Berlyno siena (vok. Berliner Mauer) buvo pastatyta 1961 m. rugpjūčio 13 d. Ji atskyrė tris sąjungininkų kariuomenių kontroliuojamus Berlyno sektorius nuo Rytų Vokietijos ir tapo Šaltojo karo simboliu. Berlynas tapo padalintas į Vakarų Berlyną ir Rytų Berlyną.

„Gelžbetoninės uždangos“ ruožą sudarė 106 km ilgio gelžbetoninė siena (vidutinis aukštis 3,6 metro), 66,5 km ilgio metalinė tvora, 127,5 km ilgio spygliuotų užtvarų ir laidų su elektros srove ruožai, beveik 106 km griovių, keli prieštankinių įtvirtinimų ruožai su metaliniais „ežiais“ ir kitomis inžinerinėmis kliūtimis, 302 sargybos bokšteliai bei kiti pasienio statiniai, signalizacijos sistemos, apšvietimo prožektoriai. Ginkluotų pasieniečių su šunimis postai buvo išdėstyti vidutiniškai kas 200 metrų. Taip pat pareigūnai nuolat patruliavo pėsčiomis bei su automobiliais. Susisiekimas su Vakarų Berlynu buvo labai smarkiai apribotas. Siena perkirto 193 gatves, 8 tramvajaus linijas. Kontrolės punktų skaičius staiga sumažėjo nuo 81 iki 13, o vėliau buvo sumažintas iki vos trijų. Asmenų ir jų daiktų kontrolė itin sugriežtinta, Rytų Vokietijos pasieniečiai atidžiai iškratydavo kiekvieną vykstantį per sieną, o vykstantieji turėjo gauti specialius leidimus. Matydama, kad žmonės ir toliau bėga į Vakarus, Rytų Vokietijos valdžia įsakė pasieniečiams, esant reikalui, šaudyti į žmones (įskaitant vaikus), nelegaliai bandančius pereiti į Vakarų Berlyną. Iš viso nuo 1961 iki 1989 m. žuvo, labai skirtingais duomenimis, nuo 125 (Rytų Vokietijos oficialūs duomenys) iki 645 žmonių. Pirmasis žuvo 24-erių siuvėjas Giunteris Litfinas (Günter Litfin).
[https://www.savaite.lt/ar-zinai-kad/ivairenybes/4826-kaip-pavykdavo-iveikti-berlyno-siena.html].

Šių atsiminimų autorius Linas Janulevičius – istorikas, kultūros darbuotojas, vilnietis. Baigęs istorijos studijas Vilniaus universitete. Sovietmečiu mokėsi Maskvos universiteto aspirantūroje. Dėstė Vilniaus universitete. Yra prisidėjęs prie istorijos vadovėlių rengimo. Apie 1982 metus, mokslinių tyrimų tikslu, buvo išsiųstas Vilniaus universiteto į Potsdamo archyvą. Per tą laiką jis sugebėjo pereiti tuometinę Berlyno sieną ir apsilankyti mažai kam iš Rytų pasiekiamoje vakarinėje miesto dalyje. Maždaug po penkerių metų lankydamasis Berlyne, vėl nelegaliai kirto taip akylai saugotą sieną ir nepastebėtas grįžo atgal. Keliaudamas Linas mėgsta piešti matytas vietas. Pridedama keletas jo piešinių iš Berlyno ir kelios jaunystės metų nuotraukos. 

Janulevičius, Linas. Kaip aš nelegaliai kirtau Berlyno sieną: iš vilniečio atsiminimų

