Šio straipsnio rengėja yra pedagogė ir mokslininkė, dr. Judita Puišo. Ji yra Kauno technologijos universiteto (KTU) Matematikos  ir gamtos mokslų fakulteto Fizikos katedros docentė. Ji gimė 1975 m. sausio 4 dieną Tartu mieste (Estija). Yra baigusi KTU, apsigynusi fizikos mokslų daktaro disertaciją. 2013 m. mokslininkei suteiktas KTU docento vardas. J. Puišo yra kelių draugijų ir organizacijų narė (Lietuvos Fizikų draugijos, Lietuvos biofizikų draugijos ir kt., taip pat Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos komiteto narė). Ji yra daugelio mokslo tiriamųjų darbų autorė, pelniusi nemažai apdovanojimų. Mokslininkė domisi Lietuvos istorija, žymių asmenybių gyvenimu. Kai kuriuos savo darbus J. Puišo pasirašo slapyvardžiu „Judita iš Skarulių”, nes vaikystėje Skaruliuose (Jonavos r.) ji praleisdavo daug laiko pas savo močiutę, bajorę Stefaniją Rukuižaitę-Rozenbergienę.

Z PODRÓŻY PO ZANIEMEŃSKICH STRONACH, przez Edwarda Chlopickiego

1871 m. rudenį Edvardas Chlopickis, keliaudamas traukiniu iš Varšuvos į Dynaburgą ( dab. Daugpilis), buvo priverstas kelioms dienoms apsistoti Vilniuje kol išsispręs jo reikalai,  susiję su pasu. Tačiau tai jam nesutrukdė iš naujo atrasti senąjį Vilnių, kuriame jis nebuvo keletą metų. Vos išlipęs į traukinių stotį jis tarp laukiančių kelioninių puskarietaičių (lenk. podróżne drążki) pastebėjo iki šiol retai Vilniuje matytus kelis fajetonus – vežimaičius. Iš vieno iš jų su užrašu: „Hotel Londyński“ (liet. Londono viešbutis)“ iššokęs važnyčiotojas (konduktorius) reklamavo gerus ir pigius viešbučio numerius. Jis pasiūlė E. Chlopickiui keliauti kartu kuo greičiau iš stoties prieigų. E. Chlopickis, pasiėmęs savo kelionės mantą, įšoko į erdvų, naujo dizaino, nors ir nelabai švariai užlaikomą puskarietę nudardėjo per Vilnių. Jo laukė kas žingsnį staigmena. Prie Aušros Vartų, kur ankščiau buvo lyg ir priemiestis, auksinėmis raidėmis švytėjo viešbučių užrašai, o už Arklių turgaus (lenk. „Koński Targ“) gatvės posūkio išdygo du dideli prelato Žilinskio (lenk. Żylińskiego) daugiabučiai. Gatvė, einanti nuo Aušros Vartų, neišsiskyrė nauja architektūra, gal tik virš buvusios bazilijonų šventovės patraukė akį kvadratinis ir dailus bokštas. Pravažiavus grafo Leduchovskio (lenk. Ledóchowski) namus, pasirodė milžiniškais užrašais sandėliai, teatro aikštėje naujas kiemas (lenk. wirydarz) su išsiskiriančiomis atnaujintomis pastatų sienomis.

„Londono“ viešbutis, į kurį taip pompastiškai vežė vežikas, buvo ne kas kita, kaip senoji, gerai žinoma E. Chlopickiui Michaelio karčiama (lenk. „Zajazd Michela“). Prie seno ir daugelį metų apleisto pastato pritvirtinus be galo ilgą iškabą, išdažius karnizais ir arkadomis įvažiavimo bromą (dab. vartus), pirmojo aukšto prieškambaryje pastačius porą krikščioniškų tumbų (stulpelių) ( enk. pachołków), sena ir aprūkusi austerija buvo pavadinta Londono viešbučiu. Vos įžengęs ant viešbučių laiptų, E. Chlopickis įsitikino, kad prabangi puskarietė ir efektyvi iškaba privertė jį užkibti už verslininkų podiumo meškerės. Kadangi daiktai jau buvo numeryje, jis buvo priverstas pasilikti izraelietiškame Eldorado bent kelioms dienoms. Tiesa, reikia paminėti, kad kambarys buvo prižiūrimas, jame stovėjo spyruokliniai baldai, senamadiškas ilgas veidrodis, langas, užpildytas dešimčia stiklų su alegoriniais užrašais. Šiame kambaryje truko mažiausios smulkmenos: tvarkos ir oro kvėpuoti. Koks vaizdas buvo matyti pro langą: sulaužyta, vedanti link malkų sandėlių galerija ir mažiausiai šimtą metų kieme netinkuotų sienų ir nuo senatvės prakiurusiu stogu pastatas. Vos tik atsikratęs daugybės į jo kambarį besigrūdančių cigarų ir tabako prekeivių, E. Chlopickis išgirdo koridoriuje garsų žydaičių, besimokančių privačioje mokykloje, murmesį. Ponas mokytojas laužyta kalba skvarbiu balsu dėstė savo elementaraus mokslo pasiekimus tarp pasigirstančių nepaklusnių Ievos dukterų verksmų ir skundų. Ne gana to, po vakarienės triukšmingai ant laiptų, priemenėse ir kiemo galerijose prasidėjo žaidimai ir lenktynės.

