Protėvių Kliukų gyvensenos vingiuose : Beištrakiai, Vismalai, Išdagai, Girelė 1740–2000 m.

Ona Rasutė Šakienė gimė 1944 m. spalio 10 d. Girelės kaime (Vievio raj., dabar – Elektrėnų sav.). Poetė, kraštotyrininkė, etnologė. Mokėsi Kietaviškių mokykloje. 1966 m. baigė Vilniaus kultūros mokyklą. Ne vienerius metus dirbo kultūros, švietimo srityse. O. R. Šakienė – tautodailininkė, folkloro ansamblio „Runga“ dalyvė. O. R. Šakienė surinko ir užrašė Elektrėnų krašto pasakojamosios ir dainuojamosios tautosakos, kuri 2009 m. išleista atskira knyga „Ar meni tų ažerų“. 2014 m. išleido etnografinę–istorinę knygą „Buvom“.
Žemiau pateikiamas 2019 m. O. R. Šakienės parašytas tesktas apie svarbias jos šeimai ir proseneliams vietoves – Beištrakius, Vismalus, Išdagus ir gimtąjį Girelės kaimą.
Autorė rašo apie savo giminės istoriją. Beištrakiuose gyvenusius proproprosenelius Matą Kliuką (g. 1740 m. iš Biržų krašto) ir beištrakietę Kotryną Daukšaitę (g. 1746 m.), proprosenelius, beištrakietį Juozapą Kliuką ir iš Gastionių kilusią Marijoną Juršytę Kliukienę, vėliau įsikūrusius Vismaluose prie Beištrakių, Išdagų užusienyje, taip pat apie prosenelius, Vismaluose gyvenusius Lauryną Kliuką ir Ievą Genevičiūtę-Kliukienę, vėliau persikrausčiusius į Girelės kaimą, jų vaikus ir likimus, tarp jų – ir apie O. R. Šakienės senelius Antaną Kliuką (g. 1863 m. Vismaluose), pirmąją ir antrąją žmonas Rozaliją Venskutę-Kliukienę (g. 1873, Kudonyse), Eleonorą Ratkevičiūtę-Kliukienę (g. 1886 m. Karveliškių k.), jų vaikų likimus, Girelės kaimą.

Protėvių Kliukų gyvensenos vingiuose
Beištrakiai, Vismalai, Išdagai, Girelė 1740–2000 m.

Iš miškininkystės istorijos

Nors mediena jau gilioje senovėje buvo naudojama kurui, statyboms bei įvairių ūkio padargų gamybai, miško ir medienos pramonės užuomazga Lietuvoje laikytinas XIV a. paplitęs būdinis verslas. Būdos buvo pirmosios miško verslo įmonės, gaminusios parduoti įvairius medienos sortimentus bei gaminius. Būdų pavadinimas kilęs nuo laikinojo tipo pastatų – būdų, kuriose gyveno miško darbininkai.
Būdos minimos dar 1379 m. Kęstučio ir Jogailos paliaubų sutartyje su Kryžiuočių ordino magistru. Sutartis leido Lietuvos ir Prūsijos pasienio gyventojams laisvai medžioti miškuose, žvejoti, turėti būdas ir gaminti storus ąžuolinius tašus. Būdas Lietuvos miškuose steigė feodalai – miškų savininkai arba nuomininkai, dažniausiai patys miško pirkliai. Ilgainiui Lietuvos miškuose atsirado labai daug monopolistų, įvairiais keliais įsigijusių teisę (koncesijas) eksploatuoti esamas ir kurti naujas būdas. Būdų nuomininkais tapo vokiečių pirkliai, vienuolynai, karaliaus dvaro pareigūnai. Taigi 1379 m. laikytini medienos apdirbimo pramonės įsteigimo Lietuvoje data (Antanas Morkevičius, Lietuvos medienos pramonė „Nuo ištakų iki 2000 metų“, Vilnius, 2001).
Senųjų miškų aprašai
Mikalojus Husovianas savo poemoje, skirtoje stumbro medžioklės aprašymui, kalbėjo apie šį taurų, Lietuvoje gyvenantį žvėrį. Aprašydamas miškus autorius pirmiausia pastebėjo kiek naudos jie duoda vietiniams žmonėms:

Nors ši tauta ir labai turtinga visokių gėrybių,
Bet ji už viską labiau vertina savo girias.
Ir ne dėl to jiems miškai žalieji be galo patinka,
Kad šeimininkams saviems teikia gėrybių gausių,
Girios jiems duoda kasmet geltonojo vaško gausybę,
Duoda daugybę dervos, taip reikalingos laivams,
Gauna ir kailių puikių iš jų žieminiams drabužiams
Svečias šalies tolimos jei piniginė pilna
Jie į plačiąsias marias rąstus savo upėmis siunčia
Ir visą tai, kas statyt tinka lenktiesiems laivams,
Siunčia kraštams lygumų tiems, kur girių savųjų neturi,
Kad galėtų jie ten ręst ir statyti namus.
Medžiai čia auga vešliai ir niekad mes nesame matę
Vietoj kurioj nors kitoj tokio didumo, kaip čia.
Nors čia ir vaismedžių nėr, kas galės palaikyt juos bevaisiais?
Gausiai jie turi medaus, dūzgesio bičių pilni.
Nuo įvairiausių gėlių laukai aplinkui pakvipę
Čia valstiečių būriais pluša juose tarp miškų
Kad būtų vietos koriams, aukštai išskobiamas medis –
Padedant rankoms žmogaus, ruošiamas šitaip medus
Apie medžių kirtimą ir jų plukdymą upėmis užsiminė vokiečių kilmės romantikas A. Šreteris:
Tu dar pridurk, kad vandenys šie dažniau nei lig šiolei
Iš tautos artimos žaliąjį turtą plukdys.
Čia satyrai linksmi, tankiųjų girių dievaičiai,
Skardžiais pakrančių aukštų veda linksmuosius chorus.
Jie sugebės sunkiuosius medžius iš girių išrinkti
Šie godžiąja upe sieliais tolyn nukeliaus.

Miškų pramonės gaminiai

Pagrindiniais miško gaminiai ko gero reiktų laikyti vančosą, klepkas ir pelenus. Kalbant apie vančosus, reiktų pasakyti, kad pagal apdirbime naudotą technologiją jie buvo skirstomi į mirkytus vandenyje ir nemirkytus (Syroj) Vančosai buvo gaminami ir iš pušų. Išsamesnį vančoso gaminimo procesą pateikia L. Karalius:
Vančosas* (rus.ванчос ванчус) – mediniai ąžuolo arba pušies šulai, skirti statinių gamybai. Šie gaminiai dažniausiai skirti vietinei rinkai. Be to, kaip nurodo Laimontas Karalius, vančosu dar buvo vadinami ir dideli balkiai, išpjauti iš pačių stambiųjų ąžuolų kamienų (be kraštų ir be šerdies), tai buvo pats patvariausias medis, kuris supjaustytas į lentas buvo naudojamas laivų gamyboje. L.Karalius „Lietuvos Didţiosios Kunigaikštystės materialinės kultūros terminų istorijos problemos…“. Lietuvos istorijos metraštis (Vilnius, 2005, p. 165).

*Nupjauto ąžuolo kamienas buvo skeliamas, skaldomas (ne pjaunamas) per pusę. Po to šios ąžuolo pusės aptašomos iš šonų iš iš pagrindo (šerdį reikėdavo nutašyti), kad būtų trijų briaunų ruošinys vieną pusę specialiai paliekant apvalią, su žieve.

J. Matusas „Lietuvos miško gaminiai ir jų transportas iki XVI amţiaus pabaigos“. „Mūsų girios“.
Iš gaminių, skirtų statyboms, šaltiniai mini įvairiausias kartis ir mietus (žerdj), stulpus dranicas, malksnas (gontai, skindeliai). Pastarieji buvo gaminami iš pušies ir skirti stogams dengti, tverti tvoroms. Iš smulkesnių gaminių Matusas mini malkas, luobas (stogams dengti, indams), karnas (apavui). Pagal tai, kokia buvo smulkių gaminių paskirtis, galime teigti, kad jie buvo gaminami iš esmės vietinei rinkai.
Vienas iš pagrindinių būdininkų gaminių buvo pelenai. Pelenus specialiai tam skirtose krosnyse išgaudavo jau minėti peleninkai. Pelenus gamino iš vinkšnos, guobos ir uosio medienos.
Pelenų gamybą aprašė Dovnor–Zapolskis. Anot jo, peleninkai padegdavo, iškirtus mišką atsiradusius kelmus, po to juos šmalcuodavo (шмалъцовали) ir prikimšdavo į statines“.
Pelenų vienetu buvo laštas (lastas), kurį sudarė apie 40 centerių (1 centneris – 50 kg M. D.). Pasitaikydavo atvejų, kai ši miško medžiaga buvo išgaunama tiesiog padegus tam tikrą miško plotą. Dėl tokio gamybos būdo smarkiai išdegdavo miškai ir nukentėdavo žvėrys.
Iš išdegamu būdu gaunamų produktų gana dažnai minimos ir anglys. Jas išgaudavo specialūs darbininkai –anglininkai (ugoljniki).
Dervos ir deguto gamyba buvo taip pat gana populiari. Šaltiniuose minima „virta“ ir „nevirta“ derva. Šiomis naudmenomis užsiimdavo degutininkai (degtiari). Ko gero, nuo jų pavadinimo ir yra kilęs, Lietuvoje gana plačiai paplitusio, Degučių kaimo pavadinimas.
Be minėtų produktų miškai teikė ir vašką, ir medų. Apie tai liudija mūsų jau aptarti statutų nurodymai, skirti drevininkams.

Naudojimas buityje

Esant didžiulėm giriom, žmonės jose rasdavo daug ko, kas jų buičiai buvo reikalinga. Tarp kitų girios dovanų, giria teikdavo ir šviesą ilgiems žiemos vakarams. Kas sugebėjo, varėsi terpentino ir juo žibino, kas mokėjo medžioti barsukus, rudeniop rasdavo pas barsuką, apsčiai taukų ir juos naudojo šviesai, kas ko kito nesugriebė, žibindavo balanomis.
Nukirstą pušį supjaustydavo gabalais, vadinamais sponais. Juos merkdavo vandenin, kad geriau skiltų balanos. Jų ryšulius vėl merkdavo vandenin, kad išmirkt sakai ir mažiau rūktų. Rudenyje traukdavo iš vandens, džiovindavo ir žiemai turėdavo šviesos. Balaną kišdavo kartais sienos plyšin ir ji, kiek pasvirusi žemyn, plieksnodavo. Tai buvo kiek nepatogu, nes tik iš vienos pusės šviesa sklido. Daug geriau buvo turėti kilnojamą prietaisą, kad galėjus šviesą pastatyti kur norima. Tam įsigydavo kulbę, tvirtindavo mietgalį, jo viršuje pritvirtindavo skersą pagalį, jo galuose prakrienydavo porą plokščių skylių ir instrumentas, vadinamas diedu, buvo rakandas.
Jį galėjai kilnoti kur nori ir, jei vienos balanos šviesos buvo mažai, galėjai žibinti ir antrą.
Vyža (vyžas) – iš karnų pintas bekulnis apavas. Vyžoms pinti naudojo išmirkytas liepos, gluosnio, kartais ir karklo karnas. Karnas lupdavo pavasarį medžiams sprogstant. Prie kojų tvirtinamos apyvarais – kanapinėmis, lininėmis arba odinėmis virvutėmis. Žieminės vyžos būdavo ilgesnės ir platesnės, kad galima būtų apsimauti dvejas ar trejas kojines. Tų vyžų vidurį dar lopydavo milu ar oda, kad jos būtų šiltesnės ir nebyrėtų sniegas. Vyžas pindavo daugiausia vyrai.
Šniūriukams vyžoms būdavo nupinamos virvelės iš linų. Vyžą audavo ne ant plikos kojos, ale ant kojinės ar autų (skudurus tokius apsivynioja aplink kojas) (Palomenė). Prilupdavo medžio žievių ilgais kasnykais. Vyžus gamindavo diedukas. Pridėdavo auseles, per jas perkišdavo virvelas (Žasliai). O kam reikėdavo ženytis – patys ieškodavo. Bagotas – su bagotu, važiuotas – su važiuotu, o vyžuotas – su vyžuotu (Domeikiemis).
1825 m. Žiežmariuose veikė popieriaus fabrikai. Buvo nemažai nedidelių lentpjūvių,
tačiau lentos naudotos tik vietoje.

Pajamos už medieną

Tai pagrindinės girininkijos pajamos, gaunamos už medieną biržėse, vykdant rinktinius, sanitarinius kirtimus, tvarkant (darbus atlikdavo girininkijų samdyti darbininkai) vėjavartų, gaisrų, miško kenkėjų pažeistus medžius.
Leista medžioklė suskalikais, medžiokliniais šunimis ir varovais. Drausta gaudyti žvėris žabangais, kilpomis, nuodyti. Trakų I girininkas 1896 m. sausio 28 d. raporte rašo, kad išnuomoti Žąslių (6402 deš.), Kazokiškio (296 deš.), Paparčių (856 deš.), Rykantų (1056 deš.) miškai; dalis Semeliškių (610 deš.), Bražuolės (219 deš.), Strėvininkų (800 deš.) miškų. Taip pat pabrėžiama, kad girių prievaizdai (podlesovščiki) negali gerai kontroliuoti medžioklės, todėl šių plot nereikėtų išnuomoti, o leisti medžioti tik su bilietais, drausti briedžių, šernų medžioklę su varovais. Bilieto kaina medžiojant su lanku – 3 rb., su medžiokliniu šunimi – 5 rb., už bilieto išrašymą girininkijai reikia papildomai sumokėti 50 kap.
Girininkai, jų padėjėjai, miškų apsaugos darbuotojai (žvalgai, eiguliai)nemokamai gaudavo medžioklės bilietus.

Nuolatinė (šeimyninė) miškų sargyba

Miškų departamentas 1845 m. birželio 30 d. siuntė raštus į gubernijų apygardas ir ragino ieškoti šeimų, kuriose yra daug sūnų, galinčių eiti girių prievaizdų (padlesovščiki), eigulių pareigas. Mat dar nuo LDK laikų siekta, kad tėvams pasenus miškų saugojimu rūpintųsi jų vaikai.
Raginama sudaryti žvalguvas, eiguvas. 1845 m. rašte liepiama eigulius, gyvenančius šalia kelių, pašto įstaigų, iškeldinti į miškus, kuriuose vykdomi dideli savavališki miško kirtimai. Miško apsaugos darbuotojams trobesius turi statyti valstiečiai. 1845 m. kovo 1 d. Rusijos imperatoriaus įsaku valstybiniuose miškuose sudaroma karinė miškų apsauga. Pagal šį įsaką žemesnio karinio rango kariai, buvę ne mažiau kaip 20 metų fronte, savo noru gali tapti kariniais miškų sargais. Jiems skiriamos 1500 deš. dydžio miškų eiguvos, pastatomi nedideli gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, prie sodybos skiriama 1,5–1 deš. (deš. = 1,092 ha) dydžio sklypai, pievose ir ganyklose, kurios buvo nenuomojamos, skiriami plotai šienavimui.
Miškų sargams statomi vieno arba dviejų butų namai. Mediena namų statybai skiriama nemokamai, o žemę daržams ruošia valstybinių dvarų valstiečiai.
Lėšas namų statybai skiria valstybė, o jei jų trūktų, turi būti skiriamos papildomos lėšos iš atsarginio miško kapitalo.
Metinis sargų atlyginimas buvo 15 sidabrinių rublių, o lėšas tam skirdavo kaimo bendruomenė. Miško sargams turėjo būti skiriama tokia pati apranga ir ginklai kaip ir nuolatiniams miškų apsaugos šauliams, tik be kiverių ir mundurų.
Miško sargų teisės ir pareigos buvo tokios pačios kaip ir miško šaulių. Jų saugomose eiguvose sargams leista rinkti vaisius ir medžioti. Jie galėjo įsivaikinti vaikų namų globotinius ir jiems, kaip ir tikriesiems sūnums, perduoti sargo pareigas, priklausiusį turtą, trobesius, ūkį. Sargai, subūrus į didesnes grupeles, turėjo būti mokomi šaudyti ir kitų karinių veiksmų pagal Suomijos šaulių bataliono nuostatus. Patvirtinus nuostatus girių prievaizdai ir priešgaisriniai seniūnai nebeturėjo būti renkami. Minėtojo Rusijos caro įsako vykdymą kontroliavo Valstybės turtų ministerija.
Pagal tuometinius įstatymus buvo numatyta, kad ten, kur trūksta valstiečių, galinčių dirbti miškų apsaugoje, turėtų būti atkelti kiti. Sargo šeimai prie kaimo turėjo būti skiriama 12 deš. žemės, o jei žemės nederlingos – 16–50 deš.
Persikeliant vienam žmogui per parą buvo skiriama 31,5 kap. Susirgus į ligonines vežama nemokamai. Negalintiems dirbti skiriamos 7 rb. 15 kap. išmokos, o dirbantiems – 57 kap. Nemokamai iš parduotuvių skiriama duonos, duodamos malkų, o jei trūksta ganiavos, miško sargams leidžiama ganyti artimiausio kaimo žemėse. Sudegus namui ar kitiems trobesiams kiekvienam šeimos nariui skiriama 14 rb. 29 kap. – 28 53 kap. išmoka.
Dirbantys šauliai turėjo padėjėjus. Kiti šeimos vyrai buvo atsarginiai, esant reikalui galintys pakeisti šaulius. Šauliai į rekrutus neimami, mokesčių nemoka.
Jie gali medžioti savo saugomoje eiguvoje visus metus, išskyrus nuo kovo 1 d. iki birželio 29 d., kai tai daryti yra draudžiama. Sumedžioti žvėrys, kailiai ir kt. Priklausė sargams. Sargai ir jų šeimos nariai gydyti veltui. Taigi matyti, kad miškų administracijai skiriamos didelės lėšos ir dėmesys.

Miškai carinės Rusijos okupacijos laikotarpiu

Žąslių 7662 – plotas, 62 4758 – privatūs, 38 12420 – iš viso 29 miškingumas.
Žiežmarių 2408 41 3426 59 5834 – iš viso miškingumas 22.
Miškų tarnautojų duomenys:
1844–1897 m. Trakų (Vievio, Žąslių) girininkija, Kaišiadorių r., Bačkonių k. raštinė.
1897–1915 m. Vievio (Trakų) girininkija. Kaišiadorių r., Obenių k. raštinė.