Žvilgsnis Vakarų pusėn pro viešbučio langus

Berlyno sienos griūties 30-sios metinės kelia prisiminimų iš kiek ankstesnio laiko.
Berods, 1982 metais, mokslinio tyrimo tikslu buvau Vilniaus universiteto nusiųstas į Potsdamo archyvą. Tiek važiuojant iš Rytų Berlyno, tiek grįžtant į jį iš Potsdamo, teko traukiniu ir automobiliu (kai tranzuodavau) važiuoti palei Berlyno sieną, už kurios matėsi laisvo pasaulio gyvenimo ženklai – aukšti pastatai, besisukantys firmų logotipai, reklamos ženklai (gal koks, pvz., Philips, CASIO ar pan., simbolizavęs portatyvinio magnetofono įvaizdį, kas tuo metu buvo nereali tarybinio jaunuolio svajonė). Kai kuriuos to laisvo pasaulio vaizdus ar fragmentus buvau išsaugojęs atmintyje iš techninių Rytų Berlyno viešbučių aukštų, kai nuspaudęs paskutinį lifto skaičių dar laiptais pakildavau į patį viršų, kur kambarių tvarkytojos laikė rankšluosčius, valymo reikmenis ir kt., ir per grotuotus langelius stebėdavau eismo srautus už Brandenburgo vartų, kol nesubildėdavo žingsniai ar durys. Matydavau lėktuvus, kurie nusileisdavo tiesiai į tuos aukštus namus, ovalinį gal sporto statinio stogą palei Reichstagą, auksu spindintį paminklą ant aukštos kolonos (Siegessaule, t. y., Pergalės kolonos), traukinį, kuris iš Friedrichštrasės (paskutinė stotelė sovietiniame Berlyne) nulėkdavo tiltu per Šprė upę į laisvąjį miestą. Tuose viešbučiuose (dažniausiai „Stadt Berlin“) mėgau stebėti ir atvykusius vakariečius, kartais pagaudamas baigščius jų žvilgsnius, nes saugumiečių čia visad būdavo daugiau, nei svečių. Aš jaučiausi visai neblogai, nes dėvėjau žalius džinsus ir buvau apsiavęs baltus kiniškus sportbačius – kedus, kurių Lietuvoj gal dar nebuvo. Turbūt nesimatė, kad jie ne odiniai, o guminiai.

Pirmasis apsilankymas Vakarų Berlyne

Penktadieniais popiet, kai Potsdamo archyvas baigdavo darbą, lėkdavau iki benzokolonėlės ar kokio aiškios krypties kelio, kur stabdydavau mašinas ir tranzuodavau bet kur. Taip buvau ištyręs Greifsvaldą, Štralzundą, aplakstęs Riugeno salą ir kt.

Vieno tokio „ekskurso“ pradžioje įšokau į mikroautobusiuką su firminiu užrašu „Baltruschat“. Jis važiavo netoli, bet spėjom kiek pakalbėti su vairuotoju Hariu. Jį dar paklausiau, ar neturi šaknų Lietuvoje, nes pavardė  Baltruschat akivaizdžiai tą liudijo. Jis Lietuvos nebuvo girdėjęs, ir su tarybiniais piliečiais, regis, irgi nebuvo bendravęs. Gal todėl užrašė savo adresą ir pasakė, kad pratęsim pokalbį sekmadienį, kai antrą valandą atvyksiu pas jį pietų. Iš savo žygių tąkart grįžau anksčiau, kad šeštadienį būčiau namie ir neskubėdamas susirasčiau Hario namą. Neduokdie, pavėluot, geriau jau ateisiu anksčiau ir kokią valandą patyrinėsiu aplinkinę vietovę.

Šeimininkei nieko nesakydavau – nei kad nenakvosiu, nei kur išvykstu, nes niekad ir nežinojau, kur teks priglaust galvą sutemus, o kad netektų – irgi ne bėda. Tik kad nelytų. Turėjau atskirą išėjimą, tai problema tebuvo tik durų trinktelėjimas, kuris jai ir pranešdavo, kad išėjau ar grįžau. Jai svarbiausia buvo, kad visi raktai su skirtingų spalvų pakabukais būtų savo vietoj.

