Aldona Jeleniauskienė – kultūros ir meno darbuotoja. Gimė 1955 m. Ignalinos rajone, Ažėnų kaime. Baigė Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, Vilniaus  dailės akademijos Kultūros politikos ir vadybos magistrantūros studijas, dirbo valstybės tarnyboje, užėmė vadovaujančias pareigas įvairiose kultūros įstaigose, šiuo metu dirba Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo centro vadove.  

Birutė Karnickienė – vaistininkė, garsios žiniuonės, habil. dr. nuo Tauragnų Eugenijos Šimkūnaitės  nebaigtų darbų bei liaudies medicinos tradicijų ištakų tęsėja. Kartu su bendraminčiais 1997 m. įkūrė Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondą  ir yra jo Valdybos pirmininkė iki šiol. Gimė 1952 m. Ignalinos rajone, Ažėnų kaime, baigė Kauno medicinos institutą (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas),  dirbo vadovaujantį darbą tarptautinėse farmacijos įmonėse, LR Seime. 

Straipsnyje pateikiamas Aldonos Jeleniauskienės ir Birutės Karnickienės pasakojimas apie gimtąjį Ažėnų kaimą.

Ažėnų kaimas: gyvenimai ir likimai

Šiuolaikinis kaimas nė iš tolo neprimena buvusių Ažėnų. Klegesio ir šurmulio seniai jau nebėra, trobos prisipildo tik vasarą, kai atostogauti atvažiuoja čia gyvenusiųjų vaikai ar anūkai. Senbuvių gyventojų šiandien likęs tik vienas kitas. Ažėnus, kaip ir kitus aplinkinius Sodžiūnų, Zelionkos, Sietinės, Kuronų, Traigelių, Mazurkų, Geibų, Gabrelių kaimus ištiko vienodai skaudus likimas – jie ištuštėjo. Todėl užklydusiam svečiui Ažėnai pasirodys liūdni ir pritilę. Žvyruotu keliu pro Ažėnus jau daugelį metų nepralekia „kansiesinė“ (autobusas), senais gerais laikais surinkdavusi gausybę keleivių ir bent kelis kartus į dieną keldavusi dulkes maršrutu Ignalina – Kazitiškis – Dūkštas. Miestelyje, esančiame už 8 kilometrų, reikalų kasdien turėta daug ir visokių: kam geliantį dantį Dūkšto poliklinikoje reikėjo išrauti, kam į ,,univermagą“ (universalinė parduotuvė), kam į vaistinę, kam į geležinkelio stotį… Prie kelio tebesnaudžianti kaimo krautuvėlė vis labiau smenga į žemę, jos durys, matyt, niekada svetingai neprasivers, pro jas jau niekada nevaikščios šviesiom skarelėm apsigobę ažėniškės, linksmai akį merkdamas nepasitiks pardavėjas Jurgis. Senieji Ažėnai išėjo…

Ažėnų pradžia: kaimo istorija

Sunku dabar pasakyti, kas buvo pirmieji Ažėnų kaimo gyventojai ir kas paskatino juos čia įsikurti. Senieji kaimo gyventojai Nikodemas Juodagalvis (1911–1995) ir Varanackas Jonas (1905–1992) pasakodavo, kad Ažėnų kaimas labai senas, kad jie dar visai maži buvę, o kaimas jau tada kupėte kupėjęs žmonėmis, trobose gyvenę po 4-6 žmones, buvę daug vaikų ir jaunimo.

Jeigu imsime ieškoti Ažėnų pradžių pradžios, teks paskaidyti ne vieną dokumentą, ieškoti ir nusivilti. Duomenys apie Ažėnų kaimą iki Pirmojo pasaulinį karo – skūpūs. LDK istorijos elektroninėje versijoje aptiksime, kad XVII a. II pusėje LDK šlėktos populiariose to meto kalendorių knygelėse, kuriose būdavo tuščių lapų įrašams, rašydavo dienoraščius. Išlikusiuose Kristupo Karolio Mykolo Butlerio iš Breslaujos pavieto dienoraščiuose pagaliau aptiksime minimus Ažėnus. K. K. M. Butlerio rezidencija buvo Kazitiškyje, todėl daugiausia jis lankėsi šiame regione – Dūkšte, Salake, Vydžiuose, Meikštuose. Jis smulkiai aprašinėjo ūkinius dalykus, kiek kam pardavė, kur paliko, kiek kluonuose, svirnuose bei klėtyse turi atsargų, su kuo prekiavo. K. K. M. Butleris nemažai laiko praleisdavo savo dvaruose, keliaudavo po apylinkes, išvykdavo ir toliau. Tarp įvairių įvykių ir dienoraštyje paminimų įvairių nutikimų (01 21 Dūmtraukyje buvo užsidegę, bet iš Dievo malonės apsisaugota. 02 14 Iš Vilniaus grįžo vežimai. Tą pačią dieną buvo p. Kačanovskis, pagėrėme), atsispindi ir kai kurie įvykiai iš valstiečių gyvenimo Ažėnų kaime (01 25 Pas valstietį Byką Ažėnuose buvo vestuvės. Vyresnysis sūnus vedė).

Kaimo senbuviai nėra girdėję Bykų pavardės, tačiau ši informacija leidžia manyti, kad Ažėnuose gausiai gyventa jau XVII amžiuje.

