Straipsnio autorius Jonas Kirtiklis gimė 1948 m. balandžio 28 d. Stirbiškės kaime (Šilalės r.). 1949 m. kovą Maskvos MVD ir MGB ministerijų suplanuotos trėmimo operacijos „Bangų mūša“ metu kartu su tėvais buvo ištremtas į Sibirą. 1959 m. sugrįžo į Lietuvą. Nuo 1966 m. gyvena ir dirba Vilniuje. Vilniaus universitete baigė matematikos studijas. 2019 m. buvo išrinktas Medarto Čoboto trečiojo amžiaus universiteto Literatūros fakulteto dekanu. Dirba draudimo srityje.
Straipsnis buvo publikuotas savaitraštyje „Tremtinys“ (2020, Nr. 30, p. 4; Nr. 31, p. 5; Nr. 32, p. 5, 7). Šioje svetainėje straipsnis skelbiamas autoriui maloniai sutikus.

Tai neišdyla

„Jeigu tai, ką daro bolševikai su Rusija – eksperimentas, tai tokiam eksperimentui aš net varlės neduočiau“.
                                                                                                                                                                                    Akademikas I. Pavlovas

„Rusų tautybės žmogus turi priešą, nesutaikomą, pavojingą. Šitas priešas – tingėjimas“.                    
                                                                                                                                                                                                             N. Gogolis

„Kunigaikštis Gorčiakovas:
– Ir kas gi dabar Rusijoje darosi?
Istorikas Karamzinas:
– Kaip visada. Vagia…“

Iš pradžių pasakysiu, kad ilgai ieškojau tokių nepatrauklių pačių rusų pateiktų charakterio ištakų, kurios būtų paaiškintos irgi pačių rusų. Bet ne pateisinančių, o galbūt objektyviai išdėstytų. Atrodo, radau. Mano tikslui humoristo ir filosofo nuomonių pakaks su kaupu, nes nuo visaapimančios rusiško charakterio analizės atsiriboju.

Vagystė – geresnės buities nostalgija

„Palyginkite, – sakė humoristas Zadornovas, – dvi praktiškai vienodų pasakų pradžias – vokišką ir rusišką. Vokiečių pasaka: „Liepė karalius pasodinti jo sode obelį, auginančią obuolius, kurie jaunina…“. Rusiškos pasakos pradžia kiek kitokia: „Išgirdo caras, kad kažkoks karalius turi obelį su jaunystę grąžinančiais obuoliais, ir liepė tarnams surasti ir juos pavogti…“.

Psichologai tvirtina, kad pasakos (ritualai taip pat) ne tik atspindi visuomenės elgsenos normas, bet ir programuoja jas. Štai filosofas kunigaikštis Eugenijus Nikolajevičius Trubeckojus (Didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonis!) savo knygoje „Svajonių karalystė ir jos ieškotojai rusų liaudies pasakose“ rašo: ,,Gėrėjimasis vagyste ir užuojauta vagiui pastebima ne tik žemesnio lygio pasakose: vagystėmis užsiima ir aukštesnės kategorijos herojai – galiūnai ir karalaičiai. Jaunoji auditorija, kuri gėrisi, pavyzdžiui, pasaka apie Ivaną Caraitį, neįsisąmonina, kad mėgiamiausi šio ir daugelio kitų herojų žygdarbiai – paukščio – fenikso ir gražuolės caraitės laimėjimas, ne kas kita kaip veiksmas, pagrįstas vagyste. Čia vagis pasakų klausytojui nėra pastebimas, nes vagystė pasakoje yra pridengta geresnės buities nostalgija. Ir vagis įgyja vykdančio nuostabius žygdarbius riterio aureolę“.

Tyrinėdamas rusų pasakas, Trubeckojus daro išvadą: ,,Apibendrintai galima pasakyti, kad laimė rusų pasakose yra neatskiriama vagių ir tinginių palydovė“. Sociologai pabrėžia, kad rusui nuo seno gėrio šaltinis – bendruomenė, o šiandien – artimieji ir draugai. Blogis projektuojamas į valstybę tarnautojų asmenyje (ir visai pagrįstai). Rusas nėra linkęs į nuolatinę, nepriklausomai nuo nuotaikos sistemingai vykdomą veiklą, kas nebūdinga, tarkime, pareigingam vokiečiui. Visiems žinomas ruso potraukis į „nachaliavą“.