Neapsikentęs dėl besikaupiančių kambaryje tabako dūmų ir moksleivių pensiono gyventojų triukšmo, E. Chlopickis kreipėsi pagalbos į namo šeimininką. Po kelių akimirkų pokalbio buvo pakurta krosnis ir atidarytas aprūkęs langas, o besiboksuojantis ir šokinėjantis laiptais moksleivių būrys išvaikytas.

Dar Varšuvoje E. Chlopickis buvo girdėjęs apie Pilies (lenk. Zamkowa) gatvėje naujai įsikūrusias gastronomines įstaigas, todėl nutarė paieškoti, kur užkąsti. Praėjus pro Imbarus, bankininko Heimano namą ir Puslovkių (lenk. Pusłowskich) rūmus kadaise Mikalojui Malinovskiui (lenk. Mikołaj Malinowski), o tuomet grafui Rajnholdui Tyzenhauzui (lenk. Rajnhold Tyzenhauz) priklausiusius, virš vartų pastebėjo restorano iškabą ir negalvodamas užėjo užkąsti. Kaip atrodė namai, jo visai nedomino, nes į juos užsuko tik numalšinti alkį, bet asocijavosi su ne viena miela arba svarbia jo gyvenimo akimirka: ilgalaike kaimynyste E. Chlopickio su mokslininku Mikalojumi Malinovskiu ant tų pačių laiptų. Malinovskis jauniesiems rašytojams mielai dalijo pamokymus bei dalinosi savo turtinga retomis knygomis kolekcija. Šiame name E. Chlopickis tą patį Mikalojų supažindino su žymiais autoriais: Juzefu Koženiovkiu (lenk. Józef Korzeniowski) ir Henriku Ževuskiu (lenk. Henryk Rzewuski). E. Chlopickis dalyvavo šiuose namuose, vykusiuose viešuose literatūriniuose viengungių susirinkimuose (pasisėdėjimuose) pas vieną iš išsilavinusių Livonijos piliečių.

Kai E. Chlopickiui buvo ne daugiau nei 18 metų, į Vilnių pirmą kartą atvyko J. Koženiovskis. J. Korženiovskis kelias dienas praleido Gedimino mieste, popietes ir vakarus skirdamas įvairiems asmeniniams kvietimams apsilankyti mieste, o rytus kasdien praleisdavo pas M. Malinovskį. Vieno iš tokio literatūrinio pasisėdėjimų metu, iškart po profesoriaus atvykimo, dalyvavo ir E. Chlopickis. Atvykęs po kelių dienų pas M. Malinovskį, E. Chlopickis J. Koženiovskio jau neberado, tačiau iš kaimyno sužinojo, kad kitą dieną J. Koženiovskis išvyks į Varšuvą.

