Edvardas iš Vilnijos

Šio straipsnio rengėja yra pedagogė ir mokslininkė, dr. Judita Puišo. Ji yra Kauno technologijos universiteto (KTU) Matematikos  ir gamtos mokslų fakulteto Fizikos katedros docentė. Ji gimė 1975 m. sausio 4 dieną Tartu mieste (Estija). Yra baigusi KTU, apsigynusi fizikos mokslų daktaro disertaciją. 2013 m. mokslininkei suteiktas KTU docento vardas. J. Puišo yra kelių draugijų ir organizacijų narė (Lietuvos Fizikų draugijos, Lietuvos biofizikų draugijos ir kt., taip pat Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos komiteto narė). Ji yra daugelio mokslo tiriamųjų darbų autorė, pelniusi nemažai apdovanojimų. Mokslininkė domisi Lietuvos istorija, žymių asmenybių gyvenimu. Kai kuriuos savo darbus J. Puišo pasirašo slapyvardžiu „Judita iš Skarulių”, nes vaikystėje Skaruliuose (Jonavos r.) ji praleisdavo daug laiko pas savo močiutę, bajorę Stefaniją Rukuižaitę-Rozenbergienę.

Edvardas iš Vilnijos

„Lietuvis esi, pone Edvardai, tikras Lietuvis! („Litwin jesteś, panie Edwardzie, Litwin prawdziwy!).

Šiuos žodžius Bantinjolio (Bantignolles, Prancūzija) dvarelyje 1850 m. gruodžio 24 dieną ištarė su neapsakomo saldumo šypsena, laimingas, pašokęs iš krėslo, pakvietęs žmoną ir kitus Kūčių vakarienės dalyvius, plekšnodamas per petį palinkusiam ir skanaujančiam lietuvišku būdu „keptą“ šermukšnių uogienę (pranc. confiture) romantizmo epochos poetas, taip pat laikęs save lietuviu Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz).

Kas buvo tas paslaptingasis Edvardas, kuris lankėsi A. Mickevičiaus namuose jo gimimo dieną?

Edvardas Chlopickis (Edward Chlopicki) – literatas, keliautojas, etnografas, mokytojas. Gimė 1826 m. arba 1830 m. Mazūriškėse prie Vilniaus (dab. kaimas Zujūnų seniūnijoje, 6 km nuo Sudervės).

XVIII a. pabaigoje Sudervės bažnyčios statytojas dominikonas vyskupas Valentas Volčackis OP (Walenty Wołczacki OP) Mozūriškių palivarką pardavė šambelionui Juzefui Sulistrovskiui (Józef Sulistrowski). 1805 m. dvaro savininku tampa Vitebsko vaivada Antanas Prozoras (Antoni Prozor), tačiau jau XIX a. viduryje dvaras perėjo už skolas A. Prozoro kreditoriui Teodorui Ilakovičiui (Teodor Iłłakowicz). Ilakovičių giminė išlaikė Mazūriškes iki pat XX a. pradžios.

E. Chlopickio tėvas tarnavęs leitenantu Napoleono kariuomenėje, dalyvavęs Napoleono kampanijoje Vokietijoje, Ispanijoje, Rusijoje, vėliu rašęs apie karo įvykius Jonas Chlopickis (Jan Chlopicki h. Nieczuja) gimė 1788 m. birželio 12 d. Lietuvoje – Serkulių kaime (lenk. Serkuli) Minsko paviete Juozapo Chlopickio (Jozef Chlopicki) ir Marijos (iš Prekovičių) (Prekowiczówna). Užauginęs du sūnus Edvardą ir Henriką mirė po 1844 metų.

Baigęs Kražiuose gimnaziją Edvardas Chlopickis studijavo Sorbonoje ir Karališkoje kolegijoje (pranc. Collège royal) Prancūzijoje. Keliavo po Prancūzijos pietus ir Belgiją. Apie 1858 m. po paskelbtos amnestijos sugrįžo į Tėvynę ir keliavo po Livoniją, Žemaitiją, Lietuvą, aprašydamas savo keliones dienraščiuose.

E. Chlopickis buvo „Gazeta Polska“, „Tygodnik Ilustrowany“, „Klosy“, „Wiek“, „Kraj“ ir kitų laikraščių bendradarbis.

E. Chlopickis rašė istorines istorijas ir prisiminimus apie A Mickevičių, Henriką Ževuskį (Henryk Rzewuski). Jį vertino Juzefas Ignacas Kraševskis (Józef Ignacy Kraszewski) ir A.H. Kirkoras (Adam Honory Kirkor) su kuriais vedė korespondenciją.

