Straipsnio autorius Povilas Šimkavičius yra Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininkas leitenantas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Šis straipsnis buvo spausdintas („XXI amžius“. 2015, rugpj. 14, p. 1, 12) ir skelbtas internete 2015 m. rugpjūtį. Šioje svetainėje straipsnis skelbiamas autoriui pasiūlius.

Povilas Šimkavičius. Jautrus, gailestingas, griežtas ir rūstus Lietuvos dvasinis lyderis: monsinjoro Alfonso Svarinsko pirmųjų mirties metinių minėjimas

Prieš vienerius metus, liepos 21 dieną, į paskutinę kelionę išlydėjome Lietuvos katalikų dvasininką, monsinjorą, disidentą, politinį veikėją, Lietuvos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelioną, dimisijos pulkininką Alfonsą Svarinską (1925 01 21–2014 07 17). Vykdant jo prašymą, monsinjoras palaidotas netoli Ukmergės esančiose Dukstynos partizanų kapinėse.

Monsinjoras A. Svarinskas sovietų valdžios metais aktyviai dirbo pogrindyje, tris kartus buvo areštuotas ir nuteistas, 22 metus kalėjo griežto režimo lageriuose ir kalėjimuose. 1991–1992 metais jis buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas.

Liepos 17–18 dienomis Vilniuje ir Ukmergės rajone prasmingai ir gražiai paminėtos pirmosios monsinjoro A. Svarinsko mirties metinės. Šv. Mišios už jį buvo aukojamos Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje ir Didžiosios kovos apygardos partizanų parke. Prie namo Odminių gatvėje Vilniuje, kuriame gyveno monsinjoras, atidengta atminimo lenta. Dukstynos partizanų kapinėse pašventintas kryžius ir antkapio lenta, o Didžiosios kovos apygardos partizanų parke – monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimo kryžius.

Pažvelkime į monsinjoro Alfonso Svarinsko dvasią

Liepos 17 dieną 18.30 val. Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje – svarbiausioje Lietuvos katalikų šventovėje – buvo aukojamos šv. Mišios už monsinjorą A. Svarinską. Joms vadovavo ir pamokslą pasakė Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, koncelebravo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, kunigai: apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis, prof. Kazys Meilius, prof. Andrius Narbekovas, Mindaugas Bernotavičius, Gintautas Jankauskas, Jonas Naujokaitis ir Alvydas Vaitkevičius.

Pamoksle vyskupas J. Kauneckas padėjo susirinkusiems pažvelgti į monsinjoro Alfonso Svarinsko dvasią. „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės. Šitie žodžiai pirmame skaitinyje ypač tinka monsinjorui Svarinskui Alfonsui. Nežinau, ar visa sovietinė sistema galėjo sugalvoti tokį žmogų, kuris atgrasintų Svarinską nuo meilės Bažnyčiai, nuo meilės Dievui, kad išplėštų jo tikėjimą. Ne, nei gelmės, nei aukštumos, nei jokie kiti kūriniai. Ir ypač norėjau, kad mums nuskambėtų paskutinio teismo scena, papasakota paties Jėzaus. Tikrai turėtų kunigas Alfonsas išgirsti tą Jėzaus žodį: „Ateikite pas mane“, nes jis niekada nepraėjo pro jokį vargšą“, – taip pradėjo pamokslą vyskupas. Vyskupas J. Kauneckas priminė Nepriklausomybės Akto signatarės Birutės Valionytės pasakojimą apie tai, kaip monsinjorui 2013 metais būnant sanatorijoje pritrūko pinigų vaistams. „Surinko pinigų, bet, sako, negalėjo duoti jam. Tiesiog nupirko vaistų. Jeigu jam paduosi, po dienos neturės, bus išdalinta. Tai sakykite, ar toks gerumas nebus atlygintas pas Viešpatį Dievą?“ – tęsė pamokslą vyskupas ir priminė labai gražų rašytojo Eugenijaus Ignatavičiaus pasakojimą apie monsinjoro laidotuves: „Prieš metus šventėme ne mirties, o žmogaus amžinybės triumfą. Šimtai ir tūkstančiai žmonių ne laidojo, o lydėjo visų gerbiamo kunigo palaikus į jo gimtąjį kraštą, į Dukstynos partizanų kapines“. Ir rašytojas prisipažino: „Eidamas paskui karstą prasitariau, atrodo, kad sugužėjo visa Lietuva“. Ir išgirdo balsą: „O kaip kitaip gali būti. Jis kovojo už visą Lietuvą, todėl susirinko visa Lietuva“, – taip kalbėjo nepažįstama moteris. O šviesiaplaukis berniukas, gal kokių 9 metų, išsižiojęs klausė vyskupų, signatarų, kitų bendražygių, valdžios atstovų kalbų prie kapo duobės ir užvertęs galvutę prašneko paukštuko balseliu: „Tėveli, ir aš noriu būti Svarinsku“. Vyskupas kreipėsi į susirinkusius: „Sakykite, brangieji, argi to berniuko balse nenuskambėjo visų mūsų troškimas? Argi mes visi negalvojame, kad mums bent dalele reikia būti panašiems į Svarinską. Aš sakyčiau, kad to vaiko balsu pragydo visos mūsų tautos troškimas. Taip, mes visi trokštame, visi meldžiamės, visi svajojame, kad Lietuva ir pasaulis nepritrūktų kovotojų už tikėjimą, už laisvę, tokių kovotojų, koks buvo monsinjoras Alfonsas“. Pamokslininkas uždavė klausimą, kuris, kaip sakė jis, šimtus kartų ir jam buvo užduodamas: „Kodėl Svarinskas buvo toks griežtas, kodėl buvo tiesiog piktas?“

