Valų kaimo (Žemaitkiemio seniūnijos, Ukmergės r.) mokyklos istoriją parengė Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Valų kaimo padalinio vyresnioji bibliotekininkė Aldona Gelūnienė. Istorija parengta remiantis buvusios Valų bibliotekininkės Genės Čereškienės, Valų pradinės mokyklos mokytojos Albinos Tamošiūnienės surinkta medžiaga bei Valų kaimo gyventojų prisiminimais.

Valų kaimo mokyklos istorija

Šį darbą rašydama rėmiausi buvusios Valų padalinio bibliotekininkės Genės Čereškienės, Valų pradinės mokyklos mokytojos Albinos Tamošiūnienės surinkta medžiaga bei Valų kaimo gyventojų prisiminimais. Kadangi paėjo 84 metai nuo Valų mokyklos atidarymo, tai daug metų nuėjo užmarštin, nebėra tų, kas galėtų papasakoti apie to laiko mokyklas ir mokytojus, užrašiau tik tai, kas išliko žmonių prisiminimose.

Pirmosios žinios apie Valų kaime pradėjusią veikti mokyklą siekia 1936-uosius metus.Tai buvo pradinė keturių skyrių mokykla, įsikūrusi Juozo Sėjūno dvare. Mokykla dvare veikė iki 1955 metų. Mokyklai buvo duotas pats didžiausias dvaro kambarys, kuriame stovėjo keturios eilės suolų ir stalų. Jie buvo sukalti iš paprasčiausių lentų. Mokyklą lankė apie 50 mokinių, nes mokėsi ne tik dvaro, bet ir artimesnių kaimų vaikai. Su visais 4 skyriais dirbo vienas mokytojas. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių mokytojai šioje mokykloje gana dažnai keitėsi.

Dvaro mokykloje dirbo šie mokytojai:
1936–1937 m. ir 1937–1938 m. – (apie mokytoją duomenų nėra);
1938–1939 m. ir 1939–1940 m. – Teofilė Lukošiūnienė;
1940–1944 m. – Juozas Saldūnas;
1941–1942 m. – Bronius Vernickas;
1942–1943 m. – Usonis (vardo nepavyko sužinoti);
1943–1944 m. ir 1944-1945m. – Juozas Arlauskas;
1945–1946 m. – Adelė Leigaitė;
1946–1947 m. ir 1947–1948 m. – Aldona Jazukaitė;
1948–1949 m. ir 1949–1950 m. – Juozas Mackevičius;
1950–1953 m. – Olia Girnytė;
1953–1955 m. – Ada Misiūnaitė-Ivanauskienė.

Dvaro šeimininką ištrėmus į Sibirą, dar kurį laiką mokykla veikė. Vėliau pastatas buvo nugriautas, o mokykla perkelta į Valų kaimo gyventojo (tremtinio) A. Morkūno namą. Čia iki 1956 m. mokytojavo A. Misiūnaitė-Ivanauskienė. Pastatas buvo dviejų galų, viename namo gale buvo patalpa mokyklai, o kitame gale gyveno mokytojai. Tuo metu mokėsi apie 30-40 vaikų.

A. Morkūno name dirbo šie mokytojai:
1955–1956 m. – A. Misiūnaitė-Ivanauskienė;
1956–1957 m. – Vacė Aleknavičiūtė;
1957–1958 m. – Jūratė Pociūnienė;
1958–1959 m. – Jadvyga Kiselienė;
1959–191960 m. – Bronius Pociūnas;
1960–1962 m. – Jonas Šidla;
Nuo 1962 m. rudens iki 1968 rudens – Irena Meškienė.

1968 metų vasarą kitoje kelio pusėje buvo pastatyta nauja mūrinė Valų pradinė mokykla. Mokykla buvo erdvi, toks didžiulis pastatas kaime buvo pirmas. Pirmame aukšte dvi didelės klasės, koridorius, mokytojų kambarys, pionierių kambarys, valgyklėlė, antrame – du jaukūs butai mokytojams. Mokytojai Irenai Meškienei teko visi mokyklos inventoriaus perkėlimo darbai. Kartu teko ir malonūs rūpesčiai įsikurti naujame bute.