Pastaba. Trakų I girininkija archyvo dokumentuose 1871, 1872, 1883 m. ir kitais metais vadinama Vievio ir Žąslių girininkijomis. Trakų I (Vievio, Žąslių) Vievio 1109 Žąslių 600. 1850–1851 m. – Gegužinės 80.

Trakų I girininkijos girininkas kolegijos asesorius A. Baranovas ir t. t.
Girininkų padėjėjai. Girininkų padėjėjai taip pat buvo svetimtaučiai – rusai, lenkai, kartais baigę miškininkystės mokslus.
Konduktoriai. Konduktoriai kartais dirbo girininkų padėjėjais. Juos ruošė Kurgano, Novogluchovo, Romanovo ir kt. miškų mokyklos. Baigę mokslus, kurie trukdavo 3 metus, buvo siunčiami į gubernijų Valstybinių turtų valdybas, o iš čia skiriami į girininkijas.
Žvalgai. Žvalgai buvo vieni pirmųjų darbuotojų girininkijose jau nuo XIX a. I p. Žvalgais dažniausiai dirbo atvykėliai, mokėję surašyti miško pažaidos aktus, kitus dokumentus, rečiau – vietiniai gyventojai. Nuo 1895 m. Miškų departamentas žvalgams leido prekiauti mediena.
Šauliai. Šaulių pareigybė atsirado XIX a. I p. Jie priklausė šaulių batalionui, dalyvavo kariniuose parengimuose, saugojo 1000–2000 deš. dydžio eiguvas. Po 1863 m. šauliai nebeskiriami.
Eiguliai buvo renkami bendruomenių sueigose, o nuo 1832 m. ši pareigybė, kai buvo patvirtinti nuolatiniai etatai, dažnai minima iki 1915 m. Eiguliai miškus prižiūri ir šiais laikais.
Miškų sargai. 1832 m. Rusijos caro 1832 m. sausio 21 d. įsaku patvirtinus pareigybinius nuostatus, atsirado sukarinti miško sargai, dėvėję uniformas, nešioję ginklus (kaip šauliai). Jiems per metus buvo mokama 15 rb. alga, statomi namai, skiriama 0,5–1 deš. žemės, pievos ir ganyklos. Vėliau miško sargus pakeitė eiguliai ir šauliai. 1836 m. buvo vyresniųjų miško sargų pareigybė.

Atlyginimai

Šaulių atlyginimai buvo panašūs kaip eigulių, t. y. 120–150 rb. per metus.
Eigulių atlyginimų dydis priklausė nuo saugomo miško ploto, t. y. 60–200 rb. ir 18–36 rb. butpinigių.
Girių prievaizdų atlyginimas buvo 50–60 rb. per metus.
Miško kultūrų prižiūrėtojų atlyginimai skyrėsi priklausomai nuo sezono: kai vykdavo želdinimo darbai, gaudavo 25–80 rb. priedą. 1915 m. metinis atlyginimas buvo 350 rb.
Eiguliams dažniausiai skiriama 6 deš. Žemės. Žvalgai gaudavo šiek tiek daugiau nei eiguliai.
Valstybiniai trobesiai. Iš archyve surinktų duomenų apie 1859–1915 m. valstybinius trobesius nustatyta, kad jau nuo 1832 m., kai buvo patvirtinti sukarintų miško sargų nuostatai, po keliolikos metų Trakų apskrityje statyti gyvenamieji namai girininkams, girininkų padėjėjams, žvalgams, eiguliams. Iš dokumentų matyti, kad 1875–1877 m. Trakų I girininkijoje miškų apsaugos darbuotojams numatyta statyti 19 gyvenamųjų namų su ūkiniais trobesiais. Pastatų kaina – 178–301 rb. Įvairiose ataskaitose minima, kad jau XIX a. II p. buvo 2231 pastatas, priklausęs miško apsaugos darbuotojams.
Girininkų padėjėjų trobesiai kainavo apie 650–800 rb., žvalgų ir eigulių – 165–300 rb.
Trobesiai buvo mediniai, dengti skiedromis. Jiems priklausę ūkiniai pastatai: tvartas, kluonas, rūsys, kartais pirtis. Aplink trobesius liepta sodinti gyvatvores.
Pagal 1812 m. birželio 25 d. įstatymą 6 proc. iš atlyginimų fondo skiriama premijoms. Miškininkų šeimos nariai gydyti nemokamai.

Carinės Rusijos miškininkai miškų atkūrimui skyrė mažai dėmesio. Vien plynais biržiniais kirtimais iškirsta per 4 tūkst. deš. miškų, o dirbtinai apželdinta tik apie trečdalis plotų. Miško kultūros menkai prigydavo, kai būdavo želdinama sėjant. Iš pradžių sėklas želdinamuose plotuose sėjo, taip pat net augino daigynus savo lėšomis miškų apsaugos darbuotojai, daugiausia eiguliai.

Beištrakiai

Beištrakiai paminėti 1744 m. Rumšiškių parapijos gyvenviečių sąraše. 1795 m. kaime buvo 13 sodybų, 74 gyventojai. 1851 m. minimi treji Beištrakiai – kaimas ir 2 užusieniai. Viename iš užusienių visą laiką gyveno miško sargas. 1897 m. minimi taip pat treji Beištrakiai: 1-ųjų Beištrakių kaimas (254 gyventojai ir 332 dešimtinės žemės), 2-ųjų Beištrakių kaimas (21 gyventojas ir 20 dešimtinių žemės) ir miško sargo sodyba (10 gyventojų ir 7,25 dešimtinės žemės). Šios gyvenvietės buvo išsidėsčiusios atitinkamai 11, 12, 10 varstų atstumu nuo Kaišiadorių.Vietovardis sietinas su žodžiu trakas, reiškiančiu miške iškirstą vietą. Dar neseniai šio kaimo gyventojai Traku vadino vieną iš Beištrakiuose esančių žemės sklypų.
Kliūko skynimas (Kliūko skynymas) – ariama žemė. Juodžemis, viduryje yra kalnelis. Apie 8 ha dydžio. Prie Pašulių kaimo laukų ir Būdos girininkijos, Kaišiadorių urėdijos valdiško miško. „Baudžiavos laikais ši žemė priklausė Vilniaus vienuolėms – žemę tuo metu valdė jų pastatytas Kliūkas, kurį paskiau vienuolės perkėlė į Žąslių miestelį; Žasliuose ir dabar gyvena Kliūkai“.
Laikai, kai LDK valdė Stanislovas Augustas Poniatovskis, paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius (1764–1795 m.), inteligentas, turėjęs stiprius ryšius su Rusijos carais, laikai kai Vilniaus mieste buvo įsteigtas pirmasis viešas miesto teatras, buvo statomos operos, Sapiegos steigė Europos teatrus, paveikslų galerijas, bibliotekas, vyko A. Poniatovskio piniginės ir kitos radikalios reformos, kai Šiaulių ekonomijoje kilo valstiečių sukilimas, kuris buvo žiauriai numalšintas, kai Tolminkiemyje gyveno Kristijonas Donelaitis, palikęs kaimo gyvenimo aprašus, žmogaus tuometinį požiūrį į gamtą. Tuo laikotarpiu miškų, kurių buvo gausu apie dabartines Kaišiadorių vietoves, aplinkoje apsigyveno Kliukų giminės pradininkas Matas Kliukas.
Beištrakiai pagal vietovardį iškirsto miško vieta, nes senose giriose kirtimai buvo vadinami trakais. Vietovės senos, gyventos jau VII– XII amžiuje. Iki 1869 m. teritorijose plytėjo didžiuliai valdiški miškai, senovėje čia veisėsi galybė žvėrių ir paukščių, minimi Sakalynai, juose veisėsi sakalai. Link Vilijos (Neries) upės vingiuodama tekėjo Šešuva, prie jos ir kūrėsi senasis Beištrakių kaimas, apie 1738 m. čia minimos tik trys sodybos, tačiau kaimas, vystantis miško kirtimams, sparčiai augo ir apie 1795 m. jame jau minima 13 sodybų. Minimame miško užusienyje nuolat gyveno miško sargas. Čia ir prasideda protėvių takas, atėjęs iki manęs. Pirmasis – Matas Kliukas, gimęs 1740 m. Matas Kliukas manomai bus atsikėlęs ar atkeltas kažkur nuo Biržų, kai šiuose vietovėse jau vyko dideli miškų darbai.
Vedęs Kotryną Daukšaitę gimusią 1746 m. Beištrakiuose, turėjo 9 vaikus – Kotryną, Kazimierą, Oną, Matą, Stanislovą, Mykolą, Juozapą, Ievą, Matą.Tai buvo laikai, kai pasaulį dar valdė motina gamta, vaikai gimė, mirė, vėl gimė, sukosi amžinasis gyvybės ratas, o tėvai dėkojo už kiekvieną išgyvenusį natūraliomis sąlygomis natūralioje aplinkoje. Matas su žmona Kotryna ir vaikais, gyveno taikoje su gamta, su medžiais, su mišku, kurį miško sargas, eigulys mylėjo, globojo ir prižiūrėjo. Jis kone kasdieną apeidavo jam patikėtą miško plotą, apžiūrinėjo kone kiekvieną medį, žvėrių išmintą taką, paukščio lizdą, su jais tyloje kalbėjosi ir tik jiems galėjo pasiskųsti namų nesėkmėmis ar padėkoti už gimusį vaiką ar gyvulėlį. Šeima turėjo ir ūkelį – lauką, daržą, keletą gyvulių, gyveno jam valdžios suteiktuose trobesiuose, net duonkepiai krosniai gero molio buvo vietoje, tai žmogus buvo pilnai apsirūpinęs gamtos teikiamomis gėrybėmis, bet jas pasiimti reikėjo nuolatinio darbo ir stiprios sveikatos. Tačiau miško priežiūros darbai buvo pagrindinis Mato rūpestis, o po namus spėriai sukosi ūkį puikiai išmananti Kotryna su kasmet paaugančiais vaikais. Kažkuriam vaikeliui mirus, o tai dažnai pasitaikydavo gausiose šeimose, vaikai vienas po kito buvo laidojami prie Rumšiškių bažnyčios esančiose kapinėse ant kalnelio, palaiminus kunigui ir skausmingam motinos žvilgsniui, jie tėvų rankomis buvo užberiami šventinta smiltele. Seniau mirus vaikeliui, ypač mažam, niekas neraudojo, palaidodavo pasimelsdami už dūšelę sakydami: „Dievas davė, dievas paėmė, bus aniuolėlis danguje.“ Ir vėl grįždavo prie įprasto darbų ir rūpesčių rato.
Valdžiai reikėjo pajamų už medieną, buvo vykdomi ir sanitariniai išvartų, miško kenkėjų pažeistų medžių, gaisrų nusiaubtų plotų kirtimai, valymai, medžioklės. Tai vyko miško sargų ir eigulių nuolatinės priežiūros dėka.
Miškai nuo amžių žmogui teikė ne tik visas gėrybes – namus, kurą, apavą, maistą – grybus, uogas, riešutus, žvėrieną, bet ir dvasinę ramybę, saugą. Nuo ryto ik vakaro, nuo pavasario iki vėlyvo rudens miškai aidėjo, kvepėjo, aldėjo visomis išraiškos galimybėmis, globė ir glostė žmogaus kūną, sielą ir mintis. Čia ne tik pavasario ar vasaros kvapai, ne tik sprogstančių pumpurų gaiva, čia oras net pačiu giliausiu žiemos įmigiu kvepėjo tokiu vaiskiu gaivumu, jog nuvažiavęs į miestą žmogus pajusdavo tvankų tirštai žmonių iškvėpuotą orą ir skubėdavo namo, į savo miškus. Žiemą, giliai užpusčius visa palaukes, ir miškuose prikrenta tiek sniego, jog, rodos, neišlaikys plačiašakės eglės. Išlaiko. Pušims lengviau. Jų viršūnėse sniegą vėjas nupurto nuo lengvų šakų ir įsiūbuoja jas vienodu ritmu, jog rodosi, jos šnekasi tarpusavy gražia, tylia, ošiančia šneka. Tik ąžuolai, plačiai išskleidę gruoblėtas šakas, stovi tvirti, paniurę, rodos miegodami. Šalia beržai baltkamieniai svyruokles šakas supa – nutūps koks žiemojantis paukštis, ieškodamas šakose užsilikusio mažo grūdelio, garsiai kranktelės varnas, išgąsdinta voverėlė liuoktelės ant kito medžio ieškodama savos drevės. Ir vėl tylu tylu. Brenda eigulys per mišką, vaikšto po savo valdas, kurias pažįsta daugelį metų, žino beveik kiekvieną augesnį medį, ne veltui jam valdžia 10 sidabro rublių per metus sumoka, leidžia gyventi valdiškuose trobose, turėti tvartą su gyvuliais, kluoną, kupiną vasaros gėrybių.
Eigulio charakteris į medį panašus. Tykiai pasiūbuodamas eina jis ramiai, tykiai tvarkosi namų, laukų darbuose, tykiai vaikšto po miškus, be lazdos, be ramentų tol, kol suklumpa po pirma gamtos atsiųsta nedalia. Jau išaugo, išsiskirstė vyresni sūnūs, išėjo į miško darbus, į Būdoje besikuriančius medienos apdirbimo cechus, ištekėjo dukterys, išėjo iš namų. Su tėvais namie liko tik sūnus Juozapas. Paseno Matas ir jo žmona Kotryna, jaunesnė šešeriais metais, paseno, suvargo jie po metų našta, pasviro, sukumpo kaip tie medžiai. Tik va, sakyk, – medžiai stipresni. Kol medis pasens, ne viena žmogaus karta pasikeis. Pagal tų laikų įstatymus miškų prižiūrėtojų nerinko, neieškojo, sūnūs perimdavo tėvų pareigas, tiems sunegalavus ar nusenus. Juozapas jau pakeitė Matą miškuose, perėmė jo rūpesčius, toks pats tylus kaip medis, toks pats kantrus. Senoliai irgi greit prisiglaus prie Rumšiškių bažnytėlės, tyliai atguls greta ten gulinčių vaikelių. Vien tik mediniu kryželiu pažymėtas tas žemės kauburėlis netruks apaugti žolele. O kur gi dingsta siela? Oi, kiek jai erdvės, nesuvaržytai kūno gniaužtų, kiek laiko medžių viršūnėse suptis. Pavydėti galima tos laisvės, tų begalinių plotų, maloniai ošiančių žalių erdvių… Sakoma – nuėjo pas Dievą…
O miško takais jau vaikščioja Juozapas, sūnus, perėmęs ir visą tėvui Matui kadais paskirtą miško plotą ir miškininko gyvenimą, ramybę ir darbus kasdienius. Jau žmona Marijona Juršytė iš Gastionių atitekėjo į Beištrakius ir tapo Juozapo namų šeimininke, jo teisėta žmona. Netrunka prabėgti keletas metų ir vienas po kito pasipila vaikai – Agota, Ona, Motiejus, Jokūbas, Cecilija, Darata, Magdalena, Laurynas. Ne visi gyvena, daugelis miršta vaikystėje ar paauglystėje.
Sako, jog miškuose būdavo degamos anglys, verdama smala, ir tuščiuose plotuose vėliau buvo pastatyti vadinami užusieniai miško sargams. Kada Juozapas su šeima persikėlė gyventi į Vismalus, Įšdagos užusienį, nežinia, bet jų tenai gyventa, taip rašoma vaikų gimimo Metrikų knygose. Apie 1860 metus Išdagose (Vismalose) gyventa 14 žmonių.
Per Lietuvą ėjo Napoleonas, žygiavo pro šalį, netoli, pagrindiniais kelias žygiavo jo kariuomenės, tačiau į miškus neužsuko, čia žmonės gyveno įprastą gyvenimą, nors nerimo dėl galimų pasikeitimų, dėl laisvės atgavimo vilčių būta ir jos negalėjo nepasiekti ramiai miškuose gyvenančių. Sklido kalbos kad Žiežmariuose buvo apsistojęs pats Napoleonas, kad Būdose buvo pjaunami medžiai, vežami į Kauną, kur prancūzų armijos perkėlimui reikėjo didelių pantoninių tiltų. Buvo uždėti nauji mokesčiai gyventojams, kariai prie Kauno plėšė ir naikino net bažnyčias. Bet nuošaliame miškų apsupty stovėjusiame užusienyje gyvenimas tekėjo ramiai. Kažkur nuvažiavęs, nuėjęs į didesnius kaimus galėjai išgirsti naujienas. Net grįždami iš Maskvos prancūzų kareiviai neužsukdavo į atokias miškingas vietoves, neplėšė, praėjo pro šalį. Čia ramu. Metai po metų vienoda. Nuvažiuoja į Rumšiškių bažnyčią, kažką apsiperka krautuvėlėje, apsisuka su reikalais, ir vėl skuba į savo miškų ramybę. Čia jų pasaulis. Didelių išlaidų šeimoje nėra. Pragyvena iš ūkio, javų pasiaugina, gyvulių, sava duona, sava ir mėsa, sava vilna apsirėdę, vasarą vyžos, kurias žiemą laisvesniu nuo darbų laikų patys iš liepos karnų ir žilvičių nusipina, žiemai veltinius nusivelia, audžia milą, siūdinasi rūbelius sau ir vaikams. Žiemai – kailinius siūdinasi pas siuvėjus, Kalėdoms, Velykoms, Vėlinėms, Sekminėms kepa pyragus, perka miltus, silkes, jų pilna pas Žiežmarių žydus, tenai visko gausi, net mainais už maisto produktus. Sviestą, sūrį, vaisius, uogas žydai supirkinėja arba keičia į medžiagas, žibalą, žvakes. Bet moka ir patys vakarais pasižibinti balanomis ar taukų pripiltais indais su knatais. Kasdienai didelio raškažio nereikia.
O istorijos ratas sukasi dideliu pagreičiu. LDK nusilpusi, ją dalinasi Rusija, Prūsija ir Austrija. Bet Stanislovo Augusto Poniatovskio dėka kyla raštingumas, steigiamos mokyklos, tiesiami keliai, kuriasi pramonė, pagyvėja prekyba. Tuo labai nepatenkinta Rusija ir įvykdo 2 – jį LDK padalinimą, sustiprina Rusijos įtaką šalyje, LDK jau gresia visiškas nepriklausomybės praradimas. 1794 m. įvyksta T. Kosciuškos sukilimas, bet nelygios jėgos, silpnų ginklų, dalgių ir patriotizmo neužteko, sukilimas Rusijos numalšintas, vadai išžudyti, ištremti. Gal tai ir pagreitino 1795 m. įvykusį 3-ąjį respublikos padalinimą, kurio pasekoje buvo galutinai sunaikinta Lietuvos kariuomenė, įvestos Rusijos karinės įgulos, kraštas suskirstytas į gubernijas, įvesta rekrūtų tarnyba caro armijoje. Valstiečiams pasunkėja baudžiava.
Miško trobelėje gyvenimas tęsiasi. Kažkur pasaulis ūžia amžinų isterijų verpetuose, nuolat vyksta kovos ir valstybės viena kitą naikina, griūva imperijos, griūva karaliai, jų karalystės ir jų karūnos. Valstybės praranda savarankiškumą ir valstybiškumą. Tik paprastam žmogui, kaip žemės kurmiui vis tie patys rūpesčiai ir darbai, nuo ryto iki vakaro tie patys įprasti darbai. Ir velka jis tą naštą ant pečių, suvargęs ar pailsęs niekas nepaklaus, nes tai ne nuo jo priklauso. 1861 m. panaikinta baudžiava gero gyvenimo valstiečiui neatneša. Žmogus turi išsipirkti žemę, neturi gyvulių, neturi net padargų jai įdirbti, užgriūna dar sunkesni rūpesčiai – nuo ko pradėti, kaip gyventi naujomis sąlygomis? Bet miškininkams ypatingų pakitimų nėra. Vaikšto jie po savas valdas, prižiūri kirtavietes ir augančius medžius, valo išvartas, senus krūmynus, šalina žvėrių apgraužtus medelius. Kai valdžia nurodo – pjauna, degina, veža…
Kartu su medžiais auga stiebiasi vaikai, sūnus Laurynas vedė Ievą Genevičiūtę, įsikūrė savoje sodyboje Vismaluose prie Beištrakių, jiems vienas po kito gimsta trys vaikai.
O 1863 m. įvyko naujas sukilimas.
Miškai tapo prieglobsčiu sukilėliams.
1863 m. vasario 24–25 d. tarp Žąslių ir Pravieniškių sukilėliai išardė geležinkelio bėgius, vėliau apšaudė važiuojančius traukinius. Po šių ir kitų kovinių operacijų sukilėliai slėpėsi kaimuose ir miškuose. Miškai sukilėliams buvo labai reikšmingos slapstymosi vietos, tarsi antrieji namai.
Sukilimą numalšinus apylinkėse, ypač miškuose siautėjo gaujos baudėjų.
Kad sukilėliai negalėtų ilgai išsilaikyti miškuose, Vilniaus gubernatorius 1863 m. rugsėjo 19 d. išleido įsakymą Trakų apskrities kariniam viršininkui iškeldinti miškų vienkiemiuose gyvenančius šlėktas ir valstiečius. Įsakyta ne tik iškeldinti žmones, bet nuplėšti jų namų stogus, išdaužyti langus, duris. Žaslių apylinkėse iš miškų sodybų buvo iškeldinta nemažai žmonių. Ši lemtis neaplenkė ir miškininkų.
Baudėjai stengėsi įrodyti vietinių žmonių, ypač miškininkų ryšius su sukilėliais. Pirmiausia buvo tiriama dviejų Paparčių vienuolyno darbininkų išėjusių į sukilimą, byla. Netrukus imami tardyti ir vienuoliai. Galų gale Paparčių vienuolynas uždaromas. Karo padėtis panaikinta tiktai 1872 m., tačiau kai kurios jos nuostatos liko galioti ir vėliau, buvo paskelbta būtinybė iškirsti proskynas miškuose, kurie tinko rinktis maištininkų gaujoms, taip ir miškininkas eigulys Laurynas Kliukas pateko į iškeliamųjų žmonių sąrašus, o gubernijoje buvo įvesta rusų kalba ne tik dokumentuose, bet ir mokyklose, spaudoje, statomos cerkvės, uždaromos katalikiškos bažnyčios.
Lauryno Kliuko naujai trobai buvo nuplėštas stogas, išdaužyti langai ir įsakyta su šeimyna ir visu gyvulių ūkeliu keltis į Mūro Strėvininkų Gabrieliaus Oginskio žemę. Už dalyvavimą 1831 m. sukilime buvo konfiskuotas Oginskio dvaras, turtas, žemės. Į šios žemės pakraštėlį, kuris ribojosi su Kietaviškių Pociejų dvaro irgi išdraskytų, konfiskuotų žemių paribiu, čia iškirtus sužėlusius krūmynus ir jau praaugusius ąžuolynus, medžius, kartu su likimo draugais eiguliais nuo Paparčių Liupsevičiais ir nuo Cineikių Kerteniais įsakyta kurti naują Girelės vardu pavadintą kaimą. Čia, šiame žemės pakraštėlyje, toli nuo kelių, gal buvusiame Oginskių žvėrinčiuje, šalia Lūžiškių užusienio ir teko kurtis trims vadinamiems karališkiesiems eiguliams – Laurynui Kliukui, Vincui Kerteniui ir Baltramiejui? Liupsevičiui.
Girelės miško pietvakariniame pakraštyje buvo įsikūręs Lužiškių užusienis, sodyba su 14 gyventojų, Jurijaus Lukaševičiaus šeima. Užusienis yra paminėtas 1836 m. sudarytame konfiskuoto Strėvininkų dvaro inventoriuje jis priklausė Strėvininkų dvarui. 1844 m. gyveno 2 šeimos – J. Lukaševičiaus ir B. Šiugždos, buvo 53 dešimtinės žemės. 1923–1931 m. jau 1 sodyba, 31 ha žemės. 1837 m., kai kaime pradėjo kurtis miškininkai eiguliai, viensėdyje gyveno Marijona Skromovienė. Į žemes šalia Piliakalnio ir tarp Kareivonių kaimo ir Lužiškių vienkiemio kėlėsi naujojo Girelės kaimo žmonės.

