„Rūdninkų bažnyčios istorija nuo 1511 m. iki 1940 m.“ yra Irenos Novickajos bakalauro darbas. Irena Novickaja 2010 m. baigė tuometinio Vilniaus pedagoginio  universiteto (dabar VDU Švietimo akademija) Istorijos fakultetą ir įgijo istorijos pedagogo specialybę. Dirba Šalčininkų rajono Baltosios Vokės Elizos Ožeškovos gimnazijoje. Tekstas iliustruotas pačios autorės ir Kristinos Slavinskos darytomis nuotraukomis. Autorė neprieštarauja, kad jos darbas būtų įdėtas į „Bičių korį“.

Rūdninkų bažnyčios istorija nuo 1511m. iki 1940 m.

Rūdninkų (Rudnicum – lotyniškai) bažnytkaimis yra įsikūręs Rūdninkų girioje, prie Merkio upės, 4 mylios nuo Vilniaus. Pačios Rūdninkų vietovės, kaip kad ir girios, vardas kilęs nuo apylinkėje randamos rūdos, esančios pelkėtose vietose bei žemesnėse girios dalyse. XV a. antroje pusėje Rūdninkuose buvo pastatyta balų geležies rūdos lydymo krosnis ir kalvė.

XV – XVII a. Lietuvos didieji kunigaikščiai, naudodamiesi šiais gamtos turtais, įkūrė šitose vietovėse kasyklas, kalves, dirbtuves ir mainė geležies dirbinius į kitas gyvybiškai svarbias prekes. Dirbtuvių įkūrimas buvo svarbus dėl gyvenvietės išsidėstymo patogioje vietoje – prie pagrindinio vieškelio, kuris nuo senų laikų jungė dvi sostines – Vilnių ir Krokuvą. Pirmieji namai Rūdninkuose buvo pastatyti 1470 metais, kai valdė karalius Kazimieras Jogailaitis. Kazimieras Jogailaitis, būdamas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir didesnę savo gyvenimo dalį praleisdamas medžioklėse, pamilo šitą vietovę, nes buvo arti sostinės ir apsupta amžinų girių, kuriose buvo gausu stirnų, briedžių, šernų, lokių. Ypač pagarsėjo Rūdninkai Žygimanto Jogailaičio laikais, kuomet Vilniaus priemiestyje pastatyti specialūs vartai Rūdninkų vardu vadinami.

Rūdninkų katalikų bažnyčia pradėjo veikti Žygimanto Senojo laikais, XVI a. pirmoje pusėje. Prieš 1511 m. jis čia įsteigė parapinę bažnyčią. Žygimantas Senasis 1511 metais medžioklės dvarą išplėtė. Vietoj kuklaus medžioklės namo buvo suręsti trys kelių aukštų rūmų pastatai iš didžiulių, storų pušų, apsupti kūdromis. Pagrindinis prezentacinės paskirties pastatas stovėjo ant mažos kalvos, apsuptas Merkio vingio. Už kelių šimtų žingsnių nuo jo, ant nedidelės kalvos, stovėjo du mažesni kelių aukštų pastatai: vienas priklausė Žygimantui Senajam, o kitas – karalienei Bonai.

Su Rūdninkais susijęs ir kito valdovo – Žygimanto Augusto gyvenimas. Šis valdovas taip pat mėgo čia medžioti, o 1551 m. į Rūdninkus atlydėjo savo žmonos Barboros Radvilaitės palaikus, kai, pervežant juos iš Krokuvos į Vilnių, laukė, kol Vilniaus Katedroje bus įrengta vieta laidojimui. Barboros palaikai buvo pašarvoti šalia namo, kur nuolatos apsistodavo karaliai. Kitas valdovas, Zigmantas Vaza, neleido, kad Rūdninkai ir parapinė bažnyčia būtų apleisti, todėl 1611 m. skyrė žemės valdą.

Rūdninkų bažnytkaimis nuo Vilniaus nutolęs apie 28 km., o nuo Trakų – 24 km. Kaimas įsikūręs Rūdninkų girioje, prie Merkio upės. Rūdninkų Švenčiausios Trejybės bažnyčia pagal dabartinį administracinį skirstymą yra Šalčininkų dekanate; iki XIX amžiaus pradžios priklausė Trakų vaivadijai Vilniaus vyskupystėje. Beveik per penkis šimtmečius Rūdninkų bažnyčia patyrė ir šviesių, ir tamsių valandų, išgyveno lengvesnių ir sunkesnių laikotarpių.

Lietuvos krikštas ir parapijų tinklo steigimas

Katalikybė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atėjo XIV a. 1386 metų vasario 14 dieną, kai Krokuvos katedroje Lietuvos valdovas Jogaila iškilmingai priėmė krikščionybę. Oficiali Lietuvos krikšto ceremonija Vilniuje prasidėjo, kai 1387 metais Didžiojo pasninko metu buvo pakrikštyti Lietuvos bajorai. Paprastus žmones, valstiečius, buvo pradėta krikštyti nuo 1387 metų, kai Jogaila keliavo po LDK žemes, ir baigta XVI amžiuje. 1387 metų vasario 17 dieną Jogaila paskelbė, kad Vilniuje pastatytą bažnyčią jis norėtų matyti Šv. Sosto sprendimu pakeltą į katedros rangą. Prie katedros buvo įkurta kapitula. Katalikų bažnyčios institucijos savo veiklą pradėjo 1387 metais, kai Jogaila įkūrė Vilniaus vyskupystę. 1388 metų kovo 12 dieną Vilniaus vyskupystės įkūrimą patvirtino popiežius Urbonas VI. Jogaila pavedė savo legatui, Poznanės vyskupui Dobrogostui, sutvarkyti naujosios vyskupystės organizacinius reikalus. Pirmuoju Vilniaus vyskupu buvo nominuotas Lenkijos dvasininkas, Sereto vyskupas Andrius. Nuo 1387 metų Vilniaus vyskupystė pradžioje buvo tiesiogiai pavaldi Apaštališkajam sostui, o nuo 1415 metų Popiežiaus Jono XXII įsaku Vilniaus vyskupystė buvo priskirta prie Gnezno arkivyskupijos, turėjusios ją teisėtai globoti ir ginti. Aktualių katalikiškų klausimų aptarti buvo šaukiami kunigų suvažiavimai – sinodai. Pirmas sinodas Vilniaus vyskupystėje įvyko 1520 ar 1521 m., paskutinis – 1744 m.

Kad katalikiškas tikėjimas įsitvirtintų lietuviškose žemėse, jau pirmaisiais krikšto metais pradėta statyti bažnyčias ir steigti parapijas (parapija – tai teritoriškai apibrėžta tikinčiųjų bendruomenė). Jos turėjo tapti naujojo tikėjimo centrais. 1387 metais Jogaila suteikė fundacijas pirmosioms 7 parapijoms: Ukmergės, Maišiagalos, Nemenčinės, Krėvos, Medininkų, Obolcų ir Haino (Ainos). Per visą Jogailos ir Vytauto valdymo laikotarpį nuo 1387 iki 1430 metų Vilniaus vyskupystėje įsikūrė 27 naujos parapijos.

XV a. steigiamų parapijų skaičius dar padidėjo. Įsteigtos 103 naujos parapinės bažnyčios. 1501 – 1550 metais įsteigtos 129 naujos parapijos.

1564 – 1566 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo įvykdyta administracinė reforma, pagal kurią visa LDK buvo suskirstyta į vaivadijas ir pavietus. Vilniaus vyskupystėje pagal galutinį apibrėžimą yra žinomi 8 lietuviški pavietai: Ašmenos – 53 parapijos, Breslaujos – 8 parapijos, Kauno – 9 parapijos, Lydos – 22 prapijos, Trakų – 20 parapijų, Ukmergės – 23 parapijos, Upytės – 5 parapijos, Vilniaus – 26 parapijos. Pagal naują administracinį pasiskirstymą Rūdninkų bažnyčios parapija buvo priskirta Trakų apskričiai. Tarp parapinių bažnyčių atstumas kartais siekė keliasdešimt kilometrų. XVI a. pradžioje artimiausios nuo Rūdninkų kaimo parapinės bažnyčios buvo Senųjų Trakų parapijoje (nuo Rūdninkų apie 25 km.), Šalčininkų – apie 30 km. ir Eišiškių – apie 40 km. Senųjų Trakų, Šalčininkų ir Eišiškių bažnyčios buvo įsteigtos XV a. Jų kaimynė, Rūdninkų bažnyčia, buvo įsteigta XVI a.

Taigi, nuo 1387 iki 1550 m. įsteigtos 259 parapijos. Katalikiškos parapijos buvo steigiamos ne tik iš valdovo, bet ir iš privačių fundacijų. Per parapijas Bažnyčia mokydavo žmones tikėjimo ir aprūpindavo juos šv. Sakramentais. XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje parapijų tinklo kūrimas yra susijęs su žmonių gyvenviečių tinklo augimu.

Bažnyčios atsiradimas ir ankstyvoji istorija XVI – XVIII a.

Rūdninkų bažnyčios istorija prasidėjo XVI amžiuje, kai Žygimantas Senasis ir jo žmona karalienė Bona Sforza 1511 metais fundavo Rūdninkų bažnyčią. Todėl galime numanyti, kad 1511 metų Žygimanto Senojo fundacija yra skirta būtent bažnyčios įsteigimui. Deja, šios fundacijos rankraščio ar jo nuorašo nepavyko surasti. Rankraštiniuose šaltiniuose Rūdninkų bažnyčios įsteigimo data pateikiama kontraversiškai: 1511, 1611 ir netgi 1614 metai,
o istoriografijoje egzistuoja viena bažnyčios įsteigimo versija – 1511 metai.

1511- ieji, kaip Žygimanto Senojo bažnyčios įsteigimo metai, yra nurodyti 1932 metų birželio 22 dienos Rūdninkų bažnyčios inventoriuose, šventyklos registravimo lapuose, 1927 metų gegužės 30 dienos, 1930 metų gegužės 6 dienos ir 1938 metų rugpjūčio 16 dienos Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio vizitacijos aktuose.

1611 metais Zigmantas Vaza suteikė Rūdninkų bažnyčiai naują fundaciją, todėl kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad tai yra bažnyčios įsteigimo metai, apie tai rašoma būtent šiuose šaltiniuose: 1897 metų lapkričio 12 dienos, 1900 metų lapkričio 13 dienos, 1929 metų gegužes 13 dienos inventoriuose, 1901, 1902, 1911 metų bažnyčios aprašuose, 1849 metų gruodžio 7 dienos statistinėje ataskaitoje.

1614 kaip bažnyčios įsteigimo metai ir jos steigėjas Zigmantas Vaza nurodyti statistiniuose pranešimuose. Matyti, kad dėl bažnyčios įsteigimo metų kyla nesutapimų tarp kai kurių rankraštinių šaltinių ir istoriografijos. Galima manyti, kad pirmos bažnyčios įsteigimo data dažniausiai tapatinama su jos aprūpinimo (privilegijomis) aktais, nes ir 1611 m.,
ir 1614 m. Rūdninkų bažnyčiai Zigmantas Vaza suteikė privilegijas. Parapijos klebonui ir jo tarnams privilegijos buvo išduodamos įvairiais atvejais: bažnyčią pastačius, perstačius
ar atnaujinus, suteikiant papildomas dotacijas, nukentėjus dėl dokumentų praradimo, patvirtinant privilegijas, grąžinant užgrobtas bažnytines žemes, kuriant filijas, altarijas ir koplyčias.

Todėl, remdamasi rankraštiniais šaltiniais ir istoriografijos pateiktomis žiniomis, teigiame, kad vis dėlto Rūdninkų bažnyčios įsteigimo metai buvo 1511, o jos įsteigėjas – Žygimantas Senasis.

XVII a. Rūdninkų bažnyčios privilegijos (fundacijos) ir jų ypatumai. Rankraštiniai šaltiniai ir istoriografija apie XVII a. Rūdninkų bažnyčios istorijos laikotarpį suteikia daugiau žinių. Turime tiesioginių šaltinių: 1611-11-19 d., 1611-10-26 d., 1613-07-10 d. ir 1614-02-17 d. Zigmanto Vazos dovanojimo aktus, ir vieną 1613-04-25 d. privilegiją, pagal kurią iš Rūdninkų bažnyčios buvo atimtos žemės.

1611 m. spalio 26 dieną Zigmantas Vaza suteikė Rūdninkų bažnyčiai fundaciją, pagal kurią Rūdninkų bažnyčia gavo žemės lauką Zienkowszczyzna. Valdovas paskyrė mokėti po 3 lietuviškus grašius bažnyčiai iš kiekvienos trobos, esančios Rūdninkų paviete. Fundacinis aktas rastas nepilnas, tik jo sutrumpintas nuorašas, kuris paminėtas Rūdninkų bažnyčios 1786 m. spalio 17 dienos vizitacijos akte.

1611 m. lapkričio 19 dienos privilegijoje sakoma, kad Zigmantas Vaza suteikė privilegiją Rūdninkų bažnyčiai ir geresniam klebono išlaikymui. Pagal šią privilegiją Rūdninkų bažnyčia gavo Trakų vaivadijoje 10 valakų žemės sklypą Zienkowszczyzna lauke, esančiame ypatingoje vietoje – karališkame dvare. Šias žemes prieš tai valdė Sulimanas Rubajus (Suliman Rubaj), karališkasis turkų ir totorių kalbų vertėjas. Jam mainais buvo skirta 10 valakų žemės Upytės seniūnijoje. Šios privilegijos nuorašas yra 1786 metų Rūdninkų bažnyčios dokumentų registre, Rūdninkų bažnyčios dokumentų sąraše ir 1745 metų balandžio 14 dienos Vilniaus vaivadijos Trakų pilies teismo bylų knygoje.

M. Jučo nuomone, dovanos Bažnyčiai buvusios ribotos, nes valdovas galėjęs jas pakeisti ar net atsiimti. Taip atsitiko ir su Rūdninkų bažnyčia. Po kurio laiko Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza vėl pakeitė savo valią ir 1613 m. balandžio 25 d. (Priedas Nr. 2) privilegija grąžino atimtą turtą turkų ir totorių kalbos vertėjui Sulimanui Rubajui (Suliman Rubaj). Pagal šią privilegiją Rūdninkų bažnyčia neteko žemės sklypo Trakų vaivadijoje, vadinamoje Zienkowszczyzna, esančioje netoli nuo Senųjų Trakų, o būtent: 6 valakų žemės sklypo netoli Meškopolio (Meszkopolis) kaimo ir 3 valakų žemės sklypo netoli Światnik kaimo. Privilegija užrašyta Varšuvoje, valdovo vardu nepasirašyta, nes tai dokumento nuorašas, nurodytas tik raštininko Eustachijaus Valavičiaus (Ostafiej Wołowicz) vardas ir pavardė. Su originalu palygino Grigalius Juzefas Rojkevičius (Grzegorz Juzef Rojkewicz). Privilegija yra pilnai pateikta, jos teksto apimtis maždaug 1,5 lapo, užrašyta rusėnų kalba. Sutrumpintas šios privilegijos nuorašas pateiktas 1786 m. spalio 17 dienos vizitacijos akte ir 1786 metų Rūdninkų bažnyčios dokumentų registre. Kodėl valdovas atėmė iš Rūdninkų bažnyčios žemės sklypus, šaltinyje nenurodyta, apie tai galime tik spėlioti. Pateikti duomenys leidžia pastebėti, kad valdovas tam pačiam asmeniui (Sulimanui Rubajui) dovanodavo žemėvaldą ir vėl atimdavo ją, dovanodamas ją kam nors kitam (Rūdninkų bažnyčiai). Tokia buvo valdovo valia: niekas kitas negalėjo disponuoti pagal privilegiją skirtomis žemėmis.

1613 m. liepos 10 d. Zigmantas Vaza vėl grąžino Rūdninkų bažnyčiai 10 valakų žemės, kurios anksčiau buvo atimtos iš bažnyčios ir perduotos totoriui Sulimanui Rubajui. Taip pasielgta todėl, kad, kaip byloja tiesioginis rankraštinis šaltinis, vietoj atimtų žemės sklypų mainais bažnyčia nieko negavo, klebonas liko be išlaikymo, ir dėl to bažnyčioje nevyko Šv. Mišios. Privilegija, užrašyta Varšuvoje, valdovo vardu nepasirašyta, nes tai dokumento nuorašas, nurodytas tik raštininko Eustachijaus Valavičiaus (Ostafiej Wołowicz) vardas ir pavardė. Su originalu palygino Rojkevičius (Rojkewicz). Privilegija (Priedas Nr. 3) yra pilnai pateikta, jos vieno lapo tekstas užrašytas rusėnų kalba. Ši privilegija dar yra paminėta 1786 metų Rūdninkų bažnyčios dokumentų registre.

Jau Viduramžiais Katalikų Bažnyčia pavedė vyskupams teikti sakramentus ir mokyti žmones tikėjimo jų gimtąja kalba. 1215 m. Laterano IV bažnytinis susirinkimas įsakė vyskupams mokyti žmones „pagal papročių ir kalbų įvairovę“. 1373 m. liepos 11 d. popiežius Grigalius XI pareiškė: „kas gerai nesupranta vietos žmonių kalbos parapijoje ar pakankamai jos nemoka, jokiu būdu negali turėti tos parapijos“. Konstancos bažnytinis susirinkimas (1416-1418) pareikalavo atiduoti parapijų bažnyčias tiems, kurie moka liaudies gimtąją kalbą. Tridento bažnytinis susirinkimas 1563 m. reikalavo iš kunigų, teikiant sakramentus, vartoti gimtąją žmonių kalbą. 1501 m. vyskupas (V. Taboras) skundėsi valdovui, kad „klebonai nemoka lietuvių kalbos“. 1528 m. Vilniaus vyskupijos sinodo dekretas skelbė: „ten, kur lietuvių kalba yra gimtoji, reikia rūpintis, kad būtų šią kalbą mokantis vikaras, teiktų šventus sakramentus ir kitus religinius kanonus, gerai mokėtų skaityti ir skelbti“. Todėl Lietuvos valdovai, užrašydami bažnyčioms turtus, į fundacinius aktus įtraukdavo reikalavimą, kad tikybininkai sakytų pamokslus lietuvių kalba, kad klebonas ar kamendorius būtų lietuvis arba asmuo, mokąs lietuvių kalbą. Lietuvių kalbos veiksnys yra išskirtinis. Šis faktas stebimas 1614 m. vasario 17 d. Zigmanto Vazos privilegijoje, pagal kurį valdovas apdovanojo Rūdninkų bažnyčią ir kleboną Zienkowszczyzną ir Tarpupių (Międzyrzecza) žemės valdomis. Privilegijoje sakoma, kad žemės sklypą Zienkowszczyzna valdovas atėmė iš arabų kalbos vertėjo totoriaus Davydo Bachtyro (Dawid Bachtyr), o iš Jeronimo Žuko (Heronim Żuk) atėmė žemės sklypą, esantį karališkame Tarpupių (Międzyrzecza) kaime. Šias žemes valdovas dovanojo Rūdninkų bažnyčiai ir klebonui visam laikui. Ta pačia privilegija valdovas apmokestino visų kaimų, esančių Zienkowszczyzna ir Tarpupių (Międzyrzecza) žemėse, gyventojus. Jie kiekvienais metais turėjo mokėti po 3 lietuviškus grašius už kiekvieną žemės valaką. Geresniam Rūdninkų klebono išlaikymui valdovas apmokestino Rūdninkų smukles ir tiltą 60 lenkiškų auksinų kiekvienais metais. Aprūpindamas bažnyčią, valdovas iškėlė būtiną sąlygą, kad klebonas mokėtų lietuviškai (Priedas Nr. 4). Ši valdovo privilegija lotynų kalba užrašyta XVII a. Vilniaus kapitulos privilegijų registre. Norint įrodyti teisę valdyti privilegijoje paminėtas žemės valdas, 1743 metų liepos 23 dieną ši privilegija buvo nagrinėta LDK Vyriausiajame Dvasiniame Tribunole – Compositi Judicij. (Istoriografijoje galima rasti įvairius šio teismo pavadinimus: Dvasinis Tribunolas, Compositi judicii Tribunolas, Dvasinis Tribunolas Compositi Iudici, Mažasis ratas, Dvasinis ratas ir t.t..) Vyriausiasis Tribunolas, kaip aukščiausioji teismų institucija, buvo viena iš centrinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų, kuri funkcionavo visą jos gyvavimo laikotarpį ir turėjo didžiulę reikšmę to meto visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Vyriausiajame Tribunole buvo įsteigtas tam tikras skyrius dvasininkų byloms spręsti. Jo darbas buvo – spręsti ginčus, iškilusius tarp bajorų ir kunigų. Privilegijos nuorašas paminėtas 1745 metų balandžio 14 dienos Vilniaus vaivadijos Trakų pilies teismo bylų knygoje, 1786 m. spalio 17 dienos vizitacijos akte, Rūdninkų bažnyčios dokumentų sąraše.