Padidėjus mokyklos patalpoms, įsteigiami du mokytojų etatai, nes padaugėja mokinių. Pradėjo dirbti antra mokytoja – Valentina Zlatkienė, kuri dirbo su dviem klasėmis, o I. Meškienė, būdama vedėja, dirbo su viena klase. 1972 metų rudenį, V. Zlatkienei išėjus dirbti į Žemaitkiemio pagrindinę mokyklą, ją pakeitė mokytoja Albina Tamošiūnienė. Sumažėjus mokinių skaičiui, 1973–1983 m. vėl dirbo viena mokytoja – Irena Meškienė su visomis 4 klasėmis. Ši mokytoja Valų mokykloje išdirbo 20 metų. Irenai Meškienei išėjus į užtarnautą poilsį, 1983 m. rudenį į Valų mokyklą grįžto dirbti mokytoja Albina Tamošiūnienė. Du metus dirbo viena su 4 klasėmis. 1985 m. buvo uždaryta Martnonių pradinė mokykla. Buvusi jos mokytoja V. Sargūnienė perkeliama į Valus, nes padaugėjo mokinių. Abi šios mokytojos kartu dirbo iki 1988 m. rudens.

Dirbę mokytojai:
1988–1989 m. – Albina Tamošiūnienė ir Vida Gabrėnėnė;
Nuo 1989 m. rudens iki 1992m. rudens – Albina Tamošiūnienė;
1992–1993 m. – Albina Tamošiūnienė ir Edita Motiejūnienė;
1993–1994 m. – Albina Tamošiūnienė ir Snieguolė Simonaitėnė;
1994–1995 m. ir 1997–1998 m. – Albina Tamošiūnienė ir Edita Motiejūnienė.

1998 m. rudenį mokykloje buvo įsteigta priešmokyklinė klasė, su šia grupe dirbo jau trečia mokytoja – Ona Lickevičienė, bet 2002 m. priešmokyklinė klasė buvo panaikinta. Liko dirbti mokytojos Albina Tamošiūnienė ir Edita Motiejūnienė. 2004 m. rudenį Editai Motiejūnienei išėjus dirbti į Želvos gimnaziją, ją pakeitė mokytoja Irena Purlienė. Mokinių kas metai mažėjo ir nuo 2005 m. rudens su visomis keturiomis klasėmis dirbo viena mokytoja Albina Tamošiūnienė. 2008 m. liepos 1-ąją Valų pradinė mokykla prijungiama prie Žemaitkiemio pagrindinės mokyklos.

ATSIMINIMAI

1942 m. baigęs Ukmergės mokytojų seminariją, buvau paskirtas Eišiškių apskrities Valkininkų valsčiaus Degsnės pradinės mokyklos vedėju, po metų grįžau į Ukmergės apskritį – arčiau tėviškės ir tėvų. 1943 m. rudenį pradėjau dirbti Žemaitkiemio valsčiaus Martnonių pradinės mokyklos Valų komplekte, čia dirbau iki 1945 m. rudens. Tų pačių metų rudenį grįžau į tėviškę – Vidiškius, kur toliau tęsiau mokytojo kelią (ištrauka iš J. Arlausko knygos „Tik vieneri metai“, 1999 m.).

Valų kaimo gyventoja Vitalija Ruskonienė

Mokyklą pradėjau lankyti 7 metų, apie 1943 metus. Mūsų šeima gyveno skurdžiai, todėl baigiau tik pusę skyriaus, nors ir labai norėjau mokytis. Mokytis neleido tėvai, nes turėjau ganyti karves ar turtingesniems padėti vaikus prižiūrėti. Tokia jau buvo neturtingų vaikų dalia. Tą pusę skyriaus lankiau Juozo Sėjūno dvare. Mano mokytojas buvo Juozas Arlauskas, kuris niekada nerėkė ant mūsų, tik labai neklaužadas trumpam paklupdydavo ant grindų, prie koklinio pečiuko. Anokia čia bausmė, kai šilta. Gaila, pavardžių nebepamenu, buvo klasėje tokie neramūs 2 broliukai, kai jie jau pradėdavo išdykauti, užtekdavo mokytojo žvilgsnio, tai jie neraginami nueidavo prie pečiaus paklūpieti, vienas iš vienos pusės, kitas iš kitos. Būdavo paklūpi kelias minutes ir neraginami vėl į suolą atsisėda. Klasė buvo didelė, suolai sustatyti į keturias eiles pagal skyrius. Mokytojas atsistoja priekyje eilės, ir mokiniams būdavo aišku, kuriam skyriui yra užduodama užduotis, taip ir keliaudavo nuo vienos eilės prie kitos. Fizinio lavinimo pamokos vykdavo lauke, ant pievutės, o žiemą, kai būdavo užšalusi kūdra, tai didžiausias malonumas buvo slidinėti ant ledo.