Jau beeidamas į stotelę, kažką ėmiau įtarti, nes tokio autobuso, kuris buvo užrašytas Hario įduotame lapelyje, nepamenu. Ir labai ilgai jo nebuvo. Kai atvažiavo, supratau aiškiausiai, kad tai ištaigingas Vakarų Berlyno autobusas. Vairuotojas irgi kitoks – tarsi koks gerai nusiteikęs, tvarkingai apsirengęs bosas. Jam parodžiau lapelį su adresu, jis linktelėjo ir pasakė, kad iki galo nenuveš –  dar pora stotelių man teks važiuoti traukiniu. Tada atkišau kelias VDR markes ir saują pfenigių. Jis paėmė, berods, 2,70, ir autobusas pajudėjo. Aš nugrimzdau į minkštą sėdynę ir stebėjau gatves. Vidus maišėsi nuo paties komfortabilaus autobuso ir nuo minties, kaip kirsiu sieną. Dar buvo vilties, kad nuveš iki reikiamos stoties, o sieną tektų kirsti traukiniu. Greit viskas pasimatė – už lengvo posūkio užkardai, kareiviai, šunys…  Pašokau ir paprašiau sustoti. Vairuotojas labai nustebo, bet sustojo. Išlipau praktiškai eismo sraute ir dar posūkyje. Tai buvo pats kvailiausias mano sprendimas, bet po jo jau ne laikas gailėtis, reikėjo staiga kažkur dingti, kad neatkreipčiau pasieniečių dėmesio. Ryžtingai iškėliau ranką ir žingtelėjau prie pravažiuojančios mašinos. Jos vairuotojas riktelėjo: „Greičiau!”.  Ir po akimirkos aš jau segiausi automobilio diržą. Liko kokie 200 metrų. Kai kuriomis juostomis mašinos judėjo, kitos trumpam sustodavo, kai pareigūnai tikrindavo dokumentus. Manasis vairuotojas laikė paruošęs dokumentus ir lėtai artėdamas prie užkardo tyrė mane. „Kur pasas?“, – tepaklausė. – „Namie, Potsdame“, – atsakiau tebeglamžydamas Hario lapelį. Supratau, kad vairuotojas norės mane pravežti, nes nelegalas iš Rytų jam tikrai padaugintų problemų. 

Į mane kareiviai žiūrėjo įtartinai ir gal jau būtų priėję, bet vairuotojo pusėj stovėjęs  karininkas lėtai mostelėjo ranka, kas reiškė, kad galima važiuoti. Turbūt darbininkiška vairuotojo mašina rodė jos savininką esant kokiu tinklų prižiūrėtoju (ūkio tinklai buvo bendri abiems Berlynams), tad kartu prasmukom nepatikrinti. Buvau pavėžėtas iki pat traukinio stoties „Wannsee“, nors vairuotojui reikėjo kažkur kitur.

Vakarų Berlynas man pasirodė tobulai gražus, jaukus, nors dar nebuvau daug jo pamatęs. Belaukdamas traukinio, gėrėjausi ryškiom gėlėm, išpuoselėtoj žalumoj paskendusiais privačiais namais tarsi pasakoje. Neapleido maloniai keisti kvapai, turbūt nuo gausių žiedų. Į Hario namus atėjau trys minutės po dviejų ir atsiprašiau už tas tris minutes. Jis atlaidžiai mostelėjo ranka, nes višta dar vis tiek nebuvo išvirus. Pasiūlė vaišintis vaisiais, kurie buvo gausiai sukrauti tarsi sietyne kabančioje metalinėje kelių aukštų lėkštėje. Iš jų buvau matęs ir pažinau tik bananus ir gal dar kivius, bet nežinojau, ar juos reikia lupti, ar gal turi kokį kietą kaulą viduj, o gal skobti šaukšteliu, tad apsiribojau bananais. Vaikai rodė savo žaislus, paskui –  papūgą, triušius. Žmona nuolat rūkė. Baseinėlyje plūduriavo antis, tik gerokai vėliau supratau, kad guminė. Tobulos šeimos idealus gyvenimas, kuris atrodė kaip rojus lyginant su mano gimto kaimo vaizdais ir niekinėmis galimybėmis. Iškart uždaviau man rūpimą klausimą dėl grįžimo į Potsdamą, kadangi tai mane labai slėgė. Haris pasisiūlė mane palydėti iki pasieniečių pasienio, kas man būtų buvus tikra pražūtis su Sibiro perspektyva grįžus į Vilnių. Teko paaiškinti tarybinį šio reikalo matymą. Haris nustebo, bet liepė dabar nesukti dėl to galvos, nes važiuosim žiūrėt Berlyno. Tik griežtai liepė nesakyt grįžimo problemos jo žmonai, jis ką nors sugalvosiąs.