Ažėnų kaimo pietiniame pakraštyje būta ir dvaro. Genė Juodagalvienė (Šimkevičiūtė) (1929–2013) prisimindavo, kad jos tėvams Jonui ir Izabelei Šimkevičiams gavus žemės buvusioje ponų Šulckų dvaro teritorijoje, išartose vagose pasimatydavo dvaro koklinių krosnių nuoskilų bei porceliano puodelių šukių. Čia gyvenusias seseris Genę, Anastaziją, Veroniką, Eleną ir Uršulę Šimkevičiūtes dėl dvaro pavadinimo ilgai „Šulckyčiomis“, o ne Šimkevičiūtėmis vadindavo. Buvęs toje vietoje ir didelis dvaro tvenkinys, tik Jonas Šimkevičius vandenį iš tvenkinio išleidęs, mat gyvuliams trūko ganyklų. Tvenkinys greitai užžėlė, toje vietoje dabar dirvonuoja žolė, išnyko ir čia kadaise gyvenusių Nikodemo ir Anastazijos Juodagalvių sodyba.

Šalia Ažėnų, Zelionkos kaime (2 km. nuo Ažėnų ), būta kito dvaro, kurį perpirkęs iš pono Padvaisko, valdė Černiauskas. Černiauskas gyveno ir tarnavo mieste, Zelionkos dvare nuolat gyveno tik jo pati. Ponia labai geros ir jautrios širdies buvusi, mokėjusi ir gydžiusi savo samdinius, aplinkinių kaimų gyventojus. Aplinkui dvarą lapojo didžiulis sodas, kurį prižiūrėjo Onos Varanackienės tėvas Kiaulėnas. Sode derėjo obuoliai, avietės ir kitos uogos. Dvaras buvęs labai gražus, tačiau jame nebuvo vandens, jį į dvarą arkliais veždavo samdiniai iš Ažėnų kaimo, Veronikos ir Krištapo Černiauskų šulinio, kuris nuolat pasipildydavo iš čia pat tekančios versmės, niekada neišsekdavo ir neužšaldavo.

Senasis Ažėnų kaimas buvo gatvinis, turėjo vieną ilgą gatvę, palei kurią iš abiejų pusių buvo išdėstytos sodybos. Kaimo viduryje, Aiduko Vlado sodybos pakraštyje, buvo dar trys trobelės. Ši vieta gyventojų kažkodėl buvo vadinama „ūlyčiala“, vienoje iš šių trobelių gyveno žydas.

Pasak Emilijos Černiauskienės (1910–1988), senuosiuose Ažėnuose kaimo žemė buvo išdalinta ,,šniūrais“, namai stovėjo prisiglaudę vienas prie kito. Kaimo keliuku gindavo gyvulius ganyklon. Kad gyvuliams būtų sausiau, išmintą kelią išklodavo tvorom. Toks gyvulių kelias „tratavoru“ vadintas. Dabar jau tik įsivaizduoti galime, kaip Sekminių šeštadienį, nušlavus ne tik savo kiemus, bet ir pagrindinę kaimo gatvę, vainikais apkaišyta judėjo karvių banda… Kiekviena Ažėnų kaimo troba ,,sužaliuodavo“ jaunų berželių šakomis, mat kaime buvo puoselėjamas paprotys šalia įėjimo į trobą, statyti du žalius berželius. Gaspadinės duodavo gyvulių bandą varantiems piemenims kiaušinių, kitokių vaišių.

Vėliau, 1932 metais kaimas buvo išdalintas į vienkiemius ir tapo toks, koks yra dabar. Ona Varanackienė (1923–2010) apie tuos įvykius pasakojo, kad valdžia neatlygintinai žmonėms davė miško medžiagos, gyventojai statėsi namus, kėlėsi gyventi į matininkų kruopščiai pamatuotas ir jiems skirtas žemes.

Tu neverk, motušėle, kad jaunas sūnus…

Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918 ) tiesiogiai Ažėnų nepalietė, nesugriovė ir nesudegino namų, nors frontas ėjo visai šalia, per gretimą Sodžiūnų kaimą. Karo metu, į Ažėnų kaimą, pas Aiduką Vladą vokiečiai atnešė sužeistą savo draugą ir ten slaugė. Nuo sunkių žaizdų jaunas vokiečių kareivis mirė. Besitraukdami vokiečiai neieškojo kapų savo bendražygiui palaidoti. Skubomis iškasė kapą kaimo šalikelėje ir greitomis palaidojo. Kaimiečiai toje vietoje pastatė medinį kryžių. Kryžių laikas sunaikino, o eglės prie vokiečio kapo (taip gyventojai vadino šią vietą) tebeauga ligi šiol.

1915 metais Rusijos kariuomenė traukėsi iš Lietuvos. Kartu  su Rusijos kariuomene, nuo nepriteklių ir karo pasitraukė Ažėnuose gyvenanti gausi Liudo ir Onos Juodagalvių šeima. Į Lietuvą ir gimtąjį Ažėnų kaimą Juodagalviai sugrįžo po trejų metų, ant rankų nešdami Tolimoje Baškirijoje, Ufoje gimusį jaunylį Liudviką Juodagalvį (1917–1973). Visi tada stebėjosi, kaip gausi šeima, su mažais vaikais ant rankų, ištvėrė tokią sunkią kelionę.

