Atvirukų istorija prasidėjo 1869 metais, Austrijos-Vengrijos imperijoje. Šios šalies pašto administracija priėmė sprendimą leisti susirašinėjimą ant nedidelių kortelių, kurios buvo siunčiamas be voko. Šiandien jas vadiname atvirlaiškiais. Vėliau, rašydami atvirlaiškius artimiesiems, jie buvo puošiami piešiniais, tad verslininkai suskubo parūpinti kortelių su jau atspausdintomis iliustracijomis – taip atsirado pirmieji vaizdų atvirukai.
Tik prasidėjus atvirukų epochai, savaime plito jų kolekcionavimas – iš artimų žmonių gauti vaizdūs laiškeliai nebuvo išmetami, taip susidarydavo nedideli asmeniniai atvirukų rinkiniai, kurie ne vienuose namuose išaugo į plačias kolekcijas.
Noriu pasidalinti savo tetos alytiškės Zosės Buracienės sukauptais lietuviškais sveikinimų atvirukais. Pradedu straipsnių ciklą „Švenčių ratas atvirukuose“.
Pirmieji švenčių rato sveikinimai – kovo 8-oji, pirmoji pavasario šventė, džiuginanti visas moteris. Man ši diena, pirmiausia, asocijuojasi su tulpių puokštėmis ir sveikinimais.
Šios šventės užuomazgos, kaip teigiama, dar atsiradusios antikos laikais. Esą tam tikrą dieną Graikijoje moterys reikalaudavo ypatingo savo vyrų dėmesio, net kariaujantys vyrai tądien turėdavo nutraukti visus karus ir būti su savo moterimis.
1910 m. Kopenhagoje vyko moterų konferencija, kurioje jau dalyvavo apie 100 įvairių šalių atstovių. K. Cetkin pasiūlė kasmet vieną dieną skirti dėmesio moters kovai už laisvę ir lygias teises. Ir jau 1911 m. kovo 8 d. pirmą kartą Tarptautinė moters diena paminėta Vokietijoje, Australijoje, Danijoje, Švedijoje.
Seniausias Z. Buracienės kolekcijos atvirukas šia proga – greičiausiai 1962-ųjų metų leidimo, sveikinimo dedikacija 1963-ieji. Paskutinis – 1986-ųjų leidimo. 

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Venciūnų filialo vyresnioji bibliotekininkė Jolita Jaruševičienė