Birutė Musnikaitė-Lekavičienė

Aš lankiau pradinę mokyklą Valų viensėdyje, pono Juozo Sėjūno dvare. Viename pastato gale buvo didelis kambarys, skirtas klasei, o kitame gale gyveno šeimininkai ir mokytoja. Mane pirmoje klasėje mokė labai švelni, miela mokytoja Aldona Jazokaitė. Kai pirmą kartą tėvai atvedė į mokyklą, ji paėmė mane už rankos ir nusivedusi į klasę, pasodino į suolą prie bendraamžės Filomenos Beizaraitės, pasakiusi, – „mergaitės draugaukit“. Taip su šia suolo drauge iki šių dienų tęsiasi draugystė.

Antroje klasėje mane mokė mokytojas Juozas Mackevičius. Jis buvo nervingas, bet turėjo menišką sielą, nes vieną rytą atėję į klasę radome ant baltos tinko sienos nupieštą labai gražų lėktuvą.

Trečioje ir ketvirtoje klasėje mano mokytoja buvo Olia Girnytė. Tai rami, labai gera mokytoja. Ji mėgo saviveiklą su vaikais, rengdavo spektaklius, mokydavo dainavimo, deklamavimo, ruošdavo šventinius pasirodymus. Dažnai pasikviesdavo mokytojas iš kitų mokyklų, kad padeklamuotų mums poemas, eilėraščius. Ši mokytoja man įskiepijo meilę poezijai, lietuvių kalbai. Net į sporto šventes mus vesdavosi už 8 kilometrų į Vidiškius. Tai mums, vaikams, būdavo neužmirštamas įvykis.

Kai aš mokiausi pradinėje mokykloje, man atrodė, kad nėra kilnesnio darbo ir didesnio autoriteto, kaip mokytojo.

Vida Meškaitė-Valaikienė, mokytojos Irenos Meškienės dukra

Kai mes atvykome gyventi į Valų kaimą, aš kaip tik tą rudenį pradėjau lankyti pirmą klasę. Klasė, kurioje mokiausi, atrodė didžiulė. Rudi suolai sustatyti eilėmis, suoluose atsilenkdavo lentutės, kad būtų patogiau atsisėsti. Suolo viršuje išskaptuota duobutė rašalinei ir įduba pieštukui ar plunksnakočiui. Pirmoje klasėje rašėme su plunksnakočiu, plunksną mirkydavome į rašalą ir taip rašydavome, tik antroje ir trečioje klasėje buvo galima rašyti su rašaliniu parkeriu. Kai sirgdavau, mama atidarydavo mano kambario duris į klasę, kad galėčiau girdėti, ką mokosi mano klasės draugai ir neatsilikčiau nuo jų. Vaikų nebuvo daug, per visas tris klases 16 mokinių. Nors mane mokė mama, bet man jokių nuolaidžiavimų nebuvo, sakyčiau, iš manęs reikalavo daugiau. Pamenu, kartą ruošiau namų darbus ir palikau atverstą knygą, o pati išbėgau į kiemą žaisti. Sugrįžusi radau mamos parašytą raštelį „Niekada nepalik atverstos knygos“. Šią pamoką išmokau visam gyvenimui, niekada nepalieku neužverstos knygos, ir nesvarbu, ar tai yra mano skaitoma knyga, ar darbo dokumentų aplankas. Man mokslai sekėsi labai gerai, tai kai atvažiuodavo iš kitų mokyklų inspektoriai ir mums reikėdavo rašyti kontrolinį, mama prie manęs pasodindavo patį silpniausią mokinį, o man pasakydavo, kad duočiau nusirašyti.