Atsakymą į šį klausimą vyskupas sieja su paskutinio teismo scena (Mt 25, 31–46), kuri buvo perskaityta šv. Mišių metu. „Ypatingai griežta ir be nuolaidų buvo jo kalba matant neteisybę, matant, kaip šiuolaikinėje Lietuvoje be galo maža artimo meilės, matant, kai vieni tampa milijonieriais, o kiti turi kapstytis po šiukšles. Šitai matydamas jis negalėjo nepakilti rūstybėn. Sakykite, brangieji, bet ar pats Jėzus Kristus tokiu atveju išliko ramus? Kaip aštriai jis grasino turtuoliams, kad jie eis į amžinąjį kentėjimą, į amžinąją ugnį, nes šalia jų tiek alkanų, nuogų benamių. Kristus niršta, barasi, tai ką bekalbėti apie tai, kad jo uolus mokinys nesibartų. Taip, tokia dieviška rūstybe degė monsinjoras. Ir pravirkdavo, kaip pats Jėzus, nes turėjo nepaprastai jautrią širdį“, – kalbėjo vysk. J. Kauneckas ir prisiminė Luokės klebono žudiko teismą Telšiuose (žudikas buvo nuteistas mirčiai). Po teismo monsinjoras priėjo prie suvargusios žudiko motinos ir paklausė, ar ji turi ką valgyti. Išgirdęs neigiamą atsakymą, monsinjoras A. Svarinskas iškrapštė visas kišenes, surinko net kapeikas, atidavė piniginę su visais pinigais. Po to skolinosi pinigų iš vyskupo J. Kaunecko, iš kitų, kad nusipirktų benzino sugrįžti namo. Toks buvo širdingas jo jautrumas. Ypač jis buvo nepaprastai jautrus sutaikant bendraminčius. Tuo metu monsinjoras A. Svarinskas buvo vyriausiasis Lietuvos kariuomenės kapelionas. Vyskupas prisiminė tą baisų konfliktą su Pakaunės savanoriais, kai kilo susišaudymo pavojus tarp karių ir savanorių. „Atsistojo tarp jų monsinjoras ir šaukė: „Jei norit šaudyti, šaukite į mane“. Sakykite, ar tai nėra tiesiog Kristaus Dvasia?“ – kalbėjo vysk. J. Kauneckas.

Vyskupas pasiūlė paskaityti Edvardo Šiugždos straipsnį „Ištikimybe idealams statė paminklą Tėvynei“, kuriame nuodugniai ir vaizdingai apžvelgta monsinjoro Alfonso dvasia („XXI amžius“, 2015 m. liepos 17 d., nr. 28).