Girelės kaimas 19 a. pabaiga

Čia 1867 metais kūrėsi Girelės kaimas.
Girelės kaimas XIX a. pab.

Pirmoji sodyba vakarų pusės prie naujo kelio buvo Kliuko Lauryno, toliau į rytų pusę statėsi Kerteniai. Toliau keliukas sukosi pietų pusėn ir ėjo į kalniuką, tenai kūrėsi Liupsevičiai. Jų šeimos buvo didelės, sodybų daugėjo, šeimos plėtėsi.
Senesnieji, pasakojo savo tėvų kalbas apie tą laikmetį: „Nenorėkit, vaikai, sulaukti badmečio, kokis buvo po Lenkmečio. Tai buvo 1867–1868 m. Kai viename mete lijo ir lijo viskas supuvo. Nei gyvuliam, nei žmonėm.
Antrame mete žmonės vieni kitiem patarinėjo sodinti bulves aukštesnėse vietose, nes, jei žemai prigers, tai nors aukštesnėse liks. Bulves sodino aukštesnėse vietose. Tai kai užėjo sausros, taip nieko ir neliko. Ir vėl nei žmonėm, nei gyvuliam. Išdžiūvo šuliniai, prūdai. Gyvuliai, jei neišpjovė, tai patys nyko. Laimingas, jei pajėgei išlaikyti karvutę, tai nors vaikeliai paragavo lašelį pieno. Bulvės, jai buvo kaštono dydžio, tai buvo labai gerai.“

„Prisimenu senąjį Gojelį Girelės kaime šalia Gomantų piliakalnio. Čia prie Kietaviškių – Burbiškių kelio, dar tebestovi senas išsikerojęs ąžuolas, čia šlapios balos pakraščiu dar menu, bėgo takelis šiaurėn link jaunesniojo, parimusio kitoje, šiaurinėje balos pusėje. Į dešinę, stipriai apžėlusiais balos pakraščiais, tankiu žolynu susisiekiančiais su dirbamu lauku, link griovio, apaugusio alksniais ir beržais, stovėjo trečiasis. Lyg pro rūką dar menu jį. Paskui jo nebeliko. Senieji dar minėjo ketvirtąjį, stovintį netoli kelio dešinėje pusėje. Toji bala, apsupta keturių ąžuolų ir vadinosi Gojelio vardu. Kelias pro Gojelį šovė įkalnėn tokiu gelsvu smėliuku, jog net javai šiame laukelyje neaugo. Pasėti išdygdavo ir siūbavo išgeltę pačia pažeme. Ir šiandieną šitame kalnelyje niekas neauga, jis baigia užaugti krūmynais, o iš keturių ąžuolų belikęs vienintelis, plačiai išskleidęs šakas tebeošia prie kelio.“

Taigi į šias atokias miškingas vietoves šalia senojo Gomantos piliakalnio kadaise atvažiavo atbildėjo mano prosenelis Laurynas su jauna žmona Ieva ir trejetu vaikų. Jau senokai čia prie naujai išvažinėto keliuko triūsė keletas pasamdytų vyrų, statė trobas. Tik kai trobesiai buvo tiek aptvarkyti, kad juose jau buvo galima kurtis, atidardėjo vežimai su baldais, gyvuliais, visa namų ūkio manta. Prie paskutinio vežimo buvo pririštos dvi karvės, vežimuose gulėjo keletas surištų avių, kriuksėjo kelios kiaulaitės, nes tolimo kelio jos negalėjo eiti pačios, stovėjo didžiuliai gardai su vištomis, antimis. Antrame vežime kartu su suolais, lovomis, skryniomis ir spintomis sėdėjo vyriausias septynmetis sūnus Jokūbas ir labai didžiavosi prieš keturmetį brolį Antaną, kuris, dar negalėjo važnyčioti arklių ir su tėvu ir seserimi sėdėjo pirmame vežime, irgi pakrautame visokio namų gėrio.
Įdomu važiuoti nepažįstamais laukais, keliais, pamiškėmis, vežimai dardėjo nelygiais keliais tolimą apie 30-ies kilometrų kelią, tai nuovargis greitai pasiekė savo – Jokūbėlis saldžiai užsnūdo prisiglaudęs prie medinės lovos lentų, bet arkliai paklusniai sekė paskui priekyje einantį vežimą ir negalėjo išklysti iš kelio, tik galutinį trečiajį vežimą važnyčiojusi motulė Ieva pagailėjusi vaiko, paprašė sustoti, kad padėtų jam po galvele pagalvę.
Ir traukė keliais keleliais mažasis karavanas – Laurynas Kliukas, išvarytas iš gimtųjų vietų keliavo į tremtį, važiavo į naują vietovę toli nuo pagrindinių kelių, vieškelių, važiavo su šeimyna apgyvendinti negyvenamą vietovę šalia apleisto piliakalnio, kur iškirtę miškus ir krūmynus miškininkai eiguliai turėjo įsikurti ir pradėti naują jau žemdirbio gyvenimą. Čia jam buvo atmatuota 30 hektarų žemės, o ją sutvarkyti, išvalyti ir apdirbti jau buvo jo paties reikalas. Nežinia, ar džiaugėsi, ar valdžią keiksnojo senos miškininkų eigulių giminės palikuonis, priverstinai iškraustytas iš gimtųjų vietų, nukeltas toli nuo kelių, nuo gimtųjų miškų.
Teks įprasti. Pavasaris.
Tik privažiavę būsimą sodybą, čia jau stovinčius naujus namus, jie sustojo ir neskubėjo iškrauti vežimų, dairėsi aplinkui po statybų prišnerkštą kiemą, po aplinkui besitęsiančius laukus, po baltus beržynus, kurių čia apsčiai priaugę. Susirūpinusi Ieva jau dairėsi kur geresnė žemė daržams, kur lygesnis laukas bulvei. Pirmieji iš vežimų iššokinėjo smalsučiai vaikai, jie bėgiojo ir visko klausinėjo, jiems buvo įdomu, tarsi nujausdami, kad čia jiems teks visą amželį nugyventi. Ieva tylomis glostė vaikų galveles: „Bėkit vaikai, paleiskit, paganykit pakluonėje karves, jų kojos jau nelaiko tokio tolimo kelio, pavargę tegu bent kiek atsigaus dar mažai prižėlusioje pievoje.“
Kur žemė molinga, teks javams, kviečiams, miežiams, aplinkui gausiai primėtyta raistelių, beržynėlių. Trobos naujos, tvartai dideli, kluonas atokiau – teks ūkininkauti. Pušynai čia neošia, už kalnelio ąžuolai, jų daug, beržai visur, balti beržai. Ieva iškelia iš pintinės jazmino krūmą ir pasodina jį gale trobos atokiau nuo lango – tai prisiminimas iš namų… Namai? Teks. Pirmąjį darbą ji jau padarė. Paskui pradės dairytis. Diena po dienos vaikščios, mins pirmas pėdas šioje žemėje, svarstys, spėlios kas čia jų laukia…
Vyrai plušėjo. Teko samdytis meistrus ne tik statyboms, reikėjo šulinio vandeniui, reikėjo molinės duonkepės krosnies. Gerai kad molio viename piliakalnio kalnelyje rado tokio, kuris laikys ilgai ir išdegęs bus tvirtas kaip mūras. Žemė čia dosni, ne tik moliu – statyboms samanas rovė raistelyje, baltieji kiminai labai tinkami rastų tarpams užpildyti irgi savojoje žemėje. O kai vasarą pasipils uogos, rudeniop – grybai, dar malkų pilni savi raiteliai, tik pjauk, kapok, Jokūbo širdis rimsta – gyventi galima. Žemės daug, ir vėl – trūksta rankų, trūksta darbo jėgos, vienam sunku pjauti medžius, krūmus, rauti kelmus, deginti šaknis, plėšti žemę iš laukinės gamtos glėbio. Pinigų ne per daugiausia, tik būtiniausiems darbams. Pagelbsti Ievos brolis, atvažiavęs lieka visai vasarai, pagelbsti ir Lauryno giminė, tik kad toli, labai toli, nepribėgiosi ten atgal, jei atvažiuoja, tai ir su vežimu, ir su arkliu gelbsti kelias dienas, kokią savaitę. Ir stumiasi pirmyn – žiema ne už kalnų, ateis šalčiai.
Vėl regiu viziją – visi trys vaikai bėgioja po platų kiemą tarp trobos ir kluono, visur landžioja, mažasis Antanukas rėkia – jis nespėja su vyresniaisiais ir paleidžia dūdas, ko jiedu slepiasi, bet niekas neturi laiko jo guosti, visi užsiėmę savo darbais, motina sukasi po trobą nežinodama kaip sustatyti baldus. Tiek čia jų ir tėra – pora suolų, kelios kėdės, stalas, maža spintelė indams, spinta rūbams, ai, lovos, lovos. Plati didelė jiems, bet kur gi ją statyti? Įleidžia šunį, tas pasisuka po trobą, pasisuka ir sprunka pro praviras duris, niekur neprigulė, kur dabar ta geroji vieta lovai? Netekusi kantrybės Ieva pati nutaria kur jai bus geriau. Ir stumdo viską pagal save. Tiek čia to stumdymo, aišku, stalas priekyje kampe tarp langų, čia šviesu, pakabins ant sienos Marijos paveikslą, ant kitos – Jėzaus širdies, bus jauku, už stalo kampu suolai. Gerai. Kėdės priekyje, priešais stalą, jos visa trobos puošmena, brolio staliaus dovana vestuvių proga. Apkloja lovas austinėmis, margai, grožisi – gražu. Ir pagalvių keletas, berniukų lovos šalia kitos sienos, arčiau pečiuko, mergaitės lovelė po langu ir viskas. Ant pečiaus dar niekam nereikia miegoti, galės pasišildyti žiemos vakarais.
Grįžta vyrai iš lauko – jie kasa šulinį, deda ąžuolinius tašytus rentinius, darbas nelengvas, išlipo užkąsti. Ieva, pametusi savo pamąstymus atidengia krosnies angą, priepečkin iškelia didelę terlą bulvinio šiupinio, krečia į molinukus, neša iš priemenės pieną, duoną, duoda į stalą. Vyrai, pamatę naujas medžiu kvepiančius baltas grindis, išsigąsta molinų savo kojų, meta kadokus priemenėj ir eina tik su kojinėmis. Ieva šypsosi: „Galėjot nenusiauti, išplausiu“, vyrai irgi šypsosi, – geras žodis visada prie širdies.
Girelė. Kuriasi gyventi.
Ir nerimui laiko nelieka. Kai nuvargsti per dieną, tai poterio nėra kada sumesti, vidury žodžio, vidury minties užmiegi. Jokūbas jau giriasi Ievai radęs vietą pirčiai. Tolėliau link piliakalnio auga labai gražus ąžuolas, šalia laukų – beržai, o už jų griovys iš raistelio. Vanduo teka žemyn link pievų prie piliakalnio, tenai labai šlapia, telkšo jau ne pelkės, bet labai šlapia pieva, viksvom apžėlusi. Va šitą upelį užtvenkus, iškasus gilesnę kūdrą, kuri greit prisipildys vandens ir vieta bus tinkama suręsti pirtelę. Laukuose mėtosi akmenys, jų čia visur mėtosi, mažesnių ir didesnių, pirčiai tinkamų. Vėl teks kviestis meistrą, pirtį statyti reikia mokėti, žinoti kokie akmenys tinka, kaip juos sudėti į krosnį, kaip ją pastatyti, kad garą laikytų.
Pirmąją žiemą naujoje vietoje šeimyna praleido ramiai. Trūko pašaro gyvuliams, per darbus nebuvo laiko paruošti daug pašaro, gavo nusipirkti, pirko ir javų, bulvių, pirmieji derliai buvo nekokie, žemė dar neįdirbta, mėšlo dar neturėjo. Daug visokiausių trūkumų išgyveno, metai pasitaikė labai nederlingi, derlius irgi prastas, todėl perkant užkilo kainos. Laurynas visai išbaigė atsivežtus pinigus, bet išgyveno, o pavasaris žada naują derlių, gyvuliai išėję į laukus atsigaus.
Pirtis jau pastatyta, kūdra iškasta, nors vanduo joje labai rudas, matyt sunkiasi iš šalia esančio durpingo beržynėlio, tačiau praustis galima, beržo vantų nestinga, vanduo kvepia. Prisileidžia sulos bačkas, užraugia su avižomis.
Nerimas neapleidžia Lauryno – pievos prie piliakalnio labai šlapios, visą pavasarį jas merkia vanduo, nebus žolės. Po sena egle kunkuliuoja šaltinis, prie visų raistelių beržynėlių stovi balos vandens, nežinia ar jis kada nuseks kai nubėgimo nėra. Kur aukštėliau, praeitą vasarą Laurynas pastebėjo užaugusį vilkašeryną, dabar vos sniegui nutirpus išdegino, gal prasikals geresnė žolė bus pašarui.
Piliakalnyje, iš kažkokių užaugančių liūnų, lyg pelkių išteka upelis, jo pietiniai šlaitai labai aukšti, statūs, šiauriniai nuolaidesni. Jeigu pavyktų iš savo žemės iki to upelio iškasti griovį, tikrai pievos būtų nusausintos, augtų pievų žolė. Laurynas anksti pavasarį, vos žemėje išeina pašalas, imasi darbo. Reikia iškasti apie 150 metrų ilgio griovį, siauro neiškasi – čia molėta žemė, užplauks, tai tenka kasti ne tik giliau, bet ir plačiau. Taip kiekvieną laisvą valandą skuba link miško, pasiėmęs kastuvą pluša iki devinto prakaito. Darbas juda lėtai, tačiau Laurynas užsispyręs. Atvažiuoja giminaičiai, vėl gelbsti ir prie griovio kasimo ir prie lauko darbų, juk pavasaris nelaukia, viską reikia padaryti laiku, antraip derliaus nelauk. Iš jam atmatuotų 30 hektarų daug raistelių, miškelių, tačiau dirbamos irgi virš 20 –ties, reikia pasiraityti rankoves norint tiek žemelės apdirbti rankomis su arkliuku. Vaikai maži, pagalba dar menka, gal paskui akėčias Jokūbėlis jau gali pavaikščioti, o Antanėlis tai tik kelmams kūrenti tinka. Bet vis šiokia tokia pagalba. Vaikai vis šalia tėvo – tai paduok, tai nunešk, tai pakelk. Visi juda, nors pagalba menka, bet linksmiau. Dar metai, kiti ir užaugs, sustiprės. Mergaitė vyresnė, tai ji motinos darbams – sodinti, palaistyti, vištas prižiūrėti, gyvulius ganyti. Visi užimti.
Kartais Laurynas nusibraukia prakaitą ir nusiminęs susimąsto – už ką jam tokia dalia teko? Eigulio gyvenimas buvo daug lengvesnis, žinoma ir tenai reikėjo apdirbti savo žemę, tvarkyti gyvulius, tačiau pagrindinis jo darbas buvo miškų priežiūra, už tai jis gaudavo algą, turėjo namus, ūkį, gyveno daug lengviau. Čia gi – vien tik žemė, o kaip iš jos padaryti rublį? Gyvulių prieauglis? Javų derlius? Visa tai matysime rudenį, o dabar? Pinigai visai baigiasi, gal kokį kiaušinį ar sviesto luitelį pardavus ir gauna rublį kitą, bet tiek mažai, kai nuolatinės algos nėra…
O gyventi turi. Reikia.
Gerai, kad ne vieniši šioje svieto užmirštoje salelėje – rytų pusėje prie naujo keliuko kuriasi likimo draugo, irgi eigulio Kertenio šeimyna su gausiu vaikų būreliu. Moterys greitai susipažįsta, utaruoja, dalinasi bendrais rūpesčiais, tik laiko labai maža, nėr kada. Už Kertenių sodybos keliukas sukasi į pietus ir link kalnelio irgi kairėje pusėje jau stovi Liupsevičių trobos. Ir tik sekmadieniais jie susitinka ir būreliu traukia į Kietaviškių bažnyčią. Bažnyčia tolokai, už keletos varstų, tai einant ir pasišnekėti užtenka laiko. Visų jų likimai panašūs, visi iškelti iš gimtųjų namų, atskirti nuo giminių, savų, visi užimti statybų, kūrimosi naujoje žemėje rūpesčiais. Vyrai, buvę eiguliai, visą gyvenimą praleidę miškuose tariasi kaip dirbti žemę, ūkininkauti. Moterų bėdos visur tos pačios – vaikai, namai, gyvulėliai, daržai.
O viršgalvų sukasi, bėga, mainosi debesys, švilpauja vakariniai vėjai. Toli prie vakarinio horizonto už plačių erdvių slėnių stūkso buvusieji Oginskių dvarų pastatai, mūriniai dviejų aukštų XVII a. Oginskių dvaro rūmai.
1368 m. vietovę mini kryžiuočiai. Manoma, kad Mūro Strėvininkuose XIV a. buvusi pilis, kronikose minima Streben vardu, kurią 1368 m. sudegino kryžiuočiai. Prie Strėvos upės, galbūt ir prie dabartinių Mūro Strėvininkų, 1348 m. ir 1375 m. vyko mūšiai su kryžiuočiais.
XVI a. Mūro Strėvininkus valdė Stravinskiai. Iš šios Stravinskių giminės yra kilęs pasaulinio garso rusų kompozitorius Igoris Stravinskis. I. Stravinskis autobiografijoje rašė, kad jo protėviai Lenkijon atklydo iš Pabaltijo kraštų.
1590 m. Biruliškių kuopinio susirinkimo centrui priskirti jau Bogdanui Oginskiui priklausę Strėvininkai. Nuo 1600 m. tai Oginskių valda. XVII a. pastatyti mūriniai dvaro rūmai, įkurtas tekstilės fabrikas (manufaktūra). Kadangi Oginskiai palaikė 1831 m. sukilimą, caro valdžia atėmė ir dvarą ir fabriką.
Gabrielius Juozapas Oginskis, gimęs 1783 m. lapkričio 30 d., miręs 1842 m. gruodžio 15 d. Vilniuje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karinis ir politinis veikėjas. Kunigaikštis, kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Oginskių giminės, senelis Andrius Ignotas Oginskis, dėdė Mykolas Kleopas Oginskis. Gabrielius Oginskis išvykęs mokytis į Paryžių dalyvavo Napoleono karo žygiuose, tikėdamasis su jo pagalba atkurti napriklausomą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. 1812 m. Napoleono kariuomenės lietuviškosios Garbės gvardijos, kurią sudarė iš Lietuvos kilmingų šeimų kilę karininkai vadas, pulkininkas. 1813 m. grįžo į Lietuvą ir užsiėmė dvarų reikalais.
1830 –1831m. Gabrielius Oginskis buvo vienas sukilimo Lietuvoje vadų, nuo 1831 m. balandžio 1 d. Trakų apskrities sukilėlių vadas. Sukilimui pralaimėjus emigravo į Paryžių. Oginskio dvaras konfiskuotas, rūmuose įrengtos caro kareivinės ir karo ligoninė, manufaktūra uždaryta. 1840 m. grįžo į Lietuvą, buvo suimtas, teisiamas, ir mirė kalėjime. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
Rytinėje pusėje, kur dabar stovi Kietaviškių bažnyčia senovėje iki XVII a. Kietaviškių žemes valdė kunigaikščiai Giedraičiai, iš kurių dvarą perėmė Oginskiai. Dvaras buva pastatytas ant Spenglos upelio kranto, labai gražioj vietoj, dar nebuvo malūno, nei tvenkinio. Pagal istorinius šaltinius Kietaviškėse jau 1504 m. stovėjusi medinė bažnyčia. Šitos vietos senas pavadinimas – Duoneliškės. Kai Leonardas Gabrielius Pociejus vedė Gabrielę Oginską, Kietaviškės tapo Pociejų nuosavybe.
Už dalyvavimą 1831 m. sukilime Teodoro Pociejaus dvaras buvo konfiskuotas.
Abiejose pusėse už keletos kilometrų stovėję dvarai buvo sunaikinti, žemes ir Kietaviškėse likusius pastatus apgyvendino čia įkurdinti rusai, o Strėvininkus – caro kariuomenė, kazokai.

