidėjo garsiosios Lietuvos dailininkų sąjungos meninės programos, suteikdavusios daug džiaugsmo ir jos organizatoriams, ir žiūrovams. Jos buvo kuriamos gana ilgą laikotarpį ir ypač pravertė, kai prasidėjo Dailės dienų epopėja. Valdžia nusprendė, kad ne tik rašytojai ir muzikantai turi betarpiškai bendrauti su liaudimi, bet tai daryti privalo ir dailininkai. Būdavo parenkami rajonai, kuriuose kartą per metus Dailininkų sąjunga privalėjo organizuoti dailės parodą, jos aptarimą ir susitikimą su visuomene. Tuo reikalu atitinkamus nurodymus gaudavo ir rajono valdžia. Šie renginiai patiko ir rajonų valdžiai, ir dailininkams. Ypač populiarūs tapo šių Dailės dienų aptarimai Dailininkų sąjungoje, už kuriuos konkrečiai atsakinga būdavo Sąjungos darbuotoja Irena Geniušienė. Tie vadinamieji Dailės dienų aptarimai buvo labai laukiami ir gausiai lankomi. Dalyvaudavo ne tik Sąjungos valdybos nariai, tų Dailės dienų dalyviai, bet ir konkrečiai su tuo nesusiję dailininkai. Visi mielai naudodavosi proga pasimatyti ir pasidžiaugti meninėmis programomis, kurias sugalvodavo išradingieji organizatoriai, nestokoję humoro ir sugebėjimo pasišaipyti tiek iš savęs, tiek iš teptuko brolių. Be abejo, nemažas vaidmuo teko ir tam, kad salėje žiūrovai sėdėdavo su kavos puodeliu ir karšto vyno taure, kurį ant  elektrinės viryklės virdavome iš tada populiarios ir pigios „Gamzos“, ją gerokai praskiedusios vandeniu ir pagardinusios cukrumi, gvazdikėliais bei razinomis.

Metams bėgant Dailininkų sąjungos meninės programos vis populiarėjo, o jų apogėjumi tapo garsieji Naujųjų metų sutikimai, kurių laukdavo ne tik dailininkai, bet ir kitų kūrybinių organizacijų atstovai, vienaip ar kitaip susiję su dailininkais, taip pat ir šiaip daugiau ar mažiau garsūs ir smalsūs vilniečiai. Atsimenu, kad du kartus į Dailininkų sąjungos Naujųjų metų sutikimą pakviestas Rašytojų sąjungos pirmininkas Eduardas Mieželaitis atsivedė savo svečią, garsų to meto Maskvos poetą Robertą Roždestvenskį, o mūsiškis grafikas Stasys Krasauskas atsivedė irgi savo svečią, ne mažiau garsų maskviškį poetą Jevgenijų Jevtušenką. Neturiu žalio supratimo, ar kokybiškas buvo šių programų vertimas į rusų kalbą, bet savo akimis mačiau, kaip jie kvatojosi kartu su mūsiškiais, o išeidami dėkojo už nuostabų nepakartojamą vakarą ir mūsų vaišingumą. Šių įžymybių dalyvavimu nuoširdžiai didžiavomės ir džiaugėmės. Kaip tik vieno iš tų Naujųjų metų sutikimo vakarų tarp populiariausio numerio atlikėjų buvo ir Irena Geniušienė. Ji kartu su grafikėmis Adasa Skliutauskaite, Izabela Bindler, tapytoja Galina Petrova-Džiaukštiene šoko garsųjį Paryžiaus kankaną. Dailininkų sąjungos scena tapo Mulenružu. Nebe aštuoniolikmetės, kai kurios ir ne iš lieknųjų, bet visos su aukštakulniais, mini sijonėliais, didelėmis dekoltė ir iškirptėmis nugaroje. Vaizdas neužmirštamas, ypatingai šarmingas ir žavus, o jau ovacijos tai jau atrodė, kad niekada nesibaigs. Gerai atsimenu, kad Irenai Geniušienei šie Dailininkų sąjungos Naujųjų metų sutikimai buvo nemažas galvos skausmas, nes jų šeimoje buvo susiklosčiusi tradicija, kad vyras Rimas Geniušas, kaip įprasta tokiais vakarais diriguojantis operai „Traviata“, ją, sėdinčią nuolatinėje vietoje pirmoje parterio eilėje, pamatydavo spektaklio pradžioje ir pabaigoje. Viskas pasikeitė, kai Irenai tarp „Traviatos“ pradžios ir pabaigos reikėdavo Dailininkų sąjungos scenoje šokti kankaną. Tam šventam reikalui budėdavo Sąjungos „Volgos“ vairuotojas Vytautas Verseckas. Jis Ireną Geniušienę, persirengusią vakarine suknele, du kartus suvežiodavo į Operos ir baleto teatrą, kad „Traviatos“ pradžioje ir pabaigoje ji galėtų kaip įprasta sėdėti savo vietoje. Ši paslaptis buvo sąžiningai saugoma ne tik pačios Irenos Geniušienės, Sąjungos vairuotojo, bet ir visų kitų ją žinojusiųjų. Bijojome, kad jos vyrui šitai nepatiktų. Kartą, praėjus daugeliui metų nuo tų įvykių, Irenos Geniušienės grafikos darbų parodos atidarymui kompozitoriaus Stasio Vainiūno memorialiniame bute pasibaigus, prie kavos puodelio šią istoriją, savaime suprantama, Irenai leidus, papasakojau šio atidarymo dalyviams ir jos draugams. Irenos vyras Rimas Geniušas iš netikėtumo išpūtė akis, kurį laiką patylėjo, o po to garsiai nusikvatojo ir pasakė, kad jau ko ko, o tokio akibrokšto iš savo kuklios žmonos net ir įsivaizduoti negalėjęs. Nemažiau jį nustebino ir prajuokino žmonos prisipažinimas, kad kaip aksesuaras seksualumui paryškinti šokant kankaną būdavo ties mini sijonėlio skeltuku prisegama jo smokingo varlytė. Tai buvo viršūnė! Visiems susirinkusiems leipstant iš juoko Rimas Geniušas atsidusęs tepasakė, jog jis dabar jau niekuo nebesistebėsiąs. Norėčiau pridurti, kad jeigu Irena tuometei Dailininkų sąjungai buvo labai reikalinga, tai ką jau kalbėti apie jos reikalingumą šeimai ir vyrui?! Jam tokia žmona buvo tikras lobis, ne kartą iš jo tai girdėjau.