Įkvėptas pokalbių su poetu A. Mickevičiumi, kelionių po Naugarduko kraštą ir etninę Lietuvą, 1863 m. E. Chlopickis išleido Varšuvoje kelionių vadovą „Notatki z różnoczasowych podróży po kraju“ ( liet. „Užrašai iš įvairių laikų kelionių po kraštą“).

1872 m. parašė apysaką „Dzieje jedynaka”. Išvertė į lenkų kalbą ir išleido 1873 m. prancūzo Alfredo Miusė (Alfred Musset) „Vasaros naktį“ (lenk Noc letnia) ir ispanų dramaturgo ir poeto Pedro Kalderono „De la Barka“ (ispanų Pedro Calderon De La Barca), tragikomediją „Alkadas iš Zalemėjos“ (ispanų „El alcalde de Zalamea“).

Grįžusio iš užsienio E. Chlopickio materialinė padėtis buvo apgailėtina. Tarpininkaujant J. I. Kraševskiui dirbo žurnalistinį darbą, dirbo mokytojo-guvernanto darbą daugelyje vietovių, taip pat Zakrevskių šeimoje (Zakrewski) Horodyšče Podolėje (lenk. Horodyszcze na Podole). Nuo 1861 m. dirbo laikinus darbus prie Kauno geležinkelio, keldamasis iš vienos vietos į kitą. Dažnai lankydavosi pas „seserį“, Kauno pakamario Franciškaus Chlopickio (Franciszek Chlopicki) ir Zofijos Mileikaitės (Zofija z Milejków) dukrą prozininkę ir publicistę Zofiją Chlopickaitę-Deštrungienę-Klimanskienę (Zofia z Chlopickich-Desztrung-Klimańska) Dėdyliškių kaime (lenk. Dedyliszki) Kauno gubernijoje, taip pat pas Aleksandrą Chlopickį (Aleksandr Chlopicki) Juozapavo (lenk Józefowo) dvare Vandžiogalos parapijoje ir Zukevičiuose (lenk. Zukiewicze) pas Viktorą Hlaskį (Wiktor Hłaski).

Kaip pranešė „Gazeta Lwowska“ (liet. Lvovo laikraštis), eidamas 68 metus, nuskurdęs E. Chlopickis mirė dešiniajame Vyslos krante buvusio Varšuvos priemiesčio Pragos (lenk. Praga) ligoninėje 1894 m. spalio 13 d. Jo laidotuvės įvyko 1894 m. spalio 16 d. Šv. Onos bažnyčioje šalia Varšuvos karališkosios pilies, o kūnas buvo palaidotas Varšuvos nekropolyje – Povonzkų kapinėse (lenk. Cmentarz Powązkowski).

Parengė dr. Judita Puišo, Kauno technologijos universitetas, Fizikos katedra

Literatūra ir šaltiniai:

1. Edward Chlopicki. .Gazeta Lwowska, 1894, Nr. 239; 1894. 10. 19, p. .3.
2. Jan Chlopicki, https://polishgenealogy1.blogspot.com/2017/04/chopicki.html.
3. Mozūriškės. https://www.vilnijosvartai.lt/vietoves/mozuriskes/.
4. https://www.geni.com/people/John-Chlopicki-h-Nieczuja/6000000175078133877.
5. http://www.sowa.website.pl/powazki/Pochowani/spiszm.html.
6. Park w Mazuryszkach zostanie uporządkowany, http://wilnoteka.lt/node/76922/calendar/2018-10-21.
7. Polski Słownik Biograficzny Kraków 1937 p. 309-310.
8. Szenic. Cmentarz Powązkowski: zmarli i ich rodziny: T. 1 (1891–1918), Warszawa 1983, p. 50-51.
9. W dworku na Batignolles ze wspomeń Edwarda Chlopickiego Bluszcz, T. XII, Nr. 29, 1876-7-7(19), p. 227.
10. Współpracownicy “Kłosów”: Pisarze: Chłopicki Edward. Kłosy. 1890, t. 50 nr 1304 s. [408], http://mbc.cyfrowemazowsze.pl/Content/78088/00085519_0000.jpg