Girelės kaimas

Kietaviškių pradžios mokyklos mokytojas Aleksandras Šeštokas 1936 m. birželio mėnesė užrašė Girelės kaimo vietovardžius. Pateikėjas – Pranas Liupsevičius, gimės Girelėje.
Gojelis – raistelis. Šlapias, kupstuotas, apie 0,5 ha dydžio. Apie 500 metrų į vakarus nuo Girelės.
Kupstynė – bala. Apskrita, šlapia, diamteras – 40 metrų. Apie 500 metrų į šiaurės rytus nuo Girelės kaimo.
Kliukų raistelis – raistas. Šlapias, augęs krūmokšniais. Apie 200 m2 dydžio. Į vakarus nuo Girelės.
Juodžemis – raistas. Šlapias, apaugęs krūmais, keturkampis. 4 ha dydžio. Apie 400 m į šiaurės vakarus nuo Girelės.
Ilgaraistis – bala. Ilga, siaura, šlapia bala, apie 50 arų dydžio. Apie 400 metrų į rytus nuo Girelės kaimo.
Tankumybė – miškelis. Auga įvairūs medžiai. 100×00 metrų. Apie 200 metrų nuo Girelės kaimo į šiaurę.
Sedybų raistas – bala. Visuomet šlapia, pailga, apie 3 ha dydžio. Apie 100 metrų nuo Girelės kaimo į šiaurės rytus.
Užkluonių raistelis – raistelis. Pailgas, apaugęs krūmokšniais šlapias, apie 2 ha dydžio. Rytiniame Girelės kaimo gale.
Uživono žemė – žemės sklypas. Priemolis, apie 17,5 ha dydžio. Nuo Girelės kaimo į vakarus 1 km.

Pirmoji sodyba prie nuo vakarų pusės einančio kelio buvo Kliuko. Jis turėjo du sūnus – Jokūbą ir Antaną. Jokūbas ir Antanas gyveno šalia, jų sodybas skyrė vos šimtas metrų, girdėjau senos bobutės pasakojimą, kad jie turėję seserį, kuri neva ištekėjo už neturtingo berno nuo Žąslių, gal buvo pažįstami ir todėl jai tėvas neskyrė pasogos, nedavė kraičio ir net nesigiminiavo, tačiau kažkokie ryšiai buvo. Teta iš Kudonių pasakodavo apie giminaičius prie Žaslių, atrodo, važiuodavo į atlaidus. Vėliau, jau mums, anūkams praaugus, iš Žaslių atvažiuodavo giminaitis Jonas, buvome ir mes pas juos apsilankę, tačiau sovietmečiu nebuvo mados kalusinėti apie giminystės ryšius, taip ir nepasidomėjome pas savo senolę, kuri gal ir žinojo.
Toliau į rytų pusę gyveno Kerteniai. Jų šeimos buvo didelės, sodybų daugėjo, šeima plėtėsi. Palei kelią abiem pusėm stovėjo 4 ar 5 sodybos. Toliau keliukas sukosi pietų pusėn ir ėjo į kalniuką, tenai buvo įsikūrę Lepševičių sodybos. Jų buvo 5.
Jokūbas Kliukas turėjo vienintelę dukrą Marijoną, ji ištekėjo už Janavičiaus iš Gojaus kaimo ir turėjo gausią šeimyną – 4 sūnus ir dvi dukteris.
Pranutė Janavičiūtė buvo nutekėjusi į Perkūnakiemio kaimą už Antano Kazakevičiaus ir statant Lietuvos elektrinę, grįžo gyventi į paliktus, svetimų apgyvendintus senelių namus Girelės kaime. Jie užaugino tris vaikus – sūnus Alvydą ir Mindaugą, dukterį Ireną. Dabar duktė Irena Jančiauskienė su šeima gyvena senelių paliktoje žemėje, pasistačiusi naujus namus, įkūrusi naują sodybą. Sūnus Alvydas ūkininkauja senelių žemėje, gyvena Kareivonių kaime, Mindaugas dirba girininku prie Vilniaus.
Antanas Kliukas pirmoje santuokoje su Venskute iš Kudonių kaimo turėjo du sūnus – Joną ir Kazimierą.
Mano dėdė Jonas Kliukas, važiavo į Ameriką užsidirbo pinigų ir nupirko žemes su sodyba, kaip sakoma iš kažkokio ten tuo metu gyvenusio ruso iš Lužiškių ir perdavė gyventi savo broliui Kazimierui, pats išvažiavo gyventi į Kauno miestą, kur Žaliakalnyje buvo nusipirkęs namus. Nepriklausomybę atgavus, žemes a.a.dėdės Jono vaikai yra pardavę Kaune gyvenantiems žmonos Marcelės giminaičiams. Dėdė Jonas turėjo keturis vaikus sūnus Vytautą ir Joną, dukteris Aldoną ir Birutę. Birutė ir Jonelis dar gyvi, gyvena Kaune, palikuonių turi tik sūnus Vytautas.
Dėdė Kazys ir gyveno toje viengalėje troboje, kurion įėjus buvo priemenė, už jos – viengalė pirkia. Priekinėje pirkios dalyje buvo molio asla, stovėjo didelė duonkepė, stovėjo suolas, ant jo kibiras vandens ir kitokie rakandai. Toliau be jokios pertvaros buvo sudėtos lentinės grindys, stovėjo suolai, stalas, dešinėje pusėje stovėjo spinta, ji skyrė užpečkyje stovėjusias lovas nuo stalo. Pečiaus gale stovėjo sumūryta kuknelė, tarp spintos ir kuknelės buvo atviras tarpas. Po grindimis buvo didelis rūsys, vadinamas sklepas daržovėms ir bulvėms laikyti. Dėdės šeimoje gyvi augo trys vaikai – Antanas, išėjęs į rusų kariuomenę, negrįžo, vedė ir liko gyventi prie Uralo. Dukra Aldona gyvena Elekrtėnuose, sūnus Jona nevedė, jau miręs.
Antrą kartą vedęs Eleonorą Ratkevičiūtę iš Karveliškių kaimo mano diedukas Antanas Kliukas turėjo dar du vaikus – dukterį Emiliją ir sūnų Praną. Duktė ištekėjo už Petro Laimučio į Kudonių kaimą ir turėjo tris dukteris – Malviną, Oną ir Pranutę. A.A.Malvina gyveno Strėvininkuose, buvo ištekėjusi už Stasio Naudžiūno, pasistatę namus išaugino dukterį Nijolę ir sūnų Kęstutį. Ona apsivedė su Bernardu Jančiausku iš Kareivonių kaimo ir gyveno Elektrėnuose, išėjusi į pensiją grįžo į Kudonių kaimą, atkūrė tėvų ūkį, užaugino dukterį Ireną ir sėkmingai šeimininkauja.
Pranas, mano tėvas buvo vedęs Ceciliją Piliponytę iš Kertauninkų kaimo visą amžių pragyveno Girelės kaime ir užaugino tris vaikus – sūnų Algirdą, dukterį Oną Rasutą ir sūnų Vytautą Alvydą. Algirdas su Vytautu Alvydu gyvena Vilniuje, sukūrę šeimas, išauginę vaikus, augina anūkus. Duktė Ona Rasutė ištekėjusi už žemaičio nuo Plungės a.a.Algimanto Šakio, gyvena Elektrėnuose. Turi du sūnus – Gytį, gyvenantį Vilniuje ir Rytį, gyvenantį Elektrėnuose ir tris anūkus.
Seniau dažnai mirdavo maži, todėl ši dalia neaplenkė ir mano giminės, tačiau apie juos mažai būdavo šnekama. Mūsų baba Eleonora buvo labai gera gaspadinė, ūkininkė, senų pažiūrų, skaityti nemokėdama gerai išmanė gamtos rato rėdą, gyveno pagal senuosius dzūkų papročius, šventė visas šventes, gydėsi tik žolynais ir sakydavo, kad nereikia verkti mirusio mažiuko – bus pas dievą aniuolėlis.

Ona Rasutė Šakienė, Elektrėnai

Prie pat keliuko per kaimą Ieva pasodino tris liepaites – teošia, težydi. Kiek to darbo, rankų nepraskėsi, širdis vis vien nerami ir ašarą jau ne vieną nubraukia Ieva ir nerimas vis šalia širdies… Iš gimtųjų vietų išvaryta, ilgesiu sudžiūvo Ieva, ji negimdys daugiau vaikų, nuvyto lyg pati jaunystė, nors pats amžiaus grožis. Lauryno tėvas Juozapas augino aštuonis vaikus, ir senelis Matas – aštuonis, o jie, kiek atsivežė iš gimtinės, tiek ir turėjo. Visą save jie atiduoda šitai žemei, nuo ryto iki vakaro, nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Ir vėl. Ratas po rato.

Lauryno ir Ievos Kliukų vaikai Girelės kaime

Magdalena

Duktė Magdalena, gimusi 1858 m. devynerių metų su tėvais buvo atvežta gyventi į Girelės kaimą, kur išaugusi į paneles, prieš tėvų valią nutekėjo už Dzedulionio iš Vaidžionių kaimo šalia Žaslių. Vėliau buvo pasakojama, kad ji iš tėvų namų išėjusi „kaip stovi“, reiškia tėvai nedavė pasogos, nes tekėjo už neturtingojo ir vėliau tėvų namuose niekada nesilankė. Tiesa, dokumentuose yra įrašas, kad buvusi Jokūbo sūnaus krikštamotė. Paskui į Girelę atvažiuodavo giminaičiai Genevičiai – Jonas, Vytautas, jų motina Marytė. Jie draugavo su Kudonių teta Emilija Laimutiene, atvažiuodavo, kvietėsi į Žaslius, į atlaidus.