Istoriografijoje apie šią Zigmanto Vazos privilegiją rašoma mažai, dažniausiai yra paminėta tik privilegijos suteikimo data. Kiti autoriai, norėdami pabrėžti šios privilegijos ypatumą, nurodo šios privilegijos sąlygą, kad bažnyčios klebonas turėtų mokėti lietuviškai. Įvairūs istoriniai šaltiniai dažnai mini lietuviškų vietovių kunigus, nemokančius lietuvių kalbos. Kunigų lietuvių kalbos nemokėjimas pabrėžiamas ir Vilniaus vyskupijos 1528 metų statute. Šiame statute yra sakoma, kad „vyskupijos parapijų bažnyčiose toje dalyje, kur lietuvių kalba yra vietinė ir taip pat gyventojams bendra formulė tų žodžių, kurie yra sakomi krikštijant, turi būti tariami ne lietuvių kalba, nes labai dažnai kunigas jos nemoka, bet lotynų kalba …“. Valdovo reikalavimas, kad Rūdninkų bažnyčios klebonas mokėtų lietuvių kalbą, nebuvo atsitiktinis. Karalius Zigmantas Vaza 1598-1627 m. teikė fundacines privilegijas valstybės dvarų bažnyčioms ir nurodė būtiną sąlygą klebonams ar jų vikarams mokėti lietuvių kalbą. Deja, vėlesnių valdovų fundaciniuose ar prezentaciniuose aktuose jau nepastebimas klebonui privalomas lietuvių kalbos mokėjimas.

Suteiktos Zigmanto Vazos privilegijos nurodo, kad žemės naudotoju ir savininku tapo Rūdninkų bažnyčia ir jos klebonas. Privilegijos stiprino Rūdninkų bažnyčios ūkinę ir finansinę galią. Pateikti dovanojimo aktai rodo, kad XVII a. Rūdninkų bažnyčios ūkinė ir ekonominė padėtis buvo pakankamai gera. Kiek iš viso XVII a. Lietuvos valdovai, didikai ar vyskupai suteikė Rūdninkų bažnyčiai privilegijų, konkrečių duomenų neturime. Tačiau turtus bažnyčioms Lietuvos valdovai užrašinėdavo ne tik bažnyčios steigimo metu, bet ir įvairiomis kitomis progomis. Nors fundacijų aktai, kaip svarbūs teisiniai dokumentai, buvo ypač saugomi, daromi jų nuorašai, tačiau daugelio jų nerasta.

Bažnyčios žemėvalda XVI – XVIII a.

Kiek XVI a. Rūdninkų bažnyčia turėjo žemėvaldos ploto, sunku pasakyti, nes trūksta žinių. Remiantis J. Ochmanskio nuomone, tai galėjo būti nedideli žemės sklypai. XVI a. Vilniaus vyskupystėje svarbiausią parapinių bažnyčių materialinį aprūpinimo pagrindą sudarė turimos bažnytinės žemėvaldos, prievolės bei duoklės mokesčiai. Parapinės bažnyčios valdomus dvarus gaudavo iš suteiktų privilegijų bei paaukojimų. Tačiau parapinėms bažnyčioms dovanotos privilegijos ir paaukojimai buvo teikiami nevienodai lygiai, todėl parapinės bažnyčios buvo skirtingai aprūpintos. Remiantis kitais duomenimis, galima teigti, kad jau XVI a. dvasininkijai buvo būdinga turtinė diferenciacija. Pagal turtinį aprūpinimą XVI a. parapines bažnyčias galima suskirstyti į penkias pagrindines grupes: 1) labai turtingos parapijos galėdavo valdyti daugiau kaip 100 dūmų; 2) turtingos parapijos valdydavo nuo 50 iki 100 dūmų; 3) vidutiniškai pasiturinčios parapijos valdydavo nuo 20 iki 50 dūmų; 4) neturtingos parapijos turėjo savo dispozicijoje nuo 11 iki 20 dūmų; 5) labai neturtingos parapijos galėjo valdyti mažiau kaip 10 dūmų. XVI a. viduryje Vilniaus vyskupystėje daugiausia buvo labai neturtingų parapijų, kurios vidutiniškai galėdavo valdyti 6 dūmus. O labai pasiturinčios parapijos turėjo savo dispozicijoje net po 246 dūmus.

Rankraštiniuose šaltiniuose apie XVIII a. Rūdninkų bažnyčiai suteiktas privilegijas pavyko rasti tik vieną dovanojimo aktą. Pagal šį aktą 1700 metais vasario 12 dieną kunigas Stanislovas Rožanovskis (Stanisław Rożanowski) padovanojo Rūdninkų bažnyčiai žemės sklypus. Dovanojimo akte sakoma, kad kunigas Stanislovas Rožanovskis (Stanisław Rożanowski) iš savo paveldėto turto dovanojo Rūdninkų bažnyčiai 0,5 valako žemės sklypą vadinamąją Pakalnę (Pokalnie) ir du rėžius, esančius Rūdninkų kaime. Dovanojimo aktas suteiktas visam laikui su pardavimo teise. Šio dovanojimo akto sutrumpinto nuorašo kopija yra paminėta 1786 metų Rūdninkų bažnyčios dokumentų registre, 1797 metų Rūdninkų bažnyčios inventoriaus fragmente ir 1786 m. spalio 17 dienos inventoriuje. Istoriografijoje apie suteiktas XVIII a. Rūdninkų bažnyčiai privilegijas nieko nebuvo rasta.

Bažnytinė beneficija buvo pagrindinis, bet ne vienintelis klebono pajamų šaltinis. Nuo parapijų atsiradimo pradžios dar XIV a. pabaigoje buvo įvesta dešimtinė klebonui nuo visų javų rūšių. Dešimtinę skyrė ne beneficijos, o visi dvaro ar dvarų, buvusių parapijos ribose, gyventojai. Apie dešimtinės mokėjimą Rūdninkų bažnyčiai liudija 1743 metų liepos 23 dienos pateiktas į LDK Vyriausiąjį Dvasinį Tribunolą – Compositi Judicij kvitas. Kvite nurodyta, kad 1682 metais gegužės 7 dieną Rūdninkų bažnyčios klebonas Karolis Vitkovskis (Karol Witkowski) gavo įsiskolinimus už 16 metų po 3 lietuviškius auksinius iš šių Rūdninkų seniūnijos ponų: Jono Chederovičiaus (Jan Chederowicz), Jono Laputos (Jan Łaputa) ir Mikalojaus Ganevičiaus (Mikołaj Ganewicz).

XVIII a. Rūdninkų bažnyčios žemėvaldos likimas. Respublikos seimas 1789 m. pirmą kartą valstybės istorijoje apmokestino žemvaldžių pajamas. Dvasininkai, kurių metinės pajamos iš žemės valdų ir piniginių kapitalų viršijo 2 tūkst. auksinų, buvo apmokestinti 20 %, o tie, kurių pajamos nesiekė 2 tūkst. auksinų – 10 % pajamų mokesčiu. Išlikę visų pavietų 1775 m. dūmų tarifai leidžia susidaryti vientisą ir išsamų vaizdą apie bažnytinės žemėvaldos dydį bei struktūrą XVIII a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje, t.y. sekuliarizacijos išvakarėse, kai ši žemėvalda buvo pasiekusi savo apogėjų. Respublikos likvidavimas šį procesą greičiau sulėtino negu paspartino. Carinė Rusijos valdžia sekuliarizaciją Vakarų gubernijose vykdė etapais. Jokių žinių, nurodančių, kokia žemės dalis XVIII a. (1772-1773 ir 1789-1796 metais) buvo sekuliarizuota Rūdninkų bažnyčioje, rankraštiniuose šaltiniuose ir istoriografijoje nebuvo rasta. Bet žinoma, kad bendrai, po pirmo sekuliarizacijos etapo Lietuvos dvasininkija iš viso neteko 5 tūkst. dūmų, 17 % visų savo valdų.

Bažnyčios žemėvaldai likus be klebono priežiūros, atsirado puiki galimybė ją pasisavinti. Kai Rūdninkų klebonas Valentinas Krečmeras (Walentini Kreczmer) 1775 metais išvyko iš Rūdninkų, nes dėl blogos bažnyčios būklės buvo neįmanoma laikyti mišių, Tarpupių (Międzyrzecza) seniūnas Dambrauskas leido savo baudžiauninkams įleisti į bažnyčios kleboniją laivavilkius. Laikui bėgant, apie 1782 metus, seniūnas Dambrauskas naudojosi šalia bažnyčios žemės sklypu, vadinamu Dvaru (Dworzyszcze), ir žemės lauku netoli Światnik kaimo. Už pelną, gaunamą už naudojimąsi tiltu, seniūnas Dambrauskas šešerius metus mokėjo kunigui Valentinui Krečmeriui po 120 auksinių. O Rūdiškių (Rudziszki), Pakalnės (Pokalnie) laukais Salaitės (Sałayte) ir Senatiltės (Sanatylte) žemės sklypais naudojosi tenykščiai Rūdninkų kaimo gyventojai. Dvaro (Dworzyszcze) lauke šalia Merkio upės nupjaunama 50 vežimų šieno, o lauke netoli Światnik kaimo sėjo 10 – 15 statinių rugių. Už naudojimąsi šia žeme jokio mokesčio kunigas Valentinas Krečmeras (Walentini Kreczmer) negaudavo. Dalį žemės sklypo Trakų vaivadijoje, vadinamoje Zienkowszczyzna, pagal sutartį kunigas Valentinas Krečmeris (Walentini Kreczmer) leido naudoti ponui Andžejui Založynskiui, kuris už tai mokėjo kunigui mokestį.
O vėliau, jau 1785 metais, už Zienkowszczyzna žemės sklypo nuomą mokėjo mokestį Tarpupių (Międzyrzecza) seniūnui Dambrauskiui, kuris šią žemę pasisavino. Dalį žemės sklypo Zienkowszczyzna – 5 valakus – pasisavino Senųjų Trakų kunigai bernardinai. Trečią dalį pasisavino Semeliškių seniūnijos valstiečiai.

XVIII a. Rūdninkų bažnyčios nuosavybėje buvo šios žemės valdos: Rūdninkuose – žemės sklypas šalia bažnyčios, vadinamas Dvaru (Dworzyszcze), Senuosiuose Trakuose – žemės laukas Zienkowczyzna ir Zenkiškių miškas, žemės laukas netoli Światnik kaimo, 0,5 valako žemės sklypas, vadinamoji Pokalnė (Pokalnie), Salaitės (Sałayte) ir Senatiltės (Sanatylte) laukai.

Rūdninkų parapijai XVIII a. priklausė šie kaimai: Rūdninkų kaimas (24 trobų), Maceliai (6 trobos), Bernardinų dvarelis, Rudnia, Mikašiūnai (6 trobos), Papiškės, totoriaus Rudzievičiaus (Rudziewicza) dvarelis, Totoriškių Merešlianai, Terešiškės (5 trobos), Jašiūnai (12 trobų), Čatyrki (4 trobos), Podworze (4 trobos), Dajnówka (18 trobų), Merkio karčema, Gudagiai.

Bažnytinių nuosavybių nagrinėjimas LDK Vyriausiajame Dvasiniame Tribunole Compositi Judicij. Po rusų ir švedų karinių puolimų Rūdninkų bažnyčia smarkiai nukentėjo ir ilgą laiką buvo be klebono. Šia situacija pasinaudojo tenykščiai žmonės ir dvaras – jie pasisavino bažnytinę nuosavybę, esančią Tarpupių (Międzyrzecza) vietovėje, o būtent: pievas, miškus, žemes, skirtas šienavimui. Mokesčiai iš karčemos ir tilto irgi buvo pasisavinti. Suteikta fundacija turėjo aprūpinti kleboną ir jo bažnyčios tarnus pastoviomis pajamomis. Fundatoriaus dovana buvo neliečiama. Bažnytiniai sinodai grasino ekskomunikos bausme už bažnytinių žemių grobimą ir smerkė tuos, kurie nesumoka nustatytų prievolių. Nuostatus rašė patys vyskupai arba jų pasiųsti bažnytinių žemių revizoriai. Vis dėlto bažnytinė beneficija nebuvo saugi. Ji buvo nuolat pažeidinėjama: ją savinosi valstybės žemės laikinieji valdytojai, kaimynai, „eretikai“, o klebono valdiniai neatlikdavo inventorinių prievolių.

Pirmas pabandęs atgauti iš ponų Konarskių (Konarskich) Rūdninkų bažnyčiai priklausančią nuosavybę buvo Antonijus Lesnevskis (Antoni Lesniewski), Vilniaus Švento Stepono bažnyčios ir Rūdninkų bažnyčios klebonas. Rūdninkų bažnyčios klebonas Antonijus Lesnevskis (Antoni Lesniewski) tvirtino, kad valdytojų ponų Konarskių (Konarskich) nurodymu baudžiauninkai išnešė iš bažnyčios likusias dar galutinai nesunaikintas medines sijas,
o klebonijoje leido vienam iš savo baudžiauninkų laikyti gyvulius, dėl to klebonijos pastatas visai sunyko. Bažnyčiai priklausantį mišką iškirto, Tarpupio (Międzyrzecza) malūno užtvarą pakėlė ir užtvindė bažnytines pievas. Įvedė Rūdninkų urėdijos baudžiauninkams didelius mokesčius. Teigta, kad dėl savo gobšumo ponai Konarskiai grąžinti pasisavintų beneficijų nenorėjo.

Vėliau kitas Rūdninkų bažnyčios klebonas Stefanas Turčinovičius-Sušickis (Stefan Turczynowicz Suszycki), Vilniaus Švento Stepono bažnyčios klebonas, reikalavo iš ponų Konarskių (Konarskich) grąžinti atimtas bažnytines beneficijas. Bet, nepavykus atgauti pagrobto turto, Stefanas Turčinovičius-Sušickis pradėjo ruoštis teismo bylai prieš Konarskius (Konarskich). 1743 m. liepos 23 dieną jis kreipėsi į LDK Vyriausiąjį Tribunolo teismą Compositi Judicyi, prašydamas įrašyti 1614 m. vasario 17 d. Zigmanto Vazos privilegiją į LDK Vyriausiojo Tribunolo Compositi Judicyi amžinumo reikalų knygas. O 1744 metų balandžio 3 dieną Stefanas Turčinovičius-Sušickis, norėdamas atgauti bažnytinę žemėvaldą, kreipėsi į Vilniaus miesto administraciją. Trečiasis Lietuvos Statutas nustatė pasaulietinių teismų kompetenciją, išvardytos bylos, dėl kurių dvasininkai turėjo kreiptis ir būti kviečiami į pasaulietinį teismą, taip pat reglamentavo dvasininkų ginčų su pasauliečiais nagrinėjimą pagal pasaulietinę teisę bažnytiniame teisme. (…) Bažnytiniai teismai patys turėjo vykdyti savo sprendimus ir nuosprendžius. Prireikus jie galėjo pavesti juos vykdyti Žemės ar pilies teismams, kurie privalėjo atlikti tokį pavedimą (TLS, III, 32). 1744 metų lapkričio 07 dieną ir 1745 metų balandžio 14 dieną Stefanas Turčinovičius-Sušickis kreipėsi į Trakų miesto administraciją. Neišspręsta byla buvo nagrinėta LDK Vyriausiajame Dvasiniame Tribunole Compositi Judicij 1745 metų balandžio 14 dieną, ir 1746 metų rugpjūčio 02 dieną. Bažnytiniai teismai patys turėjo vykdyti savo sprendimus ir nuosprendžius. Prireikus jie galėjo pavesti juos vykdyti Žemės ar pilies teismams, kurie privalėjo atlikti tokį pavedimą (TLS, III, 3). Žemės ar pilies teismo sprendimą ar nuosprendį buvo galima skųsti Dvasiniam tribunolui. Bylas dėl bažnytinių beneficijų grobimo sprendė dvasininkų konsistorijos teismas, pasaulietiniai pavietų teismai ir Lietuvos Tribunolas. Pagaliau bažnytinės žemėvaldos klausimas buvo išspręstas: Rūdninkų bažnyčios klebonas Stefanas Turčinovičius-Sušickis sugebėjo susigrąžinti užgrobtas nuosavybes.

XVI – XVIII a. Rūdninkų bažnyčios dvasininkija

XVI a. tiesioginių rankraštinių šaltinių, atskleidžiančių, kas buvo pirmasis Rūdninkų bažnyčios klebonas, kokia buvo katalikiškos Rūdninkų bažnyčios kasdieninė ir ūkinė veikla, nėra. Istoriografijoje apie tai irgi nėra jokių duomenų.

XVII a. šaltiniai atskleidžia informaciją apie Rūdninkų bažnyčios dvasininkiją. Nuo šio amžiaus tarnavusių kunigų sąrašas yra saugomas Rūdninkų bažnyčios archyve, kurį pavyko išplėsti atliekant rankraštinių šaltinių ir istoriografijos analizę. Nustatytos šių klebonų pavardės ir jų klebonavimo metai: Mikalojus Pusovičius (1674-06-04 d. jau tarnavo), Pranciškus Gžeicevskis (tarnavo 1674 – 1677 metais), Karolis Vitkovskis (1682 metais jau buvo Rūdninkų bažnyčios klebonas), Valentynovičius (tarnavimo metų nepavyko nustatyti), Jonas Sarbskis (klebonavimo metai tiksliai nenustatyti). (Kunigų, tarnavusių Rūdninkų bažnyčioje, sąrašas, Priedas Nr. 1).