Iš pono M. Malinovskio E. Chlopickis nuskubėjo dar tą pačią dieną pas ponią O. Gabrielienę (lenk. O. Gabryelowa), kuri buvo svarbi matrona, didelė menų ir literatūros gerbėja. Žinia apie paskubintą J. Koženiovskio išvykimą ją nuliūdino, nes ji kelias dienas labai kentėjusi, kad negalėjusi su juo susipažinti svetur arba priimti savo namuose Edvardo Odinco (lenk Edwarda Odyńca) draugijoje. Todėl ji pageidavo sulaikyti J. Koženiovskį dar Vilniuje vienai dienai, pasiūlius apsistoti jos namuose ir surengti kitą dieną didelį vakarą su visa Vilniaus draugija. Trys panelės kunigaikštytės P. ir namo gyventojai taip pat pritarė jos minčiai. Ponia O. paprašė E. Chlopickio užsiimti Korženiovskio užlaikymo Vilniuje reikalais. Negaišdamas nei akimirkos, E. Chlopickis išvyko į miestą ieškoti visų geidžiamo autoriaus. Užsukęs pas poną Ciprijoną Civinskį (lenk. Cypryan Cywiński), kur buvo apsistojęs nuolatinai Koženiovskis sužinojo, kad paieškomasis išvyko pietauti pas knygų prekeivę ponią Zavadską (lenk. Zawadzka) į Bernardinų alėją (lenk. Bernardyński zaułek). Atvykus E. Chlopickiui J. Koženiovskis jau buvo po pietų išvykęs pas ponus Rafalus (lenk. p. Rafałów) pokalbio prie kavos (lenk. konwersacyjna kawa). E. Chlopickis, kirsdamas Vokiečių (lenk. Niemiecka) gatvę, užėjo pas ponią S. Išskirtiniame kabinete rado amfitrioną J. Koženiovskį, apsuptą moterų ir vyrų žiedo, tarp kurių buvo ir panelė Gabrielė Giunterytė, vėliau tapusi Puzinienė (Gabryelę Gunter-Puzynina), dvi jos seseris – ponią B. ir M. ir taip pat poną E. Odinecą (lenk. Ed. Odyńca), gydytoją Adamovičių (lenk. Adamowicz) ir D. Chodzką (lenk. D. Chodźkę). J. Koženiovskis, sužinojęs E. Chlopickio atvykimo priežastį, savo trumpu ir tvirtu atsakymu pranešė, kad jis rytoj anksti turi išvykti ir negali priimti kunigaikštienės O. kvietimo. Po šio beveik neatšaukiamo atsisakymo akimirką stojo tyla. Poetė Gabrielė pirmoji liūdnu tonu prabilo, kad rytojaus vakarą negalės būti kartu su dideliu būriu vilniečių drauge su ponu J. Korženiovskiu ir patenkinti gerbiamos už pilietinius nuopelnus matronos garbingą pageidavimą. Po Gabrielės protesto nuskambėjo kitų asmenų panašios replikos. Prie pradėjusio abejoti J. Korženiovskio pribėgusi panelė Gunter ir paėmusi dviem rankomis jo delną pusbalsiu sušnabždėjo: „Neatsakyk mums, Pone, ir pasilik“. „Sunku man atsispirti Jūsų garbingiems gerumo įrodymams – pasilieku“, – atsakė Korženiovskis, pakeldamas putlią interlokutorės (pašnekovės) ranką prie lūpų, o kitą ranką ištiesdamas link E. Chlopickio, taip parodydamas sutikimo ženklą bei perduoti žinią laukiančioms ponioms. Po ketvirčio valandos jau buvo nustatytas J. Korženevskio vakaro laiką pas kunigaikštienę O., todėl kvietimai pasklido po miestą.

Poryt 10 valandą vakaro didelė Pilies gatvės, priešais Kryžanovskio (Krzyżanowskiego) namo frontoną, dalis buvo užtvindyta gausybė vežimaičių. Didelė minia pasipuošusių svečių veržėsi į apšviestus kunigaikštienės salonus. E. Chlopickiui teko atlikti tarpininko rolę organizuojant renginį. Kai J. Korženiovskis atvyko į jam dedikuotą šventę, E. Chlopickui atiteko nemažiau svarbus vaidmuo.