Jokūbas

Vyresnysis Lauryno Kliuko sūnus Jokūbas gimęs 1860 m. dar Vismaluose, būdamas devynerių metų kartu su tėvais eiguliu Laurynu Kliuku ir motina Ieva Genevičiūte Kliukiene apsigyveno Girelės kaime, tėvų kuriamoje sodyboje, išaugęs vedė Kotryną Buikauskaitę, su ja turėjo 6 vaikus – Boleslovą (1888–1889 m.), Jokūbą (1890 m.), Andrių (1896–1914 m), Oną (1898 – 1908 m.), Aleksandrą (1901–1908 m.), kurie visis mirė pakąsti įvairių ligų, sakoma į šeimą buvo įsisukusi džiova ir vienas po kito mirė 5 vaikai, tik viena duktė Marijona, gimusi 1892 m. išaugo ir 1915 m. Kietaviškių bažnyčioje susituokė su ūkininku Ignu Janavičiumi iš Gojaus kaimo, ir turėjo gausią šeimą, – keturis sūnus ir dvi dukteris. Kadangi Jokūbo sūnūs neišgyveno, senatvėje žemę jis užrašė žentui Ignui Janavičiui. Žemė Girelės kaime Janavičiai nuomojo, paskui prasidėjo karai, suirutės, kolchozai nusavino ir tik po laisves atgavimo žemę atgavo anūkas Alvydas Kazakevičius.
Marijonos Kliukaitės Jabnavičienės duktė Pranutė Janavičiūtė buvo nutekėjusi į Perkūnakiemio kaimą už Antano Kazakevičiaus o Perkūnakiemyje pradėjus statyti elektrinę, Pranutė Janavičiūtė Kazakevičienė su šeima grįžo gyventi į motinos gimtinę, į svetimų apgyvendintus senelio Jokūbo, vadinamo Kubo namus Girelės kaime. Kazakevičiai perstatė senas trobas, sutvarkė sodybą.
Pranutė ir Antanas Kazakevičiai užaugino keturis vaikus – sūnus Alvydą, Gintautą, Mindaugą ir dukterį Ireną. Dabar duktė Irena Kazakevičiūtė Janavičienė su šeima gyvena senelių paliktoje žemėje, pasistačiusi naujus namus, įkūrusi naują sodybą senelių gyventoje vietoje.

Pranutės Janavičiūtės Kazakevičienės vaikai, Marijonos Kliukaitės Janavičienės anūkai Irena ir Mindaugas.

Kazakevičių sūnus Alvydas ūkininkavo senelių žemėje, gyveno Kareivonių kaime, 2016 m. mire, žemę dirba jo sūnus Linas Kazakevičius. Sūnus Mindaugas dirba girininku prie Vilniaus. Sūnus Gintautas tragiškai žuvo automobilio katastrofoje, jo šeima gyvena Vilniuje.
Antra Marijonos Kliukaitės Janavičienės duktė Marijona Janavičiūtė buvo nutekėjusi į Bublių kaimą už ūkininko Jono Melkūno, šeima buvo labai darbšti, užaugino tris vaikus – Stasę, Pranutę ir Joną. Po melioracijos darbų Bublių kaime, po sodybos sunaikinimo senatvę leido Kaišiadoryse pas sūnų Joną.
Marijonos Kliukaitės sūnus Ignas Janavičius baigęs VDU aviaciją, po karo pasitraukė į JAV.
Sūnus Stasys Janavičius, Kauno kunigų seminarijos studentas buvo suimtas ir už antitarybinę veiklą nuteistas 25 metams ir išvežtas į Sibirus, grįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje.
Sūnus Vytautas Janavičius žuvo partizanaudamas Elektrėnų krašto apylinkėse, Gojaus miške, patekęs į kaimyno Žigučio sodyboje suruoštą pasalą. Prie Elektrėnų bažnyčios pastatytame partizanų atminties paminkle yra iškalta jo pavardė.
Sūnus Antanas Janavičius buvo baigęs žemės ūkio mokyklą, pokaryje dirbo Antaviliuose, dirbo įvairius darbus, vėliau dirbo Akmenės invalidų namų direktoriumi.
Motina Marijona Kliukaitė Janavičienė mirė 1944 m., palaidota Mijaugonių Kapinėse.

Prismenu senąją Jokūbo trobą, kurioje mano vaikystėje gyveno senukai Tamkevičiai. Jokūbo troba buvo didelė ilga, didžiulės priemenės su visokiais rakandais sujungtos su tvartu. Namas buvo labai ilgas, pietų – šiaurės kryptimi, dengtas šiaudais, gyvenamojoje pietinėje pusėje stovėjo didelė molinė krosnis, priešais langus stovėjo suolai, didelis stalas, ant sienų šventi paveikslai, o lovos buvo atskirtos medinės juodos spintos ir stovėjo vadinamam užpečky. Nežinau, kur buvo miegama vaikų, tikriausiai jie turėjo kažkokias loveles, gal priglaustas prie antros pusės spintos, gal kiti miegodavo ant šilto pečiaus, kas dabar papasakos.
Atokiau šiaurinėje sodybos pusėje stovėjo didelis, žemų stogu kluonas. Prie jo pasodintas gražus sodelis, tenai augo obelys, kriaušės, krašte – eilė slyvų, vadinamų vengrutėmis. Jas džiovino žiemai. Ir obuolius džiovino, ir kriaušiukes, menu dar augo sena puslaukinė kriaušė ant abiejų brolių sklypų ribos, turėdavo tiek kriaušiukių, kad net žemėje gulėjo kaip patalas. Papuvusios jos buvo labai skanios, jas džiovino pečiuje didelėse blėkose, visa žiemą ant pečiaus stovėjo maišai tų kriaušiukių, galėjome valgyti kiek panorėję.
Dabar namai perstatyti, sutvarkyti, gyvena Irena Kazakevičiūtė Janavičienė su vyru Mindaugu. Jie išaugino sūnų Kastytį ir dukterį Gintarę. Jos sodyboje vyko Girelės kaimo žmonių susitikimas.

Antanas

Jaunesnysis Lauryno Kliuko sūnus Antanas, gimęs 1863 m. Vismaluose, irgi 1867 m. kartu su tėvais ir broliais buvo atvežtas į Girelės kaimą ir augo naujai kuriamame ūkyje.
Išaugęs, turėdamas 17 metų buvo paimtas į caro kariuomenę ir 1880–1890 m. tarnavo Caro armijoje kanonieriumi.
Kanonierius (‘patrankininkas’) – 1700–1917 m. karinis eilinio artileristo laipsnis Rusijos armijoje.
Laipsnis pirmą kartą atsirado 1700 m. kuriant artilerijos pulką. Įstatymiškai įteisintas 1712 m. artilerijos nuostatuose ir 1716 m. Karių statute.
Kanonieriaus laipsnis panaikintas 1917 m. gruodžio 29 d. kartu su kitais Rusijos armijos laipsniais.

Pareigos – užtaisyti pabūklą, nutaikyti į taikinį, iššauti. Šaudyti, kartu su handlangeriais sukioti pabūklą, iššovus atridenti jį atgal. Ruošiantis važiuoti kanonieriai prikabindavo pabūklą prie vežimo pirmagalio, o baigus važiuoti – jį atkabindavo.
Lygiavamzdės artilerijos laikais kiekvienas lauko pabūklas turėdavo 2–4 kanonierius, o ėmus naudoti graižtvinius pabūklus kiekvieno pabūklo įgula turėdavo vieną kanonierių. Geriausiems kanonieriams suteikdavo bombardyro laipsnį.

Kanonieriaus uniforma

Grįžęs iš caro armijos Antanas Kliukas 1893 m. susituokė su Rozalija Venskute, gimusia 1873 m. Kudonių kaime.
Santuokoje 1894 m. gimė sūnus Jonas, 1896 m. – Kazimieras. Šeimoje prasidėjo bėdos. Vienas po kito kasmet gimė vaikai – Marijona 1900 m., Aleksandras – 1901 m., Eleonora – 1902 m. ir visi jie vienas po kito mirė. 1908 m. mirė ir Antano žmona Rozalija Venskutė Kliukienė, jos mirties metrikoje įrašytas sūnus Sigizmundas, kurio kituose bažnytiniuose archyvuose neteko surasti, tikriausiai mirė labai mažas, o motinos Rozalijos Venskutės Kliukienės mirties priežastimi įrašyta džiova. Visi palaidoti Kareivonių kaimo kapinėse.
Pavargęs nuo bėdų, ligų ir mirčių, 45 metų našlys kanonierius Antanas Kliukas 1908 m. skuba vesti Karveliškių kaimo aplenkėjusių ūkininkų Igno ir Marijonos Markauskaitės kilusios iš Kareivonių kaimo Ratkevičių 22 metų dukterį našlaitę, augusią be anksti mirusios motinos, tik prie pamotės ir jos gausios šeimynos, Eleonorą Ratkevičiūtę, gimusią 1886 m. Karveliškių kaime.
Antrą kartą vedęs Eleonorą Ratkevičiūtę iš Karveliškių kaimo, Antanas Kliukas turėjo dar du vaikus – dukterį Emiliją ir sūnų Praną.
Eleonora Ratkevičiūtė kilusi iš Karveliškių kaimo, Ratkevičiaus Igno pirmoji duktė. Jos motina Markauskaitė iš Kareivonių kaimo matomai mirė gimdydama antra vaiką, nes Eleonora augo prie pamotės ir jos vaikų. Anksti netekusi motinos, ji buvo kieto būdo, nepaprastai darbšti, ištverminga. Karveliškių laukai, kuriuos už tarnybą caro armijoje gavęs jos senelis rekrūtas buvo smėlėti, žvyruoti, žemė buvo nederlinga, bet didelė tėvo šeima nebuvo tinginiai, todėl iš tos žemės jie paėmė viską, ko žmogui reikėjo pragyvenimui. Tėvas Ignas Ratkevičius buvo stambus ūkininkas ir buvo gerbiamas kaime. Kalbėjo lenkiškai, todėl ir Eleonora puikiai mokėjo lenkų (vietinę, gudų) kalbą, potieriavo iki senatvės lenkiškai, o atitekėjusi į lietuvišką Girelės kaimą šnekėjo lietuviškai, matomai ir Karveliškėse šia kalba buvo kalbama. Ji nemokėjo skaityti nei rašyti, nes buvo mergaitė ir jai teko auginti visus pamotės vaikus, kurių gimė visas būrys, jokių mokyklų arti nebuvo, jos mokslais niekas nesirūpino, nes reikėjo dirbti žemę, ganyti gyvulius, auginti seseris ir brolius.
Atitekėjo į namus, kur būta džiovos, o tais laikais tai buvo neišgydoma, labai užkrečiama liga. Kas padėjo jaunai Antano žmonai nesusirgti ir neužsikrėsti namuose, kur ši liga nužudė mažuosius vaikus ir jauną šeimininkę? Ar angelo sargo palaiminga ranka sustabdė juodą negalią, apsiautusią Kliukų giminę? Buvo kažkokios kalbos apie užkeikimus ar kažką, bet Eleonora pamynė šiuos pramanus savu tikėjimu, ji, nedidelio ūgio, greita ir mikli, kaip vėjas išsklaidė visus gandu, išsiplovė visus trobos kampus, išbarstė žolynais, išvėdino spintas, sudegino senus drabužius ir nugalėjo ligą. Jos neliko. Sūnūs Jonas ir Kazimieras, jau praaugę pusberniai irgi išaugo gyvi ir sveiki.
Jauna, smarki šeimininkė greitai apvaldė visą ūkį, 1909 m. pagimdė dukterį Emiliją, o 1912 m. sūnų Pranciškų. Jau sena būdama juokaudavo su seserim Emilija, kuri buvo atitekėjusi į Gomantas ir jos abi artimai draugavo. Sakydavo: „O ko guli su vyru, jei vaikų nenori? Aš vieną vaiką vienon pusėn lovos, kitą – kiton, ateina senis, nusikeikia „psekrev“ ir nueina gult už pečiaus“.
Šeima augino daug gyvulių, turėjo karvių, veršelių, augino avis, kiaules ir veislines, jos atsiveda paršiukų, tai ir sau ir parduoda keletą, dar kelis praaugina ir išsikepa kokiom šventėm pečiuje. Mokėjo gaspadinauti. Vištų pulkai, viščiukus irgi perino, kartais višta atveda slapukų – užsislepia kur po lapais, susideda kiaušinių ir dingsta – reiškia tuoj parves slapukų būrį iš kokios pašiūrės. Džiovintų vaisių – obuolių, kriaušaičių, slyvų maišai stovėdavo ant pečiaus, riešutų tarbelės kabojo ant sienos prie pečiaus, daržovių visokių pilna kamara – kopūstų bačka, agurkų, geltonų griežčių, vadinamų kručkų, bulvių pilni sklepai, javų pilni aruodai. Dar prisimenu senąsias girna kamaros kampe. Gyveno visko kupini. Bet darbo, darbo… Žinoma, buvo ir šventės, atlaidai. Eidavo atlaiduosna toli, net Vilniaus Kalvarijas aplankydavo, nors iki Vilniaus buvo virš 50 kilometrų, bet Kietaviškių bažnyčioj organizuoja grupelę, buvo tokie vadinami pravadvykai, jie žinojo kelius tiesiogiai link Vilniaus, tai, sako, surenka grupelę apie 12 žmonių, susitaria, tada pasiima maisto, lašinių, kokio kumpio ar skilandžio, prisiverda kiaušinių, duonos puskepalį, susideda vandzlalį ir eina. Per dieną nenueidavo, sako, nakvodavo pas kokius gaspadorius ant šieno klojime, priimdavo keliauninkus, o ryte jau ir pasiekia Vilnių. Tenai meldžiasi, gieda, sako, labai gražūs atlaidai. Paskui jau vėl atgal tais pačiais keliais ir pas tą patį ūkininką vėl pernakvoja ant šieno. Va, kaip keliavo seniau. Dar mėgdavo ir Pivašiūnus aplankyti, o arti namų, tai visur – ir Žiežmariai, ir Semeliškės, ir Žasliai…
O sumuš sviesą, pririnks kapą kiaušinių, dar kažką ir pasikinkiusi bričkelę į turgų. Ir rublis ir malonumas. Turgūs buvo Semeliškėse, Žiežmariuose, turgūs dideli, gausūs ir parsiduodi, ir nusiperki ko reikia.

Antanas Kliukas, nebuvo labai darbštus, gal pasiligojęs, tai ji ir laukuose ir namuose, visur jos pilna, motinos komanda buvo visur. Reikėjo atidalinti vyriausius Antano sūnus, tai padalino – Jonui Kietaviškėse nupirko krautuvę, Kaziui – šipkartę į Ameriką. Kaip tenai buvo, ar Kazys nedrįso važiuoti, kad jie abu apsikeitė – Kazys paėmė Kietaviškių krautuvę, Jonas – išvažiavo į Ameriką.
Paskui caroarmijos kanonierius, turėdamas 59 metus, pasiligojęs mirė 1922 m., kai jauniausiam sūnui Pranciškui tebuvo 10 metų. Jis buvo palaidotas šalia pirmosios žmonos Rozalijos ir vaikų. Visi jie palaidoti ilsisi Kareivonių kaimo kapinėse, kur ilgai stovėjo aukštas dzūkiškas giminės kryžius, dabar jis nupuvęs ir vieta užaugusi žole, baigia užsilaidoti svetimų.
Likusi našle Eleonora daugiau netekėjo, pati valdė žemę, ūkį, tvarkė vaikus, buvo labai darbšti ir valdinga. Pati tvarkė ne tik ūkį, bet ir vaikų likimus.
Pasakoja anūkė Ona Laimutytė Jančiauskienė – mūs baba Eleonora Ratkevičiūtė Kliukienė buva labai stipri, niekad nebuva pas daktarus, vis basa, jau gruodas, šalta, o ji basa. Ar pas kiaułas, ar kur. Stiprios sveikatos buva, tik senatvėj prarada atmintį. Visus vaikus augina. Ji buva gimus Ratkevičiūtė iš Karveliškių, maža lika našlaiti, jos mama, Markauskutė iš Kareivonių miri kai ji buva visai maža, tada atėja pamoti ir buva daug vaikų, tai ji visus augina. Ištekėja už našlia Antana Kliuka Girełės kaiman, daug vyresnia, jis jau turėja du paaugusius sūnus, Joną ir Kazį, kiti maži buva mirį ir jo žmona irgi buva mirus. Mūsų baba išaugina du vaikus – mano mamą Emiliją ir dėdę Praną. Paskui dukterį, mano mamą Emiliją išleida už Petra Laimučia Kudonių kaiman, ji visiem padėja augyt’ vaikus. Kai Kudonyse buva labia ankšta, didelė šeimyna, namai maži, tik viena nedidelė pirkelė, o dar dieduko Vinco sesuo Rozalija, dar duktė Anė, Petro sesuo netekėjus, tai mes mergaitės dažnai būdavom pas babą Girelėj.

Eleonora Kliukienė pragyveno ilgą amžių, nė karto nebuvo pas gydytojus, o kai senatvėje jai skaudėdavo galvą, anūkai norėjo nuvežti ją pas Kietaviškių felčerį Bacenską, kad duotų kokių nors vaistų, ji paklausė ar reikės nusirengti. Kai jai pasakėm, kad gal ir reikės, tai ji mums atsakė: „Nu jau ne, joks vyras many nenurengė ir nenurengs, nor ir daktaras, nevažiuosiu“. Ir nevažiavo, tai anūkė Malvina jai atnešdavo visokių tablečių, taip ir pragyveno apie 90 metų. Paskutiniais gyvenimo metais sirgo smegenų skleroze, buvo praradusi atmintį. Mire namuose, buvo prižiūrima marčios Cecilijos, kartais ateidavo duktės Emilijos dukterys Malvina ir Ona.
Įdomu tai, kad jausdama mirtį, senoji Eleonora pati išsirinko sau kapui vietą šalia tvoros, toli nuo Kliukų giminės kapelių, sakydama, kad iš čia matosi Kietaviškių bažnyčėlė ir šalia jos gulsis sesuva Emilija, jos senis, tegul guli su savo boba ir vaikais. Mirus, šis jos prašymas buvo išpildytas ir ji guli viena, atsiskyrus nuo savų, tik sesuo Emilija gale galvos pasilaidojo, o kai kapinės buvo pratęstos, tvoros neliko ir šalia jos laidojasi svetimi žmonės.

Senoji Eleonora Kliukienė

Antano Kliuko vaikai, jų likimai

Antano Kliuko vyriausias sūnus Jonas Kliukas

Vyriausias Antano Kliuko sūnus Jonas gimė 1894 m., jo motina pirmoji Antano Kliuko žmona Rozalija Venskutė iš Kudonių kaimo. Šeimai teko dideli išbandymai – mažieji vaikai ir motina vienas po kito mirė nuo tuo metu negydomos džiovos. Motina Rozalija mirė turėdama 35 metusir tik dviems jos vaikams pavyko išgyventi. Vyresnysis Jonas liko be motinos 14 metų, Kazimieras – 12 metų paaugliai. Tėvui vedus antrą žmoną Eleonorą Ratkevičiūtę, vaikai augo prie pamotės tėvo ūkyje. Jie dirbo visus ūkio darbus, prižiūrėjo gyvulius.