Sovietinės santvarkos prievartinis įgyvendinimas atskleidė visą puokštę tūnojusių dvasios gelmėse bruožų: godumą, tingėjimą, girtuokliavimą, kito išnaudojimą ir pagaliau pasisavinimą to, „čto plocho ležit“ (kas blogai guli). Paskaitę analitinės psichologijos pradininką K. G. Jungą, aptiksime sąvoką „šešėlis“. Tai kiekvieno žmogaus tamsioji asmenybės dalis, kur randasi nuslopintos mūsų asmenybės savybės. Jos aktualizuojasi prie tam tikrų aplinkybių, santvarkos, sovietinės ypač.

Ne visi vagys ir tinginiai

Visgi pripažinkime, kad ne visi rusai yra vagys ir tinginiai. Mes žinome daugybę darbščių, talentingų, pasiaukojančių, tolerantiškų rusų tautybės žmonių. Bet jų, deja, nėra daug tarp valdančiųjų. Kiekvienam aišku – sovietinės sistemos valdantysis, priklausomai nuo laiptelio valdymo hierarchijoje gauna tam tikras, neprieinamas paprastam žmogui, preferencijas, kurių išsaugojimui nepakanka būti išradingam. Reikia būti ir ciniškam, be gėdos jausmo, o kartais ir žiauriam. Juk konkurentų – minios. Visiškai nesistebime, kad autokratinės politinės sistemos – carizmo arba stalinizmo elitas išvardytas charakteristikas tiesiog privalėjo turėti.

Suprantama, ne vien pasakos formuoja nacionalinį charakterį. Trubeckojus nagrinėja būtent pasakų auklėjamąjį pobūdį. Rusų pasakos buvo sukurtos gilioje senovėje ir jos atspindėjo tų laikų realijas. Viena iš teorijų (jos prisilaiko Zadornovas) tvirtina, kad pasakas kūrė žyniai. Trubeckojaus pastebėtos pasakų charakteristikos parodo, kad gilioje senovėje rusų gentys ne tiek ūkininkavo, kiek vertėsi plėšikavimu. Rusus savo keliu dažnai plėšdavo ir gentys kaimynai – pečenegai, poloviečiai. Tokioj aplinkoj rusams reikėjo ir gudrumo, ir sugebėjimo vagiliauti.

Jaunieji klausytojai gėrėjosi šiomis herojų savybėmis ir norėjo tokiais tapti. Ir tapdavo, jei niekas nestabdė. Įdomi istorinė detalė: XIV a. vergų turgus Kaffoje (dabartinė Feodosija). Pirklys, kad pakeltų kainą, šaukė: „Tai nauja belaisvių partija – paprasti, be suktumo, ne tinginiai, tik sugauti, be to, ne maskviečiai. (Maskviečiai – taip buvo vadinami visi rusai, kaip vagilių ir sukčių tautos atstovai, vergų turguje buvo vertinami labai pigiai).

Na, o dabar prie reikalo! Manau, kad dažnam iškyla toks klausimas: kodėl mums norisi aplankyti vietas, kur prabėgo vaikystė? Gal todėl, kad ten pasaulis buvo milžiniškas, ryškus ir kupinas šviesos, ir medžiai buvo dideli. Diena ilga ir viskas įdomu. Ten daug draugų, kurie tiki ir pasitiki mumis, o mes jais. O gal todėl, kad ten buvo tokios betarpiškos ir skaidrios emocijos? Pasaulis perpildytas paslapčių ir galimybių užkariauti jame vietą.

Mano kelionė po 22 metų į vaikystės vietas įvyko kiek nelauktai ir, sakyčiau, ne be geros fėjos pagalbos. Ir užkariauti jos palankumą teko be rusiškų pasakų laimės palydovių – tingėjimo ir šaunios vagystės. Anaiptol. Buvo taip.

Numatė apgyvendinti komunizme

Kiekvieną kartą, eidamas į darbą, kertu „Sigmos“ teritorijos kiemą, kuriame stovi paminklinis akmuo su sigmos ženklu (taip matematikoje žymima suma) ir įrašu – 1956. Pradžioje čia buvo gaminami kasos aparatai, perforatoriai, skaičiavimo priemonių kompleksas „Rūta-110“. Bet atėjo laikas, kuomet partija ir vyriausybė, numačiusi mus apgyvendinti komunizme, pradėjo inicijuoti didesnio pajėgumo skaičiavimo mašinų gamybą. Be jų, buvo manoma, įvardinto tikslo pasiekti neįmanoma. Kalbančių apie skaičiavimo techniką, entuziastų valdininkų akys apsitraukdavo drumsta plėvele ir jie kažką neaiškiai murmėdavo apie stebuklus, kurie mūsų laukia čia pat, už kampo. O mes to kampo nematėme, bet vienu sąmonės krašteliu tikėjome tuo, kas mums sakoma, o kitu – tyliai šaipėmės.

