Iš Bronės Cieškienės (1911–2005) užrašytų prisiminimų apie kelionę iš Vaškų į Vilnių [1939 m.]

Mokytoja Bronė Cieškienė (Dragūnaitė) (1911 01 06– 2005 07 22) gimė Dzūkijoje, Aukštakalnio kaime (Varėnos r.), felčerio Kristupo Dragūno (1868–1948) ir Marijos Norinkevičiūtės šeimoje. Turėjo dvi seseris ir tris brolius. Vyriausioji sesuo buvo žinoma Lietuvoje aktorė Teofilija Vaičiūnienė (1899–1995). Bronės sesuo Sofija Kuncienė ir brolis Aleksandras buvo  mokytojai. Abu patyrė tremtį. Brolis ten ir mirė. Brolis Adolfas Dragūnas – karininkas, gyvenęs ir miręs Kanadoje, Jonas – ūkininkavo gimtajame Aukštakalnio kaime.

B. Dragūnaitė baigė Jokėnų pradinę mokyklą (Varėnos r.), 1925–1928 m. mokėsi Aukštadvario progimnazijoje (Trakų r.). 1932 m. Kaune baigė Mergaičių mokytojų seminariją. 1933–1935 m. m. buvo Pelekonių kaimo pradžios mokyklos mokytoja, paskui metus mokytojavo Alovėje (Alytaus r.). 1935 m. ištekėjo už Ipolito Cieškos. Nuo 1936 m. iki 1939 m. lapkričio kartu su savo vyru dirbo Vaškų (Pasvalio r.)  pradinėje mokykloje. Bronė ir Ipolitas Cieškai turėjo dvi dukras – Laimą (1936–2012), tapusią menotyrininke, ir Mildą (g. 1939) – matematikos mokytoją, kelių matematikos vadovėlių autorę ar bendraautorę.

Bronė Dragūnaitė. 1934 m.
Su Alytaus mokytojų namų ruošos kursų klausytojomis.
B. Cieškienė pirmoje eilėje iš kairės. 1934 m. rugpjūtis.

1939 m. Cieškų šeima persikėlė iš Pasvalio rajono į Lietuvai grąžintą Vilnių, kur reikėjo tokių mokytojų kaip Ipolitas Cieška, t. y., mokančių rusų ir lenkų kalbas Bronė Cieškienė pirmiausia dirbo lietuvių kalbos mokytoja lenkiškoje Vilniaus miesto pradžios mokykloje Nr. 31, kuri buvo Jeruzalėje. Vėliau dirbo Vilniaus senamiesčio lietuviškoje pradinėje mokykloje. Karo metais mokytojavo Jokėnų mokykloje, Varlaukio progimnazijoje (Tauragės apskr.). 1945–1952 m. neakivaizdžiai studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Baigusi studijas mokytojavo Vilniaus Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje. 1966 m. išėjo į pensiją. Mirė sulaukusi 94 metų amžiaus. Palaidota Rasų kapinėse. (plačiau apie Bronę Cieškienę ir jos artimuosius pasakojama jos jaunesniosios dukters Mildos Vosylienė atsiminimuose).

Seserys Dragūnaitės su vaikais. 1948 m. Vilnius

Čia pateikiami Bronės Cieškienės atsiminimai apie kelionę 1939 m. lapkritį į atgautą Vilnių iš Vaškų (Pasvalio r.) ir pirmuosius darbo metus lenkiškoje Vilniaus 31-oje pradinėje mokykloje. Šie atsiminimai buvo spausdinti knygoje „Dėstytojas – humanistas Ipolitas Cieška“ (Vilnius, 2010).

Iš Bronės Cieškienės (1911–2005) užrašytų prisiminimų apie kelionę iš Vaškų į Vilnių

Kai 1939 m. spalio mėn. Lietuvai buvo grąžintas Vilnius, dalį mokytojų, kurie mokėjo lenkų bei rusų kalbas, kėlė dirbti į Vilnių. Kadangi mano vyras šias kalbas mokėjo, tai ir buvo Švietimo ministerijos paskirtas į Vilnių. Aš pati lenkų ir rusų kalbų nemokėjau, išskyrus keletą žodžių. Mes labai džiaugėmės, kad galėsime dirbti išsvajotame Vilniuje. Tad lapkričio mėnesio viduryje pajudėjome su savo didele šeima iš Vaškų į Vilnių. Važiavome šeši žmonės: aš su vyru, dukrytė Laimutė trejų metų, antra dukrytė Mildutė pusantro mėnesio, vyro motina ir vyro brolis. Teko vykti arkliais ir traukiniu. Traukinys ėjo labai ilgai, stotyse ilgai stovėdavo. Keliavome apie tris paras. Vieną naktį, kai traukinys kažkur prie Švenčionėlių sustojo, aš su traukinio palydovu bėgau pas valstietį pirkti pieno mažytei Mildutei, nes atsargos baigėsi. Prisibeldę vidurnaktyje, gavom pieno litrą, ten pat ir užvirinom ir vėl bėgte į traukinį maitinti kūdikio.