Kai posūniai išaugo, Jonas, skirstant dalias ir žemes, gavo šipkartę*, išvažiavo į Ameriką, užsidirbo pinigų ir nupirko žemes su sodyba iš tuo metu ten gyvenusio ruso Jurijaus Lukaševičiaus iš Lužiškių užusienio ir perdavė gyventi savo broliui Kazimierui, kurio krautuvė Kietaviškėse jau buvo bankrutavusi, o jis gyveno senoje tėvų troboje kartu su pamote Eleonora ir jos vaikais Emilija ir Pranu. Tėvas 1922 m. buvo miręs. Kazimieras grįžo prie žemės, kurią jam užleido brolis Jonas, o Jonas vėl išvažiavo į Ameriką. Antrą kartą grįžęs iš Amerikos Jonas pirko namą Kaune ir žemę prie Žaslių, Girelės kaiman jis negrįžo, 1921 m. vedė Marcelę Sinkevičiūtę iš Jagėlonių kaimo, susituokė Kietaviškių bažnyčioje ir išvažiavo gyventi į Kauno miestą, kur Žaliakalnyje buvo nusipirkęs namus. Prieškaryje Jonas dirbo Kauno mueste kokioj tai JAV akcinėje bendrovėje, kuriai vadovavo vokiečiai. To užteko, kad užėję rusai, jų sovietinis saugumas pokaryje Jonui neleido dirbti Kaune. Todėl jis buvo įsidarbinęs Taujėnuose šalia Ukmergės kažkokiam malūne. Nežinia, ar jis tikrai padėjo partizanams šelpdamas juos miltais, ar tai buvo pretekstas, o gal kažkieno skundas, bet Jonas 1946 m. gegužės 16 dieną buvo suimtas darbe ir nuteistas lagerio, išsiųstas į Komiją, į Vorkutą. Tie metai šeimai buvo labai sunkūs. Motinai reikėjo išmaitinti vaikus, ji ėmėsi pyragėlių kepimo verslo, tačiau milicija gaudė, neleido prekiauti. Kieme turėjo mažytį daržą, jame augino būtiniausias daržoves, bandė net laikyti vištas. Giminės irgi mažai galėjo padėti, pokaris buvo sunkus ir kaime, todėl duktė Aldona turėjo mesti mokslus ir eiti dirbti. Tremtyje Jonas išbuvo iki 1949 m. gegužės 15 dienos, lygiai trejus metus. Kodėl po tokio trumpo laikotarpio buvo paleistas? Matomai padėjo tai, kad sūnus Vytautas, su rusų kariuomene praėjęs iki Berlyno, ėmėsi kažkokių veiksmų, rašė savo vadovybei.
Grįžęs iš tremties labai bijojo ką nors pasakoti, todėl ir šiandieną mažai likę pasakojimų apie tą laikotarpį šeimoje, visus valdė baimė ir nepasitikėjimas, apie tai daug ką pasako ir faktas, jog jaunesnioji duktė Birutė, stodama į Medicinos institutą melavo, kad tėvai išsiskyrę, kartu negyvena.
Šeimoje augo keturi vaikai. Jonas Kliukas su žmona Marcele Sinkevičiūte Kliukiene išaugino du sūnus – Vytautą ir Joną, ir dvi dukteris – Aldoną ir Birutę.
Vyriausioji Jono Kliuko duktė Aldona gimusi 1923 m. gyveno su tėvais Kaune, mokėsi odontologijos Medicinos institute, bet jai nepatiko, įstojo į VDU istorijos fakultetą, mokslų nebaigė. Po karo dirbo politechnikume sekretore, liko neištekėjusi, nors buvo graži ir turėjo kavalierių, bet gyvenimą nugyveno vieniša tėvų namuose, kartu su tėvais, buvo jų didžiausias ramstis ir paguoda senatvėje ir ligose. Aldona buvo labai gero charakterio, draugiška, miela. Slaugė senus tėvus, bendravo su giminaičiais. Mirė 2009 m. Palaidota Kaune šalia tėvų.

Vyresnysis sūnus Vytautas gimęs 1926 m. Kaune. Mokėsi Amatų mokykloje staliaus amato, užėjus rusams buvo pimtas į rusų armiją ir jam teko dalia praeiti visą frontą. Pradžioje, kai kariavo Rusijos gilumoje teko patirti didelių sunkumų. Paskui jis dirbo karo lauko virtuvėje virėju, praėjo visą frontą iki Berlyno. Rusų kariuomenė buvo suvargus, maistas prastas. Vėliau rusų armijai labai padėjo amerikiečiai, siuntė pagalbą ir maistu, tapo lengviau.
Grįžęs po karo Vytautas dirbo Kauno infekcinėje ligoninėje staliumi. Vytautas buvo tylus žmogus, daug skaitydavo, pasakoti apie karą nemėgo.
1956 m. vedė Antaniną Šinkūnaitę, gyveno tėvo namų pirmame aukšte, 1957 m. turėjo sūnų Rimantą. Sūnus Rimantas baigė tuometinį KPI ir dirbo inžinieriumi, 1982 m. susituokė su Irena Pakaušyte iš Anykščių ir turėjo dvi dukras – Nomedą, gimusią 1983 m., ir Aušrą, gimusią 1988 m. Rimantas su šeima gyveno atskirai nuo tėvų. Rimanto duktė Nomeda Kliukaitė 2008 m. susituokė su Rolandu Lapinsku iš Vilkaviškio ir pagimdė du vaikus – Domą, gimusį 2012 m. ir Gabrielę, gimusią 2015 m.
Vytauto jaunesnioji dukra Jūratė, baigusi medicinos mokyklą dirba odontologe ir gyvena gimtajame Kaune, po senelių ir tėvelių mirties likusiuose senelio namuose, kuriuos kadaise nusipirko grįžęs iš Amerikos Jonas Kliukas.

Jaunesnysis sūnus Jonas gimė 1931 m. ir turėdamas klausos sutrikimų liko nevedęs, gyveno su tėvais. Jonelis dirbo „Lelijos“ siuvykloje sukirpėju. Gyveno su tėvais ir seserimi Aldona tėvų namo antrajame aukšte, kai tėvai mirė, sesuo Aldona mirė, jis, išėjęs į pensiją, persikėlė gyventi pas iš Amerikos grįžusią jaunesniąją seserį Birutę.
Dukra Birutė gimusi 1933 m., baigusi Medicinos institutą farmacijos fakultetą dirbo Vilniuje, vėliau Kauno Klinikų ligoninės vaistinėje.
Kadangi tėvelis Jonas Kliukas palaikė santykius su Amerikoje likusiais draugais ir giminaičiais, savo jaunylę dukrą supažindino su Amerikos lietuviu Jurgiu Barton, gimusiu 1936 m. JAV. Kažkiek susirašinėję laiškais, jie susitiko Lietuvoje, o antrą kartą Jurgis apsilankė jau atveždamas Birutei vestuvinę suknelę. Vestuvės įvyko 1976 m. Vilniuje gražiojoje Petro ir Povilo bažnyčioje, tačiau Birutė dar ilgai negalėjo išvažiuoti pas savo vyrą. Tokie tad buvo sovietiniai įstatymai. Kol Jurgis gavo leidimą parsivežti žmoną, jis turėjo ištisus metus ruošti įvairius dokumentus, daug vargti su advokatais, su valdžiomis, nes buvo daromos visokios dirbtinos kliūtys.
Gavusi dokumentus Birutė po metų išskrido į Ameriką viena. Kalbos beveik nemokėjo nes mokyklose mokėsi prancūzų kalbą, atvažiavus teko lankyti kalbos kursus, nes be kalbos nagavo darbo. Baigusi ir išlaikiusi kalbos kursus gavo darbą ligoninėje. 30 metų ligoninėje ruošė instrumentus operacijoms, ruošė įvairius vaistų mišinius ir pan.

Gyvendama Amerikoje greitai pasigedo lietuviškos aplinkos, amerikonai pasirodė šalti, kitokio auklėjimo, ji varžydavosi jų ir tapo namų žmogumi, vis negalėjo įprasti prie svetimos aplinkos ir galvojo apie grįžimą į Kauną. Kai į pensiją išėjo ir vyras Jurgis, abu apsisprendė greitai – nutarė grįžti į Lietuvą.
Grįžo jau į laisvą Lietuvą. Turėjo sovietinį pasą, bet norėdama Amerikoje dirbti, buvo priėmusi Amerikos pilietybę, todėl laisvoje Lietuvoje Lietuvos pilietybės negavo, nors tai labai skaudžiai jai atsiliepė, nes gimusi ir augusi Lietuvoje, ji jaučia nuoskaudą savo Tėvynei, kurios nebuvo praradusi širdyje, jos neišdavė, tik ištekėjo už Amerikoje gyvenusio vyro. O dvigubos pilietybės dar nėra. Apie tai ji kalba su didžiule nuoskauda.
Lietuvoje jie su Jurgiu nusipirko gerą butą Kaune, o mirus seseriai Aldonai paėmė brolį Jonelį, vyras irgi jau neįgalus, tai jai tenka dviejų senų žmonių priežiūra ir nors pati jau 85-erių metelių, niekam nesiskundžia savo dalia. Turi tik vieną skaudulį – tai Lietuvos pilietybė.
Lietuvoje Birutė jaučiasi puikiai, sako – kalba, lyg daina, ji skamba, žmonės šilti, čia protėvių, tėvų žemė ir kapai, o svetimas kraštas nemielas.
Pragyvenęs gana ilgą gyvenimą Jonas Kliukas 1987 m., būdamas 93-ejų metų mirė, Marcelė Sinkevičiūtė Kliukienė, turėdama 87 metus, 1990 m. mirė. Jono Kliuko artimieji ir jis pats palaidoti ilsisi Kauno kapinėse.
Birutė ir Jonelis šiuo metu dar gyvi, gyvena Kaune. Senelių Kliukų name Žaliakalnyje gyvena anūkė Jūratė Kliukaitė.

Jonas Kliukas (viduryje) Kaune
Jono Kliuko šeima jaunystėje

Kliuko šeima senatvėje (be duktės Birutės). Iš kairės – Jonas Kliukas, duktė Aldona, sūnus Jonas, žmona Marcelė ir sūnus Vytautas

Antano Kliuko jaunesnysis sūnus Kazimieras

Gimęs 1896 m., motinai mirus liko 12 metų, augo prie pamotės, dirbo namų ūkio darbus, jaunystėje tarnavo caro armijoje Petrograde revoliucijos metu, paskui mėgo juokauti, vis pasakojo, sako, a, kokia tenai buvo revoliucija – išsišaudė kas ką norėjo, išsilakstė kariuomenė ir mes lietuviai beveik pėsti namo parėjome, niekas nelaikė, caro armija pakriko, išsibėgiojo. Daug lietuvių per Latviją pėsti keliavo namo. Teko ir padirbėti svetur ir nakvoti visokiose pašiūrėse, nelengvas buvo kelias namo.
Kazimieras iš tėvo ūkio gavo savo dalią pinigais. Sakoma kad caro kanonierius tėvas Antanas prie caro gaudavo kažkokią išmoką, kokius tai pinigus, net žemė broliams Jokūbui ir Antanui nebuvo padalinta per pusę, Antanui po tarnybos armijoje teko tik rečdalis tėvo žemės. Kazimierui buvo nupirkta šipkartė važiuoti uždarbiauti į Ameriką, bet šiam šipkartės atsisakius, važiuoti vietoj jo buvo išleistas vyresnysis brolis Jonas. Tada Kazimieras Kietaviškių bažnytkaimyje įsigijo krautuvę, kuri turėjo tekti Jonui, tačiau reikia pastebėti kad jis buvo labai įdomus žmogus – geraširdis ir patiklus, aplinkiniai labai tuo naudojosi ir kadangi daugelis, pamatę jo nesavanaudiškumą, nemokėjimą tvarkyti finansų, nesilaikė duoto žodžio, ėmė prekes skolon. kadangi užrašų Kazimieras nevedė, tik pasitikėdavo duotu žodžiu, pinigų daugelis pradėjo negrąžinti, taip po keletos metų jo krautuvė bankrutavo ir jis liko be dalios. Grįžo gyventi pas pamotę Eleonorą, kuri tuo labai piktinosi, tada, matydamas jo dalią, brolis Jonas, pirmąjį kartą grįžęs iš Amerikos, perleido broliui Kaziui gyventi savo nusipirktoje viengalėje troboje, kurią kartu su žeme tėviškės kaiminystėje buvo nusipirkęs iš kaimyno ruso iš Lužiškių kaimo.
Troba buvo viengalė, priemenė buvo sukalta iš lentų, įėjus įpriemenę, kurioje nebuvo grindų, stovėjo spinta valgiui susidėti ir trys laipteliai į gyvenamą trobos galą.

Priekinėje pirkios dalyje buvo plūkto molio asla, dešinėje pusėje stovėjo didelė duonkepė, kairėje netoli lango – suoliukas, ant jo kibiras vandens, prie galinės sienos kitokie rakandai, namų apyvokos daiktai. Toliau be jokios pertvaros buvo sudėtos lentinės grindys, čia gale trobos po langais stovėjo suolai, stalas, dešinėje pusėje stovėjo spinta, ji skyrė nuo stalo užpečkyje stovėjusias dvi medines lovas. Pečiaus gale stovėjo sumūryta kuknelė, tarp spintos ir kuknelės buvo atviras tarpas. Po grindimis buvo didelis rūsys, vadinamas sklepas daržovėms ir bulvėms laikyti.
1929 m. Kazimieras vedė Marijoną Deimantavičiūtę iš Rumšiškių. Šeima gyveno iš žemės, kurią su troba nupirko brolis Jonas, tačiau žemės broliui neužrašė, tik leido gyventi ir dirbti. Paskui užėjo sovietai, žemę nacionalizavo, tvėrė kolūkius. Nors šeima neprieštaravo kolūkių tverimui, tačiau kolūkiuose nei Kazimieras nei jo žmona Marijona niekada nedirbo. Buvo šnekama, kad jis turėjo ryšių su partizanais, juos atvesdavo pas pamotę Eleonorą, kad pamaitintų, dėl to pamotė pyko ant jo, sakė – vesk namo, ir pas mus gali užtikti, o tada – Sibiras. Kaimas buvo toli nuo centrų, matyt vietinių skundikų nebuvo, tai taip ramiai ir baigėsi. Nežinia kaip jiedu su Marijona sukosi, bet kolūkyje nedirbo. Kazimieras važinėdavo į Kauną, parveždavo dažų vilnoms ir linams dažyti, o kadangi kaimo moterys visos daug audė, tai vis eidavo pas jį pirkti dažų. Kiek naudos iš to buvo, kiek nebuvo, bet jie gyveno iš savo mažučio ūkelio, augino bulves, daržoves, nusišerdavo porą kiaulaičių, turėjo karvę, veršelį, taip ir maitinosi. Užtat jų namuose visada vyravo taika, nebuvo jokių nesutarimų. Kazimieras mėgo rūkyti, o kadangi tais laikais kaimo žmonės patys augino tabaką, tai Kazimieras mėgo ateidinėti pas brolį, kur ant aukšto visada kabojo virtinėmis suverti tabako lapai. Buvo įdomus pasakotojas, sėdės ir šnekės ir vis apie revoliuciją, apie kelionę per Latvijos kaimus, kaip tenai žmonės gyvena.

Kazimiero ir Marijonos Kliukų šeimoje gyvi išaugo trys vaikai – Antanas, Jonas ir Aldona. Kiti mirė maži. Antanas, gimęs 1930 m., sovietmečiu išėjęs į jau sovietinę kariuomenę, negrįžo, vedė vietinę rusaitę ir liko gyventi prie Uralo. Jo žmona Natalija Kliukas, vaikai – sūnus Vytautas ir duktė Natalija gyvena gyvenvietėje Sarapul prie Uralo.
Sūnus Jonas, gimęs 1936 m. gyveno Girelės kaime, iki mirties buvo viengungis, gyveno tėvų namuose, kuriuos buvo perstatęs, įrengęs priestatėlį ir sutvarkęs abu trobos galus, įdėjęs grindis. Mirė 1993 m. po operacijos Kaune. Jis buvo gero būdo, linksmas, dirbo Lietuvos Elektrinėje ir kasdien važinėdavo į darbą apie 10 kilometrų, vasarą su motociklu, žiemą eidavo per Girelės mišką iki kursuojančio autobuso. Pasodino sodą, tačiau mėgdavo išgerinėti, ūkio darbų nedirbo, gyvulių nelaikė.

Duktė Aldona, gimusi 1938 m. anksti išėjo iš namų, paaugle tarnavo Kaune, vėliau įgijo mūrininkės specialybę ir grįžusi dirbti į besistatančius Elektrėnus ištekėjo už Albino Česonio (1938–2012 m.).
Šeima išaugino du vaikus – dukterį Audrutę, gimusią 1964 m. Elektrėnuose, kuri ištekėjo už Virgio Škultino, abu išvažiavo gyventi prie Latvijos pasienio, 1984 m. turėjo sūnų Aidą. Vėliau Audronė išsiskyrė su vyru, baigė socialinius mokslus ir sėkmingai darbuojasi. Į tėviškę negrįžo. Gyvena su sūnumi Aidu, abu turi nusipirkę namus.
Antrasis Aldonos sūnus Algis gimęs1969 m., išaugęs Elektrėnuose vedė Vidą Katukevičiūtę Česonienę, ir turi sūnų Edvardą, gimusį 1996 m. Algis dirbo Lietuvos elektrinėje, žmona važinėja uždarbiauti į Vokietiją, tačiau labai dažnai lankosi namuose. Sūnus Edvardas mokosi Kunigų seminarijoje Kaune.