1941–1945 metų karas ažėniškius prislėgė visu savo baisumu. Lietuvą vėl okupavus Raudonajai armijai, ažėniškiai, kaip ir didžioji dalis visuomenės, turėjo apsispręsti, kuriuo keliu eiti. Ramiai sėti žiemkenčius, pjauti šieną, dainuoti gegužinėse jie jau negalėjo. Kaimas buvo pilnas jaunų, darbingų vyrų, kuriuos prasidėjusi visuotinė mobilizacija privertė rinktis, – likti ištikimiems Lietuvos Respublikai ar pripažinti okupacinį režimą.

Nenorėdami žūti fronte ar tarnauti svetimai vėliavai, vengdami tarnybos Sovietų Armijoje, dalis Ažėnų jaunuolių išėjo į mišką. Tuo metu Salako valsčiuje susibūrė nemaža Erškėčio partizanų kuopa, kuriai vadovavo narsus puskarininkis K. Kaladinskas, mokęs partizanus karybos, reikalavęs griežtos drausmės ir tvarkos. Į šią kuopą įsiliejo ir ažėniškiai: Jonas Šaukštelis – Senis, Antanas Burauskas – Karklinis, Albinas Čiplys – Traukinys, Stasys Narauskas – Uosis, Mykolas Šimkevičius – Šerys. Vėliau, šis padalinys atsiskyrė ir tapo dalinai savarankišku, bet aktyviai sąveikaujančiu su Erškėčio kuopos branduoliu, Ažėnų – Gabrelių – Geibų kaimų partizanų būriu, jungiančiu 12 jaunų, daugiausiai iš Ažėnų kaimo kilusių, vyrų. Būriui vadovavo Bronius Šaukštelis – Gubertas, irgi iš Ažėnų kaimo.

Dabar jau nesužinosime, ką turėjo jausti šie jaunuoliai, slapstydamiesi giliuose miško bunkeriuose, paklusdami karinei drausmei, nuolat NKVD pajėgų (represinė žinyba atsakinga už SSRS priešiškų asmenų likvidaciją, o ir civilių žudynes) ieškomi, miškiniais ir banditais tituluojami? Gal jie pasiilgdavo namų, mylimųjų, gal vaikiškai tikėjo, kad viskas greit baigsis ir jie laimingai pareis į namus? Juk buvo jauni, labai jauni…

Kažin, ar slapčiomis aplankę artimuosius, pasakojo savo motinoms, kad miške vienas kitą šaukia slapyvardžiais, kad yra ginkluoti, kad jau ne vieną kartą virš jų galvų švilpė kulkos, vyko susidūrimai ir susišaudymai, kad stribai nuolat šukuoja miškus…

1945 metų gegužės 29 dieną į Ažėnų kaimą atskriejo baisi žinia. Partizanų būrys ties Ligūnų kaimu susidūrė su stribais. Susišaudymo metu stribai nušovė Mykolą Šimkevičių – Šerį ir būrio vadą B. Šaukštelį – Gubertą.

Šimkevičių ir Šaukštelių namus tą dieną užklojo juoda gedulo skraistė, visam gyvenimui palikusi neišdildomą skausmą ir gėlą.

Izabelė Šimkevičienė, sužinojusi kraupią žinią, kad jos vos dvidešimties sulaukęs sūnus Mykoliukas, kartu su draugu Broniumi (Šaukšteliu) guli pamestas Dūkšto miestelio aikštėje ant akmeninio bruko, per ašaras kelio nematydama pėsčia ėjo į Dūkšto miestelį, kad nors akies krašteliu iš tolo pažvelgtų į savo vaiką. Tik kad slapčiomis, iš tolo pažvelgtų, bet neprisipažintų, neapraudotų, nenupraustų jo kruvino veido ir su pagarba nepalaidotų… Prisipažinti, kad tai jos sūnūs, tais laikais reiškė šeimos turto konfiskavimą, ištrėmimą, bausmę, kančią. Kaip sunkų kryžių nešė Izabelė Šimkevičienė šią paslaptį, slėpė, kiek galėjo, nors ne kartą NKVD-istai, įpuolę į trobą ją statė prie sienos, įrėmę šautuvą į krūtinę reikalavo prisipažinti, kad ji bandito motina…Neprisipažino, bet šio skausmo jos silpna širdis nepakėlė, nuolat verkė ir alpo, taip ir nesulaukusi gilios senatvės, mirė.

Ažėnų – Gabrelių – Geibų kaimų  partizanų būrio likimas – tragiškas. Susidūrimuose su stribais vėliau žuvo dar du ažėniškiai J. Šaukštelis – Senis, S. Narauskas – Uosis. Kiti būrio nariai A. Čiplys – Traukinys, Burauskas A. paskelbus amnestiją, legalizavosi.

Nėra ko paklausti, kas paskatino juos priimti tokį sunkų sprendimą, gyventi žiaurų, tada vadinamų miškiniais, gyvenimą? Juk buvo jauni, labai jauni, kuriems – gyventi ir gyventi… Gal svarstė, gal dvejojo, o gal tvirtai tikėjo tuo, ką daro? O gal juos skatino ateinanti per kartų kartas, pasakojimus, gyvus pavyzdžius meilės Tėvynei dvasia? Juk čia, Ažėnuose, gimė žymūs savanoriai: 1896 metais gimęs Vyčio Kryžiaus Kavalierius, apdovanotas savanorio medaliu Mikas Juodagalvis, Justino sūnus, pasižymėjęs nepriklausomybės kovose netoli Vilniaus esančiame ir strategiškai svarbiame Lietuvai Giedraičių krašte bei 1899 metais gimęs ir 1919–1922 metais tarnavęs savanoriu Juodagalvis Petras, Liudviko sūnus.