Bažnyčios ir lietuvių tautos garbė bei pasididžiavimas

Po šv. Mišių nemažas būrys žmonių – vyskupai, kunigai, Nepriklausomybės Akto signatarai, Seimo nariai, Lietuvos laisvės kovotojai, monsinjoro bendražygiai pajudėjo prie 10 numeriu pažymėto namo Odminių gatvėje, kuriame 23 metus gyveno monsinjoras A. Svarinskas, čia 1919 metais gyveno prelatas Mykolas Krupavičius (1885–1970), o 1918 metais dirbo Lietuvos valstybės kūrėjai. Šį gražų saulėtą liepos vakarą namo balkone plevėsavo Trispalvė, skambėjo Lietuvos himnas, patriotinės dainos ir pagarbos žodžiai mons. A. Svarinskui. Atminimo lentą su bareljefu (autorė – Daliutė Ona Matulaitė) atidengė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, pašventino Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ.

Renginio vedėja Justė Radzevičiūtė-Laugalienė pakvietė pasisakyti Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę. Ji kalbėjo: „Prieš metus Lietuva neteko didžio žmogaus, Lietuvoje ir užsienyje žinomo kunigo, visuomenės veikėjo, aktyvaus kovotojo už Lietuvos laisvę – monsinjoro Alfonso Svarinsko. Jis buvo žmogus, besąlygiškai tarnavęs Dievui, Tėvynei, savo artimui ir, svarbiausia, Tiesai, itin vertinęs žmogaus orumą“. Pasak Seimo pirmininkės, monsinjoras A. Svarinskas buvo Autoritetas, Mokytojas, Vedlys, tikras Lietuvos patriotas ir dvasinis jos lyderis. Savo pavyzdžiu jis atvėrė tarnystės kitiems, dvasios kuklumo, tikėjimo žmoniškumu galią ir iš jos kylančią žmogaus stiprybę. Tokių žmonių kaip monsinjoras dėka Lietuva atlaikė 50 metų okupaciją ir buvo atkurta nepriklausomybė. Seimo pirmininkė L. Graužinienė palinkėjo, kad šviesus monsinjoro A. Svarinsko atminimas ir nuveikti darbai būtų tinkamai įvertinti ir perduoti ateities kartoms, padėkojo monsinjorui už jo gyvenimą mums.

 

Seimo narys Rytas Kupčinskas dėkojo Dievui ir likimui, kad teko laimė pažinti monsinjorą A. Svarinską, kuris mums buvo dvasios tėvas, Lietuvos šviesulys ir sąžinė. „Jo gyvenimas tarsi vadovėlis mums kiekvienam. Taigi, paskaitykite monsinjoro atsiminimus. Skaitai ir matai, koks turi būti Lietuvos pilietis, tikras Lietuvos patriotas“, – kalbėjo Seimo narys.

 

Apaštalinis protonotaras B. Antanaitis apžvelgė monsinjoro A. Svarinsko, su kuriuo nuo 1944 metų mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, gyvenimo kelią. Pasak prelato, monsinjoro šūkis buvo kovoti prieš blogį – prieš nuodėmę, persekiojimą, neteisingumą, melą, neištikimybę, išdavystę, korupciją, girtuokliavimą, narkomaniją. Monsinjoras buvo kovotojas, bet visus mylėjo, niekam nelinkėjo blogo. Pasak prelato, A. Svarinskas, būdamas Aukščiausioje Taryboje, susitiko Egidijų Bičkauską, 1983 metais suimtą tardžiusį jį, bet jo nesmerkė, atleido jam. Monsinjoras buvo tvirtas, kietas, bet ir atlaidus. Prelatas paminėjo ukrainiečių kardinolo Josyfo Slipyjaus, su kuriuo monsinjoras A. Svarinskas susipažino lageryje, laišką (parašytas po kunigo A. Svarinsko suėmimo 1983 metais): „Kunigo Alfonso Svarinsko areštavimo aplinkybės ir priežastys nėra žinomos, bet viena yra tikra – šis Kristaus Bažnyčiai ir Kristaus Evangelijai ištikimas, pasiaukojęs kunigas nėra padaręs jokio nusikaltimo nei prieš valstybę, nei prieš įstatymus. Vienintelis nusikaltimas, kurį jam gali primesti tamsaus žvilgsnio žmonės, tai – Dievo ir žmonių meilė, tarnavimas artimui ir vykdymas Kristaus paliepimo skelbti Evangeliją visoje žemėje. (…) Kunigas A. Svarinskas yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir lietuvių tautos garbė bei pasididžiavimas“.

