Straipsnio autorius Povilas Šimkavičius yra Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininkas leitenantas, karo aviacijos inžinierius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, autorius daugelio straipsnių apie Švenčionių krašto praeitį. Šiame straipsnyje autorius pasakoja apie savo senelį, lietuvybės puoselėtoją Juozą Šimkėną (Šimkavičių) (1899–1942), gimusį Pašaminės kaime (Kaltanėnų vlsč., Švenčionių apskr.). Straipsnis buvo publikuotas („Lietuvos aidas“, 2021, rugs. 25, p. 12–13). Šioje svetainėje straipsnis skelbiamas autoriui pasiūlius.

Biografijos labirintuose

Juozas Šimkavičius gimė 1899 m. kovo 8 d. Pašaminės kaime (Kaltanėnų valsčius, Švenčionių apskritis) valstiečių Vincento Šimkavičiaus (1856–1906) ir Agnietės Baranauskaitės (1859-1931) šeimoje. Kaip ir būdinga tam laikotarpiui, krikštynos neužtruko – kovo 14 d. Kaltanėnų bažnyčioje kunigas Mykolas Meštikis, dalyvaujant krikšto tėvams Motiejui Žiliui ir Julijai Zabarauskaitei, pakrikštijo naujagimį. Juozas – jauniausias šeimoje vaikas – turėjo tris brolius: Vincentą, Ignotą, Antaną ir penkias seseris: Karoliną, Grasildą, Uršulę, Marijoną ir Domicelę. Brolis Vincentas mirė sulaukęs 3 metų, Antanas – 8 metų, o sesuo Grasilda – sulaukusi savo pirmojo gimtadienio. Vincentas ir Grasilda palaidoti Pašaminės (dabar jau išnykusios), o Antanas – Kaltanėnų kapinėse. Senelis buvo žemo ūgio, po vaikystėje patirtos traumos turėjo kuprą.

1926 m. sausio 17 d. Kaltanėnų bažnyčioje Juozas Šimkavičius susituokė su Adele Baranauskaite, kilusia iš Ožkinių kaimo. Juozas ir Adelė turėjo du vaikus: dukrą Anastaziją Baronėnienę (1926–1995) ir sūnų, mano tėvą Benediktą Šimkavičių (1930–2010).

1942 m. gegužės 27 d. Visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo anketoje pavyko surasti kuklų įrašą apie ūkininko Juozo Šimkėno išsimokslinimą: „Lankė pradžios mokyklą“. Senelis buvo išsilavinęs žmogus, aktyviai dalyvavo švietėjiškoje veikloje, apie jo išsilavinimą galima spręsti ir pagal Pašaminės „Ryto“ skyriaus skaityklos vedėjo pareigas. Tais laikais lietuviškų skaityklų vedėjais dažniausiai buvo skiriami mokytojai. Pašaminėje ir aplinkiniuose kaimuose Juozas Šimkavičius buvo žinomas ir kaip geras batsiuvys. Tai paliudijo pašaminiškiai Leonas Miežėnas, gyvenantis Vilniuje, ir Marytė Pladienė (Gimžauskaitė), gyvenanti Kaune.

Senelis Juozas buvo žemo ūgio, po vaikystėje patirtos traumos turėjo kuprą, bet buvo linksmo būdo žmogus. Kaip prisimena pašaminiškis Vytautas Ažušilis, jis juokavo net gulėdamas mirties patale. Kai vieną dieną kaimynės, užėję aplankyti ligonio, patarė jam pakeisti pozą ir atsigulti ant nugaros, Juozas ištarė: „Ant nugaros guli tik bobos“.
Senelis mirė 1942 m. gruodžio 26 d. Palaidotas Kaltanėnų kapinėse. Tiksli palaidojimo vieta nežinoma, apie tai liudija ant mūsų tėvų kapo 2014 m. įrengta atminimo lentelė.   

Lietuvybės puoselėtojas

Visa J. Šimkėno (Šimkavičiaus) visuomeninė veikla lenkų okupuotame Švenčionių krašte buvo nukreipta lietuvybės puoselėjimui. Lietuvos archyvuose pavyko sužinoti, kad nuo 1925 metų senelis aktyviai dalyvavo Švenčionių „Ryto“ švietimo draugijos Pašaminės skyriaus (įsteigtas 1924 m. spalio 26 d.) veikloje. Skyrius rūpinosi lietuviškos pradžios mokyklos reikalais, rengė vakarėlius, skaitė paskaitas, platino lietuviškus laikraščius, įsteigė knygyną, skaityklą ir ją išlaikė, palaikė glaudžius ryšius su aplinkinių sodžių lietuviškomis draugijomis. 1925 m. birželio 25 d. Pašaminės „Ryto“ skyriui įsteigus knygyną, senelis buvo paskirtas jo tvarkytoju. 1926 m. pradžioje Pašaminės knygynas turėjo 160 knygų ir 25 skaitytojus, o metų pabaigoje – 250 visokio turinio knygų. 1926 m. pašaminiškiai gaudavo šiuos laikraščius: „Vilniaus aidas“ – 2 egz., „Źycie ludu“ – 2 egz., „Kelias“ – 7 egz., „Jaunimo draugas“ – 8 egz., „Rygos balsas” – 1 egz. ir vieną iš Amerikos. 1930 Vytauto Didžiojo metais pašaminiškiai skaitė laikraščius: „Vilniaus rytojus“ – 17 egz., „Vilniaus žodis“ – 14 egz., „Jaunimo draugas”- 3 egz., „Darbininkų balsas“ – 1 egz. ir kelis iš Amerikos.  