Nežinau, kodėl baigiant šiuos padrikus prisiminimus į galvą įkyriai pradėjo lįsti mintis, nuo ko priklauso dviejų žmonių santuokos sėkmė, geriau ar blogiau veikiantis žmonijos gyvenimo variklis. Paprastai aš santuokas skirstau į laimingas arba nelaimingas ir į santuokas iš meilės arba iš išskaičiavimo. Be abejo, šioje subtilioje problemoje nemažas vaidmuo tenka žmogaus daliai. Kai pagalvoji, įdomu, kodėl būtent su tuo, o ne su kitu, kodėl būtent taip, o ne kitaip sukuriamos santuokos. Kažkada atvirumo minutę su Irena Geniušiene dalijomės prisiminimais apie mudviejų savarankiško gyvenimo pradžią. Aš pasipasakojau apie savo, o ji apie savo pažinties su būsimuoju sutuoktiniu pradžią. Buvau nustebinta, kad Irena su Rimu Geniušu, priešingai nei aš su savo vyru Eduardu Jurėnu, susituokė gerai apsvarstę visus „už“ ir „prieš“. Tiko beveik viskas: amžius, visuomeninė padėtis, išvaizda, profesijos (abu menininkai), o ir nemažai prisidėjo Rimo Geniušo motinos ir Irenos tėvų entuziastingas pritarimas. Išklausiusi jos išpažintį priėjau prie išvados, kad išeitų, jog jie susituokė iš išskaičiavimo, o gyvenimą, ką ypač to atviro pokalbio metu pabrėžė Irena Geniušienė, nugyveno su didele abipuse meile. Būna ir taip. Deja, gaila, kad toli gražu ne visada taip sėkmingai susiklosto žmonių santuokos, netgi jeigu tuokiamasi iš tikrų tikriausios ir pačios didžiausios meilės. Mudviem pasisekė. Pasisekė ir todėl, kad vis dar gyvename ir gyvename daugiau ar mažiau pilnavertį, netgi įdomų, gyvenimą. Bent mes pačios esame tuo įsitikinusios.

2019 09 23