Daug ašarų ir kraujo sugėrė nederlinga Ažėnų žemė, daug paslapčių Anapilin išsinešė kaimo senbuviai, ištvėrę permainingas karo ir pokario audras, patyrę skaudžius likimo smūgius. Visiems šiems žmonėms Tėvynė buvo namai, kurių nenorėjo palikti, gynė juos, kaip mokėjo, negailėdami savęs, nesirinkdami likimo.

Kolūkio laukuose

1949 metais Ažėnuose įkurtas kolūkis „Nemunas“. Didelio noro stoti į kolūkį ažėniškiai nereiškė. Deja, niekas jų norų nepaisė, nuomonės neklausė. Vieną gražią dieną ginkluoti, rusiškai kalbantys žmonės, surinko visus Ažėnų vyrus į didelį būrį, po to pėsčiomis varė juos į Salaką užsirašyti į „šviesų rytojų“. Iš paskos garsiai verkdamos ėjo moterys, jas rusai piktai vaikė, liepė grįžti namo. Pernakt išbuvę Salake, grįžo Ažėnų vyrai išvargę ir liūdni tik kitą dieną.

Pirmasis kolūkio pirmininkas, vietinis gyventojas  Aidukas Vladas, nelabai troško pirmininkauti. Porą susirinkimų surengė kažkodėl Salako miestelyje, (7 km. nuo Ažėnų). Pasakojo, kaip į susirinkimą atėję apiplyšę, rusiškai kalbantys žmonės, piktai rėkę, kad Ažėnų ūkininkus reikia išbuožinti ir išvežti. Išsigandęs Aidukas Vladas atsisakė pirmininkavimo, įkalbėjo pirmininkauti vietinį Pumputį. Nuo pirmininką saugančių stribų numestos cigaretės užsidegęs Pumpučio kluonas uždegė kaimyno Liudviko Juodagalvio neseniai pastatytus namus, supleškėjo ir visi ūkio pastatai: tvartas, kluonas, svirnas, liko žmonės kaip stovi…

Vėliau, kolūkių stiprėjimo laikais Ažėnų gyvenimas sukosi apie Zelionką (vėliau pervadintą Žaliąja), kur buvusio dvaro pastatuose įsikūrė kolūkio „Spartuolis“, vėliau „Pirmūnas“ kontora. Draugiškai eita į „kolchozą“, kitų vadinamą „kaukozą“ (kolūkį), dirbti patys juodžiausi darbai: vežtas mėšlas, pjautas ir grėbtas šienas, sėta salietra. Darbas kolūkyje buvo skaičiuojamas darbadieniais. Kolūkio buhalterija nepasitikėta, beveik kiekviena į kolūkį einanti šeima vesdavo savo apskaitą, kruopščiai registruodama išdirbtas dienas ir darbadienius.

Žemės ūkio darbai, trunkantys iki vėlumos šešias, o vasarą, per šienapjūtę, net septynias dienas per savaitę, alino Ažėnų kaimo žmonių sveikatą. Bet sirgti nebuvo kada, nebuvo nedarbingumo lapelių. Žmonės stengėsi iš visų jėgų, kad tik būtų išdirbti darbadieniai, kad neužsitrauktų kolūkio valdžios rūstybės, nes pirmininkas galėjo neduoti pievos šienauti, prieauglio auginti. Kiek lengviau atsidusdavo žiemą.

Ažėniškiai: papročiai ir tradicijos

Iki pirmojo pasaulinio karo Ažėnuose būta 33 sodybų: Čipliai, Varanackai, Pumpučiai, Naruševičiai, Račinskai,  Šaukšteliai, Aidukai,   Bundiniai, Bulkai, Jasinskai, Kasčiukai, Šimkevičiai, Trambeliai, Tuzikai, Jonėnai, Burauskai, Narauskai, Sabaliauskai, Andrijauskai,   net penkios Juodagalvių šeimos…  Čia gyvenę žmonės šnekėjo rytų aukštaičių tarme. Sakydavo „ačlaimas“ (kiemas), ,,lungas“ (langas), „unduo“ (vanduo). Iš prigimties buvo darbštūs ir nagingi. Kantriai ir sunkiai dirbo, kad namuose visada būtų duonos kąsnis, o ant duonos dar ir sviesto, kad užklydusiam svečiui pavaišinti rastųsi keptos kiaušinienės su  lašinių spirgučiais, raugintas  agurkas. Trobose žaidė vaikai, kiekviename  kieme galėjai pamatyti besikapstančias vištas, o tarp jų – orų gaidį, pievose besiganančias žalas karves  ir žolę rupšnojančius arklius, kluonuose – pilnas šalines šieno, daržus, prisodintus kopūstų, agurkų, svogūnų, burokų, ilgiausias vagas bulvių…

Šalia visų trobų lenkė galvas jurginai, žėlė rūtos, nasturtos ir našlaitės, darželius puošė bijūnai ir jazminai. Vasaros vakarais kaimą persmelkdavo nenusakomas gėlių, nupjauto šieno ir žydinčių liepų aromatas.