Dangus džiaugėsi, švietė saulė, skambėjo patriotinės dainos „Vienlangėj grytelėj“, „Oi neverk, matušėle“, „Palinko liepa šalia kelio“, kurias susirinkusieji, susikibę rankomis, dainavo kartu su Vilniaus kultūros centro folkloro ansambliu „Jorė“ (vadovė – R. Aleksiūnienė). Tik atminimo lenta su monsinjoro A. Svarinsko bareljefu kažkaip gedulingai spindėjo ir buvo sunkiai įskaitoma, priešingai negu šalia kabanti prelato M. Krupavičiaus. Apie tai tarpusavyje kalbėjo kai kurie renginio dalyviai ir net kunigai. Užrašas ant atminimo lentos: „Šiame name 1991–2014 m. gyveno monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, politinis kalinys, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys“.

Ceremonijos pabaigoje vienas iš iškilmių, skirtų monsinjoro A. Svarinsko pirmosioms mirties metinėms paminėti, organizatorių atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius pakvietė visus liepos 18 dieną aktyviai dalyvauti renginiuose Ukmergės rajone.

Dvasios milžinas

Tarp kitų kariškai į dvi eiles išsirikiavusių baltų partizanų kryžių, perjuostų Trispalve juostele, pušų ramumoje, saulės apšviestoje žaliuojančioje pievelėje stovi toks pat baltas, lengvai atsilošęs visų partizanų kapeliono kryžius. Tik antkapio granitinės lentos užrašas „Monsinjoras Alfonsas Svarinskas 1925.01.25–2014.07.17 Partizanų ir Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas“ byloja, kas šioje vietoje ilsisi ramybėje. Paminklinį kryžių ir antkapio lentą projektavo architektas Zigmantas Brazauskas, o pagamino įmonė „Akmenora“ (vadovas – Alvydas Pučinskas). Tiesa, liepos 18 dieną monsinjoro A. Svarinsko kapas išsiskyrė iš kitų kapų gėlių ir degančių žvakučių gausa.

Į susirinkusius ukmergiškius, iš kitų Lietuvos vietovių atvykusius žmones, dvasininkus, valdžios atstovus kreipėsi atsargos pulkininkas A. Dudavičius. Pasak jo, iš daugelio kovotojų su nusikalstamu sovietų režimu ir bedievyste monsinjoras A. Svarinskas išsiskiria tuo, kad iki paskutinio atodūsio nepaliaujamai ir veikliai gynė Dievą ir Tėvynę, skriaudžiamą žmogų ir žmoniškumą. „Kiekviena tauta galėtų didžiuotis turinti tokį dvasios milžiną“, – pabrėžė pulkininkas.

 

„Monsinjoras Alfonsas atsigulė tarp draugų partizanų ir, manau, šiandien jis norėtų, kad būtų kalbama ne tik apie jį, bet apie visus Lietuvos partizanus, ypač šio krašto partizanus, su kuriais jis buvo nuo jaunystės suaugęs ir neatsitiktinai panoro amžinam poilsiui atgulti ne kur kitur, bet šioje vietoje“, – paminklinio kryžiaus šventinimo metu kalbėjo Kauno arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius SJ.

 

Monsinjoro bendražygis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininkas dimisijos pulkininkas Jonas Čeponis pasidžiaugė, kad šimtai žmonių atvyko pagerbti monsinjoro A. Svarinsko, pasisemti energijos ir jėgų, kaip reikia mylėti Tėvynę ir aukotis jai, parodyti, kiek Lietuvoje liko Lietuvos. Pulkininkas apgailestavo, kad iki šiol nepastatytas paminklas Lietuvos laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje ir nebaigtas statyti Kryžkalnio kalnelyje, kurio statybos pradėtos monsinjoro iniciatyva. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininkas paragino Krašto apsaugos ministeriją pasekti Moterų vienuolių kongregacijų pavyzdžiu ir „paaukoti kelis gerus kulkosvaidžius pinigine išraiška“, kad tik greičiau būtų pabaigta paminklo statyba.

 

Monsinjoro A. Svarinsko dukterėčia Marija Rudnickienė pasakojo, kad pirmieji kontaktai su dėde buvo per gaunamus laiškus iš kalėjimo, kuriuos dėl smulkios rašysenos ji skaitydavo visai šeimai daug kartų tol, kol juos atmintinai išmokdavo močiutė – dėdės mama. „Bendraudama su juo supratau, kad svarbiausios vertybės jo gyvenime yra Dievas, Bažnyčia, laisva Lietuva, kurioje gyventų dvasingi, dori, blaivūs, tikintys ir laimingi žmonės“, – tęsė dukterėčia ir giminės vardu dėdės žodžiais „Teatlygina jums Dievas“ padėkojo visiems, prisidėjusiems įamžinant monsinjoro A. Svarinsko atminimą.