Dar neprasidėjus šokiams, kai p. Paulina Plater (lenk. Paulina Plater), garsėjusi savo muzikiniu talentu, paskambino fortepijonu vieną iš nepakartojamų Šopeno noktiurnų staiga įėjo J. Korženevskis. Jam įėjus kambaryje nebuvo nei pačios šeimininkės, nei kito garbaus amžiaus asmens, kuris galėtų priimti ir pristatyti jo nepažinojusiai kunigaikštienei. Prie fortepijono sėdinti panelė Platerytė (lenk. Plater) kreipėsi į E. Chlopickį kaip vice-šeimininkė ir paprašė E. Chlopickį, kad pastarasis imtųsi pajėgų. Negaišdamas laiko, E. Chlopickis nuskubėjo pasveikinti neužtikrintu žvilgsniu besižvalgantį svečią. Padavęs ranką svečiui jis nusivedė jį į trečiąjį kambarį, kuriame sėdėjo garbios ponios ir pati šeimininkė. Malonioji ponia O., sėdinti zigzaginės formos išlenktoje sofoje, pasiūlė svečiui prisėsti šalia. Tuo ir baigėsi E. Chlopickio pareigos, o linksmybės vyko įprasta eiga. Ryte, užsitęsusios vakarienės metu buvo galima išgirsti priešais kunigaikštienės namus pašto karietą, kuria turėjo išvykti antifrionas. Namo šeimininkė apsupta su pilnomis šampano taurėmis ponių pulko priartėjo prie Korženiovskio. Atsisveikindama su juo, ji gėrė į jo sveikatą, o išvykstantis švytinčiu veidu išgėrė naują taurę į Vilniaus ponių sveikatą ir švelniai spausdamas draugiškus delnus, iškilmingai skambant intonuojančiai muzikai, nubėgo laiptais žemyn ir greitai išvyko pašto karieta. Poryt kunigaikštienė ir kitos damos gavo iš pirmosios stoties padėkos laiškus. Autorius šiltais žodžiais išreiškė savo dėkingumą už niekada anksčiau nepatirtą tokį malonų priėmimą.

Kai E. Chlopickis lankėsi 1871 m., daugelis minėtų asmenų jau ilsėjosi, anot keliautojo pasakojimo, kapuose. M. Malinovskio namas, kurio pilkieji mūrai atgaivino niūrias mintis, buvo ne kas daugiau kaip pamaitinanti smuklė, kuri turėjo pastiprinti išalkusį E. Chlopickio skrandį, o ne širdį ar dvasią. P. Jodkos (lenk. Jodka) traktieriuje, pono Juliano D. iš Livonijos statytose prabangiose patalpose E. Chlopickis išvydo iš anų laikų restorano savininko veidą bei nepažįstamus konsumentų (vartotojų) veidus ir tradicinius ant stalo lietuviškus koldūnus. Sočiai pasistiprinęs trimis patiekalais, nusistebėjo naujai pastatytu Spaso soboru. Išnyko visa eilė smulkių žydų namukų dabar čia buvo didelė erdvi prie pakrantės aikštė, apjuosta akmenine tvora su geležiniais turėklais, viename aikštės šone ji ėjo tiesia juosta, o kur anksčiau buvo karališkasis malūnas (lenk. Królewski młyn) rėmėsi į botanikos sodo – erdvų bulvarą. Kirsdamas naują gatvę arba kelią, E. Chlopickis pastebėjo buvusios bernardinų bažnyčios raudonų plytų mūrinę varpinę. Ji turėjo pakeisti dėl tiesiamo bulvaro nugriautą senąją. Pastatytosios varpinės architektūra, jo nuomone,  turėjo būti artimesnė dviem stovinčioms šalia viena kitos gotikinėms bažnyčioms, tačiau suspaustoje erdvėje varpinė uždengtų vienos iš bažnyčių fasadą. Jo nuomone, geriausia būtų statyti varpinę už bulvaro sienos, tuomet visiškai atnaujintos Šv. Onos bažnyčios kairėje pusėje. Rašydamas straipsnį, E. Chlopickis pabrėžė, kad dažnai renovuojant senąją gotiką buvo įterpiamas išskirtinai baltas naujas cemento sluoksnis tarp smulkių statybinių plytų, išlyginant sienas arba senųjų plytų dažant nenatūralia vyšnių ar riešutų-apelsinų spalvos dažais. Prieš kelis metus ši gotika buvo labai tamsi, o dabar yra šviesesnė, nei tada. Visiškai neatspindinti savo tikrosios plytų spalvos.