Regina Piragytė-Petrusevičienė

1969 metais rugsėjo 1-ąją, įsikabinus mamai į ranką, su jauduliuku žingsniavau į Valų pradinę mokyklą. Labai geras jausmas aplanko vaiką, kai tu įžengi į naują, dar dažais kvepiantį pastatą. Pravėrus duris, mus pasitiko mano pirmoji mokytoja – Valerija Zlatkienė, kuri mane mokė iki ketvirtos klasės. Mokykloje buvo 3 klasės, mūsų mokytoja mokė 2 klases: pirmą ir antrą klasę, o mokytoja Irena Meškienė – trečią. Būdavo labai smagu per pertraukas susitikti ir pažaisti su kitos klasės mokiniais. Tame pačiame pastate buvo ir biblioteka, tai per pertraukas vis bėgdavome į biblioteką paskaityti vaikiškų knygučių.

Valuose baigusi tris klases išėjau į Žemaitkiemio pagrindinę mokyklą, taip jau sutapo, kad ir mano pirmoji mokytoja taip pat išėjo dirbti į Žemaitkiemio pagrindinę mokyklą dėstyti lietuvių kalbos ir buvo mano klasės auklėtoja iki šeštos klasės. Tai buvo švelni ir rūpestinga mokytoja.

Geri jausmai aplanko prisiminus savo pradinę mokyklą. Visi vaikai pažįstami, mokytojos geros, dar ir mama beveik visada šalia. Mama dirbo mokyklos valytoja, o per ilgąją pertrauką mums dalindavo priešpiečius: arbatą ir bandelę. Kartais žiūriu į mūsų buvusios mokyklos pastatą ir prisimenu, kaip smagu buvo mokykloje.

Sandra Šepetytė

Į Valų pradinę mokyklą pirmą kartą įžengiau 2002 m. rugsėjo 1 dieną. Tuo metu, mokykla atrodė tokia didelė ir nepažįstama… Tada aš su žibančiomis ir nežinomybės pilnomis akutėmis pradėjau mokytis paruošiamoje klasėje. Tuo metu mūsų grupėje buvo septyni vaikai. Kadangi beveik visi man buvo pažįstami iš anksčiau, mokytis ir leisti laiką kartu buvo labai smagu. O tuomet mus mokiusi mokytoja Ona Lickevičienė atrodė tokia gera, tartum antra mama.

Jau kitais metais mes trise, vieni iš pačių geriausių kiemo draugų, žingsniavome į pirmą klasę. Mus pasitiko mokytoja Albina Tamošiūnienė, kuri visą tą laiką buvo begalo rūpestinga, teisinga, atsidavusi savo darbui. Gera atsiminti visus renginius, vaidinimus, kuriuose, dėka mokytojos Albinos Tamošiūnienės, dar labiau supratau, kad noriu dainuoti. Trečioje klasėje mus mokė tuo metu mokytoja Edita Motiejūnienė. O ketvirtoje – vėl Albina Tamošiūnienė. Dar pabaigus ketvirtą klasę, mokykla vis tiek atrodė didelė, tačiau labai sava. O dabar, jog ir ji atrodo tokia maža, bet visada išliks pati brangiausia, į kurią praeinant visada norėsis pažiūrėti ir prisiminti vienus iš pačių geriausių ir įsimintiniausių metų.