Skambant „Marijos giesmei“, kurią atliko Ukmergės kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choras „Tremtinys“ (vadovė – Julė Juodienė), ant monsinjoro kapo buvo uždegtos žvakutės ir padėta gėlių. Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų orkestrui (kapelmeisteris – kapitonas Ričardas Kukulskis, dirigentas – kapitonas Remigijus Terminas) grojant maršą, renginio dalyviai išvyko į netoliese esantį, 1993 metais monsinjoro A. Svarinsko iniciatyva įkurtą Didžiosios kovos apygardos partizanų parką (Kadrėnų k., Vidiškių sen., Ukmergės r.).

Lietuvos Mozė

Pulkininkas A. Dudavičius prie ąžuolinio atminimo kryžiaus, kurį sukūrė skulptorius Kazimieras Martinaitis, kreipėsi į susirinkusius monsinjoro A. Svarinsko žodžiais: „Visus 22 metus, praleistus lageriuose, ypač karceriuose, daug mąsčiau, kaip reikėtų įamžinti žuvusių draugų ir vienminčių atminimą. Taip išsikristalizavo partizanų parko prie Mūšios, šalia tėviškės, idėja. Kadangi kovotojai už Lietuvos laisvę buvo religingi, labiausiai tiko sukurti Kryžiaus kelius su 14 kryžių, pastatant po atskirą kryžių kiekvienam batalionui, apygardos vadams ir prisikėlimo kryžių“.

Atminimo kryžių pašventino arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius SJ. Ant akmeninės stelos, kuri kartu su atminimo kryžiumi sudaro bendrą kompoziciją, renginio dalyviai perskaitė užrašą: „Lietuvos Laisvės kovotojo, triskart politinio kalinio, Partizanų ir Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono, pulkininko, parko įkūrėjo monsinjoro ALFONSO SVARINSKO 1925–1954–2014 atminimui“.

Šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą sakė arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius, koncelebravo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis bei gausus būrys dvasininkų: apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis, kanauninkai Gvidonas Dovidaitis, Vytautas Vaičiūnas, kunigai Vaidas Bartkus, Petras Dumbliauskas SDB, dr. Algirdas Petras Kanapka, Jeronimas Petrikas, Vytautas Sakavičius, Vaclovas Stakėnas, Gediminas Tamošiūnas, Alvydas Vaitkevičius, Gintaras Vitkus SJ. Giedojo kvartetas iš Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės chorelio.

Pamokslo pradžioje arkivyskupas S. Tamkevičius pabrėžė, kad nenuilstamą kovotoją už Lietuvos ir Bažnyčios laisvę monsinjorą Alfonsą Dievas pašaukė į gyvenimą Laisvoje Lietuvoje, bet didesnę amžiaus dalį jis praleido pavergtoje Tėvynėje. Kalbėdamas apie monsinjoro patirtas kančias, pamokslininkas sakė, kad Alfonsas pašaukimą tarnauti Dievui ir žmonėms pajuto labai anksti. Tik baigęs Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją 17-metis jaunuolis stojo į Kauno kunigų seminariją. Kelis metus pasimokęs ir pajutęs aiškų arešto pavojų, jaunas klierikas paliko Kunigų seminariją ir kaip daugelis ano meto vyrų įsijungė į partizanų veiklą, aprūpindamas juos vaistais, spauda. Tačiau greitai suimamas, žiauriai tardomas, kankinamas ir nuteisiamas dešimt metų lagerio bei penkeriems metams be teisių gyventi Lietuvoje. Baigiantis bausmės terminui vyskupas Pranciškus Ramanauskas Alfonsą įšventino į kunigus. Po Stalino mirties režimas šiek tiek sušvelnėjo, ir kunigui Alfonsui buvo leista grįžti į tėvynę. Dvejus metus labai uoliai tarnavo Kulautuvos ir Betygalos tikintiesiems, ypač rūpinosi jaunimo sielovada. Ir visa tai negalėjo patikti sovietiniams pareigūnams. Kunigui Alfonsui vėl iškeliama baudžiamoji byla ir nusikalstama medžiaga buvo kratos metu rastos religinės ir istorinės knygos, viena iš jų – Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“.