Iš naujojo bulvaro senojo Bernardinų akligatviu (lenk. zaulek) E. Chlopickis sugrįžo į Pilies (lenk. Zamkowa) gatvę. Pro kadaise Kardinalijos (lenk. Kardynalii) dabar naująjį dekoratyvinį kiemelį E. Chlopickis įėjo į Šv. Jono bažnyčią. Daugelį metų E. Chlopickis net nežvilgtelėdavo į buvusią jėzuitų šventovę, todėl, pasitaikius progai, jis žvilgsniu ieškojo likusių išskirtinumų. Jis atrado milžiniškus reto mechanizmo vargonus, milžiniškus altorinius paveikslus ir kitur nematytą išskirtinumą, nors beveik visos tokios bažnyčios turėjo atskirus chorus ir vargonus. Išėjęs iš Šv. Jono bažnyčios, E. Chlopickis pateko į buvusius akademijos mūrus. Pasinėręs į apmąstymus, kaip pasikeistų visą tai, jeigu būtų atidarytas Vilniaus universitetas jis išėjo į generalgubernatoriaus aikštę. Naujasis kiemas su siaurasroviu srūvančiu fontanėliu nustebino keliautoją. Už generalgubernatoriaus rūmų aikštės ir Bonifratų bažnytėlės, E. Chlopickis pamatė visada didingą ir gražų buvusios dominikonų bažnyčios kupolą. Nužvelgdamas atnaujintus Vilniaus (lenk. Wileńska) gatvės namus jis įėjo ketvirtą naujai įrengtą kiemą (lenk. wirydarz) prie Šv. Kotrynos bažnyčios. E. Chlopickio nuomone, pastarasis buvo bene labiausiai vykęs. Aukštas mūras iki pusės dengęs gražiąją panelių Benediktinių bažnyčią buvo nugriautas, dalis vienuolyno sodo panaudota gatviniam skverui (aikštei). Tiesa, likusiuose vienuolyno pastatuose vis dar glaudėsi keliasdešimt vienuolių už apjuostos į gilumą perstumtos naujai dirbtinai tinkuotos tvoros. Šios pertvarkos suteikė Vilniaus gatvei tikrą didingumą. Iki tol paslėpta bažnyčia staiga parodė visas savo architektūrines grožybes: iššaunantys uždaro beržų ir akacijų vainiko, o atnaujintas iš išorės tinklas leido tikrai teigti, smailieji bažnyčios bokštai padarė, anot E. Chlopickio, pačia elegantiškiausia bažnyčia mieste.

Užėjęs į vidų E. Chlopickis išvydo puikius marmurinius, iš senųjų laikų paminklus ir vienintelį Čechavičiaus paveikslų rinkinį, apie kurį garsas sklido toli nuo Vilniaus. Palikdamas Šv. Kotrynos bažnyčią jis pastebėjo nuošalėje buvusią marmurinę plokštę su ponios Sniadeckos (kurią gerai pažinojo pats E. Chlopickis ir kurią adoravo visas literatūros ratelis) įrašu šone. Norėdamas nors trumpai paminėti šią kilniadvasią moterį, E. Chlopickis pateikė visą jai dedikuoto antkapio užrašą, kuris skambėjo taip: „ Onai iš Sulistrovkių Sniadeckienei, mirusiai 1853 m. kovo 18 d. moteriai, žinomai dėl savo dorybių, kuri visą savo gyvenimą paskyrė Dievo meilei, žmogiškumui ir jautrumui artimam – Šventovėje, kur kiekviena diena dvasią stiprino malda dedant šį akmenį bičiuliai ir artimieji akmenį prašo amžinojo atilsio (lenk. „Annie z Sulistrowskich Śniadeckiój, zm. 18 Marca 1853 r. Znanéj z cnót niewieście, która miłości Boga, ludzkości i lospomnieniu bliźnich, cały swój żywot poświęciła, — w świątyni, gdzie codzień modlitwą krzepiła duszę, kładąc ten kamień przyjaciele i krewni, proszą o wieczne odpocznienie“).