Sunkiais metais, kai Respubliką puolė Rusijos ir Švedijos kariuomenės, Rūdninkų bažnyčios klebonams teko ginti ne tik savo gyvybę, bet ir bažnyčią, jos turtą, dokumentus. Rankraštiniai šaltiniai nurodo, kad kai švedų kariuomenė plėšė Rūdninkų bažnyčią, klebonas Jonas Sarbskis gelbėjo ne tik savo gyvybę, bet ir kai kuriuos bažnyčios bei klebonijos dokumentus.

XVIII a. klebonų, tarnavusių Rūdninkų bažnyčioje, sąrašas buvo papildytas tik vienu klebonu. Tai Antonijus Lesnevskis (Antoni Lesniewski), kuris pirmas pabandė atgauti iš ponų Konarskių (Konarskich) Rūdninkų bažnyčiai priklausančią nuosavybę. Kitas Rūdninkų bažnyčios klebonas Stefanas Turčinovičius-Sušickis pratęsė pradėtą Antonijaus Lesnevskio bažnyčios žemės grąžinimo procesą. Vykdydamas bažnytinių žemėvaldų grąžinimą, šis klebonas XVIII a. viduryje atėmė iš dvaro pasisavintą Dvaro (Dworzyszcze) žemės sklypą, kurio sienos prasideda nuo seno vieškelio, einančio pro Merkio upės tiltą ir baigiasi nauju vieškeliu, vedančiu iš Terešiškių (Taraszyszki) į Rūdninkus. Tas žemes valdė keturi savininkai. Dvaras irgi buvo paėmęs Salaitės (Sałayte) ir Senatiltės (Sanatylte) laukus bei žemės sklypą, vadinamą Bedugne (Bedugnie), esantį šalia Światnik kaimo.

Bažnyčios interjeras XVI – XVIII a.

Kaip atrodė pirmoji Rūdninkų bažnyčia, duomenų neturime. Matyt, tai galėjo būti nedidelė medinė bažnyčia, tradiciškai įsikūrusi kaimo viduryje. Medinės bažnyčios buvo statomos bažnytkaimiuose ir miesteliuose. Ir vienur, ir kitur jos būdavo statomos gyvenvietės centrinėje dalyje, kad išsiskirtų iš aplinkos. Sakralinės statybos taisyklės rekomendavo bažnyčią statyti aukštumoje, kad ji iš toli matytųsi ir vyrautų tarp aplinkinių pastatų. XVI a. bažnyčios buvo stačiakampės, su viena zakristija dešinėje pusėje. Ant jų stogų stūksojo po du bokštelius su kryžiais. Sakralinio pastato vidaus erdvę kirto sijos su krucifiksais. Bažnyčios dydį apskaičiuodavo taip, kad jame tilptų 2/3 parapijos žmonių.

Rūdninkų parapinės bažnyčios ankstyvasis interjeras. Remiantis
A. Jankevičienės nuomone, XVII a. pirmojoje pusėje ir toliau buvo statomos stačiakampės vienanavės bažnyčios su trisiene apside ir zakristija dešinėje pusėje. Dauguma jų nedidelės,
su 5 – 7 langais. Nuo XVII a. trečio dešimtmečio aptinkama kryžminio plano medinių sakralinių pastatų. Jie vienanaviai, su zakristija dešinėje pusėje. Ir stačiakampėse, ir kryžminėse bažnyčiose buvo prienavis, į kurį vedė trys arba du įėjimai. Beveik visų bažnyčių pagrindiniai fasadai tebebuvo bebokščiai, tik ant aukšto, malksnomis dengto stogo kraigo stūksojo maži bokšteliai. Sakraliniai pastatai su mažais bokšteliais ant stogo XVII a. pirmojoje pusėje buvo paplitę daugelyje Jungtinės Respublikos regionų. Bažnyčių viduje grindis grįsdavo plytomis arba išklodavo lentomis, o plokščiose lubose neretai palikdavo atviras sijas. Vidaus dekoras nebuvo sudėtingas: rupiai aptašytas sienas ir lubas išdažydavo keliomis spalvomis, o ypatingais atvejais papuošdavo tapyba. Paprastos interjero architektūros fone ryškiai išsiskyrė puošnūs liturginiai objektai: altoriai, sakykla ir kt.

Kai XVII amžiuje lietuviškas žemes puolė rusų ir švedų kariuomenės, daugelis bažnyčių smarkiai nukentėjo arba buvo visiškai sunaikintos. Norėdamas nustatyti bažnyčių ekonominę būklę, 1674 – 1677 metais Baltarusijos sufraganas arkidiakonas vyskupas Mikalojus Slupskis atliko Vilniaus diecezijos kanoninę vizitaciją. Rūdninkų bažnyčia irgi smarkiai nukentėjo nuo karo. Vienintelis šaltinis, kuriame tiksliau apibūdinta Rūdninkų bažnyčios ir klebonijos padėtis, tai arkidiakono vyskupo Mikalojaus Slupskio 1674 metų birželio 4 dienos kanoninės Rūdninkų vizitacijos aprašymas. Atlikęs vizitaciją, arkidiakonas vyskupas Mikalojus Slupskis taip apibūdino bažnyčios būklę: „ … po užpuolimo bažnyčia yra nesuremontuota, stoginė medinė, nesutvarkyta. Vikaras kunigas Mikolajus Pusovičius. Patarta sutvarkyti cyborium, parengti baptisterjum, geriau saugoti metrikines knygas, pasirūpinti, kad būtų įtraukta į ganytojišką Maciejevskio laišką, be to, per mėnesį įgyti leidimą klausyti išpažinčių. Klebonija neturtinga“. Po šių vizitacijos pastebėjimų galime daryti išvadą, kad 1674 metais Rūdninkų bažnyčia buvo labai apleista, apvogta, neveikianti. Rankraštiniuose šaltiniuose apie XVII a. bažnyčios interjerą ir eksterjerą duomenų nebuvo aptikta, todėl tenka remtis istoriografijos duomenimis.

XVII – XVIII a. bažnyčios nualinimo priežastys. Lietuvių ir lenkų istoriografijoje 1655 metų Rūdninkų bažnyčios likimas aprašomas įvairiai. Autoriai pateikia kelis variantus. Vienų autorių nuomone, 1655 metais, karo su švedais metu, Rūdninkų rūmai, bažnyčia ir visi dokumentai sudegė. Antri teigia, kad bažnyčia buvo sudeginta rusų antplūdžio metu. O kai kurie autoriai nurodo, kad bažnyčią sudegino rusų ar švedų kariuomenė. Dar kiti autoriai rašo, kad bažnyčia buvo tiesiog sudeginta. Taigi, istoriografija pateikia keturis bažnyčios nualinimo aiškinimus: 1) rusų kariuomenė; 2) švedų kariuomenė; 3) rusų ar švedų kariuomenė; 4) 1655 metais buvo sudeginta. Matome, kad autoriai naudojosi skirtingais šaltiniais arba tiksliai nenustatė, kokia kariuomenė, švedų ar rusų, sudegino bažnyčią.

Autoriai straipsnių, kuriuose vienaip ar kitaip užsimenama apie bažnyčios senesnę praeitį, stokodami istorijos šaltinių, dažnai remiasi netiesioginėmis žiniomis, prielaidomis. Tokia prielaida, matyt, pagrįsta nuomonė, jog 1655 metais Rūdninkų bažnyčia buvo sudeginta. XVII a. surinkti rankraštiniai šaltiniai apie Rūdninkų bažnyčios sudeginimo ar apiplėšimo faktą žinių nesuteikia. Ir tik XVIII a. rankraštiniuose šaltiniuose rašoma apie tai, kad bažnyčia nukentėjo karo metu, bet tiksliai nenurodyta, kad tai įvyko būtent 1655 metais. Netgi galėjo būti aprašomi Šiaurės karo metų (1700–1721 m.) įvykiai.

XVIII a. rankraštiniai šaltiniai irgi iškelia tris Rūdninkų bažnyčios likimo versijas:
1) švedų kariuomenė apiplėšė bažnyčią; 2) rusų kariuomenė sudegino bažnyčią; 3) švedų ir rusų kariuomenės plėšė ir degino bažnyčią. O būtent: 1741 metų Rūdninkų Bažnyčios inventoriuje paminėtos dvi versijos. Pagal pirmą versiją bažnyčią sudegino rusų kariuomenė. Pagal antrą versiją – švedų kariuomenė tiesiog nugriovė bažnyčią. Šaltinyje tiksli įvykio data nenurodyta. Pagal kitą rankraštiniuose šaltiniuose egzistuojančią versiją, Rūdninkų bažnyčią sudegino švedų kariuomenė. Apie tai rašoma 1745 metų balandžio 14 dienos Vilniaus gubernijos Trakų apylinkės teismo bylų knygoje. Nurodyta, kad bažnytinės žemės liko laisvos, kai švedai apiplėšė bažnyčią. Įvykio data irgi nenurodyta, bet paminėta, kad šiuose įvykiuose dalyvavo Jonas Sarbskis, Rūdninkų bažnyčios klebonas (klebono Jono Sarbskio tarnavimo metai tiksliai nenustatyti. Pagal surinktą rankraštinę medžiagą manoma, kad jis klebonavo Rūdninkuose 1680 arba 1690 metais). Šaltinyje paminėtas tik apiplėšimo, o ne sudeginimo faktas. Pagal trečią rankraštinių šaltinių versiją Rūdninkų bažnyčia buvo plėšiama ir deginama per pakartotinius švedų ir rusų kariuomenių puolimus. Pateikti istoriografijos ir rankraštinių šaltinių duomenys yra kontroversiški. Kategoriškai atmesti to fakto, jog 1655 metais Rūdninkų bažnyčią puolė ir švedų, ir rusų kariuomenė, negalima, nes, kaip jau minėta anksčiau, Rūdninkų bažnytkaimis yra apie 28 km. nuo sostinės, o 1655 m. didžiulė Rusijos kariuomenė užėmė dabartinę Baltarusijos teritoriją ir įsiveržė į Lietuvos rytinę dalį. Nesutikdama didesnio pasipriešinimo, caro kariuomenė, ypač Zolotarenkos kazokai, naikino kraštą ir palengva artėjo prie Vilniaus. Rugpjūčio 7 d. įvyko paskutinės kautynės prie pat Vilniaus, o kitą dieną Zolotarenka su Čerkaskiu įžengė į Vilnių. Lydos, Eišiškių, Šalčininkų apylinkėse siautėjo Chovanskio vadovaujami kazokai. Pasak S. Buchaveckio, 1655 m. jie sudegino Rūdninkus, medžioklės dvaro rūmus ir pastatus Rūdninkų girioje. Bet kol nėra tiesioginių rankraštinių šaltinių, patvirtinančių istoriografijos nuomonę apie 1655 metais Rūdninkų bažnyčios sudeginimo ar apiplėšimo faktą, būtų per anksti teigti, kad istoriografijos nurodyti faktai yra neginčijami.

Rūdninkų bažnyčios interjeras ir eksterjeras XVIII a. Rūdninkų bažnyčios
ir klebonijos padėtis šiame amžiuje buvo labai sunki, apie tai rašoma rankraštiniuose šaltiniuose,
o būtent: 1703 metų Rūdninkų bažnyčios inventoriaus fragmente nurodyta, kad bažnyčia dalinai yra sugriauta: stogo sijos kai kuriose vietose yra nugriautos. Stogas yra senas, iš jo mažai kas liko. Bažnyčios suolai prastos būklės. Bažnyčioje yra trys langai, kurie sudaužyti, du altoriai: didysis Staroświecki altorius su paveikslu, kabančiu ant sidabru dažytos sienos ir antras, šoninis mažas altorius, kukliai pagamintas. 1713 metų Rūdninkų bažnyčios inventoriaus fragmente nurodyta, kad klebonija yra visiškai apleista: be stogo ir langų. 1741 metais kovo 16 dienos Rūdninkų bažnyčios klebonas Antonijus Lesnevskis (Antoni Lesnewski), vykdydamas vyskupo Mykolo Jono Zenkavičiaus įsakymą, atliko bažnyčios inventorizaciją. Inventorius atskleidžia žinių ne tik apie Rūdninkų bažnyčią, bet ir apie kitus bažnyčiai priklausančius pastatus. Šaltinyje nurodyti kai kurie duomenys apie bažnyčios išvaizdą, o būtent, kad bažnyčia buvo medinė, stačiakampės formos. XVIII a. Rytų Lietuvos regionuose vyravo stačiakampės formos liaudiškos bažnyčios. Stačiakampių bažnyčių ilgis svyravo tarp 17 ir 35, plotis – 8,5-18 m. Dažniausiai ilgis daugiau negu dvigubai viršijo plotį. Sakralinių pastatų sienas skaidė 7-13 langų. Bažnyčių tūris buvo vientisas-salinis, užbaigtas trisieniu arba buvo sudarytas iš dviejų dalių. Dviejų dalių bažnyčias sudarė platesnė navų dalis ir siauresnė presbiterija su trisiene apside. Ne tik sakralinis pastatas, bet ir kiti ūkiniai pastatai buvo labai blogos būklės. Bažnyčios stogas, sijos, grindys, suolai buvo supuvę. Rūdninkų girininkas Sulčinovskis (Sułczynowski) kai kurias medines dalis restauravo, o bažnyčios stogą padengė malksnomis. Bažnyčios altorius buvo medinis, drožėjo darbo. Ant sienų bažnyčioje kabėjo trys paveikslai. Prasta teksto kokybė neleidžia išsamiai įskaityti paveikslų pavadinimų, suprantama tik, kad vienas iš trijų paveikslų buvo be rėmų, o kitas su rėmais ir tapytas ant lentų. Sakykla medinė, kukli, drožėjo darbo, nedažyta.

XVIII a. Rytų Lietuvos regionuose bažnyčių viduje buvo ypač išryškinti svarbiausi semantiniai ir meniniai akcentai. Sakralinis centras, kuriam pajungta visa vidaus architektūra,
į kurį nukreipta interjero erdvės vizualinė ašis, yra presbiterijoje, tai prie apsidės stovintis didysis altorius. Altorių dažydavo imituodami dirbtinį marmurą. Dekoro elementus paauksuodavo arba pasidabruodavo. Daug medinių liaudiškų bažnyčių altorių buvo pagaminta miestų amatininkų dirbtuvėse. 1772 m. Vilniaus vyskupijoje iš 426 parapinių bažnyčių medinių bažnyčių buvo 321, tai 75,35 % bendro bažnyčių skaičiaus, ir 102 mūrinės bažnyčios – tai 23,94 %.

Nėra pagrindo abejoti, kad XVIII a. pabaigoje Rūdninkų bažnyčia buvo prastos būklės, tai konstatuoja dar vienas rankraštinis šaltinis – 1786 metų sausio 27 dienos vikaro Tadeušo Vrublevskio laiškas, kuriame jis kviečia pas save Rūdninkų bažnyčios kleboną Valentiną Krečmerį (Walentini Kreczmer) pasiaiškinti apie blogą bažnyčios ekonominę būklę ir kitas pretenzijas.

1795 metų rugpjūčio 14 d. Rūdninkų bažnyčios klebono Valentino Krečmerio (Walentini Kreczmer) laiške Vilniaus dvasinės konsistorijos kanceliarijai rašoma, kad kunigas pasižada sumokėti 240 auksinių už varpus. Laiške nėra nurodyta, kiek tiksliai buvo varpų, jų dydis ar svoris. Tiesiog nurodyta, kad tai keletas varpų. Iš laiško konteksto galima daryti išvadą, kad jau 1795 metais Rūdninkų bažnyčioje buvo varpai. O jei buvo varpai, vadinasi, buvo ir varpinė. Šis XVIII a. rankraštinis šaltinis yra vienintelis, kuriame kalbama apie varpus, o apie varpinės išvaizdą apskritai niekur nekalbama. Tačiau iš XVIII a. dokumentų žinoma, kad tuo metu varpinės statytos ant mūrinių pamatų arba ant polių, sienos ręstos iš rąstų arba buvo karkasinės, apkaltos lentomis. Varpinių planai kvadratiniai ir aštuonkampiai; tūriai susidėjo iš 1 – 4 tarpsnių. Apie vargonus šaltiniuose nieko nepaminėta, gali būti, kad jų tada Rūdninkų bažnyčioje dar nebuvo.

Naujos bažnyčios ir klebonijos statymo priežastys. Apie 1768 metus vyskupas Točilovskis (Toczyłowski) iš Vilniaus vyskupo iždo skyrė Tarpupių (Międzyrzecza) seniūnui Dambrauskiui 300 talerių pastatyti Rūdninkuose naują bažnyčią. Seniūnas, paėmęs pinigus, bažnyčią statė septynerius metus (iki 1775 m.). Pagaliau bažnyčia buvo pastatyta, tik joje trūko langų, durų ir grindų. Seniau bažnytėles statė vietiniai meistrai, dažniausiai be architektų projektų. Deja, apie Rūdninkų bažnyčios statytojus duomenų nepavyko rasti. Naują, iki galo nebaigtą bažnyčią dėl blogos statybos stiprus viesulas nugriovė. O kol buvo statoma nauja bažnyčia, sena per gaisrą, vykusį 1775 metais, sudegė.

Kaip atrodė naujai statoma bažnyčia, kurią sugriovė viesulas, jokių užrašų nebuvo rasta. XVIII a. medinėse liaudiškose bažnyčiose tęstos ir nuosekliai plėtotos ankstesniais laikais susiklosčiusios statybos tradicijos. Bažnyčių pamatai dažniausiai sumūryti iš akmenų, rečiau – pastatyti ant tankiai sudėtų nesujungtų akmenų ar ąžuolinių stulpelių. Iš tašytų pušies rąstų suręstos sienos buvo sutvirtintos vertikaliomis sąvaržomis ir beveik visada išorėje apkaltos lentomis. Stogai uždengti malksnomis, o retkarčiais – čerpėmis. Bažnyčios viduje grindys buvo medinės ar grįstos plytomis. Lubos lygios ar su atviromis sijomis. Fasadų kompozicijoje svarbus buvo stogas. Ant stogo kraigo kilo lengvi ir grakštūs bokšteliai, suskirstyti į du – keturis tarpsnius. Bokštelių forma – kvadratinė, daugiakampė, apskrita. Didesnieji bokšteliai suskirstyti į du – keturis tarpsnius. Bokštelių viršų vainikavo vingrus, vėlyvajam barokui būdingas silueto šalmas, kurį užbaigė meniškai nukaltas geležinis kryžius. Tikėtina, kad taip galėjo atrodyti ir Rūdninkų bažnyčia XVIII a.

1786 m. spalio 17 dienos inventoriuje rašoma, kad šalia bažnyčios buvo kapinės
ir mūrinė baltos spalvos klebonija, aptverta paprasta tvora. Inventoriuje fiksuota, kad klebonija buvo visiškai sugriauta, nes prieš tai joje vietinis baudžiauninkas laikė gyvulius. Svirne – veršiukus, o prieglaudos name buvo avys. Kepykla irgi buvo šalia klebonijos ir kapinių. Du daržai: vienas daržas šalia klebonijos, netoli nuo kapinių, kitas už vieškelio. Kapinės kažkada buvo aptvertos. 1746 m. birželio 3 dienos Lydos apskrities dvarininko Andžejaus Jundzilo (Andrzej Jundził) rašytame laiške apytiksliai nurodyta klebonijos vieta. Šaltinyje aiškinama, kad Rūdninkų bažnyčios klebonas Jonas Sarbskis (Jan Sarbski) perkėlė bažnyčios kleboniją į kitą vietą. Nauja klebonija buvo pastatyta iš dešinės kelio pusės, vedančios į Vilniaus miestą, ir iš kairės Merkio upės pusės. Deja, šaltinyje nepaminėta, kada tiksliai klebonija buvo perkelta į kitą vietą, o kunigo Jono Sarbskio klebonavimo metų tiksliai nustatyti nepavyko, todėl galima manyti, kad tai ir buvo ta klebonija, kurioje vietinis baudžiauninkas laikė gyvulius. O kai 1767 metais bažnyčią perėmė klebonas Valentinas Krečmeris (Walentini Kreczmer), gyventi klebonijoje buvo neįmanoma dėl jos prastos būklės, todėl jam teko dvejus metus gyventi bažnyčiai priklausančioje smuklėje. Po aštuonerių klebonavimo metų, 1775 m., kunigas Krečmeris pastatė naują klebonijos namelį netoli Merkio upės ir ten apsigyveno.