Šį kartą nelaisvės gavo tik šešerius metus. Tačiau Aukščiausiasis teismas pripažino jį pavojingu recidyvistu. Atlikęs bausmę ir sugrįžęs į Lietuvą ilgą laiką negavo kunigo darbo. Ir tik 1966 metais paskiriamas vikaru Miroslavo parapijoje, Vilkaviškio vyskupijoje. Bendradarbiavo leidžiant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, įsijungė į Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą ir, kaip buvo galima tikėtis, 1983 metais trečią kartą buvo areštuotas ir nuteistas 10 metų. „Niekada nemačiau kunigo Alfonso nusiminusio ar praradusio viltį. Visuomet buvo pilnas idėjų, ką veikti, kaip kovoti, kad patekėtų laisvės diena. Monsinjoras Alfonsas iš prigimties buvo vadas. Pavadinčiau jį lietuvišku Moze, kuris visus, kuriuos jis tik pasiekė, bandė vesti į laisvę“, – pabrėžė arkivyskupas. Anot arkiv. S. Tamkevičiaus, monsinjoro Alfonso gyvenimas buvo pastatytas ant Evangelijos uolos. Jis negyveno dėl savęs, bet dėl kitų. Jis nebuvo iš tų žmonių, kuriems svarbiausi Egipto „svogūnai“ (kolaboravimas ar kiti kompromisai). Jis galėjo ilgus metus eiti per dykumą ir nepavargti, nesiskųsti, kad kelionė labai varginanti.

Po šv. Mišių, grojant Karinių oro pajėgų orkestrui, visi renginio dalyviai sugiedojo Lietuvos Respublikos himną.

Tęskime monsinjoro darbus

Iškilmingo monsinjoro A. Svarinsko mirties metinių minėjimo vedėja doc. dr. Lina Šulcienė pakvietė į sceną dvasinį monsinjoro atminimo išsaugojimo iniciatyvų vadovą vyskupą J. Kaunecką. „Man rodos, monsinjoras su mumis čia. Taip, aš jį jaučiu“, – šiltai kalbėjo vyskupas J. Kauneckas ir prisiminė, kaip monsinjoras rūpinosi, kad šis parkas būtų gyvas, kaip ragino į jį kviesdamas: „Atvažiuojame, įamžiname mūsų nukentėjusius žmones, ministrus“. Ir apgailestavo, kad monsinjoro prašymų neišgirdo nei Seimas, nei Vyriausybė. Vyskupas paragino: „Atsiliepkime visi į monsinjoro dvasią, kad niekada Lietuvos kančios nebūtų užmirštos“.

Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas sakė, kad monsinjorą A. Svarinską pažinojome kaip kuklų, paprastą žmogų, didį patriotą bei iškilų dvasininką ir pabrėžė: „Didžiuojamės savo kraštiečiu, jo nuveiktais darbais Lietuvos ir visų žmonių labui. Gerbkime ir saugokime šio iškilaus žmogaus atminimą ir tai darykime tęsdami jo darbus, karštai tikėdami į Dievą, Tėvynę ir artimą žmogų“.

Monsinjoro bendražygis vyskupas J. Boruta SJ pasidalino prisiminimais apie pagalbą sielovadoje monsinjorui
A. Svarinskui jam būnant Viduklės klebonu, apie jų ir vadinamojo Kryžkalnio dekanato kunigų bendras patirtis tais laikais, kada monsinjoras buvo itin kovingos dvasios. Vyskupas papasakojo vieną linksmą prisiminimą, kai kunigai slapčia (monsinjoras buvo abstinentas), norėdami, kad kava būtų skanesnė, įlašindavo jam porą šaukštelių „pastiprinimo“. O Alfonsas labai girdavo tą kavą ir sakydavo, kad tokios skanios daugiau niekur nėra ragavęs.

Seimo narys Kazys Grybauskas prisiminė Didžiosios kovos apygardos partizanų parko kūrimo pradžią kartu su monsinjoru A. Svarinsku.