Tėvas Kazimieras mirė 1969 m., ilgai sirgo, buvo operuota galva, turėjo silpnus plaučius. Dėdė Kazimieras buvo labai geros širdies žmogus, lėtas, ramus, negirdėjau jo barantis. Kartu su žmona Marijona jie gyveno ramų gyvenimą, nesidraskė su darbais, lėtai ramiai dirbo savo žemės lopinėlį ir gražiai ir taikiai gyveno.
Motina Marijona irgi buvo ramaus būdo, kaimynai sakydavo „Atitiko kirvis kotą“ todėl jų šeimoje tvyrojo ramybė ir sutarimas, tačiau vaikai nė vienas nesiekė mokslų, labai anksti išėjo į darbus, vyriausias sūnus Antanas išėjo į sovietinę armiją, tarnavo prie Uralo ir tenai apsivedė. Buvo grįžęs į tėvo laidotuves. Motina dar ilgokai gyveno su sūnumi Jonu, kuris liko gyventi namie ir dirbo Elektrinėje. Mirė 1981 m. Girelės kaime, jie visi palaidoti Kareivonių kapinėse, šalia Kliukų kapų.

Marijona Kliukienė
Marijona Kliukienė su dukra Aldona
Gireliečiai Kazimiero duktės Aldonos Česonienės dukros Audronės Česonytės krikštynose. (iš kairės 2-as Jonas Kliukas, Pranas Kliukas, kūmas Bernardas Jančiauskas, Aldona Kliukaitė Česonienė, jos vyras Albinas Česonis, Kliukienė Cecilija, Kliukienė Marijona)

Antano Kliuko duktė Emilija Kliukaitė Laimutienė

Gimusi 1909 m. ir buvo vyresnioji Antano ir Eleonoros Ratkevičiūtės Kliukų dukra. Emilija augo Girelės kaime, buvo baigusi kelias klases, mokėjo skaityti ir rašti.
Motina Eleonora dukterį Emiliją labai mylėjo, taip mylėjo, jog protą prarado, ji labai norėjo išleisti už „amerikonto“, Amerikoje gimusio Vinco Laimučio sūnaus Petro Laimučio, gyvenusių Kudonių kaime. O tas, sunkiai mažoje trobelėje su nemaža šeima gyvendamas, užsiprašė didelės pasogos. Kaip motina besisuko, kaip besistengė, bet amerikoniukui pažadėtosios pasogos niekaip neįstengė išmokėti. Motinos planuose buvo sūnaus Pranciškaus vedybos su kokia nors ūkininkaite, kuri ir turėjo atnešti reikiamus pinigus. Visko buvo. Motina sukosi, sūnus Pranas turėjo savus planus, visaip išsisukinėjo, tačiau seseriai reikėjo išmokėti jos dalią, taigi pagaliau po keletos metų jam teko nusileisti ir važiuoti ieškoti „su pasoga“. Sekėsi, nesisekė, bet apsikraus piršlio, stambaus ūkininko iš Taduliškių palivarko, gero tėvo Antano Kliuko pažįstamo Stefano Stankevičiaus, gimusio iš nusigyvenusio Taduliškių dvarelio ir gero Jokūbo Piliponio pažįstamo, dėka Pranciškus buvo supirštas su ūkininkaite iš Žiežmarių valsčiaus, Kertauninkų kaimo Cecilija Piliponyte, Jokūbo ir Kazimieros Jacinevičiūtės Piliponių vyriausiąja dukra. Nei jaunoji, nei jaunikis nenorėjo šitos sąjungos, nes abu turėjo jaunatviškų planų, bet buvo paklusnūs vaikai ir įvykdė įsakmių tėvų norus. Kiek padėjo Cecilijos pasoga, kiek miško Antano Kliuko žemėje buvo išpjauta, kolei Kudonių kaime pradėjo augti naujos gražios trobos ir jaunoji šeima su trimis dukromis jau turėjo viltį laisviau atsikvėpti ir apsigyventi atskirai nuo tėvo.

Petro tėvas Vincas Laimutis, amerikontas, kaip vadino, nežinia ar turėjo tų dolerių, ar ne, bet taip niekas jų ir nematė. Trobelė buvo maža medinė, šeimyna didelė, be tėvo Vinco ir jo žmonos Onos, sūnaus Petro su šeima ir jo sesers, Vinco Laimučio dukros Onos, vadinamos Anės, dar gyveno Vinco sesuo Rozalija, dar kažkokia teta, taip kad mažoje trobelėje net atsigulti nebuvo kur ir Emilija su mergaitėmis dažniausiai būdavo pas motiną Eleonorą Girelės kaime. Paskui užėjo neramumai, užėjo rusai, užėjo karai, ėjo vokiečiai, paskui vėl grįžo rusai, vis teko mokėti dideles prievoles, mokesčius, tai verstis su statybomis buvo labai sunku. Nebuvo ir pinigų. Neatnešė ir marti visų pinigų – karas visai sunaikino sodybą, karų ir suiručių metu žuvo, mirė stiprieji Piliponių vyrai, laukuose buvo sunaikinamas visas derlius, nes Kertauninkų kaimu ir pirmyn ir atgal ėjo frontas. Tai kažkas liko neišmokėta, kažkas žuvo, netektys karo metais nusiaubia ir fiziškai ir dvasiškai.

Petras per Strėvos upę nutiesė lieptą ir įsitaisė gaudyti ungurius, jų tada buvo gausu Strėvos upėje. Sugaudavo nemažai, rūkė rūkykloje, vežė Kaunan, pardavinėjo. Čia dar trenkė perkūnija, sudegino tvartus, gyvulius dar išgelbėjo iš degančio pastato, tačiau reikėjo naujų tvartų. Gyvenimas pokario laikais buvo labai sunkus, nes greitai pradėjo kurtis kolūkiai – žemę, gyvulius, viską reikėjo atiduoti ir eiti dirbti. Kolūkiai buvo labai silpni, darbadienius rašė, bet už juos nieko nedavė, kolektyvinis darbas nebuvo našus, supūdavo javai, krito gyvuliai, ypač arkliai, nes trūkdavo pašaro. Baisi sumaištis ir vargas. Dideli suvaržymai, šeima galėjo turėti tik vieną karvę ir prieauglį, porą kiaulių, rugių neleido sėti net 60-ies arų pasodybiniame sklype, kuriuo leido naudotis savo nuožiūra, duonos nuolat trūko.

Petro Laimučio lieptas ant Srėvos upės, ant kurio Petras Laimutis gaudydavo ungurius
Petras Laimutis su dukterimis Onute ir Pranute prie trobos Kudonių kaime

Išaugusi vyresnioji duktė Malvina išėjo dirbti į Mūro Strėvininkų invalidų namus, Jaunesnioji Ona nuo pat jaunystėlės ieškojo darbų, dirbo prie miško sodinimo Strošiūnų miške, prie tiesiamų kelių sunkų darbą, bet jau užsidirbdavo pinigėlių gražesnei suknutei, bateliams. Mergaitės išaugo darbščios ir jau ieškojosi savo gyvenimo. Ypač darbštumu pasižymėjo duktė Ona, ji turėjo babos Eleonoros prigimtinį darbštumą ir visą gyvenimą pasižymėjo darbštumu, tvarkingumu, o ir sveikatą turėjo neblogą. Jauniausioji Pranutė mokėsi Kietaviškių mokykloje, ją baigusi išvažiavo mokintis į Kauno buhalterinės apskaitos technikumą.

Motina Emilija buvo darbšti audėja, važiuodavo į Kauną, turguje pardavinėjo daržoves, uogas, vaisius, pirko siūlus, medvilnę audimui. Vieną kartą grįžtant gruzoviku, bortiniu sunkvežimiu, vienintele tuo metu susisiekimo priemone, nes autobusai dar nekursavo, be to susikrauti savo prekes jie buvo patogūs. Atsitiko bėda. Dažnai pasitaikydavo vagių ir negerų žmonų. Vieną vėlų vakarą su kaimyne, grįžtančias tokiu gruzoviku iš Kauno, kur visą dieną turguje pardavinėjo savo prekes, o važiavo jos žinoma mašinos viršuje, ne kabinoje, išvažiavus iš kauno, kur prasideda miškai, greitai jos pastebėjo kad vairuotojas išsuko iš pagrindinio kelio ir pasuko tik jam vienam žinoma kryptim miško keliukais. Moterys labai išsigando, iššoko per bortus iš važiuojančios mašinos. Joms pasisekė pabėgti į krūmynus, klajoti mišku, vėliau jos užėjo į kažkokį kaimą ir pasiprašė nakvynės. Tas įvykis, stiprus išgąstis paveikė Emilijos sveikatą ir ji susirgo nuomariu. Sirgo ilgus metus, ją mėtė priepuoliai, o paskutiniaisiais metais prie ausies, galvoje išlindo auglys, kuris matyt ir spaudė smegenis. Po ilgos ligos Emilija mirė 1966 m., palikdama vyrą Petrą Laimutį, kuris irgi labai greitai po to mirė ir jau ištekėjusias dukteris Malviną, Oną ir Pranutę. Ir atgulė Emilija Kliukaitė gražian Kudonių kaimo kapinių kalnelin, taip ir neradusi laimės už amerikonto, o karo ir pokario sunkių darbų, neramumų ir nepriteklių nuvarginta, patyrė dar ir sunkią ligą. Didžiausia jos parama – duktė Ona su vyru Bernardu, kurie kasdien po darbų Elektrėnuose skubėjo pas sergančius tėvus. Ir nebuvo nei slaugų, nei jokių išmokų, patys atvargo savas bėdas ir patys prasigyveno, tvarkėsi, darbščiomis rankomis gražiai vedė namų ūkį.

Petras ir Emilija (jau serganti) Laimučiai
Dėdienė Cecilija su Malvina
Emilijos Laimutienės laidotuvės Kudonių kapinėse

Malvina, ištekėjusi už Mūro Strėvininkų Invalidų namų ūkvedžio Stasio Naudžiūno gyveno Mūro Strėvininkuose darbuotojų bute ir turėjo dukterį Nijolę ir sūnų Kęstutį. Jaunesnioji duktė Ona apsivedė su vairuotoju Bernardu Jančiausku kilusiu iš Kareivonių kaimo, o kai pradėjo statytis Elektrėnai, abu jie įsidarbino tenai, kaip vairuotojas Bernardas greitai gavo butą, taigi jie apsigyveno Elektrėnuose, turėjo dukterį Ireną ir kasdieną važinėdavo į kaimą prižiūrėti motinos ir tėvo. Jauniausioji duktė Pranutė, baigusi mokslus dirbo Žagarėje, kur susipažino su vyru Juozu Norvaišu, apsivedė. Jie buvo atvažiavę, kažkiek padirbėjo Elektrėnuose, bet negavo buto, tai kiek pagyvenę sesers Onos bute su šeima, su dukra Nijole išvažiavo gyventi į Šiaulius.
Laimučių sodybą Kudonių kaime po tėvų Petro ir Emilijos mirties tvarkė žentas Bernardas Jančiauskas. Tik tada buvo įrengtas iki tol stovėjęs neįrengtas antrasis trobos galas, o po daugelio metų tame erdviame kieme, atokiau nuo trobos, žento Bernardo ir pagalbininkų rankomis buvo pastatyta nauja mūrinė troba, kurią įrengti ir tvarkyti padeda jau Bernardo ir Onos žentas, duktės Irenos vyras Egidijus Kontrimas, Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos direktorius. Sodyba iki šios dienos gražiai tvarkoma ir gyvenama. Vietoje senosios Vinco Laimučio trobelės pastatyta jauki pirtelė, iškasti nauji šuliniai, tvarkomas sodas, pastatyti šiltnamiai, sodyba jauki ir mielai lankoma giminaičių. Dažni senelių Onos ir Bernardo svečiai ir pagalbininkai anūkai archeologas Darius Kontrimas ir grafikos dizaino, prancūzų kalbos spacialistė Viktorija Kontrimaitė.

Pusseserės Onutės prie Kietaviškių bažnyčios

Antano Kliuko sūnus Pranciškus Kliukas

Gimęs 1912 m. spalio 5 dieną buvo jauniausias Antano Kliuko sūnus, jaunesnysis antrosios Antano žmonos Eleonoros Ratkevičiūtės Kliukienės sūnus, jos numylėtinis. Buvo pasakojama, kad vaikystėje jis krisdamas susižeidė stuburą, visą gyvenimą stubure buvo didelė duobė, matyt taip suaugę stuburo slanksteliai, laimė kad nebuvo pažeisti nervai ir susižeidė kairės rankos pirštus tėvo šautuvu, kabėjusiu ant sienos troboje, todėl buvo pasiligojęs, jo, išgyvenusio karo laiką, neėmė į kariuomenę, turėjo taip vadinamą baltą bilietą. Buvo baigęs keturias klases Kietaviškių mokykloje. Paauglystėje Pranas išaugo savo bėdas, kažkokio laimingo atsitiktinumo dėka jo pažeistas stuburas netrukdė gyventi pilnakraujį gyvenimą, žinoma dideliu darbštuoliu žmogus netapo, nors turėjo įvairių gabumų, bet palengva ūkyje tvarkėsi. Motina Eleonora tvarkė visus namų reikalus, dirbo ir, rodos, sūnui nieko negailėjo. Jis turėjo gražų raudoną dviratį, tais laikais jų buvo vienetai, ypač kaimuose, motina turėjo nusipirkusi brikelę ir važinėdavo po turgus pati. Pati tvarkė visus namų reikalus, rikiavo visus darbus ir vaikus.
Jaunystėje Pranas priklausė Jaunalietuvių kuopelei, mėgo dainuoti, turėjo draugų, lankėsi vakarėliuose, sakoma, turėjo ir merginą. Tik viena bėda – reikėjo pasogos seseriai, pinigų nebuvo ir motina neleido sūnui rinktis, reikėjo vesti nemylimą merginą iš tolimesnio krašto, nes vietoje tokių nebuvo. Po keletos metų įkalbinėjimų ir barnių, jam teko nusileisti ir vesti Stefano Stankevičiaus peršamą ūkininkaitę iš Kertauninkų kaimo nuo Žiežmarių. Vestuvės abiems jaunikiams nebuvo labai smagios, nes, sakoma, jose apsilankė ir buvęs Cecilijos vaikinas, tuo metu uždarbiavęs kariuomenėje. Kodėl

Cecilija pakluso tėvų valiai? Ji buvo vyriausia iš trijų dukterų, tėvas davė neblogą pasogą, tai piršlių negalėjo atsiginti. Sako kas šeštadienį važiavo. Tais laikais vaikai neturėjo daug teisių, turėjo klausyti tėvų. O ir už Kliukų langų, dėdės Jokūbo žmonos kažkokių giminaičių gyventame name nežinia ką dūmojo Prano mergina… Tik ant gražuolio ąžuolo Kliukų žemėje prie Gomantų piliakalnio plėvėsavo lietuviška trispalvė, o po juo ant dirvono švietė didelis laužas. Ar jis sudegino praeitį, ar nušvietė būsimą gyvenimą? Kažin…Vėliau savo išaugusiems vaikams Cecilija niekada nerinko, niekada nieko nepeikė ir nieko nesmerkė, o Pranas, susiklosčius tokioms aplinkybėms, niekada nebuvo labai geras gaspadorius savo namuose. Nežinia, kas tai, ar susiklosčiusios istorinės aplinkybės, ar motinos ranka, kas labiau jį nuskriaudė…
Lauryno anūkai Girelės žemėje paleidę savo šaknis nebuvo labai geri gaspadoriai. Laimė, Jonas išvažinėjo Ameriką, pirkosi namus Kaune, todėl buvo laimingesnis už savo brolius, gyvenusius Girelės kaime. Tarsi senas protėvių palikimas, atėjęs iš jų, karališkųjų miškininkų, eigulių giminės ir palikuonių iki kelintos kartos kraują užkrėtęs medžių, miškų meile, neleido pamilti žemdirbio dalios. Jie nenorėjo dirbti žemės. Ėjo vis neskubėdami, paskutiniai kaime nuimdavo laukus, suardavo, kad taip reikia, vis neskubėdami. Ir būdavo stovės prie lango ir žiūrės miškan. Kažkokia jėga magiškai traukė tenai. Parneš iš miško laukinių obelaičių, kriaušaičių, įskiepys ir augins sodus. O laukai? Žemė?

Gimė sūnus Algirdas, užėjo karai, keitėsi valdžios. Tas sunkus periodas daugelio žmonių gyvenimus labai pakeitė. Politinės suirutės, brolių Jono ir Kazimiero draugystė su partizanais, Brolis Jonas, dirbęs malūne turėjo ryšių su partizanais, užtat tris metus buvo nuteistas ir kalėjo Sibiro lageriuose, Kazimieras naktimis vedžiojosi partizanus į namus ir tai buvo labai pavojinga, nes dienomis važinėdavo stribai, visur šniukštinėjo. Vyko artimų, kaimynų, žudynės, vežimai į Sibirą. Tuo laiku kolūkius kūrė priverstinai, žemę, gyvulius atėmė ir žmonės labai pasimetė, jie nežinojo, kaip reikės išgyventi iš paliktų 60 arų žemės ir vienos karvutės. Tiesa, vištų ir gaidžiukų niekas neskaitė, galėjai auginti pora paršelių ir keletą avyčių, bet gimė vaikai – duktė Ona Rasutė, sūnus Vytautas Alvydas, nors duonos stigo, bulvių ir daržovių užteko, bet kaip šeimyną aprengti, vaikus išleisti į mokyklas?
Šitame vargo ir neturto sūkuryje kaimas labai pasimetė – vyrai varė samagoną ir pradėjo išgėrinėti. Darbai kolūkyje bendri, kažkas atneša butelį naminės, kaip širdies nenuraminsi stikliuku? Ilgainiui tai tapo beveik norma. Jie dar neprasigėrė, tai atėjo į kaimus žymiai vėliau, bet išgėrinėjo nemažai. Tada atsirasdavo ir moterys, ir dainos.