1779 metais vyskupas Točilovskis (Toczyłowski) savo sprendimu Rūdninkų parapiją perkėlė į kunigų Bernardinų koplyčią už pusė mylios nuo Rūdninkų. (Dabar ši vietovė vadinasi Žagarinės kaimu). Tokiu būdu kunigų Bernardinų koplyčia tapo laikinąja Rūdninkų parapijiečių dvasine prieglauda, kol 1790 metais Helena Dambrauskienė (Helena Dąmbrowska), Tarpupių (Międzyrzecza) seniūnė, pastatė naują bažnyčią, kuri ir dabar yra Rūdninkuose. Tais pačiais 1790 metais Vilniaus Katedros vikaras Maciajus Šatynskis pašventino Rūdninkų bažnyčią Švenčiausios Trejybės vardu. Pagal sakralinių pastatų statybos reikalavimus naują bažnyčią buvo siūloma statyti anksčiau buvusios vietoje, o jos pagrindinį fasadą atgręžti į vakarus. Sakralinio pastato dydį apskaičiuodavo taip, kad jame tilptų 2/3 parapijos žmonių.

Katalikų Bažnyčia vykdė karitatyvinę veiklą per prieglaudas, skirtas nusenusiems, ligotiems, invalidams (akliems, raišiems), silpnapročiams ir kitiems, neturintiems pastovios gyvenamosios vietos ir pragyvenimo šaltinio, žmonėms. Pirmos žinios apie tai, kad XVIII a. Rūdninkų bažnyčia irgi vykdė karitatyvinę veiklą (tai reiškia, kad šalia bažnyčios buvo prieglaudos namas), užsimenama 1741 metų inventoriuje. Tačiau tiksli prieglaudos namo įsteigimo data šaltinyje nenurodyta.

Atlikus rankraštinių šaltinių tyrimą nustatyta, kad nuo XVIII a. pradžios Rūdninkų bažnyčia ilgą laiką buvo prastos būklės. Bandymas pastatyti naują bažnyčią buvo nesėkmingas, nes dėl blogos statybos stiprus viesulas ją nugriovė, o kol buvo statoma nauja bažnyčia, sena per 1775 metų gaisrą sudegė. Ir tik XVIII a. pabaigoje, t.y. 1790 metais, buvo pastatyta nauja bažnyčia, kuri išliko iki mūsų dienų. Iš XVIII a. rankraštinių šaltinių sužinome, kad šalia Rūdninkų bažnyčios buvo klebonija, svirnas, kepykla, prieglaudos namas. Bažnyčia jau turėjo varpus (jų kiekis nežinomas), buvo įrengti du altoriai.

Rūdninkų bažnyčia XIX – XX a.

Po trečio 1795 metais įvykusio ATR padalijimo, senoji Lietuvos valstybė nustojo egzistuoti. Nuo 1815 metų jau visa Lietuva priklausė carinės Rusijos imperijai. Caro valdžia iš pradžių sugriežtino bažnytinių beneficijų naudojimą, o paskui ir jas panaikino. 1800 m. gruodžio 11 d. Peterburgo valdžios spaudimu katalikų vyskupai Liudvikas Sestrencevičius, Jonas Benistevskis ir Juozapas Byčkovkis uždraudė dvasininkams be monarcho leidimo disponuoti beneficijomis. Carinė Rusijos valdžia sekuliarizaciją Vakarų gubernijose vykdė etapais: 1772-1773, 1789-1796, 1803, 1832 ir 1841-1843 m. Lietuvoje bažnytinės žemėvaldos sekuliarizavimas prasidėjo XVIII a. paskutiniame trečdalyje. Respublikos likvidavimas šį procesą greičiau sulėtino negu paspartino. Po pirmo sekuliarizacijos etapo Lietuvos dvasininkija iš viso neteko 5 tūkst. dūmų, 17 % visų savo valdų, po antro etapo Vilniaus vyskupijos žemėvalda sumažėjo daugiau kaip 0,9 tūkst. dūmų. Trečias sekuliarizavimo etapas įvyko po Respublikos likvidavimo. Katalikų bažnyčia neteko privilegijų, o pati katalikybė tapo antraeile religija Rusijos stačiatikių imperijoje. Po ketvirto sekuliarizavimo etapo Lietuvos dvasininkija neteko 60 %, t.y. didesnių savo valdų, o po penkto sekuliarizavimo etapo buvo visiškai likviduota bažnytinė žemėvalda. Parapinėms bažnyčioms buvo palikta žemės po 33 dešimtines.

1841 m. gruodžio 25 dienos įsake senatui dėl perdavimo valstybinių turtų ministerijos žiniai ir valdymui Vakarų gubernijų tikybininkijos dvarų, kuriuose yra valstiečių, sakoma: „Įsakome: 1) Visų Vakarų gubernijų kitatikių tikybininkijos nekilnojamuosius su valstiečiais turtus perduoti valstybinių turtų ministerijos žiniai ir valdymui, išskyrus tuos dvarus, kuriuose betarpiškai valdo parapijų tikybininkai, nepriklausantieji aukštesnei hierarchijai ar dabartinių katedrų ir į jas panašių įstaigų sudėčiai. 2) Parengti vyskupijų valdyboms, katedroms ir vienuoliams etatus su nustatytais juose atlyginimais, atitinkančiais vietos ir asmens reikalavimus ir pritaikytus kiekvieno rangui bei laipsniui ir pateikti juos mums tvirtinti.“

Bažnyčios ekonominė situacija. Nuo 1842 metų carinė valdžia panaikino bažnytinę žemėvaldą ir mokėjo kunigams algas. Bažnyčios pagal parapijiečių skaičių buvo suskirstytos klasėmis. I klasės parapijų klebonams buvo nustatyta 600, II klasės – 500, III – klasės – 400, IV klasės – 275 ir V klasės 230 rublių metinė alga. Rūdninkų bažnyčia buvo prilyginta penktos klasės kategorijai. Pagal 1842 metų sausio 21 dienos statistinę ataskaitą sužinojome, kad Rūdninkų bažnyčioje tarnavo tik vienas klebonas, o iš kapitalo ir kitų šaltinių gaudavo 160 rublių.

1843 m. gruodžio 15 dieną Rusijos vyriausybė išleido dar vieną įsaką dėl klebonų turtų sekuliarizacijos. Šiuo įsaku nustatyta, kad nekilnojami apgyventieji turtai, esą kitatikių (t.y., nestačiatikių) parapinės dvasininkijos valdyme, turi būti perduoti į valstybės turtų ministerijos valdymą. Kadangi atskirų parapijų bažnyčių žemės valdos nebuvo vienodo dydžio, tai ir valdžios žinios iš parapinių bažnyčių perimtų žemės plotų buvo nevienodos. Dydį žemės, perimtos valdžios žinion iš vidutinės parapinės bažnyčios, sudarydavo, paprastai, keli šimtai dešimtinių, o žemės plotai, perimti iš parapinės bažnyčios, priklausančios prie didesniųjų, turėdavo tūkstančius dešimtinių. Kadangi Rūdninkų bažnyčios materialinė padėtis nebuvo labai aukšto lygio, ji buvo priskiriama prie neturtingų bažnyčių. 1828 metų kovo 17 dienos kapitulos nutarimu iš Vilniaus vyskupijos iždo į banką buvo įnešta 23,500 sidabrinių rublių arba 88,125 asignacijomis mokesčių suma, skirta paremti neturtingoms bažnyčioms. Kapitula, apskaičiavusi reikiamą sumą neturtingai bažnyčiai paremti, skyrė Rūdninkų bažnyčiai po 50 rublių per metus.

Kad Rūdninkų bažnyčia turėjo materialinių pretenzijų Jašiūnų dvaro savininkams Radviloms, liudija 1803 metų spalio 15 dienos Rūdninkų bažnyčios klebono Nikolajus Ilgelevičius įgaliojimas, išduotas advokatui Mykolui Grabovskiui, kuriame įgaliojama atstovauti kleboną Vilniaus pavieto žemės teisme su Jašiūnų dvaro savininkais Radvilomis dėl mokesčių, užrašytų Merkinės klebonui. Byla nagrinėta Vilniaus pavieto žemės teisme, tačiau šaltinis neatskleidžia visų šios bylos priežasčių ir pasekmių, palieka mums tik spėliojimus.

XIX a. Rūdninkų bažnyčios žemėvalda. Kaip atsispindėjo Rūdninkų bažnyčios beneficijose carinės Rusijos valdžios sekuliarizacijos etapai iki XIX a. vidurio, nei istoriografijoje, nei šaltiniuose jokios informacijos nebuvo rasta. Apie bažnytinę žemėvaldą tiksliai nurodyta 1850 metų rugpjūčio 25 dienos Valstybinio inventoriaus komisijoje atliktame žemės matavime. Pagal paruoštą planą Romos katalikų Rūdninkų parapinei bažnyčiai buvo skirtos 33 žemės dešimtinės. Iš jų 6,75 dešimtinės sodybinės žemės, 15,74 dešimtinės prastos kokybės ariamosios žemės ir 10,51 dešimtinės žemės skirtos šienavimui. Plane aiškiai nubraižytos skirto žemės sklypo ribos, net pavaizduota, kad ties bažnytine žeme teka Merkio upė.

1846 m. Vilniaus valstybinai turto rūmai liepė pasienio departamentui tiksliai apibrėžti Rūdninkų kunigų Bernardinų žemės ribas. Plano braižymų nėra, pateiktas tik tikslus žodinis ribų aprašymas, todėl Rūdninkų bažnyčios žemėvalda liko neaiški, nes šaltinyje dėmesys skirtas Vilniaus kunigų Bernardinų žemėvaldai, kurie nuo 1838 metų turėjo Rūdninkuose beneficijas.

1863 metais Vilniaus liustracinė komisija paruošė Vilniaus gubernijos Tarpupių valsčių Rūdninkų miestelio planą. Į bendrą Rūdninkų miestelio planą bažnyčios žemėvalda neįtraukta. Planas nubraižytas spalvotais dažais, o toje vietoje, kur yra bažnyčios žemėvalda, palikta balta dėmė ir yra užrašas: „Romos katalikų Rūdninkų parapinės bažnyčios žemėvalda“. Tačiau iš pirmo žvilgsnio matosi, kad didelių skirtumų 1850 ir 1863 metų planuose nėra.

Trakų dekanas 1876 metų sausio 16 dieną pateikė Vilniaus Romos katalikų dvasinei konsistorijai raportą, kuriuo pranešė, kad Rūdninkų parapinėje bažnyčioje yra trys žemėvaldos plotų planai: 1850, 1852 ir 1866 metų. Bet nė vienas iš jų neturi teritorinių ribų aprašymų, o 1866 metų planas neatitinka tikrovės. Tokia planų problema egzistuoja daugelyje Trakų dekanato bažnyčių. Kodėl taip įvyko, neaišku. Gal dėl to, kad apygardos liustracija netiksliai pateikė bažnytinės žemėvaldos sklypus arba dėl labai nutolusių sklypų (ypač skurdūs žemės sklypai) keitimo. Bet vis dėlto bažnyčios neturėjo tikslių valdomos žemės planų, todėl kilo daug nesklandumų. Visi Trakų dekanato dvasininkai buvo nepatenkinti dėl tokios padėties. Norint užtikrinti bažnytinės žemėvaldos ribas, reikėjo sudaryti naujus planus su tikslių ribų aprašymais. Dėl to 1877 metais Vilniaus Romos katalikų dvasinė konsistorija nutarė prašyti Vilniaus gubernatoriškąją valstybinio turto valdybą visiems Trakų dekanato bažnytinėms žemės sklypams, esantiems Trakų apskrityje, atlikti tikslias žemės sklypų kopijas. Šių darbų prižiūrėtojas buvo Trakų dekanas. Todėl galima daryti išvadą, kad XIX a. Rūdninkų bažnyčios žemėvalda smarkiai nesikeitė. Savo dispozicijoje bažnyčia turėjo 33 dešimtines žemės.

Bažnyčios finansinė ir ūkinė padėtis XX a. Vilniaus vaivadijos Trakų pavieto Rūdninkų Romos katalikų parapinės bažnyčios klebonas XX a. pradžioje iš Iždo gaudavo apie 230 rublių per metus, taip nurodyta 1901 metų ir 1902 metų bažnyčios aprašuose. Nors bažnyčia savo dispozicijoje turėjo 33 dešimtines, tačiau faktiškai naudojamos buvo tik 32 dešimtinės: iš jų ariamos – 12 dešimtinių ir 464 sieksniai, skirtos šienavimui – 9 dešimtinės 414 sieksnių, iškirstų laukų – 4 dešimtinės 920 sieksnių, nepatogios žemės – 4 dešimtinės. Už atiduotus vienerių metų nuomai žemės sklypus bažnyčia gaudavo 400 rublių. Dar papildomų lėšų, 3 rublius per metus, bažnyčia gaudavo už parapinio namo nuomą valstiečiui Kviatkovskiui.

Iš 1909 metų rugsėjo 19 dienos Rūdninkų klebono Antonijaus Audyckio pateikto raporto Vilniaus Romos katalikų dvasinei konsistorijai suprantama, kad Rūdninkų bažnyčia turi 33 dešimtinių žemės sklypą, iš jų: sodybos – 75 %, ariamos prastos – 15 %, skirtos šienauti – 10 %. Už šių sklypų nuomą bažnyčia gauna 150 rublių per metus. O 1911 metų Rūdninkų bažnyčios valdose buvo 29 dešimtinės iš abiejų Merkio upės pusių. Ariamos – 12, skirtos šienavimui – 9, prastos žemės – 4 dešimtinės. Kaip konstatuoja šaltiniai, Rūdninkų bažnytinės žemėvaldos sklypų dydis nebuvo pastoviai vienodas. Taip galėjo būti dėl to, kad klebonai ataskaitoje nenurodydavo nenaudotų žemės sklypų ypač dėl to, kad bažnytinės žemėvaldos planas buvo likęs tik nuo 1850 metų. Ir tik 1928 metais buvo paruoštas Vilniaus vaivadijos Vilniaus Trakų pavieto Romos katalikų parapinės bažnyčios sklypo planas. Matavimus atliko inžinierius Česlovas Jankovskis. Pagal paruoštą planą Rūdninkų bažnyčios žemės buvo tokios: kiemas – 1 ha 4528 m², laukai – 10 ha 5148 m², laukų, apsodintų mišku – 3 ha 3426 m², daržai – 4 ha 400 m², laukai – 14 ha 3284 m², vaisiniai sodai – 2280 m², Merkio upės – 1 ha 1250 m² užimama žemė. Bendas bažnyčios žemės plotas – 35 ha 316 m².

1929 metų gegužės 13 dieną inventoriuje nurodytas toks bažnytinių beneficijų plotas: sodas ir bažnytiniai pastatai – 3 dešimtinės 1040 sieksnių; ariamos žemės – 12 dešimtinių 464 sieksniai, skirtos šienavimui – 9 dešimtinės 414 sieksnių, šalia miško – 4 dešimtinės 600 sieksnių, bažnyčios pastatas užima – 600 sieksnių, prie Merkio upės – 1 dešimtinė 1450 sieksnių, ganymui skirta – 320 sieksnių, kita – 1620 sieksnių. Matavimai atlikti ne metrais, o sieksniais.

Nors bendras plotas nesikeičia, tačiau kai kurių žemės sklypų plotas pasikeitė. Tai atskleidžia 1931 metų birželio 22 dienos Rūdninkų bažnyčios inventorius: bendras bažnytinės žemėvaldos kiekis yra 35 ha ir 316 m², iš jų kiemo – 1 ha 4528 m², laukų – 10 ha 5148 m², apsodintų mišku – 3 ha 3426 m², ariamos žemės – 14 ha 3284 m², vaisinių sodų – 2280 m², nenaudotos žemės – 4 ha 400 m², žemės šalia Merkio upės – 1 ha 1250 m². Žemė smėlinė, vidutinio vertingumo. Jau atsirado nenaudotos žemės plotai.

Bažnytinės žemėvaldos nuomos kontraktai. Kad vienerių metų bažnytinių žemių nuoma yra neefektyvi, rodo 1908 metais vasario 7 dieną Rūdninkų bažnyčios klebono Antonijaus Audyckio raportas į Vilniaus Romos katalikų dvasinę konsistoriją. Klebonas nurodė, kad dėl didelės kainos už darbininkų darbą klebonas negali pats vesti ūkinės veiklos, todėl prašo konsistorijos leidimo atiduoti sklypus trejų metų nuomai. 1908 metais vasario 18 dieną konsistorija nutarė leisti klebonui atiduoti sklypus nuomai ir paruoši nuomos kontraktą. Žyminės rinkliavos mokestis – 1 rublis 25 kapeikos. O 1909 metais, sausio mėnesį jau atsirado valstietis, norintis nuomoti žemę trejiems metams. Ir 1909 metais sausio 25 dieną Rūdninkų bažnyčios klebonas Antonijus Audyckis pateikė konsistorijai sudarytą trejų metų žemės sklypų nuomos sutartį tarp bažnyčios klebono Antojinaus Audyskio ir Šalčininkų valsčiaus valstiečio Michailo Šostako. Už sudarytą sutartį planuota sumokėti 1 rublį 25 kapeikas žyminės rinkliavos mokesčio. Kartu su raportu klebonas prideda konsistorijai 18 punktų sutartį. Sutarties sąlygų konsistorija nepatvirtino ir liepė perdaryti sutartį, kurioje konkrečiau būtų nurodytos nuomos sąlygos. Perdarytą nuomos sutartį pateikti konsistorijos tvirtinimui.