E. Chlopickio minima Ona iš Sulistrovskių Sniadeckienė,buvo visai ne Ona, o, anot istorinių šaltinių, Antanina Sulistrovskytė-Sniadeckienė (lenk. Antonina z Sulistrowskich Śniadecka (1805–1853), kilusi iš garsios Lietuvos bajorų Sulistrovskių giminės. Ji buvo žymaus Vilniaus universiteto profesoriaus, žymaus biologo, chemiko, mediko ir publicisto Andriaus Sniadeckio (Jędrzej Śniadecki, 1768–1838) marti, Juozapo (lenk. Józef Konstanty Śniadecki, 1799–1859) žmona, 4 vaikų mama ir filantropė. 1839 m. rugsėjį ji organizavo Simono Konarskio (lenk. Szymon Konarski (1808–1839) perlaidojimą Vilniaus evangelikų reformatų kapinėse. Tai ta pati moteris, nuteista politinėje byloje Lietuvos patriotė, kalinta Vilniaus seserų benediktinių vienuolyne. Antanina Sulistrovskytė-Sniadeckienė buvo amžininkų didžiai gerbiama ir mylima aukštuomenės dama. Mirė dar pakankamai jauna nuo onkologinės ligos Vilniuje. A. Sulistrovskytė-Sniadeckienė buvo palaidota Vilniaus Rasų kapinėse. Vėliau jos palaikai buvo pervežti į Sniadeckių koplyčią Baltupių dvarui priklausiusio Garadnykų (kitaip – Ogorodnikų, lenkų k. – Horodniki) kaimo kapinaitėse. Šv. Kotrynos bažnyčioje jos bičiuliai įrengė jai skirtą memorialinę lentą.

Iš Vilniaus gatvės E. Chlopickis pasuko į Trakų gatvę, kurios gale sustojo. Jis norėjo bent akimirka apžiūrėti naujai perstatytus pastatus. Vienas kadaise priklausė istoriko ir pedagogo Dominiko Šulco (lenk. Dominik Szulc ( 1797–1860 ) šeimai, kuri apleistą austeriją pavertė prašmatniausiu sostinės viešbučiu. Kitas Varšuvoje gyvenančio grafo Jono Tyškevičiaus (lenk. hr. Jan Tyszkiewicz) prieš keletą metų išgražintas karatidais, turtingais lipdiniais (lenk. sztukaterya) ir tamsiomis sienomis padengtomis laku. Trakų gatvė nuvedė E. Chlopickį į buvusios pranciškonų bažnyčios siaurąjį akligatvį (lenk. zaułek). Jis prisiminė, kad prieš daugelį metų, kartą eidamas su Vilniuje gyvenančiu italu B., radęs staigmeną. Tarp dviejų eilių senųjų raudonųjų plytų vienuolyno mūrų, italas nustebęs sušuko: „Ach ! Kaip tai man primena mano Tėvynę, senąsias istorines Italijos bažnyčias“. Paėję tolėliau jie pamatė vienintelius galinius vienuolinio vartus, išmūrytus iš raudonųjų plytų, senojo romaniško stiliaus ir subtiliais išraižytais plytų ir klinčių tinko, su šaltais ir kylančiais aukštais. Medilonietis (lenk. medyolańczyk), apžiūrėjęs šiuos vartus, labiau nei paties vienuolyno šoninį korpusą vėl sušuko: „Tai yra tikriausias Toskanos stiliaus modelis, manau, kad vaikštau kažkur Arno krantu, senajame Dantės mieste“. Po šio pasivaikščiojimo su italu praėjo keletas metų. 1871 m. lankydamas žymias vietas, E. Chlopickis, pats nuodugniai jau žinodamas italų ir pietų Prancūzijos statybą su tokiu pačiu žingeidumu, kaip Mediolanietis, apžiūrinėjo senuosius architektūros paminklus. Vienuolyno mūrai iš Lydos akligatvio (lenk. Lidzki zaulek) bokštą, kuris buvo išlikęs. Galiniai vienuolyno vartai buvo Šv. Mikalojaus kaimynystėje. Grįždamas į Vokiečių (lenk. Niemiecka) gatvę, jis akimirkai žvilgtelėjo į seniausius senajame mieste patamsėjusių plytų Dievo namus ir iš aplinkinių gatvelių pamaldžius amatininkus, keliaujančius vakarinei litanijai senąja Vokiečių gatve, kuri „palaidota“ tarp  žydų namų griuvėsių.

Pagaliau E. Chlopickis pasiekė Vokiečių gatvės gale stovėjusį Londono viešbutį. Jo dėmesį patraukė dekoratyviniai čekiško taftinio stiklo sandėliai. Dar neseniai čia buvo nešvarūs smulkios prekybos guoliai, o dabar stovėjo keli pavyzdiniai su moderniu komfortu atnaujinti daugiabučiai namai. Priartėjęs prie vartų užeigos, kurioje gyveno jis baigė kelių valandų seniai nematyto miesto apžvalgą. Sugrįžęs į numerį ir į užrašų knygelę užsirašęs kai kurias detales atsigulė geidžiamo poilsio.