Protingos galvos patarė nekurti visiškai naujos technikos, o palengva pasivyti šioje srityje kapitalizmą, nukopijavus, tarkime, Italijos produktą. Kaip tik tarė, taip ir padarė. Skaičiavimo mašina – ne atominė bomba ir Italijos gaminys, tarybinės M-5000 (taip jis buvo pakrikštytas) prototipas su dokumentacija, veiklių proto tipų pagalba, atsidūrė „Sigmoje“ kažkur apie 1973 metus.

Žemaičiai sako: ,,Prots ein iš paskos, jei eitų iš priekia, anun sumindžiotum“. Gamyba M-5000 įsibėgėjo ir 1975 m. buvo išdalyta apie 200 gaminių Sąjungos statistikos skaičiavimo stotims ir kitokio plauko skaičiavimo centrams. Juokaudavome – einant pirmyn į komunizmą, logiškai buvo belikę žygiuoti penkerius metus.

Esmė tokia, kad vėl protingos galvos, nenorėdamos daug sukti galvos, Nikitą Sergejevičių apkaltino voliuntarizmu ir bendru sutarimu, palikę komunizmą kaip pageidaujamą siekį, jo galutinio pasiekimo terminą iš vizijos ištrynė. Tačiau ekonomika turėjo būti ekonomiška. Skaičiavimo stotys ir centrai, keletą mėnesių pasidžiaugę nauja technika, iš vyriausybės gavo reikalavimą parodyti M-5000 eksploatacijos efektyvumą. Gavusi 200 skundų, kad nėra kuo techniką apkrauti, vyriausybė skubiai įpareigojo Valstybinį banką ir Sąjungos draudimo valdybą paruošti atitinkamas programas.

Nežinau, kaip atsitiko, bet, manau, be gundymo čia nebuvo apsieita, kad aš 1976 m. vasario mėnesį atsidūriau Statistikos valdybos institute temos „Draudimo operacijų automatizavimas“ vadovo pareigose. Eilinį kartą supratęs, kad valdžios pažadai yra grįsti tavo pastangomis suteikti valdžiai galimybę tuos pažadus įvykdyti, su skyriaus viršininku suformavome 23 darbščių, energingų žmonių kolektyvą ir kibome į darbą.

Po pusantrų metų temą paruošėm gynimui. Priėmimo komisiją sudarė apie 18 Sąjungos pareigūnų ir vietinių vadovų. Komisija įteikė vyriausios revizijos valdybos viršininkės paruoštą kontrolinį pavyzdį. Padirbėjome per naktį. Sutikrinome rezultatus. Rezultatai atitiko suvestus duomenis, tačiau suradome nemažai kontrolinio ruošėjos padarytų klaidų. Po pristatymo kilo furoras! Programa ne tik nedaro klaidų, o dar suranda vyriausios revizorės padarytąsias! Sąjungos vyriausios draudimo valdybos darbuotojų, kuravusių projektą, reitingas, be abejo, pakilo. Temos vadovo ir viso kolektyvo taip pat.

Štai ir priartėjau prie mano pasakojimo objekto. Kartą, 1981 m. kovą komandiruotės į Sąjungos vyriausiąją draudimo valdybą metu, viršininko pavaduotoja Margarita Michailovna, mano geroji fėja, pirmą kartą per penkerius pažinties metus manęs pasiteiravo, iš kur taip gerai kalbu rusiškai. Praktiškai be akcento. Paaiškinau ir išdrįsau pareikšti pageidavimą, kad po 22 metų norėčiau dar pamatyti vaikystės vietas. Margarita Michailovna tarė: „Viskas paprasta. Nuo pernai valdyba įvedė naują draudimo agentų apmokėjimo tvarką: skatinama už naujai sudarytas sutartis. Komandiruoju tave su pora darbuotojų 15 dienų į Krasnojarską ir Abakaną. Išnagrinėsite vietoje, kaip veikia sistema, o Taišetas, kur tu buvai – „rukoj podatj“ (tiesiog „ranka pasiekiamas“). Poros dienų tau, manau, pakaks“.

Krasnojarsko kraštan

Pasiruošimas vyko neilgai. Ir štai 1981 m. gegužę lėktuvas iš Maskvos po keleto valandų skrydžio nusileido Krasnojarsko oro uoste, iš kur mus valdiška „Volga“ pristatė tiesiai į viešbutį. Draudimo valdybos buhalterija suteikė visą informaciją, kurią panagrinėję, supratome, kad darbo užmokesčio fondas liko tas pats, o gal net ir sumažėjo. Prie tokio skatinimo naujai sudarytų sutarčių padaugėjo gal tik 1–2 procentai.