Prieš suteikdama žodį politiniam kaliniui, disidentui Petrui Plumpai doc. dr. L. Šulcienė kalbėjo: „Sena Antikos laikų sentencija skelbia: „Į ką žiūri, į tą daraisi panašus“. Jeigu žvelgi į idealų aukštumas, į Dieviškąją šviesą, ir pats imi švytėti antgamtiniu spindesiu. Jeigu žiūri į tai, kas žemiau negu tu pats, instinktų pasaulį, daiktų tikrovę, ir pats pamažu tampi aistrų gniužulu ar daiktu tarp kitų daiktų. Kuo ilgiau žiūri pasirinkta kryptimi, tuo labiau supanašėji su savo objektu. Ilgainiui tas objektas įsispaudžia tavyje. Labai taikli sentencija. Labai svarbu į ką žiūrime. Nuo to priklauso, kas esame, kokie esame ir kaip pavieniai žmonės, ir kaip tauta. Susitikimas su monsinjoru Alfonsu yra proga pakelti žvilgsnį į kilnesnę tikrovę ir tapti kilnesniais žmonėmis, kilnesne tauta, nes jis yra ypatingas žmogus, pats spindintis aukštesnės tikrovės šviesa“.

P. Plumpos pasisakymo tema – „Dekologo šauklys“ (Šią kalbą spausdiname atskirai.). Iškilmingo minėjimo vedėja kalbėjo: „Tarp žmogaus ir tėvynės istorijos nėra jokio plyšio. Žmogus su ja suaugęs, nes iš jos išaugęs nuo neatmenamų laikų. Be ryšio su tėvyne žmogus tėra fragmentiška atkarpėlė, gimusi ir mirusi tam tikrais metais, turinti savo trumputę istoriją, individualią atmintį. Su tėvyne ir savo tauta suaugęs žmogus būna tiek, kiek būna tauta. Visi praeities šimtmečiai sudaro mano istoriją. Mano tauta mane atnešė į dabartį, esu amžių išnešiotas ir pagimdytas kaip savo tautos, savo tėvynės žmogus. Mano tautos istorijos sąmonė nurodo tikrąją mano tapatybę. Jaunas žmogus, įsišaknijęs savo tautos sąmonėje, neša savyje stiprų galingą srautą, kuris yra ir tautos gyvybės pagrindas“.

Dar kalbėjo jaunimo sambūrio „Pro Patria“ (nepriklausoma ir savanoriška piliečių organizacija, vienijanti įvairių politinių pažiūrų katalikiškos ir tautinės sąmonės piliečius) narė, ateitininkė Santa Kančytė (Jos kalbą spausdinsime priede „Žvilgsniai“.).

Krašto apsaugos viceministras Antanas Valys kalbėjo apie tai, kad Krašto apsaugos žmonės prisimena monsinjorą 
A. Svarinską dėl jo nuopelnų besikuriančiai Krašto apsaugos sistemai. Nuo 1991 iki 1996 metų monsinjoras ėjo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas. Jis griežtai reikalavo, kad kariai per visą savo tarnybos laiką galėtų atlikti religines apeigas statutuose numatyta tvarka. Viceministras priminė, kad 2001 metais pasitikdamas didžiąją tautos šventę – Vasario 16-ąją – monsinjoras kreipėsi žodžiais, kurie aktualūs ir šiandien: „Broliai ir sesės! Mūsų laukia nauji išbandymai. Būkime pasiruošę ginti Lietuvą, padarykime visa, ką kas gali savo aplinkoje. Jei dirbsime, kovosime, tai ir Dievas mums padės. Mylėdami ir gindami Tėvynę įvykdysime didįjį artimojo meilės įsakymą“.

Pasisakymus baigė Kovo 11-osios Akto signatarė, Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė. Ji sakė: „Monsinjoro metines mes paminėjome labai tinkamai, gražiai ir iškilmingai. Svarbiausia tai, kad monsinjoro dvasia yra gyva čia, Parke, kurį jis išpuoselėjo, kuriam jis atidavė daug energijos ir jėgų“. B. Valionytė nuoširdžiai padėkojo Ukmergės miškų urėdijai, kuri išlaiko parko prižiūrėtojo etatą.

Iškilmių dalyviai turėjo galimybę įsigyti Donato Stakišaičio ir Linos Šulcienės parengtos naujos atsiminimų apie mons. Alfonsą Svarinską knygos „Vardan Dievo, Tėvynės ir Laisvės“ pirmąją dalį. Paskui buvo vaišinamasi kareiviška koše, klausomasi Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų orkestro ir Ukmergės kultūros centro Vidiškių filialo folkloro ansamblio „Ulyčia“ (vadovė – Stasė Navickienė) koncerto.

Vilnius–Ukmergės rajonas