Nors klebonai be gubernatoriaus, vyskupo ir kurijos leidimo negalėjo savarankiškai spręsti ne tik finansinių reikalų, bet ir kitos bažnytinės veiklos reikalavo aukštesnės dvasinės vadovybės raštiško sutikimo, buvo atvejų, kai klebonai savivaliavo. Pavyzdžiui, 1874 metais Rūdninkų bažnyčios klebonas Eustafijus Elenevskis, vykdydamas savo pareigas pastebėjo, kad buvęs Rūdninkų bažnyčios klebonas Liudvikas Stopinskis, neturėdamas nei konsistorijos leidimo, nei sudaryto nuomos kontrakto, leido valstiečiui Kviatkovskiui 1873 metais Rūdninkų bažnyčios klebonijos žemėje pastatyti gyvenamąjį namą. Namas ir kiemas turėjo 36 kvadratinius sieksnius. 1877 metais Vilniaus dvasinė konsistorija liepė Trakų dekanui paruošti nuomos dokumentus, planą ir sutartį ir skyrė valstiečiui Vikentijui Kviatkovskiui už bažnytinės žemės nuomą sumokėti po 3 rublius už 12 metų laikotarpį. 1877 metų kovo 2 dieną Trakų apskrities Rūdninkų Romos katalikų parapinės bažnyčios klebonas Eustafijus Ivanovičius Elenevskis ir Rūdninkų bendrijos Tarpupių valsčiaus valstietis Vikentijus Michailovičius Kviatkovskis sudarė savanorišką neišardomą sutartį. Pagal sutartį nuo 1877 metų balandžio 23 dienos iki 1889 metų balandžio 23 dienos valstiečiui Kviatkovskiui leista naudotis 12 metų 36 kvadratinius sieksnių žemės sklypu ir jame esamu namu. Pagrindinės sutarties sąlygos: nuomininkas valstietis Vikentijus Kviatkovskis įsipareigoja: 1) už žemės sklypo nuomą mokėti Rūdninkų bažnyčios klebonijai kiekvienais metais balandžio 1 dieną po 3 sidabrinius rublius; 2) nuomininkui neleidžiama prekiauti alkoholiniais ir kitais gėrimais bei savavališkai paskirti šio žemės sklypo ir namo kam nors kitam be raštiško klebono ir konsistorijos sutikimo; 3) nuomininkas neturi teisės šio namo panaudoti kaip užstato, atiduoti nuomai kitam asmeniui; 4) nuomininkui neleidžiama nuomojamame sklype statyti kokių nors pastatų; 5) nuomininkas įsipareigoja elgtis atsargiai su ugnimi ir savo gyvuliais nedaryti klebonijai nuostolių; 6) pasibaigus sutarties terminui, nuomininkas turi pašalinti iš šio sklypo namą ir sutvarkyti vietą arba klebonas, gavęs konsistorijos patvirtinimą, gali vėl leisti nuomoti šį sklypą ir pratęsti sutarties terminą; 7) jeigu nuomininkas Kviatkovskis pažeis sutarties sąlygas, tai sutartis bus nutraukta, ir nuomininkas turės pasišalinti iš anksčiau minėto žemės sklypo ir namo; 8) su šios sutarties sąlygomis nuomininkas ir nuomotojas susipažinę ir turėtų jų laikytis. Nuomininkas ir nuomotojas sutartį pasirašė, o konsistorija sutartį patvirtinto. Remdamasi Jo didenybės imperatoriaus įsaku, Vilniaus Romos katalikų dvasinė konsistorija 1877 metų spalio 11 dieną patvirtino nuomos sutartį, paruoštą tarp Rūdninkų bažnyčios ir valstiečio Vikentijaus Michailovičiaus Kviatkovskio.

1892 metų balandžio 2 dieną Rūdninkų bažnyčios klebonas kunigas Janas Malyševičius ir Rūdninkų bendrijos Tarpupių valsčiaus valstietis Osipas Vikentjevičius Kviatkovskis (greičiausia valstiečio Vikentijaus Kviatkovskio sūnus) sudarė nuomos sutartį. Nuomos sutarties galiojimo terminas – nuo 1892 metų balandžio 23 dienos iki 1904 metų balandžio 23 dienos. Pagal šią sutartį valstietis Osipas Kviatkovskis nuomoja 36 kvadratinių sieksnių žemės sklypą ir jame esantį namą. Sutarties sąlygos: 1) nuomininkas už dvylika nuomos metų įsipareigoja kiekvienais metais balandžio 1 dieną mokėti Rūdninkų bažnyčios klebonui po 3 sidabrinius rublius; 2) nuomininkui neleidžiama prekiauti alkoholiniais ir kitais gėrimais bei savavališkai paskirti šį žemės sklypą ir namą kam nors kitam be raštiško klebono ir konsistorijos sutikimo; 3) nuomininkas neturi teisės šio namo panaudoti kaip užstatą, atiduoti nuomai kitam asmeniui; 4) nuomininkui neleidžiama nuomojamame sklype statyti kokių nors pastatų; 5) nuomininkas įsipareigoja elgtis atsargiai su ugnimi ir savo gyvuliais nedaryti klebonijai nuostolių; 6) pasibaigus sutarties terminui, nuomininkas privalėjo pašalinti iš šio sklypo namą ir sutvarkyti vietą, arba klebonas, gavęs konsistorijos patvirtinimą, gali vėl leisti nuomoti šį sklypą ir pratęsti sutarties terminą; 7) jeigu nuomininkas Kviatkovskis pažeis sutarties sąlygas, tai sutartis bus nutraukta, ir nuomininkas turės pasišalinti iš anksčiau minėto žemės sklypo ir namo; 8) su šiomis sutarties sąlygomis nuomininkas ir nuomotojas susipažinę ir turėtų jų laikytis. Nuomininkas ir nuomotojas sutartį pasirašė, o konsistorija patvirtinto.

Rūdninkų bažnyčios interjeras ir eksterjeras XIX a. Pirmas žinias apie Rūdninkų bažnyčios išorės išvaizdos aprašymus pateikia 1806 metų kovo 8 dienos inventoriaus fragmentas, kuriame rašoma, kad Rūdninkų Šv. Trejybės bažnyčia buvo pastatyta 1790 metais. Bažnyčia su vienu bokštu, padengta storlente, dvejomis įėjimo durimis. Pirmos įėjimo durys yra dailaus darbo, kabančios ant vyrių, apkaltos geležiniais kabliukais ir su dviem rankenom. Įėjimas yra nuo kapinių vartų pusės. Tose duryse varteliai su geležiniais vyriais. Tų durų raktas yra vidinis geležinis. Pro kitas įėjimo duris patenkame į zakristiją. Šios durys yra mažesnės, apkaltos geležiniais kabliukais, kabo ant vyrių su didele vidine spyna ir su geležine rankena. Durys su vidine spyna. Dvi zakristijos: viena iš dešinės pusės nuo didžiojo altoriaus, kita iš kairės pusės. Dešininėje zakristijoje yra didelis langas, apkaltas aliuminiu.

Nors bažnyčia ir jo ūkis atrodė apleisti, tačiau nuo 1844 iki 1846 metų buvo pastebimas pagerėjimas. Ataskaitoje apie Rūdninkų bažnyčios nuosavybės keitimus bažnyčios klebonas Juzefas Staigevičius nurodė, kad per 1844-1846 metų laikotarpį bažnyčios parapijoje atsirado vienas 10 ½ pūdų svorio didelis varpas, vargonai, vienas raudonas arnotas cum reguisitis (su lazda), vienas violetinis arnotas cum reguisitis (su lazda), viena drobinė Alba, viena kartūninė kamža. Ūkyje sumažėjo: vienu senu tvartu, dviem fundacinėm karvėm. 1847 metų Rūdninkų bažnyčios klebono Juzefo Staigevičiaus nuosavybės ataskaitoje apie įvykusius bažnyčioje materialinius pakeitimus nurodyta, kad parapijoje pastatyta pirtis iš apvalios medienos 9 ½ aršinų ilgio ir 7 aršinų ½ pločio, stogas dengtas skiedromis. Durys kuklaus darbo. 1848 metų Rūdninkų bažnyčioje materialinės nuosavybės ataskaitoje nurodyta, kad bažnyčioje buvo nauji perdaryti vargonai, naujas gyvenamasis namas, kurio akmeniniai pamatai yra dviejų sluoksnių, pastatyta nauja ledainė 9 aršinų ilgio ir 8 pločio iš apvalios medienos. Stogas iš pušies. Durys staliaus darbo su kabliukais ir vyriais, vidine spyna. Ratinė, arklidė ir du tvarteliai (kiaulidė) po vienu šiaudiniu stogu. Pastato bendras ilgis 13 aršinų ir 5 aršinų pločio.

1849 metų gruodžio 7 dieną Vilniaus vyskupystės Vilniaus gubernijos Trakų pavieto Rūdninkų parapinės bažnyčios statistinėje ataskaitoje nurodoma, kad bažnyčioje buvo trys varpai. Pirmo varpo svoris buvo 16 pūdų, nuo 1845 metų nenaudojamas, nes buvo plyšęs ir nuskilęs. Vyskupystės valdžios įsaku buvo atvežtas į Rūdninkų bažnyčią iš likviduotos Trakuose kunigų Bernardinų bažnyčios. Ant varpo lotynų kalba užrašyta: „Me Fecil J.I. Wehner. Vilna Anno 1803“. Antro varpo svoris 4 pūdai. Ant jo lenkų kalba užrašyta: „ze składki Pobożnego ludu w roku 1796“ (1796 metų už pamaldžių žmonių aukų). Trečio varpo svoris – 1 ½ pūdo, ant jo lenkų kalba užrašyta „Tomasz Juszkiewicz w roku 1813“ (Tomaš Juškevič 1813 metai) (o apie anksčiau minėtą varpą, kurio svoris 10 ½ pūdų 1849 metų bažnyčios kronikoje nebuvo paminėta. Matyt, jo jau nebuvo). Duomenis pateikė Rūdninkų bažnyčios klebonas Juzefas Staigevičius. Manoma, kad tais pačiais 1845 metais į Rūdninkų bažnyčią buvo atvežtas ir altorius. Iš pateikto 1853 metų balandžio 4 dieną Trakų dekano raporto į Vilniaus Romos katalikų dvasinę konsistoriją suprantama, kad vasario 16 dieną Rūdninkų bažnyčioje buvo baigtas naujo prieglaudos namo remontas. Remontui buvo panaudota 316,98 sidabrinių rublių. Tais metais Rūdninkų bažnyčioje klebonavo kunigas Bonifacijus Pisanka. Taigi galime teigti, kad nuo XIX a. vidurio Rūdninkų bažnyčios materialinė padėtis pagerėjo.

1. Vaišvilaitės nuomone 1884 m. Rūdninkų bažnyčioje galėjo kabėti XVI – XVII a. ant lentų tapytas paveikslas, vaizduojąs šventąją šeimą su šv. Ona ir šv. Joachimu. Nuo kurių metų šis paveikslas buvo bažnyčioje, tiksliai nustatyti nepavyko, bet galima manyti, kad tai galėjo būti vienas iš trijų paveikslų, kurie paminėti 1741 m. kovo 16 dienos Rūdninkų bažnyčios inventoriuje.

Lietuvoje labiausiai plito dviejų ar keturių vienos formos tūrių į viršų laiptiškai siaurėjančios varpinės, kvadratinės ir aštuonkampės, įvairios konstrukcijos. Kiek mažiau paplitusios laiptuotosios trijų tarpsnių varpinės sudarytos iš skirtingo aukščio ir pločio prizminių tūrių, sujungtų stoginukais. Aukščiausias varpinės tarpsnis, paprastai, būna apačioje, žemiausiai – viduryje arba viršuje. Dauguma tritarpsnių varpinių, kaip ir dvitarpsnės, paprastos, be puošybos, bet kai kurios praturtintos stilių elementais. 1894 metais Rūdninkų varpinė buvo remontuota: apkaltas malksnomis padengtas stogas. 1895 metais bažnyčioje buvo įrengtas nauji vargonai.

1897 metų lapkričio 12 dienos Rūdninkų Romos katalikų parapinės bažnyčios nepilname inventoriuje geriausiai atsispindi bažnyčios būklė XIX a. pabaigoje. Inventoriuje nurodyta, kad 1790 metais Tarpupių (Międzyrzecza) seniūnė Helena Dambrauskienė iš naujo atstatė Rūdninkų bažnyčią. Vilniaus Katedros vikaras Maciejus Šatinskis ją pašventino. Bažnyčiai buvo suteiktas Šv. Trejybės bažnyčios pavadinimas. Bažnyčios matmenys: ilgis – 10 sieksnių, plotis – 6 sieksniai, aukštis – 3 sieksniai. Bažnyčia stačiakampės pailgintos formos, jos stogas bokštinis. Virš frontinių durų didelis kryžius, papuoštas paauksintais kryžių spinduliais ir alaviniu paauksintu rutuliu. Antras, mažesnis geležinis kryžius, yra virš didžiojo altoriaus. Iš abiejų didžiojo altoriaus pusių yra dvi zakristijos. Mažosios ilgis nuo bažnytinės sienos 1 ½ sieksnio, o plotis – 1 sieksnis. Bažnyčios stogas dengtas malksnomis. Iš frontono pusės bažnyčios galerija 1 aršino pločio ir paremta dviem paprastais mediniais stulpais. Bažnyčioje yra 5 durys. Pirmosios dvivėrės durys, pakabintos ant vyrių ir apkaltos geležiniais kabliukais, veda į bažnyčią. Durys turi užrakinamą spyną, o iš bažnyčios vidaus durys užrakinamos užšovu. Antrosios durys iš dešinės pusės veda į zakristiją iš kiemo pusės. Jos vienvėrės, pakabintos ant vyrių ir apkaltos geležiniais kabliukais, veda į zakristiją. Šios durys turi vidinę spyną, užrakinamą raktu. Trečiosios durys veda iš zakristijos į bažnyčią. Jos pakabintos ant vyrių ir apkaltos geležiniais kabliukais su vidine spyna, užrakinama raktu. Ketvirtosios durys veda į kitą zakristiją, esančią kairėje pusėje. Durys yra vienvėrės, pakabintos ant vyrių ir apkaltos geležiniais kabliukais su vidine spyna, užrakinama raktu. Bažnyčioje ir grindys, ir lubos medinės. Bažnyčioje dešimt langų. Kiekvienoje zakristijoje yra po vieną langą. Langai įtaisyti į sieną, uždaromi langine, užrakinama medine svirtimi. Bažnyčios choras yra ant dviejų medinių stulpų. Į viršų veda mediniai laiptai, padažyti mėlyna spalva. Yra vargonai. Jie yra maži, skirti šešiems balsams. Iš kairės pusės nuo didžiojo altoriaus yra medinė apvalios formos, tamsiai baltos spalvos ambona. Bažnyčia ir kiemas aptvertas. Iš dešinės pusės nuo klebonijos yra statinių tvora. Kitos dvi tvoros pusės iš rąstų. Vartai iš fronto pusės, prieš įėjimą į bažnyčią, nauji, dvivėriai, staliaus darbo. Vartai pakabinti ant vyrių ir apkalti geležiniais kabliukais, užrakinami skląsčiu. Varteliai tarp klebonijos ir bažnyčios taip pat užrakinami skląsčiu. Bažnyčios dešiniame kiemo kampe yra kvadratinės formos dviejų aukštų medinė varpinė. Jos plotis 2 sieksniai, o aukštis 3 sieksniai. Varpinės stogas medinis su geležiniu kryžiumi. 1895 metais iš naujo apkalta lentomis, padengta malksnomis padažyta. Varpinėje yra dvejos durys. Vienerios užkaltos, o kitos dvivėrės durys pakabintos ant vyrių ir apkalos geležiniais kabliukais, užrakinamos užtrenktu. Grindys ir lubos iš lentų. Į antrą aukštą veda laiptai. Antrame varpinės aukšte yra keturi langeliai, kuriuose pakabinti varpai. Pirmo varpo svoris 30 pūdų, antras varpas buvo plyšęs, dėl to 1895 metais bažnyčios klebono Stopinskio sprendimu iš naujo išlietas 7 pūdų 9 svarų varpas. Trečio varpo svoris – 1 pūdas 8 svarai ir ketvirtas varpas – Sygnatura 4 svarų svorio. Jis varpinėje nepakabintas. Šv. Trejybės vardo didysis altorius yra medinis, su šventųjų figūrėlėmis. Didysis medinis altorius su šventųjų relikvijomis, pašventintas 1754 metais. Į Rūdninkų bažnyčią iš Trakų atgabeno benediktinas Jonas Jagelo. Altoriuje yra keturias kolonos; dvi apvalios formos, o dvi keturbriaunės formos. Kolonų dažai emituoja marmurą. 1790 m. suręstoje ir 1884 m. perstatytoje Rūdninkų bažnyčioje išlaikytas klasicizmo epochos stačiakampio kontūro planas ir liaudiška išorės bei vidaus kompozicija. Lygiomis lubomis dengtame trinaviame interjere išsiskiria puošnūs altoriai.

XIX a. Rūdninkų bažnyčia du kartus buvo apvogta. Apie pirmą vagystę nurodyta 1873 metų spalio 4 dienos Rūdninkų bažnyčios klebono Liudviko Stupinskio raporte Vilniaus vyskupystės valdininkui Petrui Žilinskui. Raporte klebonas paaiškino, kad š.m. rugpjūčio iš 8 į 9 naktį vagys pavogė iš bažnyčios 5 ritualines taures, o lėšų įsigyti naujoms taurėms kunigas neturi, todėl prašo Vilniaus vyskupystės valdininko išduoti nors vieną taurę. 1874 metų liepos 12 dieną Rūdninkų bažnyčios klebonas Stupinskis vėl parašė raštą Vilniaus vyskupystės valdininkui Petrui Žilinskiui, prašydamas išduoti taurę ir vieną aukų dėžutę. Antrą kartą vagystė buvo 1887 metų lapkričio mėn. naktį iš 17 į 18 d. Vagys, išlaužę zakristijoj langą, įsibrovė į bažnyčią ir apvogė sakralinį pastatą. Iš bažnyčios buvo pavogtos dvi sidabrinės paauksuotos aukų dėžutės, penkios sidabrinės paauksuotos taurės ir keturi dubenys, Varšuvos sidabro kryžius. Apie įvykį Rūdninkų parapijos klebonas Lenkševičius pranešė Trakų dekanui, o Trakų dekanas pranešė Vilniaus Romos katalikų dvasinei konsistorijai, o ji kreipėsi pagalbos į Trakų apskrities policijos valdybą. 1887 metų gruodžio 22 dieną Trakų apskrities policijos valdyba davė ataskaitą Vilniaus Romos katalikų dvasinei konsistorijai apie atliktus veiksnius ieškojimo procese. Iš susirašinėjimo su Trakų apskrities policijos valdyba tiksliai nesuprantama, ar pavyko rasti pavogtus iš Rūdninkų bažnyčios daiktus, ar ne.

Apibendrinant XIX a. Rūdninkų bažnyčios išvaizdą galima teigti, kad bažnyčia buvo medinė, stačiakampės formos, stogas dengtas malksnomis, bokštinis, su dviem kryžiais. Bažnyčioje grindys ir lubos medinės, dešimt langų, dvejos įėjimo durys, trys altoriai, dvi zakristijos, vargonai, choras. Dešiniame kiemo kampe kvadratinės formos dviejų aukštų medinė varpinė su trimis varpais. Varpinės stogas medinis, su geležiniu kryžiumi. Bažnyčia ir kiemas aptverti. Nors bažnyčia ir jo ūkis atrodė prastai, tačiau, laikui bėgant, buvo pastebimas pagerėjimas – pastatyti keli ūkinės paskirties nameliai: ratinė, arklidė ir du tvarteliai, pastatytas nauja ledainė, pirtis. Šalia bažnyčios buvo prieglaudos namas.