Kad suteiktume naujos sistemos autoriams pasitenkinimą, mes parodėme daugiau. Žinodami, kad ataskaitos storis apsaugo ją nuo pavojaus būti perskaitytai įsigilinus, negailėjome popieriaus. Matėme, kad išvados ne visur išplaukia iš ataskaitos. Tačiau išvadas paruošėme ypač kruopščiai ir vaizdingai. Po kurio laiko gavau įvertinimą: man buvo pasiūlyta kelionė prie Baikalo ežero. Deja, dėl tam tikrų šeimyninių aplinkybių neteko pasinaudoti.

Krasnojarske mus kuravo latvių kilmės darbuotoja Laima. Iš latvių teko girdėti posakį: „Lietuviai – tai išgąsdinti latviai“. Ko gero, šį posakį žinojusi Laima mus rūpestingai globojo: mums netrūko nei „čeremšos“ (meškinis česnakas), nei kedro riešutų, nei pasiūlymų, ką nors aplankyti – Šušensko HES arba nuostabaus grožio nacionalinį parką „Krasnojarsko stulpai“. Aplankėme ypač turtingos ekspozicijos vietinį etnografinį muziejų.

Prie vieno eksponato stovėjau ilgai. Tai buvo tungusų šamanas su visa apranga ir atributika. Buvau šiek tiek skaitęs apie šamanizmą – tiesiog iš smalsumo. Priminsiu, kad psichoterapeuto Vladimiro Levio knygas „Menas būti savimi“ ir „Menas būti kitu“ visi ne tik gaudėme, bet ir skaitėme. O jo rekomenduotą knygą „Garis Raitas. Kerėtojų liudininkas“, kad gautum paskaityti, reikėjo stovėti eilėje porą mėnesių.

Stovėdamas mąsčiau apie būdingą ne tik šamanams, bet ir politikams, aktoriams ir apskritai visuomenės nuomonės formavimo ir kontrolės specialistams bendrą bruožą – jeigu nori, kad kiti patikėtų tavo idėjomis, tu turi pats jomis tikėti, o jeigu netiki, privalai demonstruoti entuziastingą tikėjimą – kitaip niekas tavim netikės… (Tokiu atveju vyksta neišvengiamas asmenybės susidvejinimas – iš vienos pusės tu savo role tiki, bet kontroliuoji ją, iš kitos, kad „nepersūdytum“).

Žmogaus sąmonės kontrolės būdai glūdi gilioje senovėje. Archeologiniai tyrimai parodo, kad pirmieji manipuliavimo savo ir žmonių sąmone meistrai buvo šamanai, kurių istorija siekia 40 tūkstančių metų. Sovietinės santvarkos sargai šamanuose matė konkurentus ir žiauriai juos represavo: žudė, trėmė, sodino į lagerius, kol visai išnaikino ten, kur pasiekė. Matyt, nemažai užtrukau prie eksponato, nes bendradarbiai pradėjo klausinėti, kas tie šamanai, kaip jie pasiekia tokią daugybę neįprastų sugebėjimų. Paaiškinau paprastai – kad daugiau nekiltų noro gilintis – tikriausiai šamanai moka pasirinktinai paveikti tam tikrų smegenų sričių kraujotaką, sukeldami spazmus arba naudodami musmirių ar kitų alkaloidų nuovirą, iššaukdami pakitusią smegenų būseną, atjunkdami kritiką. Pasakiau, pats neįsivaizduodamas, kaip galima tai atlikti.

Prisipažinsiu, šio teksto fragmento čia nebūtų, jeigu ne žinutė iš „Nature Communications“ (Published: 20 January 2020). Žinutė prezentavo ženklų neuroanatominį atradimą. Grupė Kopenhagos mokslininkų įrodė taip vadinamų priekapiliarinių sfinkterių egzistavimą. Šie raumenys reguliuoja kraujotaką galvos smegenų kapiliaruose. Gal šamanai tai sugeba? Ir pagalvok tu man – smegenyse yra raumenys… Gal greit bus nustatyta migrenos priežastis?

Kelionė į Taišetą

Paliksiu šią temą, kaip, tarkime, netyčią įsibrovusią į pagrindinę, ramybėje ir paaiškinsiu, kaip pavyko „rukoj podatj“. Pagaliau, vieną penktadienio vakarą, 23 valandą vietiniu laiku, sėdau į traukinį Krasnojarsk–Lena. Ryte apie 5 valandą turiu būti Taišete. Iš ten, nežinau kaip, turiu nuvykti į Bajronovskij svino-sovchoz (taip jis 1959 m. vadinosi). Kaip jis vadinasi dabar – nežinau. Bet, maniau, pasiklausiu. Važiavau kupė vagone kartu su tiekėju iš Krasnojarsko.