Būta turtingų šeimų, būta ir vargstančių. Prisimenama, kad ūkininkas Čiplys buvo labai turtingas, bene turtingiausias apylinkėse žmogus, turėjęs 45 hektarus žemės, trobesių, kluonų, tvartų, sodą, tvoromis aptvertą mišką, kurio laukymėse ganė arklius.

Bene gausiausia kaime buvo Liudviko ir Onos Juodagalvių šeima, auginusi 12 vaikų (devynis brolius ir tris seseris). Šeima gyveno skurdžiai, tėvas buvo griežtas, spaudė visus prie darbo, vaikai vienas po kito ėjo tarnauti pas ūkininkus, kasti griovių, sunkiai dirbo, tačiau visus uždirbtus pinigus privalėjo atiduoti tėvui, nieko nepasilikdami sau. „Juodagalviokai“ buvo neturtingi bernai, bet garsėjo muzikalumu, gražiais balsais. Mykolas turėjo operinį balsą (šviesesni kaimo žmonės ragino jį važiuoti į Vilnių mokytis operoje dainuoti), Liudvikas giedojo laidotuvėse, chore, vaidino viešuose vakaruose, Jurgis grojo armonika.

Kaime niekada nebuvo mokyklos (jos statybos taip ir liko planuose), teatro, ambulatorijos, pašto. Tačiau ažėniškiai nebuvo tamsūs ir neišprusę, jų tarpe buvo ir šviesuolių. Jų dėka buvo kuriamos ir kruopščiai saugojamos tradicijos bei papročiai.

Valeriją Apanavičiūtę-Burauskienę (1905–2003) šiais laikais tikrai vadintume Ažėnų kultūros centro direktore arba bendruomenės pirmininke. Dukra Zina prisimena savo vaikystės namus, kuriuose nuolat virė gyvenimas, čia rinkdavosi jaunimas, buvo daug knygų, statomi spektakliai, vykdavo Mojavos (gegužinės pamaldos).

Burauskienė buvo šviesus ir išprusęs žmogus. 5 metukų amžiaus tėvai išsivežė ją į Sankt Peterburgą. Ten ji mokėsi rusų mokykloje, baigė 4 klases. Apanavičių šeima grįžo į Lietuvą, kai Valerijai buvo 12 m. Valerija Burauskienė dažnai pasakodavo, kad prasidėjus revoliucijai Rusijoje, mokinius vesdavo į mitingus, kur kalbėdavo Leninas, surikiuodavo pirmose eilėse, liepdavo atidžiai klausytis. Dukrai Zinai ji sakydavo: „Aš Leniną mačiau, kaip dabar tave, vaikeli, matau“. Į Lietuvą Burauskų šeima grįžo po 1917 metų.

Lietuvoje Valerija savarankiškai išmoko skaityti lietuviškai. Kad ir turėdama rūpesčių dėl sergančio vyro Mykolo, augindama 4 vaikus, ji daug skaitė, mėgo bendrauti su Ažėnų ir aplinkinių kaimų jaunimu, padėjo jiems statyti vaidinimus, mokė tautinių šokių. Jų namuose buvo įkurta biblioteka (apie 1948–1950 m.), o bibliotekininke tuo metu dirbo Lionia Burauskaitė.  Burauskų troba vakarais  dažnai pavirsdavo teatru- čia vykdavo repeticijos, pastatyti vaidinimai „Žoržas Dandenas“, „Amerika pirtyje“, „Trys mylimos“. Šiuose vaidinimuose vaidino Lionia Burauskaitė, Jonas Kiaulėnas, Jonas Juodagalvis ir kt. Burauskienė buvo ir režisierė, ir scenografė, ir kostiumerė (kostiumus vaidinimams ji siūdavo kartu su aktoriais arba atveždavo iš Leningrado). Spektaklių generalinės repeticijos persikeldavo į netoliese esančią Gubavos mokyklą, kur prie režisūros prisidėdavo mokytojas J.Šeduikis.

Pjesių vaidinimams parūpindavo ir iš Vilniaus atveždavo Ažėnuose gimęs Balys Barauskas (1929–2003), vėliau tapęs žymiu aktoriumi, baigęs Vilniaus valstybinio dramos teatro dramos studiją, sukūręs brandžių vaidmenų teatre ir vieną įsimintiniausių vaidmenų kine – čigoną Karmeną filme „Tadas Blinda“.

Būta šiuose savo istorija ir veikla unikaliuose Mykolo ir Valerijos Burauskų namuose ne tik linksmybių, bet ir tragiškų dalykų. Mažai kas dabar beatsimena, kad čia vienu metu buvo įsikūręs NKVD štabas, kurio darbuotojai atidžiai stebėjo Ažėnų kaimo  žmonių gyvenimus ir nuotaikas, naudojo įvairius sekimo metodus, nesibodėjo ir išdavikų informacija.