Pagaliau pasiekėm Vilnių. Vėlus lapkričio mėnesio vakaras. Prie geležinkelio stoties labiai daug vežikų apiplyšusiomis karietomis. Kiekvienas, sėdėdamas savo paaukštinime, šaukia, prašo: prosze pani, prosze pani, gdze podvesc. O vežikai tipiški, apsimuturiavę, nešvarūs, su ilgais botagais, kokių aš dar nebuvau mačiusi. Su vienu susitarėme, kad nuvežtų į artimiausią viešbutį. Tiesa, jis ir atvežė labiai arti stoties, Sodų gatvėje. Apsistojome viename kambarėlyje, o šalta, o drėgna, nekūrenta gal kokį mėnesį. Vos prisiprašėme sargo, kad pakūrentų. O čia reikia ir mažytę maudyti, ir skalbti, ir virti, o nėra kur. Taip mes vargome tame viešbutyje apie savaitę, nes dar ir mokyklos nebuvo sukomplektuotos. Vyras kasdien eidavo į inspekciją, kuri buvo Volano gatvėje, dabar ten yra Švietimo ministerija. Ten vykdavo informaciniai mokytojams susirinkimai.

Po kokios savaitės gavom paskyrimą į Trisdešimt pirmąją pradinę šešių skyrių lenkų mokyklą, kuri buvo Jeruzalėje, tada Jeruzalimka vadinama. Reikėjo vykti į tą mokyklą ir perimti iš buvusios vedėjos Limonovič mokyklos turtą. Po kelių dienų iš viešbučio nusikraustėm ir vieną naktį teko nakvoti greta klasių kambarėlyje. Kadangi ten nuvykti buvo apie šeši kilometrai, nebuvo jokio susisiekimo, paėmėme vežiką ir nuvažiavome. Kai privažiavome mokyklą, pasipylė į mūsų nugaras sniego gniūžtės. Buvo pertrauka ir daug mokinių bėgiojo lauke. Pradžioje nesuvokėme, iš kur tie „smūgiai“, bet greit pastebėjome, kad čia taip „sveikina“ mūsų būsimieji mokiniai „litovcus“. Vedėja nenoriai perdavinėjo mokyklą. Didelę dalį mokymo priemonių ji buvo paslėpusi. Tik vėliau su mokinių pagalba dalis buvo grąžinta mokyklai.

Be vedėjos, kuri buvo atleista, čia dirbo keturi lenkai ir viena lietuvė iš Vilniaus krašto. Vedėja Limonovič, Poplavska, Skorvidova, buvo atsiųstos čia dirbti iš Poznanės, o vienas neva lenkas Gulbinavičius iš Gulbinų. Mes jį vadinom Gulbinu. Visus mokslo metus mes ir visi šie mokytojai dirbome nuoširdžiai ir puikiai susidraugavome. Aš iki keturių klasių dėsčiau lietuvių kalbą ir piešimą. Pirmomis dienomis susipažindavau su vaikais, pasakydavau, kad aš nemoku lenkų kalbos, tai jūs mane pamokysit, o aš jus išmokysiu lietuvių kalbos. Ir taip man sekėsi neblogai.

Dar pirmomis dienomis, kai gyvenome viešbutyje, į miestą dažniausiai tekdavo eiti Rūdininkų ir Arklių gatvėmis. Vaizdas man būdavo liūdnas. Čia prisidėjo ir gamta, dienos trumpos, darganotos, gatvėse purvas, nešvara. Žmonių prisikimšusios tarpuvartės, kiemai ir vis iš po skverno iškiša kokį ryšulėlį ir siūlo pirkti. Dažniausiai skamba žodžiai – spički, spički, kalioši, kalioši. O tų žmonių margumas, daugiausia senių – apiplyšusių, purvinų. Tiesiog būdavo graudu ir liūdna žiūrėti. Ir galvodavau tada, štai koks tu, Vilniau, mūsų svajonių mieste, dainomis apdainuotas, poezijoje skambantis. O dabar koks vargšas… Čia mus, atvykusius, vilniečiai greit atskirdavo ir atpažindavo, kad „netuteišai“. Ir laikė mus truputį turtingesniais.