Šiek tiek numigę, gerokai prieš 5 valandą ryto, buvome palydovo pažadinti. Dar buvo tamsu. Nusiprausę ir persirengę, traukiniui stabtelėjus, prigludome prie lango. Stotis Jurty – 25 km iki Taišeto. Per visą dangų bangavo raudona pašvaistė. Tai kiek nurimsta, tai vėl išauga. Ant bėgių matėsi pristumtas raudonas gaisrinis vagonas – cisterna. ,,Dega medžio apdirbimo kombinatas. Zekų darbas, – pasakė mano palydovas, – kai aptingsta dirbti, išeidami iš darbo zonos, po lentom palieka smilkstančią vatą. Ir ne iš karto, o po 8–10 valandų užsiplieskia gaisras. Šis kombinatas čia jau seniai, 1902 m. jį pastatė pirklys Žogolevas“.

Kad 1949 m. jis čia dar veikė, aš sužinojau po kokių šešerių metų, 1955-aisiais, vieną vakarą šeimos pasisėdėjimo metu, kai tėvukas papasakojo apie vieną apgavystę, greičiau vagystę. Iš tremtinių vyriškų diskusijų dar po poros metų supratau, kad socializmas iš viso be vagystės egzistuoti negalėjo – reikėjo rekvizuoti (pavogti) darbščiausių ūkininkų, niekinamai pavadintų buožėmis, nuosavybę ir perduoti tinginių kolektyvams – kolūkiams. Socializmo elitas turėjo dantis, skirtus ne tik sočiam valgymui, taip pat virkštelės, jungiančios apvogtuosius su motina – Tėvyne „nukandimui“ nežmonišku būdu. Liūdna darbštuolių lemtis – jų laukė siaubinga tremtis.

Prisiminiau tėvuko pasakojimą. 1949 m. balandis. Kai tremtinius gabenęs traukinys kelioms valandoms sustojo Jurty stotyje, atsisėdęs vagono tarpduryje, tėvukas ramiai užkandžiavo, atsipjaudamas kumpio. (Buvo apdairiai pasiėmęs iš namų kelis butelius „samagono“ ir visus kumpelius, kiek turėjo).

– Valgai kumpį? – paklausė, matyt, jau vietinis lietuvis.
– Taip.
– O daugiau ar turi?
– Turiu.
– Jeigu tu man duotum kumpiuką, aš jį perduočiau kombinato direktoriui. Tau būtų darbas, gera alga, butas, vaikui lopšelis.

Lietuvis, nemeluos – įdavė. Laukė, laukė… Traukinys nuvažiavo. Geras buvo kumpiukas. Direktoriui…

„Prie ko pritapo, toks pats tapo“, – garsiai ištarė tėvukas ir pabaigė tekste nevartotinu rusišku kelių aukštų žodžiu, girdėtu iš vagono kareivių, saugančių sąstatą.

Išlipau Taišeto stotyje ir nusivyliau: tokia maža stotis, kai 1959 m. spalio mėnesį mes važiavome į Lietuvą, ji man buvo milžiniška.

Ne dažnai užklysta lietuviai

Taišetas – toponimas, pasisavintas iš netoliese tekėjusio upelio Taišetka. Nuo amžių čia gyvenusios ketų genties (nykstanti apie 1200 žmonių beturinti tautelė) kalba: tai – šalta, šet – upė. Taišeto pradžią 1897 m. suteikė Transsibiro geležinkelio magistralės statyba – reikėjo įkurti statybų bazę ir gyvenvietę. Nuo 1938 m. 3-jų Gulagų: Taišetlago, Ozerlago ir Južlago centras, kur siaubingomis sąlygomis kalėjo ir tūkstančiai lietuvių.

Kasose nusipirkau bilietą rytdienos vakarui į Krasnojarską, perlipau geležinkelio tiltą, akims slystelėjus per plakatą: „Bamas prasideda nuo Taišeto – N. Kosyginas“, netoliese pamačiau autobusų stotelę. Joje stovėjusio, kiek gunktelėjusio vyruko su rankomis kišenėse, paklausiau, kuo pasiekti Baironovkos tarybinį ūkį.

– Va, kaip tik privažiuoja autobusas ir po 20 minučių būsi Baironovkoje, – pasakė vyrukas.

Jau važiuodamas supratau, kad ne ten, kur reikia, važiuoju. Platus žvyrkelis, palei jį galingų elektros perdavimų atramų, savo forma primenančių Eifelio bokštą, virtinė. Ne ten, tikrai ne ten. Išlipu ir einu pasižmonėti. Žiūriu, kieme kresnas seneliukas krapštosi prie aviliukų.