Ekskursija po Vakarų Berlyną ir įtemptas grįžimas atgal

Paskui sėdom į Hario BMV ir apvažiavom kelis miesto kvartalus. Nebuvau matęs tiek žmonių gatvėse. Plaukėm kateriu, žiūrėjom filmą su Žeraru Filipu, valgėm stalelio dydžio picą, kurią čia pat iškepė kokas su ilga iki žemės odine prijuoste. Paklausiau, kokia čia pica. Haris mostelėjo pirštu tam oficiantui, jis iškart priėjo (tarsi būtume vieni, nors iš tikrųjų buvo daug valgančių). Pica „Neapolitana“ ar gal „Siciliana“, o jis pats – iš Neapolio. Man atrodė labai gerai ir skanu. Likutį supakavo, parsinešėm į mašiną.

Iš vėlesnio važinėjimosi išliko atminty įspūdingi mašinų ir linksmų žmonių srautai, dar kažkokie lyg suraityti modernūs menai bulvarinėj žalumoj. Atviri kabrioletai buvo pilni padūkusių jaunuolių su balionais, šalikais ir būtinai trankia muzika. Mašinų sraute skriejo ne tik bmw BMV ir mersedesai, kuriuos matydavau rytinėje Vokietijos dalyje. Buvo didžiulė mašinų gausa ir įvairovė – ir visos naujos, nė kiek neparūdijusios. VDR „Trabi“ ar prabangūs „Wartburgai“ su „žiguliukais“ vėliau jau nebedarė įspūdžio. Dabar man atrodo, kad galėjo tai būti Kaizerio gatvė „Am Zoo“ centre.

Po pusryčių Haris siūlė dar paviešėti, bet mane smaugė grįžimas. Dar kankino nežinia, ar Haris teisingai suprato mano padėtį bei galimas problemas nesėkmės atveju. Tada Haris įsodino, o, tiksliau, paguldė mane į savo sunkvežimiuką su karučiu, lentom, įmetė kelis maišus su parolonu, kad minkščiau gulėčiau, užklojo tentu ir prisakė nesikelti, kol jis pats neparagins. Važiavom labai ilgai, nusikratė tas tentas ir kyšojo mano žalia klešnė, bet bijojau taisytis. Kai sustojom ir išgirdau lojant šunis, supratau esąs lemtingoj riboj. Paskui vėl važiavom, tentas visai nusikratė, tiesiog gulėjau ir žiūrėjai į medžių viršūnes, laidus, stulpus, kol Haris sustojo ir paklausė, ar čia mano namai. Apkabinau jį ir likau dėkingas iki šiol.