1925–1935 m. senelis buvo Pašaminės „Ryto“ skyriaus valdybos nariu, o 1933–1935 metais išrinktas valdybos pirmininku ir tuo pačiu metu vykdė skaityklos vedėjo pareigas (lietuviška skaitykla Pašaminėje įsteigta 1933 m. balandžio 16 d.).

1933 m. rugsėjo 16 d. „Vilniaus rytojus” apie Pašaminės „Ryto” skyrių rašė: „Nuo 1924 metų čia gyvuoja Švenčionių „Ryto” skyrius. Šiais metais šis skyrius dar labiau sukruto. Pirmiausia įsteigta „Ryto”  skaitykla, kuri turi 300 knygų ir apie 60 lankytojų. Skyriaus narių skaičius padidėjo beveik dvigubai. (…) Apskritai, čia lietuviškas gyvenimas gana gyvas ir įdomus. Tam daug dirba skaityklos vedėjas J. Šimkavičius“. 1934 m. vasario 4 d. vykusiame Pašaminės „Ryto” skyriaus narių metiniame susirinkime, skyriaus pirmininkas ir skaityklos vedėjas J. Šimkavičius padarė pranešimą apie skyriaus ir skaityklos veiklą. Pateikė duomenis, kad 1933 m. gegužės–gruodžio mėnesiais skaitykloje apsilankė 1441 lankytojas (suaugusieji, jaunimas ir vaikai) ir perskaitytos 1808 knygos.

Senelis Juozas rašė ir korespondencijas į „Vilniaus rytojų“. Pagal to meto laikraštyje ar žurnale atspausdintą korespondenciją labai sudėtinga sužinoti jos autorių, nes baiminantis lenkų valdžios persekiojimų visos korespondencijos buvo pasirašomos slapyvardžiais. Pavyko sužinoti kelis senelio slapyvardžius – „Pilypas“ ir „Verutė“  (1933 m.), „Akis“ (1934 m.), kurie padės tolimesniuose senelio veiklos tyrimuose.

Lietuviškų vakarėlių organizatorius

Senelis ne tik organizavo lietuviškus vakarėlius, bet ir aktyviai dalyvavo juose – vaidino spektakliuose, iš jų kelis režisavo, skaitė monologus, sukūrė keletą linksmų dainelių ir pasaką.

Lietuviški vakarėliai nuo 1916 m. Pašaminėje vyko kasmet. 1919 m. rugpjūčio 24 d. pašaminiškių jaunimo kuopelė jau vaidino Kaltanėnų miestelyje. Pageltusiuose laikraščių puslapiuose pavyko sužinoti, kad J. Šimkavičius savo pirmąjį vaidmenį kartu su V. Šalna, A. Petkūnaite, V. Zabarauskaite, B. Gasiu, A. Dailide, K. Gimžausku ir U. Viškelyte suvaidino 1925 m. sausio  28 d. Keturakio (tikrieji autoriai, pasislėpę po Keturakio slapyvardžiu, broliai Antanas ir Juozas Vilkutaičiai) trijų dalių komedijoje „Amerika pirtyje“. Komedija vyko Pašaminės pradinėje mokykloje. Vėliau senelis vaidindavo ar skaitydavo monologus beveik kiekviename lietuviškame vakarėlyje.

Pajusti tų laikų dvasią padėjo rankose laikomas lenkų kalba parašytas leidimas lietuviškam vakarėliui. 1933 m. lapkričio 19 d. Švenčionių starosta leidžia Pašaminės „Ryto“ skyriui vaidinti Kazio Alytos vaizdelį iš liaudies gyvenimo „Ant bedugnės krašto“, taip pat žaisti ir šokti. Atsakingu asmeniu paskiriamas ponas J. Šimkavičius. Leidimo antroje pusėje nurodoma, kas vaidino, režisavo, grimavo, sufleravo.

Senelis ne tik vaidindavo, bet keletą vaidinimų pats režisavo, o eidamas Pašaminės „Ryto“ skyriaus valdybos pirmininko pareigas, būdavo atsakingu už jų pravedimą.

Apibendrinimas

Mūsų senelio Juozo Šimkėno (Šimkavičiaus) ir pašaminiškių Teklės Ankėnaitės, Prano Ankėno, Blažiejaus Gasio, Kazio, Teofilės ir Mykolo Gimžauskų, Justino Liubokansko (Meilėno), Viktorijos Nemeikaitės, Mykolo Petkūno, Anupro Zabarausko (Ažušilio), Veronikos Zabarauskaitės (Ažušilytės), Janinos (Anelės) Žilytės, Prano Žilio, Jokūbo Žygo ir daugelio kitų,  taip pat čia dirbusių mokytojų Elenos Matulaitytės, M. Baranauskaitės, Vinco Šalnos, Juozo Duksos, J. Valčacko, Mikalinos Paukštienės (Matkevičiūtės), Apolonijos Šakalytės, Rozalijos Pociulevičienės (Viškelytės) ir Aleksandro Karužos dėka Pašaminės kaimas pasipriešino lenkų valdžios vykdomai gyventojų sulenkinimo politikai, išsaugojo lietuvišką mokyklą iki Vilniaus krašto atgavimo ir išliko lietuvišku.

P.S. Straipsnyje minimos dvi senelio pavardės, nes 1939 m. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą mūsų senelis Juozas  Šimkavičius pakeitė pavardę į lietuvišką – Šimkėnas.

2021 m. rugsėjo 20 d.