– Dobroje utro! – pasisveikinu.
Jis man atsako tuo pačiu, bet mano ausys pagauna kažkokį akcentą.
– Labą rytą! – pasakau.
– Labą rytą! – nudžiunga senelis. Jam paaiškinu, koks mano tikslas. Gaunu pasiūlymą užeiti į trobelę. Ne dažnai į Baironovką užklysta lietuviai.

Prie stalo dar prisėdo jo žmona, vardu Nastia. Tungusės ir greičiausia ruso duktė – mišrūnė, jaunystėje buvusi reto grožio. Nuo pirmo vyro turi dukterį, kuri baigė mediciną Irkutske ir dabar ten gyvena. Mano pašnekovai, sužinoję, kad autobusas atgal man tik po 40 minučių, pasiūlė arbatos „Ivan Čaj“ su medumi.

Vis tiek traukia į Lietuvą

Antanas – toks senuko vardas, sėdėjo viename iš lagerių iki 1958 metų. Įkalintas buvo 1948 m., kažkam įskundus, kad neva užsiima politine veikla. Amnestavus, nežinojo ko imtis. Grįžti į Lietuvą dar nebuvo galima, todėl ėjo per kaimus, darydamas tai, ką moka – statyti ir taisyti krosnis. Žmonės buvo nepasiturintys, pinigėlių duodavo nedaug, bet maisto ir nakvynę visada gaudavo. Su šeima susirašinėjimas buvo nutrūkęs, o ieškoti pastovios draugės čia – nelabai rūpėjo. Ir vieną kartą, apie 1962 m., užklydo į Baironovką. Pamatė prie namelio stovinčią moteriškę ir paklausė:

– Šeimininke, ar krosnis nedūmina?
– Oi, kaip dūmina!

Sutvarkęs krosnį, atliko dar keletą vyriškų darbų. O Nastiai patiko Antano darbštumas ir mandagumas. Naktimis nemiegodama vis galvojo, kokį darbą dar jam uždavus. Visose tautose arčiausias kelias į vyro širdį per skrandį. Gamino skaniai ir laukė, kada jis pasipirš, o Antanas – nė pro kur. Moterys žino dar vieną kelią – trumpesnį. Bet tas kelias dažnai pažintį negailestingai sutrumpina, ir vyras netampa šeimos maitintoju.

Po geros savaitės pati Nastia neiškentusi pradėjo kamantinėti, kaip jis galvoja gyventi toliau. Na, čia jis ir suprato, kad toliau yra arčiau, tikriau – visai arti. Tačiau po kelių metų ramaus gyvenimo tėkmės pradėjo jį nežmoniškai traukti į Lietuvą. Nastia neatkalbinėjo, nes žinojo, kad tai dar labiau sutvirtins jo pasiryžimą. Ir vieną kartą Antanas išvyko.

Praėjo geras pusmetis. Ir Antanas grįžo. Surado jis Kaune dukteris – žmona jau buvo mirusi. Džiugiai priimtas, pavalgydintas, ryte atsikėlęs nustebo, kad namuke nieko nėra – nei dukterų, nei jų draugelių. Ir baisiausia – nėra po pagalve padėto ryšulėlio su pinigėliais… Nužiūrėjo, matyt… Ir vėl savo amato pagalba, uždarbiaudamas vargais negalais parvyko į Baironovką.

Susitikimas su Norkumi

Pora palydėjo mane iki stotelės, o čia keletas moteriškių aptarinėjo nakties įvykį: kažkas kažką apiplėšė ir nužudė. Tikriausiai buvusio kalinio, paleisto iš Taišeto kalėjimo, darbas. Grįžęs į Taišetą apie 9 valandą, užlipau ant geležinkelio tilto ir girdžiu: „Tovarišč Kirtiklis, Tovarišč Kirtiklis! Podojdite k dispetčeru“. Fėjos iš Maskvos, pagalvojau, darbas. Nespėjo trečią kartą pasakyti, kaip aš jau stovėjau prie dispečerinės. „Štai, – sako dispečerė, – vyrukas iš Taišeto draudimo valdybos jus nuveš, kur jums reikia“. Valdybos viršininko pavaduotojas (toks vyruko titulas) pakvietė mane į tarnybinį automobilį ir pradėjo klausinėti, kur man konkrečiai reikia.

– Reikia į Baironovkos kiaulininkystės tarybinį ūkį, – sakau.
– Išformuotas. Dabar ta vieta vadinasi Beriozovskos laukininkystės-gyvulininkystės ūkis. Ką Jūs atsimenate?
– Didelę arklidę.
– Sudegė.
– Žalią mokyklą.
– Sudegė.
– Tris ilgus molinius barakus.
– Baigia sugriūti.
– Didelę plytinę.
– Nugriauta.