XX a. Rūdninkų bažnyčios interjeras ir eksterjeras. 1795-1918 m. laikotarpis – tai penkis šimtmečius trukusios liaudiškos sakralinės architektūros raidos finalas. Nepriklausomoje Lietuvoje sparčiai modernėjant kultūrai, daugelį konservatyvių etninių tradicijų pakeitė nauja kosmopolitinė XX a. civilizacija ir architektūra. XX a. Rūdninkų bažnyčia išlaikė XVIII a. formą. Bažnyčia stačiakampio plano su dvišlaičiu stogu be absidos priestato. Tik fasade pristatytas žemas prieangis. Pagrindinis fasadas iš piliastrais suskaidytos sienos ir trikampio frontono. Šoninės sienos irgi turi piliastrus. Priekyje ant stogo uždėtas mažas kvadratinis bokštelis. Sienų langai stačiakampiai, o abiejų frontonų – su puslankių arkomis. Sienų apkalas statmenas, o fasadinio frontono – įstrižinis. Priešais bažnyčią sulig šventoriaus tvora stovi graži medinė varpinė. Jinai yra trijų aukštų, palaipsniui laibesnių. Pastato vertikalumą pabrėžia piliastrai ir statmenas lentų apkalas. Viršuje palikta didelė atvira anga, kur matomas didelis varpas, o ant skardinio stogo stiebiasi grakštus geležinis kryžius su skersinėmis kryžmomis ir spinduliais.

1900 metų lapkričio 13 dienos Rūdninkų Romos katalikų parapinės bažnyčios inventoriaus fragmentas atskleidžia tik nedidelę bažnyčios aprašymo dalį. Šis inventoriaus fragmentas beveik atkartoja kiekvieną 1897 metų lapkričio 12 dienos inventoriaus fragmento žodį. Nors praėjo treji metai, tačiau negalima konstatuoti, kad bažnyčioje esminių pakeitimų neįvyko: tiesiog šiuose inventorių aprašymuose yra tik inventoriaus pradžia ir paskutinis lapas, todėl palyginti jų nėra galimybės. 1900 metų lapkričio 13 dienos inventoriaus fragmente nurodyta, kad 1790 metais bažnyčią iš naujo atstatė Smolenskio visevaivado žmona, Tarpupio seniūnė Helena Dombrauskienė, o tais pačiais metais Vilniaus Katedros vikaras Maciejus Šatynskis pašventino Rūdninkų bažnyčią Švč. Trejybės vardu. Bažnyčios klebono Liudviko Stopinskio (klebonavo 1858 – 1874) pastangomis bažnyčia buvo atnaujinta. Bažnyčios matmenys: ilgis – 10, plotis – 6 ir aukštis– 3 sieksniai. Tūris – pailgintas stačiakampis su bokštu be varpo ir su geležiniu dideliu kryžiumi, kuris papuoštas paauksintais spinduliais ir alaviniu paauksintu rutuliu. Kitas, mažas geležinis kryžius – virš Didžiojo altoriaus. Bažnyčios stogas dengtas malksnomis. Bažnyčios viduje iš fronto pusės 1 aršino galerija. Bažnyčioje yra 5 durys. Pirmosios dvivėrės durys, pakabintos ant vyrių ir apkaltos geležiniais kabliukais, veda į bažnyčią. Durys turi užrakinamą spyną, o iš bažnyčios vidaus durys užrakinamos užšovu. Antrosios durys iš dešinės pusės veda į zakristiją iš kiemo pusės: jos vienvėrės, pakabintos ant vyrių ir apkaltos geležiniais kabliukais. Šios durys turi vidinę spyną, užrakinamą raktu. Trečiosios durys veda iš zakristijos į bažnyčią. Jos pakabintos ant vyrių ir apkaltos geležiniais kabliukais su vidine spyna, užrakinama raktu. Ketvirtosios durys veda į kitą zakristiją iš kairės pusės. Durys yra vienvėrės, pakabintos ant vyrių ir apkaltos geležiniais kabliukais su vidine spyna, užrakinama raktu. Bažnyčioje grindys ir lubos medinės. Bažnyčioje dešimt langų. Kiekvienoje zakristijoje yra po vieną langą. Langai įtaisyti į sieną, uždaromi langinėmis, kurios užrakinamos medine svirtimi. Bažnyčios choras yra ant dviejų medinių stulpų. Į viršų veda mediniai laiptai, padažyti mėlyna spalva. Yra vargonai, skirti šešiems balsams. Iš kairės pusės nuo didžiojo altoriaus yra apvalios formos tamsiai baltos spalvos medinė ambona. Bažnyčia ir kiemas aptvertas. Iš fronto dešinės pusės nuo klebonijos tvora yra iš statinių. Kitos dvi tvoros pusės iš rąstų. Vartai iš fronto pusės, prieš įėjimą į bažnyčią, nauji, dvivėriai, staliaus darbo. Vartai pakabinti ant vyrių ir apkalti geležiniais kabliukais, užrakinami skląsčiu ir užtrenkiami. Varteliai tarp klebonijos ir bažnyčios užrakinami užtrenktu. Šv. Trejybės vardo didysis altorius yra medinis su šventųjų figūrėlėmis. Didysis medinis altorius su šventųjų relikvijomis, pašventintas 1754 metais. Į Rūdninkų bažnyčią iš Trakų atgabeno benediktinas Jonas Jagelo. Altoriuje yra keturios kolonos: dvi apvalios formos, o dvi – keturbriaunės formos. Kolonų dažai imituoja marmurą.

Papildyti žinias apie bažnyčios aprašymą galima iš 1901 metų Rūdninkų Romos katalikų parapinės bažnyčios klebono Jano Malyševičiaus aprašo, kuriame nurodyta, kad bažnyčia penktos klasės, medinė, vienanavė. Nuo pagrindinio įėjimo iki presbiterijos bažnyčios plotis – 5 sieksniai ir 2 aršinai, ilgis – 7 sieksniai ir 1 aršinas, o nuo presbiterijos iki altoriaus ilgis 2 sieksniai 1 aršinas ir 3 sieksnių plotis. Bažnyčioje buvo vargonai. Bažnyčios stogas dengtas malksnomis, kiauras. Nei filijų nei koplyčių bažnyčia neturėjo. Bažnyčia aptverta medine tvora. Rūdninkų miestelio kapinės blogos būklės, anksčiau buvo aptvertos.

1902 metų Rūdninkų parapijos klebono Vaclovo Garasimovičiaus apraše nurodyta, kad bažnyčia penktos klasės, medinė. Nuo pagrindinio įėjimo iki presbiterijos ilgis – 23 aršinai, plotis – 17 aršinų, nuo presbiterijos iki altoriaus 7,5 aršinų. Bažnyčios pastatas geros būklės, anksčiau stogas buvo dengtas malksnomis, o 1902 metais apdengtas čerpėmis. Šalia bažnyčios esamose kapinėse leidžiama laidoti, bet neaišku, kodėl nuo 1883 m. nelaidoja. Šiais metais pradėtas parapinių kapinių tvoros statymas. Bažnyčia nuo kapinių yra už ¼ varsto. Iš 1903 metų rugpjūčio 25 dienos Rūdninkų parapijos klebono Vaclovo Garasimovičiaus laiško Vilniaus Romos katalikų dvasinei konsistorijai suprantama, kad Rūdninkų bažnyčia buvo aptverta aukštesne nei žmogaus ūgio medine tvora.

Detaliau bažnyčia aprašyta 1931 metų birželio 22 dienos Rūdninkų bažnyčios inventoriuje. Klebonas Povilas Senkevičius perdavė bažnyčią klebonui Henrikui Drahel. Bažnyčia medinė, stačiakampio tūrio, dengta čerpėmis su nedideliu bokšteliu virš chorų. Bažnyčios ilgis – 22 metrai, plotis – 12 ½ metrų ir 6 ¼ metrų aukštis nuo lubų. Yra 14 langų ir 2 langai kraiguose. Šalia didelio altoriaus dvi zakristijos (po 3 ¼ x 2 ¾ metrų) virš zakristijų galerijos. Trys altoriai. Didysis su Aušros vartų Švč. M.Marijos paveikslu. Du šoniniai altoriai: iš dešinės pusės – Šv. Onos altorius, iš kairės – Dievo Motinos altorius. Iš dešinės pusės nuo pagrindinio įėjimo sandeliukas su įėjimu į chorus. Grindys ir lubos medinės. Ambona šalia šoninio Dievo Motinos altoriaus, įėjimas iš zakristijos. Kapinės aplink bažnyčią aptvertos statinių tvora.

• 

• 

XX a. Rūdninkų bažnyčios varpinės ir varpų raida. 1900 metų lapkričio 13 dienos Rūdninkų Romos katalikų parapinės bažnyčios nepilname inventoriuje apie bažnyčios varpinę sakoma, kad bažnyčios dešiniame kiemo kampe yra kvadratinės (4 ¼ x 4 ¼ metrų) formos dviejų aukštų medinė varpinė. Jos plotis 2 sieksniai, o aukštis 3 sieksniai. Varpinės stogas medinis, su geležiniu kryžiumi. 1895 metais iš naujo apkalta lentomis ir padažyta, padengta malksnomis. Varpinėje yra dvejos durys. Vienerios užkaltos, o kitos – dvivėrės, pakabintos ant vyrių ir apkaltos geležiniais kabliukais, užrakinamos užtrenktu. Grindys ir lubos iš lentų. Į antrą aukšta veda laiptai. Antrame varpinės aukšte yra keturi langeliai, kuriuose pakabinti varpai. Pirmo varpo svoris 30 pūdų, antras varpas buvo plyšęs, dėl to 1895 metais bažnyčios klebono Stopinskio sprendimu iš naujo išlietas 7 pūdų 9 svarų varpas. Trečio varpo svoris – 1 pūdas 8 svarai ir ketvirtas varpas – Sygnatura 4 svarų svorio. Jis varpinėje yra nepakabintas.

1929 metų gegužės 13 dienos inventoriuje irgi paminėta varpinė ir varpai. Varpinė yra dviejų aukštų medinė kvadratinė varpinė, dengta skarda su kryžiumi ant stogo. Į antrą varpinės aukštą veda mediniai laiptai. Antrame aukšte iki 1915 metų, kol rusų kariuomenė nepaėmė, kabėjo trys varpai. Pirmas varpas buvo (30 pūdų), antras (7 pūdai 9 svarai) ir trečias (1 pūdas 8 svarai), o ketvirtas, mažas varpelis Sygnaturka, pakabintas bažnyčioje virš Didžiojo altoriaus.

Rūdninkų parapijos klebonu tapęs kunigas Henrikas Drahel pasirūpino, kad už parapijiečių paaukotus pinigus būtų įgyti trys nauji varpai (kurie ir dabar yra Rūdninkų bažnyčios varpinėje). Bažnyčioje nuo 1915 metų (devyniolika metų) nebuvo varpų, todėl 1934 metų vasario 25 dieną bendrame Rūdninkų parapijiečių susirinkime nutarta įsigyti tris varpus 570 kilogramų bendro svorio. Susirinkime nutarta per savaitę arba dvi savanoriškai prisiimti sau mokesčius po 35 auksinius už vieną valaką ir po 1 auksinį už asmenį. Siekiant tų tikslų, buvo išrinktas laikinas komitetas. Jo pirmininku tapo bažnyčios kunigas Henrik Drahel, kuris ir vadovavo darbams.

1934 metų kovo 11 dieną bendrame susirinkime buvo nutarta užsakyti Vengrovo mieste, Juzefo Ucechovskio firmoje, tokio svorio varpus: pirmas turi būti 400 kg., antras – 200 kg. ir trečias – 100 kg. Pirmas varpas turi būti pašventintas Pasaulio Gerojo Ganytojo vardu (Zbawiciel Świata Dobry Pasterz). Antras – pašventintas Šv. Jono Krikštytojo vardu (Św. Jan Chrzciciel),
o trečias Šv. Stanislovo Kostkos (Św. Stanisław Kostka), jaunimo globėjo vardu. Susirinkimas nutarė, kad už likusios pinigus reikės suremontuoti varpinę. 1934 metų kovo 18 dieną įvykusio bendro susirinkimo protokole užrašyta, kad remontuoti varpinei reikės užsakyti: 20 kubinių metrų trečios rūšies pušies statybinės medžiagos medienos diametru 25 – 30 cm., akmens penkių vežimų ir vienos statinės cemento. Protokolą pasirašė parapijos komitetas. 1934 metų balandžio 8 dienos protokole smulkiai aprašoma statybos eiga. Šaltinis atskleidžia meistro vardą ir pavardę (Konstant Różycki), mokestį už atliktą darbą (145 auksinai), naujos varpinės matmenis, aukštų kiekį. Nauja varpinė turėjo būti trijų aukštų ir aukštesnė už seną – 2,5 ar 3 metrais. (Iki tol varpinė buvo dviejų aukštų, kvadratinė, 2 sieksnių pločio ir 3 sieksnių aukščio). Apatinę varpinės dalį būtinai reikės mūryti iš akmens ir cemento, jo aukštis turėtų būti ¾ metro. Surašyta, kad pirmas varpinės aukštas bus statomas iš naujos medienos, o antras ir trečias aukštai – iš senos medienos. Protokole nurodyta, kad naujoje varpinėje turėtų būti vienerios durys, (iš kapinių pusės), dveji laiptai. Nurodyta, kaip turi būti įrengtos sienos. Po mėnesio varpinę reikės apkalti. Protokolą pasirašė parapijos komitetas.

1934 metų balandžio 7 dieną bažnytinių varpų liejykla išdavė garantinį laišką. Garantija išlietiems varpams suteikta iki 1954 metų balandžio 10 dienos (20 metų). 1934 metais balandžio 13 dieną Rūdninkų bažnyčios klebonas Henrikas Drahel rašte Vilniaus Arkivyskupui Metropolitui nurodė, kad įsigijo tris naujus varpus ir klebonas nori juos pašventinti, o Arkivyskupo kanoninis Rūdninkų parapijos vizitas perneštas vėlesniam laikui, todėl prašo Arkivyskupo leidimo pačiam klebonui arba kam nors kitam pašventinti varpus. Balandžio 16 dieną Arkivyskupas savo raštu leido pašventinti varpus. Pasaulio Gerojo Ganytojo varpo bendras aukštis – 85 cm., Šv. Jono Krikštytojo – 62 cm., o Šv. Stanislovo Kostkos – 50 cm.

Tais pačiais metais, rugpjūčio 15 dieną, bažnytinis susirinkimas nutarė išrinkti revizinę komisiją. Komisijos užduotis buvo patikrinti naujiems varpams įgytas kasos įplaukas ir išlaidas, pagal atliktą darbą apmokėtus kvitus. Atlikusi reviziją, komisija nustatė, kad ir kvitai, ir kasa sutvarkyti. Pagal paaukotų pinigų sąrašą parapija surinko 3163 auksinus 81 grašį. Išleista 3157 auksinai 54 grašiai. Kasoje liko 6 auksinai 27 grašiai.

Klebonijos ir ūkinių paskirties pastatų būklė iki 1940 m. 1901 metų Rūdninkų Romos katalikų parapinės bažnyčios klebono Jano Malyševičiaus apraše nurodyta, kad šalia bažnyčios medinė klebonija, kurios stogas kiauras, dengtas šiaudais. Yra medinis namas tarnams. Stogas dengtas malksnomis. Medinė sena daržinė su kiauru stogu, dengtu šiaudais. Buvo arklidė su daržine, skirta vežimui, dengta šiaudais. Gyvulių daržinė susenusi, dengta šiaudais. Kiaulėms ir vištoms daržinės nebuvo. Kluonas senas, medinis, dengtas šiaudais. Šieno daržinė dengta šiaudais. Pirties nebuvo, ledainė sugriauta. Aplink bažnyčią esamose kapinėse laidoti nebuvo leidžiama.

1902 metų klebono Vaclovo Liudviko Garasinovičiaus apraše nurodyta, kad klebonija medinė, vieno aukšto, 1902 metais padengta čerpėmis, geros būklės. Vikarams skirtas namas medinis, dengtas šiaudais, blogos būklės. Bažnytinių tarnų namas medinis, dengtas malksnomis, blogos būklės. Kiaulių daržinė dengta šiaudais, blogos būklės. Daržinė paukščiams padengta malksnomis, blogos būklės. 1911 metų Rūdninkų bažnyčios klebonas Antonijus Audyckis sudarytame apraše nurodė, kad bažnyčios tarnams yra du mediniai namai, dengti malksnomis. Pasikeitė ūkinės paskirties pastatų būklė: svirnas medinis, dengtas čerpėmis, geros būklės. Arklidė medinė, dengta malksnomis. Daržinė galvijams dengta šiaudais, geros būklės. Daržinė paukščiams dengta čerpėmis, geros būklės. Kluonas medinis, dabar remontuojamas. Ledainė medinė, dengta čerpėmis.

1931 metų birželio 22 dienos Rūdninkų bažnyčios inventoriuje sakoma, kad, klebonija medinė (15 ¾ x 8 ½ metrų) su akmeniniais pamatais ir su virtuvės ir priemenės priestatu (4 ¼ x 7 ¼ metrų), iš vidaus apkalta. Du įėjimai: iš fronto per priebutį ir šoninis per virtuvę. Klebonijoje keturi kambariai, 13 durų, 13 langų. Grindys medinės, trys krosnys. Šalia klebonijos nedidelis sodas. Vargonininko dviejų kambarių namas (15 x 5 ½ metrų), dengtas medine drožle, dvi krosnys, 3 durys ir 7 langai. Senas nuomininko namas (20 ½ x 6 metro) dengtas malksnomis, šalia namo nauja daržinė (8 x 6 metro), dengta medine drožle, arklidė (10 x 5 metrų) dengta šiaudais, maža daržinė (2 ¾ x 3 ¾ metrų) dengta malksnomis. Svirnas medinis (6 ½ x 6 ½ metro), dengtas malksnomis. Kluonas, ledainė ir kiti ūk. pastatai.

Bažnyčia ir kiti bažnytiniai pastatai buvo mediniai, manoma, kad turbūt dėl to bažnyčia dukart (tik tiek yra nustatytu faktu) buvo apdrausta draudimo kompanijoje „Rossija“. Pirmą kartą 1900 metais, o būtent: nuo 1900 metų vasario 1 dienos 12 valandos iki 1901 metų vasario 1 dienos 12 valandos Rūdninkų bažnyčia buvo apdrausta 3170 rublių sumai. Ir antrą kartą nuo 1903 metų vasario 1 dienos 12 valandos iki 1904 metų vasario 1 dienos 12 valandos 3180 rublių sumai. Draudimo mokestis 30 rublių 42 kapeikos. Draudimo sutartyje netgi tiksliai nurodytas laikas, iki kurios valandos ji galioja.

Sakralinio pastato, ūkinės paskirties pastatų remonto darbai ir jų išlaidos
XIX a. Prieš 1835 metais Rūdninkų bažnyčioje vyko smulkus remontas ir bažnytinių daiktų taisymas. Apie tai, kad taisymas bažnyčioje baigtas, liudija 1835 metų rugpjūčio 31 dienos Rūdninkų bažnyčios klebono Justiniano Šlagevičiaus raportas Vilniaus vyskupystės vyskupui Benediktui Klangevičiui. Pagal pateiktą raportą sužinome, kad buvo aptvertos kapinės, paauksintos dvi taurės, pataisytas laikrodis. Panaudota 75 rubliai. Patikrinimą atliko Trakų dekanas kunigas Janas Kozlovskis. Kartu su raportu pridedamas remonto darbų registras. Kaip konstatuoja šaltiniai, be gubernatoriaus, vyskupo ir kurijos leidimo kunigai negalėjo savarankiškai spręsti ne tik finansinių reikalų, bet ir visų planuojamų naujovių. Jas reikėjo aptarti su ankstesne dvasine vadovybe ir gauti jų raštišką sutikimą. Tokiam svarbiam reikalui, kaip dėl lėšų skyrimo bažnyčios remontui, būtinai reikėdavo kreiptis į Vilniaus Romos katalikų dvasinę konsistoriją, o kartais netgi Vilniaus vyskupo pagalbos.