Tuo metu pas Burauskų kaimynus tarnavo pabėgėlis, „bežancu“ vadintas. Turėjo jis kalbos sutrikimų, teištardavo tik porą žodžių: „tpru“ ir „nuo“ arkliui raginti. Visi su tuo buvo apsipratę. Burauskų namuose rinkdavosi kaimo vyrai lošti kortomis, o „bežancas“, kur buvęs, kur nebuvęs, nuolat trindavosi tarp jų. Nieks į jį rimtai jokio dėmesio nekreipdavo – tai buvo įprasta. Ir visi kalbėjo apie viską laisvai…

Vieną kartą Valė Burauskaitė (Griškevičienė) pastebėjo šį kaimynų tarną sėdint prie kūdros ir dainuojant. Labai nustebusi, nedelsdama papasakojo tai savo motinai. Ši negalėjo patikėti, kaip gali nebylys dainuoti?! Tačiau dainavimai kartojosi, o neilgai trukus NKVD suėmė 5 vyrus iš Ažėnų bei aplinkinių kaimų ir suvarė juos į Burauskų pirtį. Galima tik nuspėti, kaip žiauriai jie buvo kankinami, nes Mykolas Burauskas sakė matęs pirties sienas krauju aptaškytas. Tik tada visi suprato, kas per pabėgėlis gyveno jų tarpe…

Gyvenimas privertė ažėniškius viską mokėti, gražiai ir taikiai sugyventi kaimynystėje, padėti vienas kitam ir gimstant, ir sergant, ir švenčiant bei palydint į paskutinę kelionę.

Buvo Ažėnų kaime ir muzikantų, ir savas dailininkas. Armoniką virkdydavo Jurgis Juodagalvis, akardeonu mokėjo groti Klemensas Narauskas, klarnetu – Vladas Zakarauskas. Naruševičius Vladas turėjo ypatingų gabumų piešti šventųjų paveikslus, tėvų troboje kabėjo jo nupiešti Šv. Marijos ir Jėzaus paveikslai, kaimynų paprašytas nupiešdavo šventuosius ir jiems.

Ona Varanackienė pasakojo, kad anksčiau gimdydavo namuose, išskirtinai sunkiais atvejais gimdyvę arkliu veždavo į Zarasus. Prisimena, kad kitame trobos gale („pagali“) gyvenusio jos vyro brolio sūnus Bronius Varaneckas gimė namuose, prie gimdymo dalyvavo pribuvėja, senoji Bundinių bobutė. Vėliau, nuo 1940 metų, akušerę atsiveždavo iš Dūkšto.

Mokėta ir vaistų prasimanyti, nesibodėta užkalbėjimų ir burtų. Viena seniausiųjų Ažėnų gyventojų Černiauskienė Emilija (1910–1988) pasakojo, kad jos brolis sirgo epilepsija, jį nuolat kankino traukuliai. Į Ažėnų kaimą atklydęs ubagas patarė nuvilkti jam marškinius, sudeginti ir duoti pelenų išgerti. Ar tai laimingo sutapimo, ar tai įsitikinimo dėka, ligonis pasveiko. Kaimo moterys ligoms gydyti naudojo gyvulių mėšlą (nuo kosulio virė avies mėšlą, nuo gerklės skausmo – šuns). Išgirdę nuogirdas, kad kažkur Žemaitijoje klebonas nuo plaučių uždegimo išsigydė gerdamas arklio mėšlo sunką, susirgę patys bandė taip gydytis. Izabelė Šimkevičienė virdavo uosio lapus ir girdydavo susirgusius šeimos narius nuo sunkumo, plaučių uždegimo. Černiauskienė Emilija mokėjo gydyti išnarintus sąnarius. Prisirinkdavo taukės žolės, sutrindavo ją, po to sumaišydavo su burokėlių rasalu ir moliu. Gautą masę tepdavo ant išnarinto sąnario, sutvirtindavo pagaliukais.

Sulūžus vežėčioms, ar arkliui pasagą pametus, nereikėdavo belstis į gretimus kaimus pagalbos ieškoti. Darbščių ir nagingų brolių Antano ir Jono Varanackų kalvėje buvo kaustomi arkliai, taisomi sulūžę vežimai ir ratai, turtingesniems ūkininkams gaminamos prabangesnės vežėčios „lineikos“.

Gražesnį drabužį mokėjo pasiūti kaimo siuvėjos Genė Aidukienė, Valė Juodagalvytė (Čepulienė), Valė Griškevičienė, audimo staklės nuolat pyškėjo Emilijos Aidukienės, Adelės Andrijauskienės ir kitose trobose.

Rašyti ir skaityti senieji Ažėnų gyventojai mokėjo ne visi. Jonas Varanackas (1905–1992) mokyklos nelankė, o štai Genė Juodagalvienė (1929–2013), Balys Barauskas (1929–2003 ) pradžios mokyklą baigė Gubavoje. Vėliau, panaikinus Gubavos mokyklą, artimiausia Tetervinių aštuonmetė mokykla buvo jau Zarasų rajone, už 4 kilometrų. Kiekvieną dieną iš Ažėnų kaimo (apie 1960 metus ) į mokyklą išeidavo 10-12 vaikų. 4 kilometrai į mokyklą, 4 kilometrai iš mokyklos… Kelionės papieviais, nusėtais žydinčių purienų, neršiančių lydekų gaudynės melioracijos grioviuose, gegutės kukavimas…Tai buvo pačios gražiausios, gyvenimo duotos gamtos pamokos, tiktai be mokytojų, ir vadovėlių.