Jam tapo viskas aišku ir, išgirdęs, kad mane reikia paleisti prie parduotuvės, tą ir padarė. Pardavėja, mano laimei, buvo viena. Prie liudininkų būtų neišdrįsusi. Išgirdusi, kad aš iš Vilniaus ir atvykau pas Norkų, kuris mano žiniomis čia gyvena, visgi oficialiai pasakė, kad dabar sėja ir iš svaigiųjų gėrimų pardavinėjamas tik alus. Cisterną atveš po trijų-keturių valandų. Tačiau dar kartą įdėmiai mane nužvelgusi, tarė: „Aš tik sau turiu, bet Jums parduosiu“. Ir aš lauktuvėms gavau 2 butelius „Bielyj Aist“. Pridėjau dar keletą kilogramų saldainių – kuo ne lauktuvės?

Už poros šimtų metrų matėsi ištremto iš Gaurės miestelio (Tauragės apskritis) zakristijono Norkaus trobelė. Artėdamas pastebėjau ant storo rąsto sėdintį, vos kojomis siekiantį žemę šeimininką, lazdele stumdantį skiedras.

– Laba diena! – sakau.
– Laba diena, – ramiai atsako ir staiga krūptelėjo, – kas čia, kas?
– Čia, sakau, žmogus, kuris jus matė prieš 22 metus. Jonas Kirtiklis.
– Ach, Kirtiklis… Na, einam į trobą.

Namuose radome ne tik žmoną, bet ir iš pamaskvės atvažiavusią vasarai dukrą Reginą su dviem vaikais. Sočiai papusryčiavome, sunaikinę pusę ,,Bielyj Aist“ atsargų. Fabijonas Norkus gyvenimu čia patenkintas. Darbas nesunkus – išleisti ir įleisti į tvartą kelis šimtus kiaulių, truputį pasargauti. Malkas kontora kaip pensininkui paruošia. Šieną karvei taip pat. Sūnus Tomas apie 1978 m. buvo nuvažiavęs į Lietuvą žvalgybai – niekas nesiruošė grąžinti to, ką atėmė, o pradėti iš naujo Fabijonui nesinorėjo – ne ta sveikata.

Rusiškoj aplinkoj skurdėja lietuviška kalba: tarp savęs naudoja žodelytį ,,da“ vietoje „taip“, „seičas (sčas)“ vietoj „tuoj“…

Namelis Beriozovkoje

Labai rūpėjo aplankyti kapelius, kur palaidota 11 lietuvių. Prižiūrint klebonui Budrikiui (pas jį Gaurėje zakristijonu tarnavo F. Norkus), jau paleistam iš lagerio, kapinės apie 1959 m. buvo gražiai sutvarkytos. Kaip jos atrodo dabar? Pagautas neaiškaus virpulio broviausi per 20 metų senumo pušyno tankmę. Nerandu. Ir staiga vienos pušelės viršūnėje kažkas sublizgo. Tai buvo koplyčios sudaužyti stiklai. Daužyta, šaudyta… Išsivartę, suskilę gabalais cementiniai antkapiai. Liūdna. Labai liūdna… Atidavę tarybiniam monstrui sveikatą – nenusipelnė žmonės atminimo…

Lydimas Norkaus jaunesniojo sūnaus Zenono, vaikščiojau po Beriozovką. Štai gatvė „Novaja“ (anksčiau ji vadinosi „Novaja Derevnia“). O kur mūsų šeimos namelis? Turi būti čia, prie sankryžos. Dar kartą susimąstau: sankryža ta. Namelis? Kažkoks labai mažas. Apaugęs mano šlaunies storumo ievomis. Užeinu iš kiemo pusės ir pamatau pastogės angą, kuri būdavo uždengiama, kad nepripustytų ant lubų žiemą sniego. Vasarą buvo paliekama atvira vėdinimui.

