Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vyresnysis bibliografas Linas Janulevičius dalijasi prisiminimais apie 1991 m. sausio 13-osios naktį prieš 30 metų.

Sausio 13-oji, 1991 

Ši diena (naktis iš 12 į 13) buvo ir tebelieka baisiausia mano gyvenime.

Sovietų tankai važinėjo Vilniaus gatvėmis gal jau savaitę ar daugiau. Man buvo keista, kad juos kolona ar pavieniui galėjai sutikti ne tik mieste, bet ir užmiesty ar kur nors pakrašty. Išsigandau vieną jų išvydęs prie Neries, netoli Trinapolio vienuolyno. Buvo užėmęs visą kelią, teko jį apvažiuoti lauku. Kito benefisą stebėjau berods sausio 12 popiet prie LRT. Atsirasdavo drąsuolių, kurie lindo prie tanko ir atsiplėšę striukę rėkė: „Streliaj!“ Viršuje ant tanko buvę kareiviai nekomunikavo, bet jų veidai rodė panieką litvinams. Kartais iš minios pasigirsdavo pavieniai šūkiai, raginantys nešdintis lauk ar namo, pavieniai „gėda“. Tada tankas užriaumodavo, iš jo galo pasklisdavo mėlyni dūmai, o bokštelis su patrankos vamzdžiu imdavo sukiotis tai į vieną susirinkusios minios kraštą, tai staiga į kitą. Tai kėlė baisų jausmą, kurį stiprino drebanti žemė ir dūmų smarvė.

Mes nežinojom, kur svarbiau budėti, tai blaškėmės tarp trijų strateginių postų: Seimo, LRT ir Spaudos rūmų.

Aš maniau, kad svarbiausi įvykiai vystysis prie Aukščiausiosios Tarybos, todėl temstant atskubėjau į gerai pažįstamą aikštę, kur radau daugiau mūsiškių. Daugiau nei savaitę čia vis rinkdavomės galvodami, kad jau šiandien tikrai kažkas bus. Dienomis būdavo nebaisu, degė laužai, giedojom giesmes ar dainas. Temstant žmonių sumažėdavo, bet drąsinomės vieni kitais ir ypač atvykusiais iš rajonų, kurie tik paryčiui keisdavosi. Mes irgi eidavom porai valandų nusnausti ar pasišildyti į prie upės esančių namų laiptines, o ryte važiuodavom namo nusiprausti ir pamiegot.

Sausio 12 vakare prie AT buvo pilna aikštė. Vieni meldėsi, kiti giedojo, treti svarstė galimus „rusų“ (taip vadinom TA karius) puolimo variantus. Buvo daug trispalvių. Man atrodė, kad silpniausia vieta ir todėl labiausiai tikėtina ataka nuo Žvėryno ar bendriau pasakius kažkur nuo upės, nes ten patogiausia privažiuoti tankams. Paskui pagalvojau, kad aš puolimą ir AT rūmų šturmą pradėčiau iš oro, pvz., keliems malūnsparniams apšaudžius minią ar numetus sprogmenų, kiltų sąmyšis ir tada sutryptume vieni kitus. Niekas nieko nežinojo. Buvo nuogirdų, kad Seime yra ginklų ir ginkluotų šaulių, bet jei ir taip, tai turbūt simboliškai mažai. Mūsų funkcija buvo parodyti pasauliui, kaip okupantas slopina ir kastuvėliais kapoja (tokia praktika jau buvo taikyta nepaklusniųjų tramdymui) laisvės siekiančią beginklę minią. Vėliau, jau naktį, prasidėjo rikiavimasis eilėmis aplink rūmus. Aš irgi stovėjau vienoje jų, susikibęs rankomis su V. Naudužu (vėliau tapo diplomatu) ir kažkuo kitu. Buvo labai šalta, drebėjau. Galvojau apie mažytes dukras, su jomis susisiekti negalėjau. Bet baisiausia tapo vėliau, kai išsijungė lempa ir tapo tylu. Tada V. Landsbergis pasakė trumpą žodį, kad minia laisva apsispręsti – skirstytis ar stovėti iki galo, bet „mes liekame čia“. Tapo aišku, kad tuoj prasidės kariniai reikalai, juolab Lazdynų link ir lyg Šeškinės pusėj girdėjosi automatų šūviai, kriokė tankai.

Dar baisiau buvo ryte, kai nuvažiavau prie televizijos bokšto. Ten žiojėjo tankų vikšrų išarti šlaitai, rūko dūmai, ant asfalto mėtėsi pavieniai batai, blaškėsi rėkdami ir verkdami žmonės. Viena moteris turbūt iš nevilties tiesiog sukniubo prieš mane, nes ieškojo pasimetusios dukros. Kurį laiką mašinoje svarstėme, kaip jos ieškoti. Gal kur priglaudė šalia gyvenantys žmonės? Bet ji iš Druskininkų, jokių pažįstamų neturėjo ir lyg su niekuo nesitarė eiti prie bokšto. Atvykome į Raudonojo kryžiaus ligoninės kiemą, kur stovėjo keletas greitukių, iš jų kėlė sužeistuosius, matėsi kruvinas sniegas, girdėjosi dejavimas.

Pamažu grįžau į gyvenimą, bet ši naktis, vėliau 13 karstų prie Katedros įsirėžė į sąmonę amžiams ir tapo takoskyra. Iš LTSR į LR.