Po 1863 m. sukilimo carinė valdžia dar labiau stengėsi pakirsti Bažnyčios autoritetą, sumažinti jos poveikį žmonėms. Buvo uždarinėjamos ar perduodamos stačiatikiams veikusios bažnyčios ir vienuolynai. Vilniaus vyskupijoje uždarytos 82, Žemaičių – 22 bažnyčios ir 14 vienuolynų. Nuo 1864 – 1867 metų Vilniaus vyskupijos parapinės bažnyčios, filijos ir koplyčios išgyveno nuolankias kasacijas. Nepanaikintas bažnyčias galima buvo restauruoti turint pasaulietinės valdžios leidimą su tam tikromis sąlygomis, o būtent: sakralinio pastato matmenys turėjo likti tokie patys, nekeisti išorinės pastatų struktūros. Šis draudimas egzistavo iki 1895 metų. Po 1895 metų jau buvo leidžiama remontuoti ir didinti išlikusias bažnyčias, gavus prieš tai vyskupystės vadovybės leidimą ir patvirtintą statybos planą gubernatoriškame statybos komitete. Naujas bažnyčias statyti buvo leidžiama, jei sena buvo sugriauta ar sunaikinta per gaisrą. Statyti naują bažnyčią reikėjo anksčiau buvusioje vietoje, bet reikėjo gauti vidaus reikalų ministerijos leidimą. Carinės Rusijos okupacijos metais Lietuvos vyskupai turėjo galimybę palaikyti tiesioginius santykius su Roma, tačiau netgi jiems reikėjo valdžios leidimo.

Po 1864 – 1867 metų carinės vyriausybės kasacijos, anot rankraštinių šaltinių, Rūdninkų bažnyčia nebuvo uždaryta ir nebuvo perduota stačiatikiams, todėl vėl tęsė savo egzistavimą. Tam, kad gautų finansinę paramą, Rūdninkų bažnyčios klebonui reikėjo kreiptis į Vilniaus Romos katalikų dvasinę konsistoriją, o konsistorija į – Vilniaus gubernatorių. Gubernatorius, leidęs atlikti remontą, pranešdavo apie tai Vilniaus Romos katalikų dvasinei konsistorijai, o konsistorija pranešdavo Rūdninkų bažnyčios klebonui. Toks biurokratinis leidimo gavimo būdas užtrukdavo netgi kelerius metus. Apie išleistas lėšas klebonai turėjo parodyti buhalterines pajamų ir išlaidų knygas.

Vilniaus Romos katalikų dvasinė konsistorija 1874 metų gegužės 23 dienos įsakymu Nr. 4955 išdavė iš remontinio kapitalo Rūdninkų bažnyčios klebonui Jevstafijui Elenevskiui 200 rublių naujiems ūkiniams pastatams statyti, nes 1873 metais seni Rūdninkų bažnyčios ūkinės pastatai sudegė. Kartu buvo išduota pajamų ir išlaidų knyga. 1875 metų sausio 7 dieną Trakų dekanas pateikė Vilniaus Romos katalikų dvasinei konsistorijai ataskaitą apie skirtų 200 rublių panaudojimą ūkinių pastatų statybai.

1875 metais, liepos 21 dieną Rūdninkų bažnyčios klebonui Jelenevskiui iš Vilniaus Romos katalikų dvasinės konsistorijos remontinio kapitalo buvo skirta 150 sidabrinių rublių. 1877 metais, balandžio 29 dieną Trakų dekanas kunigas Roškovskis patikrino pajamų ir išlaidų knygą ir apie rezultatus pranešė konsistorijai. Tikrinimo rezultatai parodė, kad Rūdninkų bažnyčios remontui buvo išleista 150 rublių, skirtų iš remontinio kapitalo, ir 206 rubliai 90 kapeikų, gautų už bažnytinių gyvulių pardavimą. 206 rubliai 90 kapeikų buvo išleista už klebonijos namo statybą meistrams. 1877 metų spalio 31 dienos imperatoriaus įsaku buvo atliktas finansinis patikrinimas. Vilniaus Romos katalikų dvasinė konsistorija išklausė buhalterio ir kontrolieriaus pranešimą apie Rūdninkų bažnyčios pajamų ir išlaidų knygos patikrinimą. Remiantis patikrinimo rezultatais, buhalterinės knygos duomenys suvesti tinkamai, o pajamų ir išlaidų knyga grąžinta konsistorijai.

1883 metų vasario 16 dieną Rūdninkų bažnyčios klebonas Franciskas Lenkševičius pateikė Vilniaus Romos katalikų vyskupijos valdininkui prelatui Linkinui raportą. Klebonas rašė, kad, tapęs Rūdninkų bažnyčios klebonu, atkreipė dėmesį į tai, kad bažnyčia yra labai apleista. Per kiaurą malksninį stogą, net kai nesmarkiai lyja, į bažnyčią patenka vanduo. Bet naujam stogui klebonas ir pats lėšų neturi, ir parapijiečiai yra neturtingi, todėl prašo Vilniaus Romos katalikų vyskupijos valdininko prelato Linkino skirti iš remontinio kapitalo 600 rublių. Ant raporto uždėta rezoliucija: „perduoti į konsistoriją bendram pranešimui“. Taip ir nesulaukęs finansinės paramos, 1884 metų balandžio 25 dieną Rūdninkų bažnyčios klebonas Franciskas Lenkševičius parašė dar vieną raportą, šįkart jo ekscelencijai Vilniaus Romos katalikų vyskupui Karoliui Hrineveckiui. Raporte Rūdninkų bažnyčios administratorius skundėsi, kad bažnyčia labai apleista ir reikalauja kapitalinio remonto, todėl prašė skirti bažnyčios stogo remontui 400 rublių (iš 600 rublių suma jau sumažėjo iki 400). Ant raporto uždėta rezoliucija: „perduoti į konsistoriją bendram pranešimui“. Šįkart klebono raportas buvo patenkintas, nes jau 1884 metų spalio 26 dieną klebonas Lenkševičius parašė raportą į Vilniaus Romos katalikų dvasinę konsistoriją, kuriame nurodė, kad baigiant galutinį Rūdninkų bažnyčios atstatymą, neišliko jokių lėšų, nors buvo išleistos asmeninės kunigo ir parapijiečių lėšos. Dar liko nebaigti vidinės apdailos darbai, todėl klebonas prašė paskolinti iš konsistorijos lėšų nors 100 sidabrinių rublių. Grąžinti skolą kunigas žadėjo iš lauktos pašalpos.

1884 metų Rūdninkų bažnyčios atstatymas paminėtas istoriografijoje. Bet faktiškai 1884 metais Rūdninkų bažnyčios remontas iki galo dar nebuvo baigtas. Apie tai liudija 1885 metų gegužės 20 dieną Rūdninkų bažnyčios klebono Lenkševičius raportas į Vilniaus Romos katalikų dvasinę konsistoriją. Raporte nurodyta, kad remontas beveik baigtas, nors reikėjo bažnyčią iš naujo atstatyti. Gavus nepakankamą lėšų sumą, remonto darbai vyko sudėtingai. Kad sakralinis pastatas padoriai atrodytų, reikalinga baigti vidinę apdailą, o tam reikalingos papildomos lėšos. Anais metais (1884 m.) jo ekscelencija Vilniaus Romos katalikų vyskupas Karolis Hrineveckis skyrė 250 rublių (nors buvo prašyta 400), bet jų net stogui uždengti neužteko. Todėl Rūdninkų bažnyčios klebonas Lenkševičius prašė konsistoriją šiais metais skirti iš remontinio kapitalo nors 500 rublių. Atlikus remontą, už panaudotas lėšas reikėjo atsiskaityti, todėl 1885 metų lapkričio 22 dieną Trakų dekanas kunigas Kozlovskis pateikė raportą į Vilniaus Romos katalikų dvasinę konsistoriją. Raporte nurodyta, kad pagal 1885 metų vasario 12 dienos konsistorijos įsakymą Nr. 1000 Rūdninkų bažnyčiai buvo skirta 250 rublių iš procentinio remontinio kapitalo bažnyčios stogo remontui. Iš skirtų lėšų stogo remontui buvo panaudota 249 rubliai 50 kapeikų. Buhalterinei ataskaitai į konsistoriją Trakų dekanas Kozlovskis pateikė pajamų ir išlaidų knygą. Konsistorija nutarė atlikti Rūdninkų bažnyčios remonto reviziją. 1886 metų gegužės 12 dienos Jo didenybės Romos katalikų dvasinės kolegijos patvaldininko imperatoriškojo įsakas į Vilniaus konsistoriją. Pagal jo didenybės imperatoriškosios kolegijos įsaku nagrinėtas pateiktas 1886 metų balandžio 29 dienos, einančio buhalterio ir kontrolieriaus pareigas M.Sokolovskio, raportas dėl buhalterinės pajamų ir išlaidų knygos revizijos apie išleistus 249 rublius 50 kapeikų Rūdninkų bažnyčios stogo statybai. Atlikus reviziją, pastebėta, kad lėšos iš remontinio kapitalo (249,50 rub.), skirtos Rūdninkų bažnyčios remontui, išleistos tinkamai. Nutarta patvirtinti pajamų ir išlaidų knygą ir grąžinti ją į Vilniaus konsistoriją. Įsakymą pasirašė: kanauninkas Z.Leskis, sekretorius K.Januševičius ir M.Sokolovskis, laikinai einantis skyriaus viršininko pareigas.

Nors pagrindiniai remonto darbai 1885 metais jau buvo baigti, tačiau 1886 metais Rūdninkų parapijos klebonas Lenkševičius sumanė pakeisti bažnyčios architektūrinį planą, o būtent iš bažnyčios frontono pusės pristatyti priebutį. Todėl 1886 metais rugpjūčio 11 dieną klebonas Lenkševičius pateikė raportą į Vilniaus dvasinę konsistoriją. Raporte klebonas prašė konsistorijos gauti iš Vilniaus gubernatoriaus statybos leidimą. Klebonas planavo Rūdninkų bažnyčioje pristatyti priebutį iš frontono pusės ir vietoj visiškai netinkančių senų vargonų įsigyti naujus. Meistrui už priebučio statymą reikėjo sumokėti 300 rublių, o už naujų vargonų gamybą ir įrengimą – 700 rublių. 1886 metais lapkričio 10 dieną Vilniaus gubernatorius prašė Vilniaus dvasinę konsistoriją pranešti Rūdninkų bažnyčios klebonui, kad atsiųstų gubernatoriui bažnyčios priebučio rekonstrukcijos projektą su tiksliais matmenimis ir statybos sąmatą. 1887 metais vasario 23 dieną Vilniaus gubernatorius davė atsakymą Vilniaus dvasinei konsistorijai. Gubernatorius pranešė, kad leista įsigyti naujus vargonus, o dėl naujo priestato generolas gubernatorius leidimo nedavė. Vilniaus dvasinė konsistorija, gavusi gubernatoriaus pranešimą, pateikė atsakymą Rūdninkų bažnyčios klebonui. Ir vėl 1886 metų gruodžio 2 dieną Rūdninkų bažnyčios klebonas Lenkševičius parašė raportą Vilniaus Romos katalikų dvasinei konsistorijai, kad yra sudaryta sutartis su meistru Michailu Jurjevičiu Gruževskiu dėl bažnyčios priebučio statybos. Kartu su raportu klebonas pridėjo staliaus darbo meistro Michailo Jurjevičio Gruževskio pasirašytą sutartį. Sutartyje meistras išsamiai aprašė planuojamų darbų eigą, priebučio matmenis ir kainą. Buvo planuojama įrengti negilius mūrinius 3 sieksnių aukščio ir 3 aršinų ilgio su malksnomis stogeliu priebučio pamatus. Priebutis bus su medinėmis grindimi ir su dvivėrėmis apkaltomis durimis. Už darbą ir statybinę medžiagą sutartyje numatoma sumokėti 300 sidabrinių rublių.

1889 metų balandžio 8 dieną Rūdninkų parapijos klebonas Josifas Velžijevskis prašė Vilniaus Romos katalikų dvasinė konsistorijos leidimo atlikti remontą, o būtent: apdengti namą, skirtą tarnams, uždengti stogą daržinei, skirtai laikyti šieną, pastatyti naują arklidę. Vilniaus Romos katalikų dvasinė konsistorija nutarė prašyti Vilniaus gubernatorių leidimo. 1889 metų liepos 1 dieną Vilniaus gubernatorius leido atlikti gyvenamojo namo ir daržinės stogų dengimą, pastatyti naują arklidę su daržine už klebono lėšas arba už lėšas, skirtas iš remontinio fondo. Gubernatorius reikalavo, kad parapijiečiai neturi aukoti šitiems darbams ir dalyvauti statyboje, negaunant už tai atlyginimo. Klebonui buvo liepta griežtai laikytis šių nurodymų. Gavus iš Vilniaus gubernatoriaus atsakymą į pateiktą laišką Vilniaus Romos katalikų dvasinė konsistorija pranešė apie gubernatoriaus leidimą Rūdninkų bažnyčios klebonui Velžijevskiui.

1891 metų birželio 28 dieną Rūdninkų bažnyčios klebonas Josifas Velžijevskis paraše raportą Jo didenybei Vilniaus Vyskupui Audzevičiui. Klebonas prašė vyskupo leidimo atlikti remontą, o būtent: apdengti ir apkalti varpinę, įdėti bažnyčioje naujas grindis ir apdengti tvarto stogą, daržinę. Remonto lėšas klebonas padengs savo sąskaita, o parapijiečiai padės atgabenti statybos medžiagas. Vyskupas liepė perduoti raportą į Vilniaus Romos katalikų dvasinę konsistoriją. Dvasinė konsistorija leido atlikti anksčiau minėtus darbus. 1891 metų rugpjūčio 14 dieną Rūdninkų bažnyčios klebonas Josifas Velžijevskis pateikė raportą į Vilniaus Romos katalikų dvasinė konsistoriją, kuriame detaliai parašė, iš kokios statybinės medžiagos bus atliktas tam tikrų pastatų remontas, o būtent: varpinė bus padengta malksnomis, grindys bažnyčioje – iš lentų, daržinės stogas – šiaudinis. Visas išlaidas padengs pats klebonas. Vilniaus Romos katalikų dvasinė konsistorija nutarė prašyti Vilniaus gubernatorių leidimo šiems darbams atlikti. O gubernatorius prašė leidimo generolo gubernatoriaus. 1892 metais balandžio 29 dieną Vilniaus gubernatorius pranešė Vilniaus Romos katalikų dvasinei konsistorijai, kad generolas gubernatorius leido atlikti remontą Rūdninkų bažnyčioje už klebono lėšas. Vykdant remontą, reikėjo laikytis griežtų generolo gubernatoriaus nurodymų, kad jokiu būdu nebūtų pakeistas sakralinio pastato fasadas. 1893 metų kovo 12 dieną savo raštu Vilniaus gubernatoriaus paprašė Vilniaus Romos katalikų dvasinę konsistoriją pateikti jam statybos sąmatą. Iš šio susirašinėjimo tarp Vilniaus gubernatoriaus, Vilniaus Romos katalikų dvasinės konsistorijos ir Rūdninkų bažnyčios klebono pagal hierarchinius laiptus, galima padaryti išvadą, kad kol vyko tas biurokratinis susirašinėjimas, 1893 metais balandžio 1 dieną, praėjus beveik dvejiems metams, Rūdninkų bažnyčios varpinė dar nebuvo suremontuota, o bažnyčioje jau klebonavo kitas klebonas – Janas Malyševičius. 1892 metais kovo 12 dieną Rūdninkų parapijos klebonas Malyševičius savo raštu prašė Vilniaus Romos katalikų dvasinę konsistoriją pagreitinti reikalus, susijusius su bažnyčios remontu.

1892 metų kovo 15 dieną Rūdninkų parapijiečiai pateikė klebonui raštą, kuriame prašė klebono gauti iš aukštesnių viršininkų leidimą rinkti aukas baigti bažnyčios remontą. Pagal atliktus skaičiavimus remontui reikės 700 rublių: 500 rublių naujiems vargonams 1889 metais Vilniaus Romos katalikų dvasinė konsistorija savo nutarimu Nr. 4727 jau skyrė 200 rublių vargonams, todėl reikės surinkti tik 300 rublių. 200 rublių reikia, kad padengtų bažnyčioje naujas grindis, varpinės naujo stogo dengimui ir pamatų remontui – 100 rublių, naujam bažnyčios aptvarui – 100 rublių. Iš viso: 700 rublių. Visą sumą, reikiamą remontui, parapijiečiai surinks savanoriškai. Norint rinkti savanoriškus parapijiečių paaukojimus, reikėjo gauti Vilniaus gubernatoriaus leidimą, todėl Rūdninkų klebonui reikėjo parašyt raportą į Vilniaus Romos katalikų dvasinę konsistoriją, o dvasinė konsistorija savo raštu prašė Vilniaus gubernatorių. Gubernatoriui reikėjo pateikti savanorių parapijiečių sąrašą ir remonto sąmatą.

Praėjus daugiau negu dvejiems metams, klebonas sulaukė šiam remontui gubernatoriaus leidimo, o būtent, 1894 metų gruodžio 13 dieną Vilniaus gubernatorius davė atsakymą Vilniaus Romos katalikų dvasinei konsistorijai, kad jokių kliūčių atlikti remontą nemato. Vilniaus gubernatorius patvirtino 501 rublių 40 kapeikų sąmatą. Galima buvo įrengi naujus vargonus, pataisyti, apkalt lentomis ir apdengti bažnyčios varpinės stogą, pastatyti aplink bažnyčią naują tvorą.

1895 metais rugpjūčio 29 dieną Rūdninkų parapijos klebonas Malyševičius pateikė raportą Romos katalikų dvasinei konsistorijai skirti 200 rublių naujiems vargonams įsigyti. (Vargonus padarė meistras Josifas Rodovičius). Raportas buvo patenkintas 1895 metais rugsėjo 18 dieną. 1895 metų liepos 8 dieną Rūdninkų bažnyčios klebonas Malyševičius pateikė Vilniaus Romos katalikų dvasinei konsistorijai pajamų ir išlaidų knygą, kurioje buvo pateikta ataskaita apie panaudotus 200 rublių, skirtus 1888 metais vasario 29 dieną pagal dvasinės konsistorijos nutarimą Nr. 1494, naujiems vargonam įrengti.