Dar kelias dienas E. Chlopickis praleido Vilniuje, tvarkydamas reikalus dėl kurių atvyko ir lankydamas pažįstamus. Išvyko dieną ryte jis vėl išbėgo į gatvę pasigerėti ir paskutinį kartą atsisveikinti su senamiesčiu. Šį kartą botanikos sodas ir pusiau paskendusios spalio sidabro miglos tinkle kalnų viršūnės suviliojo E. Chlopickį. Greitai prabėgęs Pilies (lenk. Zamkowa) gatve, praėjęs pro plačiojo kampinio pastato sieną atsirado katedros aikštėje.

Vilniaus šventovių karalienė – katedra, savo linijomis aiškiai išsiskyrė balkšvame tarp kalnų nusidriekusio rūko fone. Smailioji varpinė iškylanti kaip žvakė (lenk. znicz) dar labiau pabrėžė be žmonių aikštę, o kalnų vainikas su pilies griuvėsiais ir trimis kryžiais kalno viršūnėje papildė didingos gamtos grožį menu.

Išskirtinio grožio vaizdas buvo žinomas E. Chlopickiui nuo seno, tačiau pamatęs jį dar kartą jis akimirkai buvo priverstas žavėtis ir jaustis pakylėtu. Daug kartų pasivaikščiojęs po aikštę ir vingiuotomis botanikos sodo gatveles, E. Chlopickis ilsėjosi po sena, kadaise Stanislovo Bonifaco Jundzilo (lenk. Stanisław Bonifacy Jundziłł herbu Łabędź 1761 – 1847) rankomis pasodinta, šimtamete baltaja tuopa (lot. Populus alba, lenk. białodrzew). Saulės auksinis skydas pasirodė iš rūko užsklandos ir kalno pylimo priminė apie artėjantį metą ruoštis kelionei. Apgailestaudamas E. Chlopickis turėjo palikti žavingą buveinė. Lėtu ir lengvu žingsniu, artėdamas link botanikos sodo vartų, jis pastebėjo didelė parodą fotografo Juozapo Čechavičiaus ( lenk. Czechowicza) namuko sode. Įstiklintame rėme E. Chlopickis pamatė puikiai nugrafuotus Vilniaus vaizdus. Tai paskatino E. Chlopickį aplankyti pono Čechavičiaus fotografijos studiją. Ponas Čechavičius labai išsilavinęs ir matęs pasaulio žmogus. Jis priėmė E. Chlopickį labai maloniai. E. Chlopickiui paprašius jis parodė prie įėjimo savo darytų nuotraukų rinkinį. Visi jie buvo atlikti kuo tiksliau ir žinant kraštovaizdžio perspektyvą. Iš visos rinkinio E. Chlopickį sudomino tik du, nes jis jau turėjo nemažai miesto vaizdų: tai Kalvarijos ir pakrantės peizažas nuo žaliojo tilto pusės. Peržiūrėdamas turtingą pono Čechavičiaus vaizdų ir paveikslų nuotraukas jis atrado nuostabią Majerovskio ( lenk. Majeranowski) paveikslo kopiją, kuri vaizdavo vieną iš Sirokomlės (lenk. Syrokomla) „Margirio“ ištraukų: Kryžiuočių sugriauta Punsko pilis ir Didvyriška Lietuvių mirtis. Prieš du metus toli nuo savo gimtosios Krokuvos staiga paliko Vilniuje pasaulį. Mirtis artistą užklupo tada kai buvo didžiausios nesėkmės ir netvirtas egzistavimas. Kai dailininkas mirė miestiečiai susidėjo laidotuvėms, naująja rinkliava papildžius lėšas žmogui – talentui buvo nusipelniusiam atitinkamo paminklo Paskutinis dalininko darbas buvo milžiniškas minėtasis kūrinys – istorinis Margirio paveikslas, kurį, anot E. Chlopickio, neseniai įsigijo Vilniaus kapitulos prelatas Tupalskis (Edvard Tupalski). Eilėraščio ištrauka, kuria pagrindė dailininkas savo kompozicijos turinį: ant kalno tvirtovė, verda mūšis – Lietuviai prabangiai viduryje tvirtovės stato laužą aukojimui. Siaubinga aimana sklido iš požemių, išėjo Marti, kaip šešėlis su savo dievais, užgesinusi žvakę – dvasios pastangomis į laužą užpučia paskutinę jos kibirkštėlę. Ransdorfas (lenk. Ransdorf) mato iš tolo savo išdavystės vaisius. Marti baisiu kirviu laužo lietuviams krūtines. Po aukojimo geležine krūva, ir kas numiršta kunigė deda į krūvą. Lietuvos vaikai apgirdė iš pykčio ir nevilties žudosi patys šoka į laužą. Ne vienas laukinis tėvas viduryje tarp laužų, pagriebęs sūnų iš lopšio meta ant ugnies. Motina glosto apdegusį lavoną ir miršta iš skausmo prieš jiems ateinant nužudyti. Margiris liepia kunigams trimituoti trimitais, kad aukojant būtų sužadintas įniršis, o pats su keliais vyrais griauna mūrus ir meta balkius ant vokiečių,  jie netrukdytų įvykti Lietuvos likimui per kruviną auką. Paguosk Didysis Magistre (lenk. Wielki Mistrz) tavo pjūtimi jis iškėlė savo paveiksle į pirmą planą. Majeranovskis pavaizdavo griūvančią Punsko tvirtovę. Tarp sulaužytų stulpų zigzago agresyviosios kryžiuočių gretos. Už šio sunaikintosios tvirtovės palisado (gynybinė 2-3 metrų tvora iš vertikaliai be tarpų įkastų nusmailintų storų rąstų), pilies griuvėsių papėdėje, matome riterius, kurie savo noru atima gyvybes, besimeldžiančios ir mirusios moterys, toliau – dešinėje pusėje Marti su Pokluso (liet. Poklus) kunige kirviu rėžianti galvas apgultiems lietuviams, iš kairės pusės krūvos nužudytųjų ir nukirstų sunešamų ant uždegtų krūvų, o juodi dūmų kamuoliai grėsmingai kylantys virš pilies ir mūšio vietos. Nemačius paveikslo originalo sunku jį buvo E. Chlopickiui objektyviai įvertinti. Nuotrauka leido pamatyti puikų asmenų grupavimą, puikią išlaikytą paveikslo perspektyvą, Grotgerovskio (lenk. Grottgierowski) beveik ribinė drąsa, suglotninant žmonių nelaimių siaubą.