Elektros lemputės Ažėnuose sužibo vėlai, apie 1960 metus. Trobose atsiradus radijui, ypač buvo mėgstama ,,sugauti“ „Amerikos balso“ radijo stotį. Ši programa buvo svarbus informacijos šaltinis, vėlai vakarais, aklinai užtraukus užuolaidas, per traškesius ir specialiai keliamus trukdžius, buvo bandoma išgirsti laisvą žodį. „Garbė Jėzui Kristui. Amerikos balsas kalba į Lietuvą“, – sveikindavosi laidos diktorius.

Apie 1961 metus Mykolas Račinskas nusipirko pirmąjį kaime televizorių, kurio žiūrėti po vakarinės ruošos suplaukdavo visas kaimas. „Tuoj užkursiu“, –- visiems susirinkus oriai ir išdidžiai sakydavo televizoriaus šeimininkas. Lempinis televizorius ilgai šildavo, tačiau kaimiečiai kantriai laukdavo kada iš mažyčio ekrano jiems nusišypsos jų mylimi diktoriai Gražina Bigelytė ir Juozas Baranauskas.

Ažėnų kaimo, kaip ir kitų atokiausių kaimų, sovietmečiu neaplenkė kinas. Lenino priesakas: „Iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“ čia uoliai buvo vykdomas. Kol kolūkis dar nebuvo įkūręs klubo, kinas buvo demonstruojamas Černiauskienės Emilijos troboje, o vėliau lauke, Zelionkoje, prie kolūkio kontoros. Ant medinių suolų dažniausiai sutūpdavo moterys ir vaikai, ant medžio šakų buvo pakabinamas ekranas, kino mechanikas ,,paleisdavo“ kiną. Indų filmų „Gėlė dulkėse“, „Sangamas“, „Valkata“ istorijos kolūkio darbų nualintam tarybiniam žiūrovui kėlė graudulį. Naktį, grįžtant namo, kaimo keliai ir keliukai prisipildydavo šniurkščiojančių moterėlių, – jos vis kalbėjo ir kalbėjo apie „Valkatos“ herojų mažytį berniuką Radžu, valkataujantį ir prašantį duonos, kad vėliau  nuneštų ją sergančiai motinai…

Kolūkis organizuodavo dainų šventes Gubavos kaime, Zelionkoje. Klubo vedėja (paskutiniuoju metu dirbo Bronė Narauskienė) priprašydavo dalyvauti saviveikloje visus gabesnius kaimo gyventojus. Vietinėse šventėse ne tik šokti tautiniai šokiai, bet būdavo organizuojamos ir arklių lenktynės (lenktyniaudavo tais pačiais arkliais, kuriais ir ardavo, ir šieną veždavo, bet kadangi kolūkyje arklių buvo daug, tai daug būdavo ir lenktyniautojų).

Taip pat Teterviniuose (4 km. nuo Ažėnų), Tetervinių aštuonmetės mokyklos mokytojai rengdavo tėvų viešus vakarus. Mokyklos direktorės V.Subačienės iniciatyva ir jos autoriteto dėka, po darbų kolūkyje išvargę mokinių tėvai sutikdavo dalyvauti saviveikliniuose renginiuose. Mokytojos sugebėdavo juos išmokyti vaidinti, šokti, dainuoti, buvo suburtas nemažas mišrus tėvų choras, suvaidinta Žemaitės komedija „Trys mylimos“.

Prasimanyta ir kitokių, išskirtinių atrakcijų. Daug juoko ir kalbų sukeldavo kaimo keistuolis, rydavęs gyvas varles. „Cirkų“ žiūrėti susirinkdavo ne tik kaimiečiai. Tokioms peržiūroms kolūkio valdžia kviesdavosi svečių netgi iš  rajono. Pasirodymo metu eilinį kartą varlė savo gyvenimą baigdavo keistuolio skrandyje, o žiūrėjusieji ,,vaidinimą“ dar ilgai aptarinėdavo patį rijimo procesą, rijiko savijautą bei sunkų jo darbą. Visa atrakcija buvo tikrai ne iš lengvųjų – žiūrovams reikėjo stiprių nervų, o rijikui reikėjo atrodyti ramiam ir patenkintam, tarsi valgytų ne varlę, o skaniausią saldainį. Žinoma, po to varlių mėgėjas prastai jausdavęsis ir skųsdavęsis, kad varlė, nenorėdama atsisveikinti su gyvenimu, gal kokias tris dienas įnirtingai draskydavusi nagais skrandį.

Tarp Salako iki Dūkšto

Ažėnų kaimo gyventojai buvo katalikai, krikščionys, religingi žmonės, kuriems religinės šventės, o ypač atlaidai Salako bažnyčioje buvo atgaiva ir didžiausia gyvenimo šventė. Iki 1923 metų Ažėnų kaimas pagal teritorinį – administracinį paskirstymą priklausė Dūkšto, vėliau – Salako valsčiui. Dūkšto valsčiaus centre ažėniškiai tvarkė visus ,,valdiškus“ reikalus, o religinius klausimus – Salako Švč. M. Marijos Sopulingosios bažnyčioje (Ažėnai priklausė ir tebepriklauso Salako parapijai). Salako bažnyčioje buvo krikštijami vaikai, tuokiamasi, Salako kunigas kviečiamas į laidotuves ir kitas apeigas.