Mokytoja Valerija Zlatkienė

1969 m. baigusi Vilniaus Kultūros-švietimo darbuotojų technikumą ir įgijusi bibliotekininkės specialybę su vyru atvykome gyventi į Valų kaimą, nes vyras gavo paskyrimą dirbti Žemaitės kolūkio mechaninių dirbtuvių inžinieriumi. Kadangi bibliotekininkė Valuose jau dirbo, tai mane paskyrė dirbti pradinių klasių mokytoja. Apgyvendino mus bute virš mokyklos. Taip ir pradėjau savo mokytojos kelią. Tai buvo pirmas mano darbas ir tas ne pagal specialybę. Dirbau su dviem klasėmis, o mokytoja Irena Meškienė dirbo su viena klase ir kartu ėjo mokyklos vedėjos pareigas. Pradžia darbo buvo labai sunki, kiekvienai pamokai turėjau ruoštis ir taip įgyti žinių, kad galėčiau vaikams tinkamai vesti pamokas. Vaikai čia mokėsi geri, nuoširdūs, klasėse mokinių nedaug, tai labai greitai susidraugaudavau su jais. Nors šis darbas buvo nelengvas, bet aš jį pamilau ir supratau, kad noriu dirbti mokytoja. Todėl po metų įstojau studijuoti neakivaizdiniu būdu į tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. 1972 m. rudenį mane perkėlė į Žemaitkiemio pagrindinę mokyklą dėstyti lietuvių kalbą. Vėliau su šeima persikėlėme gyventi į Molėtų rajono Balninkų miestelį, kur Balninkų vidurinėje mokykloje dėsčiau lietuvių kalbą, kartais pavaduodavau ir kitų specialybių mokytojus. Taip ir pralėkė mano darbo mokykloje metai.

Mokytoja Edita Motiejūnienė

Gimiau Kaišiadorių rajone, baigusi vidurinę mokyklą įstojau į tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto Fizikos-Matematikos fakultetą. 1988 m. įgijau matematikos mokytojos kvalifikaciją. Baigusi institutą, gavau paskyrimą į Kaišiadorių rajono Dainavos pradinę mokyklą, kur turėjau atidirbti tris metus. Kadangi su būsimu vyru draugystė tęsėsi nuo studentiškos rudeninės talkos, tai ištekėjusi atsikraučiau į vyro tėviškę, Žemaitkiemio miestelį. Pagal mano specialybę Žemaitkiemio pagrindinėje mokykloje nebuvo laisvo etato, man pasiūlė važiuoti dirbti į Valų pradinę mokyklą. Kadangi patirties su pradinukais jau turėjau, sutikau. Tai buvo vieni iš gražiausių mano darbo metų. Dirbau su nuostabia kolege mokytoja Albina Tamošiūniene. Abi turėjome po dvi klases, vaikų nebūdavo daug, tai ir darbas puikiai sekėsi. Maži vaikai nuoširdūs, mieli, būdavo ateina, apsikabina. Kiekvienais metais vaikų vis mažėjo, kas metai vis ruošdavosi Valų pradinę prijungti prie Žemaitkiemio pagrindinės, tai kai pasiūlė man Želvos gimnazijoje dirbti pagal specialybę, sutikau, taip iki šių dienų ten ir dirbu.

Mokytoja Albina Tamošiūnienė

Aš nuo vaikystės svajojau dirbti su vaikais. Ir dabar, praėjus 50 metų po mano pirmų studijų baigimo, mano akys krypsta į vaikus. Vis domiuosi, kaip sekasi mano buvusiems mokiniams, nors kiti jau seniai suaugę.

1969 m. įgijusi pradinių klasių mokytojos specialybę ir užvėrusi tuometinės Kapsuko pedagoginės mokyklos duris, pagal paskyrimą atvykau į Anykščių rajono švietimo skyrių. O iš ten – į Dvarelių pradinę mokyklą. Tai buvo mano pirmoji darbovietė. Čia dirbau nuo 1969 m. rudens, vienus metus, o jau sekantį rudenį buvau paskirta dirbti Anykščių rajone Janušavos pradinėje mokykloje, kurioje dirbau 2 metus. 1972 m. rudenį grįžau arčiau savo gimtinės ir pradėjau dirbti Valų pradinėje mokykloje kartu su mokytoja Irena Meškiene. Sumažėjus mokinių skaičiui ir palikus tik vieną klasę, 1973 m. rudenį mane paskyrė Žemaitkiemio pagrindinės mokyklos pionierių vadove, o po mėnesio pradėjau mokytojauti Martnonių pradinėje mokykloje ir čia dirbau iki 1978 m. pabaigos.

1978 m. gruodžio 1 d. pradėjau dirbti Žemaitkiemio apylinkės vykdomojo komiteto sekretore, šiame darbe išdirbau du metus, kol išėjau motinystės atostogų. Išeidama jau tikrai žinojau, kad po atostogų grįšiu į mokyklą dirbti su vaikais, ten kur mane traukė širdis.