Dar vienas rizikingas perėjimas per Berlyno sieną

Po kelerių metų – gal 1987-aisiais –  vėl pasitaikė proga savarankiškai pažinti keletą Vakarų Berlyno kvartalų. Grįždamas iš Greifsvaldo universiteto stažuotės, vaikštinėjau po „Museuminsel“ (Muziejų salą) tolydžio artėdamas link pagrindinės Rytų Berlyno gatvės „Unter den Linden“, kuri atveda beveik iki pat Brandenburgo vartų. Ji visa buvo virtusi muge, kadangi savaitgaliais jau buvo leidžiama šeimoms iš Vakarų Berlyno ateiti kelioms valandoms tarsi paviešėti miesto rytų dalyje. Buvau jau įsimaišęs į begrįžtančiųjų vakarų pusėn srautą, bet likus kokiems 10 metrų iki praleidimo punkto, neatlaikiau saugumiečio žvilgsnio ir supratau esąs pasirinktas iš minios, praradęs pasitikėjimą, grįžau. Tiesiog pajutau, kad nesuvaidinsiu vakariečio nerūpestingai laisvo žingsnio, o ir kalbėt prireikus išsiduočiau. Slampinėjau palei „Fridrichštrasę“ ir svarsčiau, ar nepabandžius į vakarinę dalį patekti traukiniu, gal mugės proga kontrolė tik simbolinė? Tačiau perone buvo tuščia, o kontrolieriai tik ir laukė darbo, tad variantų neliko. Nukabinęs nosį nuėjau prie upės ir ėmiau tyrinėti per ją į kitą krantą nutiestus vamzdžius. Jie buvo aptverti vielos tinklu, bet vartų spyna ne užrakinta, o tik pakabinta. Vėl įkvėpiau laisvės! Daug vaikščiojau, palei Tyrgarteną bėgau, nes parkas man nebuvo įdomus. Užeidavau į parduotuves, stebėjau žmones – tikrai laisvi, dažniausiai nerūpestingi, geros nuotaikos. Sutemus mieste sužibo reklamos, kai kurios buvo mirksinčios ar besisukančios, kas man kėlė amerikoniškas asociacijas. Amerikoj nebuvau buvęs, bet man atrodė, kad toks miestas, po kurį slampinėjau tą vakarą, galėtų būt Amerika. Tada net pagalvojau, kad jei teks už šitą avantiūrą patirti bausmę, vis tiek verta buvo rizikuot, nes sava patirtis niekad neatstos svetimų, kad ir kaip realiai ar vaizdžiai perteiktų. Ilgainiui pavargau, miestas tuštėjo, migo. Nesimatė nei kareivių, nei policijos, nei bundesvero mašinų – jokių jėgos struktūrų, ką nuolat jusdavai rytinėje dalyje. Paryčiui sušalau, kalendamas dantimis vis dar vaikščiojau gatvėmis, kol vitrinoj lyg kažkas sujudėjo. Tai buvo besisukantis meškiukas su karūna, Berlyno simbolis. Betyrinėdamas tą vitriną, pastebėjau viduj esant žmonių. Netrukus jau buvau „Europacenter“ (prekybos ir verslo centras „Am Zoo“ rajone) viduje, kur jutau alaus ir maisto kvapą. Jis sklido iš bavariškos aludės, kuri buvo rūsyje. Kai kas dar bendravo, ant kilimo blizgėjo kelios monetos, už jas gavau alaus ir per kokį pusvalandį atšilau. Ryte miestas nebuvo gražus, netgi šiukšlinas, nes dar buvo labai anksti, vos švito. Kojos beveik nelaikė, bet šiaip dar jėgų buvo. „Pailsėsiu numiręs“, – kartodamas tarsi mantrą, artėjau link Reichstago, kur tikėjaus tais pačiais vamzdžiais grįžt atgal. Bet nepavyko, nes ten jau kabojo užrakinta spyna. Pradėjau eiti išilgai sienos, tikėdamasis kokio laikino praleidimo punkto ir kūriau alibi. Toliau išvydęs medinių segmentų tvorą, panūdau ją patyrinėti. Iškart eiti nesiryžau, nes bijojau palikti pėdas. Bet laikas tiksėjo mano nenaudai, nutariau ryžtis ir pasukau link tos sienos į iš visur matomą erdvę. Spartinau ir ilginau žingsnį, bet nebėgau. Už nugaros išgirdau žingsnius. Lyg ne vieno, o dviejų. Nežinau, ar jie bėgo, bet artėjo labai sparčiai ir tyliai, jokių komandų. Nutariau nesipriešinti, jei griebs, nes kurgi pabėgsiu ištrūkęs. Mane pralenkė du kinai su dideliais krepšiais. Pirmasis pribėgęs prie tvoros pasilenkė, antrasis užšoko ant jo, permetė krepšius, padavė ranką pirmajam ir abu dingo anapus. Tikriausiai ne pirmą kartą tai daro. Man beliko pašokus užsikabinti už tvoros viršaus, prisitraukti ir peršokti. Iki pirmųjų pastatų beliko kokie 40 metrų. Iš pradžių pabėgėjau, paskui ėmiau žingsniuoti ramiai, nors ir netikėjau, kad jau viskas, aš namie. Nebuvo jokių abejonių, kad manęs niekas nestebi ir nemato. Tarp pastatų tiesi siaura gatvelė, kurioje kaip tik pasirodė atviras „viliukas“ su keturiais kareiviais. Prisiplojau prie namo sienos, ekipažas pravažiavo kažkur link ką tik peršoktos tvoros, o aš po kelių minučių ištirpau tarp „Unter den Linden“ žmonių. Prie Neptūno fontanų ilgai dar žiūrėjau į vandens sroves, bet nieko nemačiau.

Prieš pora savaičių ramiai pavaikščiojau po Berlyną ir savyje išgyvenau sienos griūties 30-metį, nes jos buvimą ir Rytų-Vakarų įtampas patyriau asmeniškai.

2019 11 15
Vilnius

Lino Janulevičiaus piešiniuose pavaizduotas Berlynas

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

Nuotraukos iš Lino Janulevičiaus asmeninio albumo