Salako bažnyčios statyboje aktyviai dalyvavo ir ažėniškai. Nikodemas Juodagalvis pasakojo, kad bažnyčios statybai buvo renkami akmenys Ažėnų kaimo laukuose ir vežami arkliais į Salaką. Bažnyčios statyboje nebuvo naudojami sudėtingi įrenginiai. Akmenis, skirtus bažnyčios bokšto statybai, nešė neštuvais, kopdami mediniais, sumontuotais laiptais. Prie Salako bažnyčios statybų dirbo Aiduko Vlado brolis Petras. Kas negalėjo prisidėti darbu, aukojo pinigais. Kunigas Kryžanauskas aukas rinkdavo kalėdodamas, važinėdamas po kaimus. Nikodemas Juodagalvis prisiminė, kad statė Salako bažnyčią rusų meistrai, ėjo gandai, kad jiems buvo labai gerai mokama.

Ažėnų kaime būta gausaus giedotojų būrio. Mykolas Burauskas, Genė ir Liudvikas Juodagalviai, Adelė Andrijauskienė, Valė Griškevičienė, Alfonsas Burauskas, Bulkienė ir kt. nulydėdavo, nugiedodavo į kalnelį ne tik artimus kaimynus, bet ir aplinkinių kaimų gyventojus. Genė Juodagalvienė pasakojo, kad ankščiau stalą apsėsdavo 10-12 Ažėnų kaimo giesmininkų, giedodavo iki 2-3 val. nakties, vėliau mažėjant giedotojų skaičiui, giedojimas trumpėjo, giedama buvo tik iki 12 valandos. Kiekvienas giedotojas turėjo savo ,,kantičką“, giedodavo senąsias psalmes, vėliau atėjo ir naujųjų giesmių, dažniausiai sukurtų kunigų, arba išgirstų kur nors laidotuvėse, mada. Ažėnų giesmininkai giedodavo ne tik laidotuvėse, bet ir kitose religinėse kaimo šventėse, išskirtiniais, proginiais atvejais įsiliedavo į Salako bažnyčios chorą.

Ažėnuose buvo trejos kapinės. Pietvakariniame kaimo pakraštyje (vietovė ankščiau Žvyrine vadinta) buvę rusų kapinės. Varanackas Jonas, ganydamas Žvyrinėje kiaules, matydavo žmonių kaulų ir kaukolių. Kapinės čia buvę turbūt apie 1850 metus, vėliau apleistos, nunyko.

Senosios lietuvių kapinės buvę netoli nuo rusų, šiek tiek į šiaurę ant kalnelio. Dar ir dabar yra likę šių kapinių teritorijos akmeninės ribos likučiai.

Šiaurės vakarinėje Ažėnų kaimo dalyje yra naujausios kaimo kapinės, kuriose ir dabar laidojami ažėniškiai. Seniausias laidojimo užrašas ant paminklo (1890m.) byloja, kad Ažėnų kapinės labai senos. Aidukas Vladas pasakojo, kad šiose kapinėse buvo laidojama jau per I pasaulinį karą. Vėliau, apie 1930 metus, šalia senųjų, kapinių, Salako kunigas pašventino naują žemės plotą ir išplėtė teritoriją Ta proga kaime buvęs didelis sujudimas, jaunimas ir senimas linksminosi, pas Černiauską Krištapą vaišinosi ir dainavo iki vėlumos, šokiams armonika grojo Jurgis Juodagalvis. Ona Varanackienė pasakojo, kad paprotys sodinti ant kapų gėles į Ažėnus atėjo vėliau. Anksčiau prie kapo sodindavo medelį. Prisimenama, kad mirus Jono Varanacko motinai, šalia kapo sūnūs pasodino keturis ąžuoliukus (šiandien išlikęs ir auga tik vienas).

Vietoj epilogo

Klajojant per aptilusius Ažėnus nejučiom galvoje sukrebžda kažkur skaityto eilėraščio nuotrupa „…išeina senos gryčios su paslaptim senom, išeina senos gryčios, su lingėm ir dainom…“ Gal jas poetas ar poetė skyrė visiem ištuštėjusiems kaimams, o tame tarpe ir Ažėnams? Gyvenusiems žmonėms,  kurių  istorijos  byloja apie nuoširdžią meilę ir ištikimybę gimtam žemės lopinėliui? Didžiulę meilę ir prisirišimą savo kaimui?

Ažėniškai mylėjo savo kaimą visa savo esybe, visa širdimi ir niekur nuo jo nesitraukė. Tik tremtys, karai ir negandos juos išvydavo iš namų. Šiaip visas gyvenimas sukosi vietoje, kada ne kada į valsčių, turgų, dažniau į bažnyčią. Tokie jie buvo – nuoširdūs, paprasti, o kartu, nepakartojami savo gyvenimais.

Laikas daug ką nutrynė ir  nubraukė praeitin. Užklojo metų dulkėm, kurias nužeriame savo prisiminimuose ir kantriai bandome surišti trūkinėjančias čia gyvenusių žmonių gyvenimų ir likimų gijas.

Šiandien Ažėnų kaime įsikūrė keletas jaunų šeimų, kurios pratęs kaimo istoriją.  Bet tai jau nauji gyvenimai ir nauji  likimai.