Čia! Čia 1952 m. gimė broliukas. Iš čia eidavau į septynmetę mokyklą. Ir mane aplankė virtinė prisiminimų. Čia mama verpdama mokė poterių. Virbalai skatino mane stengtis įsisavinti maldas. Kai ji liepdavo kartoti: „Tėve mūsų‘‘– sakyk!“. O aš atkartodavau „Tėve mūsų, sakyk“. Mama piktai nutraukdavo: „Tu to ,,sakyk“ nesakyk!“ Ir gaudavau virbalu per rankas. „Per kančias į žvaigždes“! Prieš keletą dienų mūsų bendruomenę buvo aplankęs, iki 1956 m. viename iš Taišeto lagerių kalėjęs, Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos kapelionas Kazimieras Pukėnas aptarti vaikų pasirengimą Pirmajai Komunijai ir mamos buvo gavę įpareigojimą vaikus atitinkamai paruošti. Amžininkai K. Pukėną charakterizavo kaip kunigą, kurio žodžiuose nebuvo dviprasmybių. Šią charizmatišką asmenybę prisimenu iki šiol. (Pernai, sužinojęs, kad kunigas palaidotas Nemenčinės bažnyčios šventoriuje, aplankiau kapą, padėjau gėlių ir pasimeldžiau. Pasimeldžiau už dūšią žmogaus, kuris ateizmo irštvoje įvedė mane į krikščionybės pasaulį).

Prisiminiau, kaip būdamas pirmokas, vijausi iš paskos žibalu varomą sunkvežimį „polutorką“ (pusantratonę). Išmetamos dujos taip man kvepėjo, kad vijausi bene kilometrą, kol kvapas dingo. Šiandien tūlas patars: „Pasitikrink hemoglobiną. Tikriausiai trūksta geležies“. Reikėjo jautienos, vaisių, daržovių, vitaminų. Iš kur? Kartą tėvukas atvežė iš Taišeto du obuolius. Sakė, kad kilogramas kainuoja brangiau už degtinės butelį. Suvalgėme su broliuku, nė kotelių nepalikę.

Labai ryškiai prisimenu, kaip šiandien, 1953 m. pavasarį, kovo pradžioje, pas mamą atėjo kaimynė ir aš buvau išleistas į lauką. Akims dar nepripratus prie sniego akinančio baltumo, pamačiau vienplaukę moterį, bėgančią gatve ir klaikiai šaukiančią: „Naš otec umer! Liudiii!“. Labai nusigandęs įbėgau į namus ir mamai su kaimyne verkdamas paaiškinau, kas įvyko, pakartojęs girdėtus lauke žodžius. Jos abi pradėjo šnibždėtis ir vaikiška klausa išgirdau: „Turbūt padvėsė. Padla. Greit mus gali paleisti!“.

Mano prisiminimų grandinė buvo nutraukta pastebėjusių mane ir išėjusių į lauką dabartinių gyventojų Anos Aidinovos ir jos iš lagerių priklydusio apskurusio, nesiskutusio ir, matyt, nesipraususio sugyventinio. Abu nieko nedirba, laukia kol atneš Anos pensiją. Tada balius gerą savaitę ir kentėjimas iki kitos pensijos su bamba, prilipusia prie nugarkaulio. Dirbti tingisi…

Kaimynystėje gyveno geriausias mano klasės draugas Saša Šinkariuk. Kur jis dabar? Užėjau į namą, kur jis gyveno. Dabar jame gyvena vieni Sašos tėvai. Mama Tatjana, kai prisistačiau, suplojo rankomis ir suskubo vaišinti. Ant stalo atsirado kiaušinienė su ukrainietiška šonine ir 100 gramų „samagono“. Saša dabar dirba Lenos upės laivininkystėje kapitonu. Vedęs, augina dvi dukras. Pas tėvus užsuka retai. Bet jų neužmiršta, sveikina su gimtadieniais ir šventėmis. „Šaunuolis Saša!“ – tai buvo jo tėvuko, gulėjusio ant rusiškos plačios krosnies, žodžiai. Nustebau, kad pažinau jį iš balso – tarsi vakar girdėtas! Per 22 metus neišdilo iš atminties.

Na, o visi kiti mano klasiokai išsilakstę po platų Sibirą. Juk čia 500 km – „riadom“ (greta). Tėvams nerašo, geriau neklausk… Daugelis kiemų – tušti lizdai…

Išeidamas iš „Novaja Derevnia“ gatvės, sutikau buvusios kaimynės Froskos Nosik sugyventinį, gerokai įkaušusį, sėdintį vežime ir vadeliojantį arklį. Prisiminiau iš vaikystės, kaip jis retai būdamas blaivus, jam vienam žinant, kur važiuoja, niūniuodavo tos pačios dainos du stulpelius. Daugiau, matyt, neprisiminė. Girdėdavau: „Iškinkykite, vaikinai, arklius, / ir keliaukite miegot…“ („Raspriagaite chlopcy koni, / tą liagaite spočivatj…“).

Palengva nutolo Novaja Derevnia… O pavasarinis vėjelis atnešė kadai girdėtos dainos tuos pačius žodžius: „Iškinkykite, vaikinai, arklius, / ir keliaukite miegot…“