Ir taip nuo 1983 m. iki 2008 m. dirbau savo mylimą darbą su vaikais. Mano darbas buvo mokyti vaikus, bet kartu su jais aš ir pati siekiau mokytis ir tobulėti. 1990 m. neakivaizdinių studijų būdu baigiau Šiaulių pedagoginį institutą. Gera buvo dirbti su vaikais, žinojau visų jų rūpesčius ir džiaugsmus. Tekdavo ir sudrausminti, ir paguosti, visi vaikai man buvo vienodai svarbūs. Dažnai vaikai mane pavadindavo mama.

Sumažėjus mokinių skaičiui 2008 m. rudenį Valų pradinė mokykla buvo uždaryta, o aš su savo mokiniais buvau perkelta į Žemaitkiemio pagrindinę mokyklą, kurioje dirbau iki 2012 m. rudens. Taip ir praėjo mano 40 darbo metų su vaikais.

Ala Romanova-Bušinskienė

Kiek daug prisiminimų iškyla kaskart pamačius Valų pradinę mokyklą! Ir, žinoma, kaip ir visi vaikai, prisimenu tikrai ne pamokas. Pamenu, kaip visi sulįsdavome į didžiąją tują ir karstydavomės arba slėpdavomės, kaip kažkodėl traukte traukdavo į negyvenamą namą už mokyklos. Oi, kiek gaudavome pylos nuo mokytojų, kad ten lįsdavom. Kokia didelė tuomet atrodė krepšinio aikštelė ir nepasiekiamas krepšinio lankas… Pamenu, kaip per pertraukas eidavome pažiūrėti televizoriaus per katilinės langą! Kartais ir animacinius filmukus rodydavo! Kai pagalvoji, dabar vaikai per pertraukas išmaniuosiuose žiūri filmukus, įrašus, o mes, va kaip susigalvodavom, kokie buvom kūrybingi! Visada įžengus į mokyklos pastatą prieš akis matau tada patiestus minkštus čiužinius ir pakabintas karstykles, ech, kiek nedaug mums tada reikėjo ir buvome tokie laimingi, draugiški. Žinoma, kaip gi nepaminėsi čia buvusios bibliotekos ir a. a. bibliotekininkės Genutės Čereškienės! Kaip dažnai mes, vaikai, žaisdami slėpynių slėpdavomės tarp knygų lentynų, o atėjus tavęs ieškoti Genutė vis sakydavo: ,,Ne, nebuvo čia pas mane!“ O tu tupi po stalu ir kikeni. Na, žinoma, aš kaip visada ne nuo to galo… Arba nuo to, kas svarbu buvo, kai buvau vaikas. Pirmoji mano mokytoja buvo Onutė Lickevičienė! Kokie šilti prisiminimai išlikę apie ją ir kaip džiugu, kad esant išmaniosioms technologijoms galima ir toliau palaikyti ryšį. Ji buvo tada vadinamosios ,,nulinės“ klasės mokytoja, dabar sakytume „paruošiamosios“. Mano pradinių klasių mokytoja buvo Edita Motiejūnienė. Visada žavėjausi ja, tokia protinga, sportiška ir kažkodėl atsiminimuose yra išlikusi jos kailinė liemenė! Turbūt vaikui tai atrodė kažkas nepaprasto, nes juk taip švelnu! Muzikinius mano gebėjimus lavino nepakartojama mokytoja Albina Tamošiūnienė! Ačiū jai už padovanotą muzikos pajautimą. Tarp kitko, mums, vaikams, taip knietėdavo pažiūrėti, kas yra ten, už pastatytų spintų, mokytojos Albinutės klasėje! Ten mokytojos tiesiog rinkdavosi gerti kavos, bet mums tai atrodė kažkas tokio ypatingo ir paslaptingo! Tai tokia ta mokykla, išlikusi vaiko akimis! O dabar… Dabar gali su džiaugsmu ir nostalgija viską prisiminti ir saugoti tas akimirkas!

Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Valų kaimo padalinio vyresnioji bibliotekininkė Aldona Gelūnienė