XX a. remonto darbai. Bažnyčios pastatą ir kitus ūkinės paskirties pastatus reikėjo remontuoti. Ypatingo dėmesio vertas 1929 metų gruodžio 11 dienos Rūdninkų parapijos klebono Povilo Senkevičiaus raštas Arkivyskupui. Šiame rašte klebonas skundėsi, kad, perėmęs Rūdninkų parapiją, pastebėjo, jog apleisti ne tik bažnytiniai pastatai, bet ir parapijiečių dvasia. Norėdamas apsaugoti bažnyčią nuo puvimo, klebonas atliko bažnyčios stogo kapitalinį remontą. Stogo remontui ir tęsiamo bažnytinio namo remontui su dideliais sunkumais surinkta 3336 auksinų, bet jų neužteko. Darbininkams už darbą sumokėti trūko 655 auksinų. Būtinas daržinės ir naujo stogo remontas, nes yra kiauras, todėl trečdalis grūdų supuvo. Savo lėšomis nepajėgęs baigti remonto, klebonas prašė Arkivyskupo skirti 1000 auksinų. Ūkiniai reikalai irgi klostėsi prastai, nes mažos ūkinės pajamos, todėl neužtenka bažnyčios ir vargonininko išlaikymui. Ant dokumento uždėta viza: „1929 merų gruodžio 23 dieną išsiųsta 1000 auksinų su prašymu atsiskaityti už panaudojimą“. 1930 metų vasario 26 dieną Rūdninkų bažnyčios klebonas Povilas Senkevičius atsiuntė į Metropolitinę Kuriją ataskaitą apie panaudotus pinigus. 1000 auksinų buvo išleista taip: už kalvio darbą – 64, bažnytiniai darbai – 48, mūrininko darbams – 55, staliaus darbams – 90, stogo remontas – 95, bažnytinio namo dailidžių darbai – 150, bažnytinio priebučio remontas – 80, bažnyčios remontas – 129, statybinės medžiagos – 289 auksinų. 1931 metų vasario 24 dieną Rūdninkų bažnyčios klebonas Povilas Senkevičius pateikė Vilniaus Arkivyskupui Metropolitui raštą, kuriame nurodė, kad už parapijiečių paaukojimus ir Arkivyskupo lėšas remonto darbams buvo panauduota 6950 auksinų, o būtent: pataisytas bažnyčios stogas, dalinai atnaujinta bažnyčia, suremontuotas kluonas ir daržinė, galutinai baigtas bažnytinio namo remontas. Norint baigti kitų daržinių remontą, reikia dar 2000 auksinų, todėl klebonas prašo Arkivyskupo skirti šią sumą. Remiantis tuo, kiek lėšų (6950 auksinų) buvo išleista remontui, galima daryti išvadą, kad buvo atliktas rimtas remontas.

XIX – XX a. Rūdninkų bažnyčios dvasininkija. Turimą klebonų sąrašą per šį laikotarpį pavyko papildyti dar šešių klebonų pavardėmis. Rankraštiniuose šaltiniuose apie Rūdninkų parapijos klebonus galima rasti informacijos ne tik apie jų pasiaukojimą bažnyčiai ir parapijai, bet ir visiškai netinkamą jų elgesį. Pavyzdžiui, 1851 metų sausio 12 dieną Vilniaus vyskupas Vaclovas Žilinskas gavo rotmistro Hrešnero ir dvarininko Cvecinskio skundą dėl Rūdninkų bažnyčios klebono Staigevičiaus palaido elgesio. Jo elgesys rodo parapijiečiams blogą pavyzdį. Vyskupas liepė Vilniaus vyskupystės vienuolynų vizitatoriui kunigui Aleskandrui Vrublevskiui ir Vilniaus bažnyčių dekanui kunigui I. Šileiko neoficialiai nuvykti į Rūdninkus, išsiaiškinti šią padėtį ir pateikti vyskupui raštišką pranešimą. Vykdydami vyskupo nurodymus, Vienuolynų vizitatorius kunigas Aleskandras Vrublevskiui ir Vilniaus miesto dekanas kunigas
I. Šileiko atvyko į Rūdninkus pakalbėti su kunigu ir parapijiečiais. Savo ataskaitoje vyskupui jie rašė, kad kunigas Staigevičius tikrai neturi parapijiečių pagarbos dėl savo moralinio elgesio ir netinkamo dvasinio tarnavimo. Parapijiečiai skundėsi, kad nenori eiti išpažinties, nes kunigas iš ambonos Šv. Mišių metu plūdo ir barė parapijiečius. Savo katalikišką misiją vykdė nesąžiningai: pas mirštantį žmogų 12 valandą nakties iškviestas kunigas nenuvažiavo, liepė laukti iki 7 valandos ryto. Bet ryte tas žmogus mirė, nesulaukęs Šv. Sakramentų. Bažnyčia buvo taip apleista, kad lyjant vanduo patekdavo į vidų, dėl to švenčių dienomis Šv. Mišių keliskart nebuvo. Pas kunigą dažnai lankėsi ponia Teofilia, dabar gyvenanti Vilniuje, prieš ketverius metus pas kunigą Staigevičių tarnavusi ekonome. Tarnavimo metu ji pasižymėjo prasta reputacija.

1851 m. vasario 6 dieną kunigas Feliksas Silinskis, perėmęs parapiją iš kunigo Juzefo Staigievičius, pastebėjo, kad parapija visiškai apleista. Dėl to pasiskundė Vilniaus Romos katalikų vyskupui, kad pinigus, skirtus remontui, kunigas Juzefas Staigievičius leisdavo kitiems reikalams (arklius pirkdavo), o Trakų dekanas kunigas Kozlovskis, žinojęs ir matęs tai, nuolaidžiavo. 1851 metais vasario 16 dieną Vilniaus Romos katalikų vyskupas savo raštu į Vilniaus Romos katalikų dvasinę konsistoriją paaiškino, kad asmeniškai atvykęs pas vyskupą Rūdninkų bažnyčios klebonas Silinskis, kuris neseniai tapo šios bažnyčios administratoriumi. Klebonas skundėsi, kad bažnyčios ir klebonijos pastatai visai sunykę dėl to, kad buvęs Rūdninkų bažnyčios klebonas Staigevičius, per keletą metų visiškai nesirūpino sakralinio pastato remontu. Už laikotarpį nuo 1844 metų gegužės mėnesio iki 1849 metų, skirti pinigai bažnyčios remontui, nežinia, ar buvo įteikti klebonui Staigevičiui, ar liko pas Merečio dekaną. Vyskupas reikalavo, kad Romos katalikų dvasinė konsistorija išsiaiškintų, kur tie pinigai, ir juos panaudoti Rūdninkų bažnyčios remontui. O Rūdninkų bažnyčiai iš vyriausybės iždo 1850 metų rugsėjo 20 dieną buvo skirta 480 rublių 66 kapeikos, kuriuos gavo Merečio dekanas kunigas Kozlovskis. Jeigu pinigai bus išleisti ne pagal paskirtį, dekanas Kozlovskis turėtų kompensuoti savo lėšomis. Daug protokolų ir ataskaitų reikėjo Trakų dekanui kunigui Kozlovskiui pateikti į dvasinę konsistoriją, kad įrodytų, kur ir kokiems darbams buvo panaudoti pinigai.

1931 birželio 22 dieną Vilniaus Metropolitinės kurijos Arkivyskupo Romualdo Jalbžikovskio raštu kunigas Henrikas Drahel buvo atsiųstas į Rūdninkų parapiją klebonu. Beje Rūdninkų bažnyčios archyve saugomų kunigų sąraše jis nepaminėtas, bet šaltinių analizė atskleidžia šio kunigo veiklą. 1931 metais rugpjūčio 28 dieną Henrikas Drahel kreipėsi į Vilniaus Arkivyskupą Metropolitą perkelti jį į kitą parapiją. 1932 vasario 29 dieną Henrikas Drahel vėl pateikė raštą Vilniaus Arkivyskupui Metropolitui perkelti jį į kitą parapiją. 1933 metais kovo 14 dieną Rūdninkų bažnyčios klebonas Henrikas Drahel prašė Vilniaus Arkivyskupo Metropolito leidimo išvykti į užsienį, nes turi Lenkijos Kardinolo Pšymo (Przymas) pasiūlymą išvykti į Prancūziją arba Ameriką todėl, kad klebonavimas Rūdninkuose jam yra per sunkus ir prašė skirti jam dėl išvykimo į Braziliją celebreto teisę ir trejų metų atostogas. 1933 metais lapkričio 27 dieną Trakų dekanas, tarpininkaudamas Henrikui Drahel, rašė Vilniaus Arkivyskupui Metropolitui, kad klebonas Henrikas Drahel sielvartauja Rūdninkuose ir veržėsi didesnio darbo. Per klebonavimo laiką (1931-06-22 – 1934-10-12) Rūdninkų parapijoje klebonas Henrikas Drahel parašė apie 10 laiškų – prašymų pervesti jį į kitą parapiją. Kol galiausiai 1934 metų spalio 12 dieną Kurijos raštu Henrikas Drahel laikinai buvo pervestas į Lydos pavieto Krupos (Krupa) parapiją.

Nors Henrikas Drahel skundėsi, kad klebonavimas Rūdninkų parapijoje jam per sunkus, tačiau savo dvasines pareigas vykdė sąžiningai. Sunku spręsti apie kunigo Henriko Drahel santykius su Rūdninkų parapijiečiais, galima tik remtis faktais. O jie tokie: 1933 metų rugpjūčio 5 dieną Rūdninkų bažnyčios klebonas pranešė Vyskupui, kad liepos 26 dieną Rūdninkų parapinėje bažnyčioje buvo pašventinta vėliava. Apie šį įvykį klebonas parašė nedidelį straipsnelį į laikraštį „Nasz Pryjaciel“ (Mūsų draugas). Klebonas pateikė keletą nuotraukų, kur nufotografuoti vėliava, garbingi svečiai, parapijiečiai. Kartu laiške klebonas prašė Vyskupo palaiminimo sau ir Rūdninkų parapijai. O 1934 metais pasirūpino, kad bažnyčios varpinėje kabėtų trys nauji varpai. 1934 metais Henriko Drahel iniciatyva už Rūdninkų parapijiečių paaukotus pinigus buvo įgyti trys varpai, kurie ir dabar yra Rūdninkų bažnyčios varpinėje. Bažnyčioje nuo 1915 metų (devyniolika metų) nebuvo varpų, todėl 1934 metų vasario 25 dieną bendrame Rūdninkų parapijiečių susirinkime nutarta įsigyti tris naujus varpus 570 kilogramų bendro svorio. Susirinkime nutarta per savaitę arba dvi savanoriškai prisiimti sau mokesčius po 35 auksinius už vieną valaką ir po 1 auksinį už asmenį. Siekiant tų tikslų, buvo išrinktas laikinas komitetas. Jo pirmininku tapo bažnyčios kunigas Henrik Drahel, kuris ir vadovavo darbams.

Parapijos padėtis XIX – XX a.

Pagal 1842 metų sausio 21 dienos statistinę ataskaitą matyti, kad Rūdninkų bažnyčioje buvo 1125 vyriškos ir moteriškos lyties parapijiečių. Parapinės mokyklos nebuvo. Šalia bažnyčios buvo prieglaudos namai, kuriuose gyveno du elgetos. Duomenis pateikė Rūdninkų bažnyčios klebonas Justinianas Šlagevičius.

1901 metų Rūdninkų Romos katalikų parapinės bažnyčios klebonas Janas Malyševičiaus apraše, grafoje apie parapijiečių nedorybes, nurodė, kad daugiausia vyrauja miško medienos vogimas, girtuokliavimas, pasileidimas, melagystė. Turbūt klebono ir parapijiečių santykiai buvo nelabai geri, nes klebonas ataskaitoje nurodė, kad parapijiečiai nepadeda klebonui puošti bažnyčios, sekmadieniais Šv. Mišiose dalyvauja nedaug parapijiečių.

1901 metais parapijoje buvo 2579 parapijiečiai, iš jų 1339 vyrai ir 1240 moterų. Parapinės mokyklos nebuvo. Per paskutinius metus buvo santuokų – 26, krikštynų – 109, laidotuvių – 108. 1902 metais buvo 3200 parapijiečių. Parapijoje yra dvi visuomeninės mokyklos: viena Trakų apskrities Terešiškės kaime, kita Vilniaus apskrities Jašiūnų kaime. Per praėjusį laiką buvo 30 santuokų, 120 krikštynos (iš jų 3 pavainikiai) ir apie 60 laidotuvių. Pagal atliktą 1909 metais surašymą buvo 2300 parapijiečių. 1909 metais Rūdninkų bažnyčios parapijoje buvo tokie galukaimiai: Pelėpi (Пелепи), Diaguški (Дягушки), Terpatinica (Терпатиница), Vairas, Zelianka (Зелянка), Terešiškės, Benkarti (Бенкарти), Dombrova (Домброва), Jašiūnų Kašarka (Кашарка Яшуны) Girios, Gojus, Linkiški, Ožkelaičiai, Soly, Žvėrynas, Kutasy (Кутасы), Gumba, Bagdaniški (Богданишки), Ropė, Bažnyčios Kalnas, Sližiūnai, Visinčia, Jurkšiškiai, Kernavo, Bojaryški (Боярышки). Kaimai: Čatyrki (Чатырка), Papiškių, Mikašiūnų, Dainava, Pakrempės, Senieji Maceliai, Naujieji Maceliai, Žvėrynas, Žagarinė, Terešiškės, Rudnios, Juodoji Vokė, Skerdimai (Скердзимы), Sližiūnų, Jašiūnų Kareivinė, Jašiūnų Plytinė, Jašiūnų Popierinė, Jašiūnų stotis. Dvareliai: Rudai, Dvaras. Ručių Palivarkas (Фольварк Ручай). Jašiūnų dvaras. Miesteliai: Jašiūnai ir Rūdninkai. Rūdninkų parapijai priklausė 2479 parapijiečiai, iš jų 1268 vyriškos lyties ir 1211 moteriškos lyties. Knygą sudarė Rūdninkų parapijos klebonas Antonijus Audyckis.

1902 metų klebono Vaclovo Liudviko Garasinovičius apraše nurodyta, kad Jašiūnų dvare dvarininkas Balinskis turi koplytėlę, kuri skirta tik Balinskio dvarui. Rūdninkų parapijai priklausė šios kapinės: Rūdninkų miestelio kapinės, Dainavos, Jašiūnų, Terešiškių, Papiškių, Macelių, Visinčios, kurios buvo prastos būklės. Parapijiečiai noriai padeda puošti bažnyčią, sekmadieniais į Šv. Mišias susirenka apie 500 žmonių. Rūdninkų bažnyčios parapija apimą tokį plotą: į pietus – 18 varstų, į šiaurę – 8 varstus, į vakarus – 14 varstų ir į rytus – 15 varstų. Aprašas sudarytas 1902 metų rugpjūčio 18 dieną. 1929 metų gegužės 13 dienos inventoriuje paminėtos tik keturios veikiančios kapinės: Rūdninkuose, Papiškėse, Jašiūnuose ir Dainavoje.

1912 metų vasario 23 dieną Rūdninkų klebonas Antonijus Audyckis Trakų dekanui raporte nurodė, kad visoje parapijoje daugiausia gudų tautybės gyventojų, kurie gerai supranta lenkų tarmę, todėl Šv. Mišios vykdamos lenkų kalba.

1926 metų rugpjūčio 19 dieną Juzefas Staškevičius paruošė atsakymą į Vilniaus vaivadijos įstaigos prezidiumo skyriaus raštą, kuriame nurodė, kad yra 2380 parapijiečių. Rūdninkų parapijos sudėtis: Senieji Maceliai, Naujieji Maceliai, Žagarinė, Pakrempės, Papiškės, Mikašiūnai, Rudnia, Januki (Januki), Četyrki (Czetyrki), Dainava, Sližiūnai, Rūdninkai ir galukaimiai: Dvaras, Gira, Dziaguški (Dziaduszki), Bohdaniški (Bohdaniszki), Damdravos (Dąbrawo) paštas, Gumba, Kutasy (Kutasy), Kulniški, Soly, Ožkelaičiai, Plytinė ir Soloborcia (Sołoborcia) ir Jašiūnų miestelis.

1929 metų lapkričio 7 dienos statistiniuose duomenyse nurodyta, kad Rūdninkų parapijoje, Rūdninkuose, yra dviejų klasių mokykla, Dainavoje – vienos klasės mokykla (tai 10 kilometrų nuo Rūdninkų). Papiškėse – vienos klasės mokykla (tai 6 kilometrai nuo Rūdninkų).

1929 metų gruodžio 11 dienos Rūdninkų parapijos klebono Povilo Senkevičiaus rašte Arkivyskupui sakoma, kad perėmęs Rūdninkų parapiją, klebonas pastebėjo, jog apleisti ne tik bažnytiniai pastatai, bet ir parapijiečių dvasia. Dauguma parapijiečių, ypač Jašiūnų apylinkės gyventojai, nedalyvauja gavėnios rekolekcijose, neeina išpažinties. Jaunimas mažai lanko bažnyčią, o vyrai tik girtuokliauja, barasi, keikiasi, mušasi.

1929 – 1930 metais Jašiūnų, Dziaguszki, Dainavos, Sližiūnai, Czetyrki kaimų gyventojai, remdamiesi tuo, kad jie yra nuo Rūdninkų per toli, parašė prašymą Vilniaus Arkivyskupui Metropolitui leisti jiems pereiti į neseniai įkurtą Jašiūnų parapiją.

1931 metais Rūdninkų parapijoje liko tik 2200 žmonių, kurių materialinė padėtis buvo bloga.

Jau metai laiko, kai kunigas Henrikas Drahel nebuvo Rūdninkų parapijos klebonu, o parapijiečiai ilgėjosi savo dvasinio Tėvo ir norėjo jį grąžinti į parapiją. Todėl 1935 metų lapkričio 10 dieną Rūdninkų parapijos parapijiečiai parašė Vilniaus Metropolitinei Kurijai prašymą grąžinti į parapiją buvusį kleboną Henriką Drahel, nes jis buvo ne tik dvasiniu rūpintoju, bet ir daug padarė parapijoje, o būtent: pasirūpino, kad bažnyčios varpinėje kabėtų trys nauji varpai. O dabartinis klebonas Juzefas Sabolevskis apleido bažnyčią. Apie kunigą Juzefą Sobolevskį parapijiečiai buvo prastos nuomonės. Į Vilniaus Arkivyskupiją ne kartą buvo rašomi skundai. Skundėsi parapijiečiai, kad kunigas apleido bažnyčią, nes turi meilužių, kad smarkiai padidino kvotas už laidotuves ir santuokas, už kūdikio krikštą ima po 6 zlotus, o toks mokestis ne kiekvienam parapijiečiui priimtinas. Neturtingus valstiečius, neturinčius kuo sumokėti, siųsdavo skolintis pas žydą. Netinkamai auklėjo lankančius bažnyčią vaikus. Parapijiečiai, matydami tokį kunigo elgesį, nustojo lankyti Šv. Mišias. Kita parapijiečių grupė, o būtent Rūdninkų bažnyčios komitetas, visiškai kitaip įvertino kunigų veiklą: gynė kunigą Juzefą Sabolevskį ir apskundė kunigą Henriką Drahel, atsieit, tą skundą (apie kunigą Juzefą Sabolevskį) parašė kunigo Henriko Drahel draugas, su kuriuo jie kartu gėrė degtinę. Parapija patenkinta klebonu Juzefu Sabolevskiu ir visiškai neturi jam pretenzijų. Parapijiečių nuomonės dažnai skyrėsi. Todėl sudėtinga daryti išvadas, ar tai tiesa, ar melas, bet faktai kalba patys už save.