Įsigijęs Botanikos sode fotografijos dirbtuvėse paskutinio Majeronovskio darbo kopiją ir du Vilniaus atvaizdus E. Chlopickis skubiai sugrįžo į viešbutį. Atsiskaityti, susidėti kelionės mantą ir iškviesti karietaitę (lenk. dorożka) tereikėjo E. Chlopickiui nedaugiau nei pusvalandžio. Atvykęs į geležinkelio stotį, keliasdešimt minučių palaukęs Varšuvos traukinio,pirmą valandą pajudėjo į kelionę link Dinaburgo ( dab. Daugpilio).

Literatūra:

Pajedaitė, Ingrida, Antanina Sulistrovskytė-Sniadeckienė ir jos atvaizdai, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2020, 9, p. 35-49, https://elibrary.mab.lt/handle/1/28194.
Prašmantaitė, Aldona. Vilniaus vyskupijos katedros kapitula ir 1863 m. sukilimas. Lituanistica, 2008 T 54. Nr 1(73)  p. 19-34.
Kurjer Warszawski. 1853, nr 106 – Szczegóły obiektu | CRISPA (uw.edu.pl), https://crispa.uw.edu.pl/object/files/379585/display/Default.
https://www.epaveldas.lt/vbspi/content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do%3fid=PG_S_30555_105.
http://www.bilp.uw.edu.pl/ti/1861/foto/n09.htm.

Publikaciją apie Vilniaus gyvenimą parengė Judita Puišo pagal
Edvardo Chlopickio kelionių aprašymą, išspaudintą žurnale „Kłosy“ 1873 m.

(KŁOSY. [Nr. 434. — Tom XVII.J  Warszawa,d. ll (23) Października l873, r., p. 262-263.
Z PODRÓŻY  PO ZANIEMEŃSKICH STRONACH, przez Edwarda Chlopickiego.“)
KŁOSY. [Nr. 435. — Tom XVII.J 1873 Warszawa,d. 18 (30) Października l873 r., p. 277-279.