O namuose ir toliau besitvarkanti motina Eleonora jaunąjai Cecilijai neužleido savo pozicijų, nors abi ir nesipyko. Atsikels iš ryto abi, motina prie pečiaus, prie namų, Cecilija – į laukus, prie gyvulių, nes Pranas vis kažkur kolūkio reikaluose, dirbo tai tokiu, tai kitokiu prie popierių, mat buvo raštingas, vėliau pašarininku, anksti reikėjo važiuoti išdavinėti pašarą gyvuliams, tai namie jo beveik nebūdavo.
Jį visur vadavo darbščioji Cecilija. Apavas prastas, batai amžinai skylėti, per rasas, per sniegus, susirgo Cecilija reumatu. Dieną Cecilija dar darbšti, per darbą, per krutėjimą sąnariai rodos nurimsta, neskauda, bet užeina naktis, ima taip gelti, sukti, kad neiškęsi. Nei tepalai, nei šildymai įkaitinta plyta nepadeda. Gelbsti tik rytas ir darbai. Ir į kolūkį Cecilija jau negali eiti, nespėja su darbais apie namus, net didesniuosius rūbus, paklodes, užvalkalus, marškinius drobinius plauna atvažiavusi sesuo Jadvyga. Prie daržų ravėjimų padeda ir duktė. Anksti subręsdavo kaimo vaikai, nuo mažumytės buvo pratinami prie darbų, prie gyvulių. Bet pamilti šio gyvenimo nesisekė. Sunkūs darbai, tėvo nenoras tvarkytis ūkyje, begalinis motinos vargas, jos skausmu išsukinėtos rankos varė vaikus į neviltį ir ginė iš namų. Ir tėvas tam pritarė. Sakė, eikit vaikai, čia vienas vargas. Ir pats norėjo išeiti dirbti į Vilnių, kaip išėjo pažįstami, tačiau sukilo motina, nepritarė ir žmona. Prie žemės moterys užaugę, jos nesuprato, kaip galima gyventi be žemės, be ūkio, be gyvulių, tai Pranas vėl paklausė – liko namuose, tačiau ir nesirūpino namais, buvo abuojas ir darbui ir namams… Mėgo tik valdišką darbą. Įsidarbino paštininku.

Ilgai ir sunkiai Ceciliją kankino liga, ši nedalia ją laužė ir naikino palengva, tačiau ji turėjo didelę kantrybę ir susitaikė su lemtimi labai anksti, net niekam nesiskundė. Tėvo nerūpestingumo ir motinos nedalios paveikti ir vaikai išsibėgiojo po miestus, po darbus, po mokslus, jie suaugo, subrendo, o liga vis progresavo. Nebuvo kaimo moteriai jokių sanatorijų, jos poilsis – jos gyvulėliai laukuose, jos laisvės valandos Vilniaus turguje su rabarbarais, braškėmis, vyšniomis. Labai mylėjo darbą Cecilija, darbštuolėlė ūkininkaitė, ir savo vaikams vis sakydavo: „Ko gi jūs nenorit dirbt, gi dirbt taip gerai“.
Naktimis skausmai kamavo Cecilijos sąnarius, išvirsdavo guzais, ištindavo. Ji trynėsi visokiais tepalais, gyvačių nuodais, kurių parveždavo sūnus Algirdas iš Vokietijos, kur jis tarnavo sovietinėje armijoje, kaitino žolėse, tai kažkiek palengvindavo, bet ryte keltis būdavo sunku, sanariai sustingę, skausmingi, tačiau visą dieną ji kantriai išvaikščiodavo ir sakė, nejausdavo didelių skausmų, todėl labai mėgo dirbti, krutėti. Šalia ūkio darbų žiemomis pats mėgstamiausias darbas – audimas. Prisipirkdavo medvilnės siūlų, dažydavo vilnas, pirko šilką, apsimesdavo stovuose kelias sienas audinio ir per dienas taukšėjo staklės, tai buvo mėgstamiausia jos veikla žiemos metu. Paskui savo divonus, parinktinius, aštuonianyčius dovanodavo giminaičiams, visokių susiėjimų progomis. Pavasariui prašvitus labai mėgo daržus, gėlynus, pas ją visko buvo pilna, namai pilni retų daržovių – dumplainių, rabarbarų, pomidorų, juodųjų ir geltonųjų ropių. Augino didelį lauką braškių, visas kasdienes daržoves – morkas, agurkus, burokėlius, kopūstus, cukrinius ir pašarinius runkelius. Ir visi jos daržai visada buvo švarūs, išravėti.
Vaikai vienas po kito išėjo iš namų. Pirmiausia į Vilnių dirbti išvažiavo vyriausias Algirdas, greitai išėjo į kariuomenę, netruko pabėgti ir dukra, o tėvai ir ragino, sakė: „Eikit į miestus, čia, kolchoze nelikit, čia vienas vargas“. Ir ėjom. Netrukus ir jauniausias Vytukas išėjo mokintis į Vilnių. Nutilo vaikų balsai, jų žingsniai dar vaidenosi naktimis Cecilijai, bet ji kantriai nešė savo dalią – dirbo kiek galėjo, augino

uogas, daržoves, vaisius veždavo turgun, pardavinėjo. Reikėjo mokinti vaikus. Pranas išėjo dirbti paštininku, jis mėgo vaikščioti po žmones, kasdieną arba dviračiu arba autobusi važiavo į Mūrų Strėvininkus į paštą, paimdavo laikraščius, visą spaudą, kurią prenumeravo Liutonių, Girelės kaimų žmonės ir išvežiodavo. Tai trukdavo beveik visą dieną ir grįžęs namo jau mažai padėdavo Cecilijai su darbais. Visa namų darbų našta dažnai jai vienai tekdavo. Vasarą prie šieno ir daržų, bulvių, didžiulių žlugtų skalbimo gelbėjo vaikai. Paskui ir jie suaugo, apsivedė, augino savus vaikus ir pagalba mažėjo.

Turėdama 88 metus 1974 m. rugpjūčio 15 dieną numirė ir senoji gaspadinė Eleonora, bet greitai po to ir Cecilijos kojos atsisakė ir teko dalia dalužė – 12 metelių gulėti lovoje, surakintai reumato. Vyras Pranas dirbęs tai brigadininku, tai pašarininku, tai paštininku, vis prie lengvesnio darbo, senatvėje Cecilijos neišleido iš namų – pats prižiūrėjo sergančią žmoną, slaugė ir kažkiek tvarkė namus, sunkieji darbai teko vaikams. Ir kentė visi savo dalią, nebuvo nei slaugų, nei pinigų iš valstybės, tvarkėsi patys, kaip buvo žmonėse įprasta nuo amžių. Pragyvenusi 66 metus Cecilija, jau visai iškankinta ligos, 1985 m. gegužės pirmą dieną numirė. Ir įsisiautėjo tą dieną pūga, privertė sniego, pažliugo keliai, takeliai, o belydint ją į Kareivonių kapines nušvito saulė ir kitą dieną to sniego jau neliko nei ženklo.
Pats vienas kaime likęs Pranas bandė gyventi, vaikai aplankydavo, bet jau rečiau, paskui jo atmintis ėmė gesti, tai elektrą taupo – atjungia šaldytuvą, sugadina maistą, tai krautuvėn eina saulei tekant per laukus tiesiai visas šlapias nuo rytmetinių rasų, pasiėmė ir jį dukra Ona į Elektrėnus. Čia jis gyveno dar trejetą metų. Sirgo sunkia Alzheimerio forma, tačiau iš namų niekur nėjo, dažniausiai gulėjo lovoje, nieko nepažino. Mirė 1992 m. gruodžio mėn. Noriu paminėti vieną dalyką. Kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, per pietus apie tai jam buvo pasakyta, ką jis suprato, nežinia, bet jo veidu ėmė ristis didelės skaidrios ašaros. Ir nieko daugiau jis nepasakė.

Cecilija Piliponytė
Pranciškus su žmona Cecilija

Pranas Kliukas su motina Eleonora ir žmona Cecilija
Prano šeimyna prie mamos jurginų
Į Kareivonių kalnelį buvo išlydėti visi gireliečiai Visas Girelės kaimas jau išvažiavo į Kareivonių kalnelį. Su vėliava iš kairės – Juozas Lipsevičius, toliau – giesmininkas Kertenis Vladas, su antra vėliava – Pranas Kliukas ir visi kiti gireliečiai

Vieniši liko namai, stogus pragraužė kiaunės, grindis – apsigyvenę žiurkės, pamažu nuo įsilijusio lietaus ėmė svirti namo šiaurinis kampas, stogai skylėti, kiemai apžėlę. Taip atsitiko, kad niekam iš vaikų neparūpo tvarkytis. Po keleto metų irimo, ūkelį pigiai pardavė, tiesa nauji gaspadoriai gražiai tvarkėsi, kūrėsi, tačiau nebuvo lemta – namus susidegino blogai pasistatę kaminus – metalinį vamzdį, ir neliko tos senos dvigalės trobos, keletą kartų perstatinėtos ir teikusios šilumą ir prieglobstį kelioms – Lauryno, Antano, Pranciškaus Kliukų kartoms Girelės kaime, šalia Gomantos piliakalnio. Liko Ievos Kliukienės pasodintos trys liepos, kasmet jos paržysta tūkstančiais žiedų ir suvilioja visas apylinkių biteles, nes vienoje jų dar tebekabo senas spiečių gaudymo avilys, nežinau jo pavadinomo. Kliuko Pranciškaus, seniau Antano žemę paveldėtojai augina natūraliu mišku, pasodino daug ąžuolų, pušelių, beržai savaime pasipylė, o prie kelio Kietaviškės – Mūro Strėvininkai tebežaliuoja gražuolis Perkūno pamylėtas ąžuolas, prie kurio kadaise stovėjo senelio Lauryno pirtis. Gera, kai yra prie ko priglusti, nes Piliakalnio gražuolius ąžuolynus suprivatizavo ir baigia sunaikinti – juos negailestingai išpjovė naujalietuviai kauniečiai.

Prano Kliuko duktė Ona Rasutė Kliukaitė Šakienė (teksto autorė) sudegusio gimtojo namo vietoje

Girelės kaimo gyvensena

Menu buvusio gatvinio kaimo vietą. Einant nuo vakarų 1 – sodyba buvo mano senelio Antano Kliuko, toliau – jo brolio Jokūbo, vadinamo Kubo vardu. Dar toliau abiem gatvės pusėm stovėjo Kertenių sodybų liekanos, mano vaikystėje tenai augo tik alyvos ir špireikos. Dešinėje dar stovėjo senos kriaušės, jos duodavo gana saldžias kriaušes, tačiau nukrisdamos visai sutrūkinėdavo ir jose sukdavosi begalė širšių. Dešinėje, šiek tiek atokiau nuo gatvės stovėjo dar viena sodyba, rodos Liupsevičių, vadindavom „lepšia sodeliu“, nes tenai augo keturios gražios obelys, kasmet jos buvo pilnos obuolių. Keliukas sukosi į dešinę ir kilo į kalniuką, tenai kairėje dar prisimenu didelių pamatinių akmenų eiles. Matyt namų būta didelių. Dešinėje pusėje sodelis su didelėmis duobėmis, gal buvusiais rūsiais. Va ir visas kaimas. Už jo ėjo kelias į Kietaviškes.
Paskui, kai kaimas jau buvo išsikėlęs į vienkiemius, jo sodybos buvo plačiai išsimėčiusios po visą 140 hektarų plotą nuo šiaurėje Girelės iki pietuose Piliakalnio ąžuolynų, tarp rytuose Kareivonių ir pietvakariuose Taduliškių kaimų. Vakaruose telkšojo klampios, ilgos, link Krasnaselio nusidriekiančios pelkės, kurios plačiu lanku buvo aprietusios visą Piliakalnį. Tai senovėje buvę ežerai, tikriausiai ir vadinti Gomantos vardu, dar žinoma, kad Šiaurinėje pusėje buvę Kunigo vardo užutėkiai, o pietinė dalis buvo vadinama Čigonės vardu. Iki mūsų dienų išlikęs Čigonės revas, kurieme pagal pasakojimus kažkas atsitiko čigonei, o karo metu jame slėpėsi nuo fronto pabėgę žmonės. Pakrantėse būta labai daug šaltinių, net vasarą tenai negalima praeiti nesušlapus kojų – jie tekėjo išsilieję aukštumėlių krantais ir liejosi link pelkių. Paskui juos sunaikino, išlygino praėjusi melioracija. Iš pelkių vakarų link, link Kiementos upelės, tekėjo bevardis upelis. Vaikystėje prieš melioraciją apie 1950-tus metus jame dar sugaudavo didžiulių lydekų.
Piliakalnis mano vaikystėje buvo ganomas gyvulių ir priminė labiau parką negu mišką. Stovėjo vieniši gražuoliai ąžuolai, tenai ganėsi gyvuliai, todėl pomiškis buvo švarus, neapaugęs jokiais krūmynais, tiesa kai kur pakraščiais augo alksnynai, buvo ir atskiri lazdynynų guotai, kur brendo skaniausi riešutai. Augdavo daugybė visokių grybų, daug baravykų. Tėvas prikelia anksti ir lekiam į mišką, jis labai mokėjo surasti baravykus, sako, šiandien nieko neimk, šiandien – baravykai. Vaikai labai mylėjome piliakalnį, ištisus metus jis buvo tarsi mūsų žaidimų aikštelės. Pavasarį čia anksčiausiai nutirpdavo sniegas, sužydėdavo gėlės, tenai eidavom skaityti knygas, mokintis. Tenai sužaliavus gamtai žaisdavome slėpynes, tenai prinokdavo pirmosios žemuogės, paraisčiuose – avietės, tenai grybų tuntais subarstę takus darydavome čiuožyklas, džiūstančio ąžuolo drevėje gyvenusias širšes daužydavome grumstais, kad suspėtume nuo jų pabėgti, žiemą tenai išslidinėdavome gražiausias takus slidėmis, mat kalneliai buvo gana aukštoki, užtat ne vienas slides suskaldė į ąžuolus, o kur dar berniukų supilti tramplinai…

Onutė ir Vytukas Kliukai (dešinėje) su kaimynais Vaciuku ir Onute Liupševičiais
Ona Kliukaitė ir Aleksandra

Mano tėvų sodyboje stovėjo dvigalė troba be gonkų, pro duris, prieš kurias gulėjo didelis plokščias akmuo, įeidavai į priemenę. Jos gale stovėjo sena babos Levosės spinta, kurioje buvo laikomas pienas, sviestas, lentynose visada buvo galima rasti grietinės, sūrio, kabojo kažkiek lašinių ar kumpio. Visa kita mėsa kabodavo ant aukšto, po šiaudiniu stogu. Ant aukšto, užkloto spaliais, žiemą laikydavo obuolius, net laukinių atsinešdavom, Tankunybėje augo graži laukinė obelis, kuri vedė labai didelius gražius obuolius, o žiemą sušalę jie buvo labai skanūs. Mama atnešdavo šermukšnio kekių, tenai laikydavo puodynes slyvienės ir vasarą lydyto sviesto.
Priemenėje abiem pusėm buvo dvejos durys, jos vedė link kambarių. Šiaurinėje pusėje buvo gyvenama troba, joje stovėjo kuknelė, kurioje virdavo kasdienius valgius. Bulves, burokus laikė rūsyje po kambario grndimis, vadino sklepu. Tenai šalia bulvių kabojo aukštyn kojomis sukabinti kopūstų pasodnikai. Juos pavasarį sodindavo į daržą ir augindavo sėklą. Sėklą augino ir iš burokų, griežčių, vadinamų kručkų. Sėklų darėsi pačios moterys, nepirko nei morkų, nei pomidorų, nei agurkų, o pilni daržai buvo visko.
Šiauriniame gale, gyvenamoj troboj prie durų kairėje stovėjo lova, toliau trobos gale – stalas, suolai aplinkui stalą, virš jų – šventi paveikslai, prie galinės sienos stovėjo mamos kraitinė komoda plačiais stalčiais, joje buvo sukrautos visos drobės, staltiesės, audeklai, bet man įdomiausia buvo tokios ilgos juostos, viena puse šilkinės, kita – drobinės, vadinami „spavijočiai“, kuriais mus mažus vystydavo. Vienas jų – melsvu atlasu, kitas – rūžavu. Mums paaugus mama jau leido su jais žaisti, bet paskui jie kažkur paslaptingai dingo, rodos mama juos kažkam atidavė. Prie kitos rytinės sienos stovėjo dar dvi lovos. Sako toje galinėje palei pečiuką mes vaikai ir išvydome šį pasaulį, nes mama gimdė namuose, padedama kaimynės Osipienės. Ot tai tau, net nežinau vardo moters, kuri mane iškėlė į pasaulį. Žinojome, kad ji buvo Osipienė, iš senųjų Lūžiškių užusienio, kur jos giminė gyveno dar prieš įkuriant Girelės kaimą. Kai ji mirė, prisimenu, vaikams davė labai skanių bulkučių. Jų giminė iš Girelės jau buvo išvažinėjus, Osipienės paskutinė duktė, kaime vadinama Manka, (Marija) su sūnumis išsikraustė į Vilnių ir rusų staravierų Girelės kaime neliko.
Užpečkyje už pečiuko kamine buvo įtaisytos lentynos bliūdams, puodams. Pavalgius šaukštai, peiliai, šakučių kasdien dar nenaudojome, suplauti buvo dedami į stalo stalniką, bliūdukai sudedami į kamino lentyną. Šalia prie sienos daug žemiau irgi buvo pritaisyta lentyna, tenai stovėjo kibiras vandens ir puodukas, visi galėjo atsigerti, nes buvo mada gerti šulinio vandenį, niekas jokių kompotų pas mus nevirė. Kartais vakarienei ar pavakariams virdavo kmynų arbatą, o kai sirgdavom – ramunėlių. Mūsų šulinys, iškastas dar prodieduko Lauryno, buvo mediniais rentiniais, vanduo jame buvo labai skanus, švarus ir geras.
Lovos buvo klojamos austiniais, jie buvo margi, pagalvės drobinės, daugiausiai aštuonianytės, storos drobės su vašeliu nertomis stafkomis galuose. Švenčių proga, per Kalėdas, Velykas lovos buvo klojamos baltintos drobės paklodėmis, keičiami gražesniais ir pagalvių užvalkalai, viršun būdavo užtiesiami gražiausi austiniai parinktiniai divonai. Kasdieniai rankšluosčiai irgi buvo iš storos naminės drobės, gana šiurkštūs, gal iš pakulų išausti, o šventėm naudodavo gražius aštuonianyčius. Mano vaikystės metu vaikams ir visiems mama pati iš drobės siuvo marškinius, jie buvo labai šiurkštūs ir labai „kandosi“, bet po poros velėjimų kultuve labai suminkštėdavo ir maloniai prilipdavo prie kūno.
Pagalves irgi darėsi patys. Menu, rudens vakarais susėdam visi plunksnų plėšyt. Rudenį pjaudavo nemažai paukščių, daugiausiai gaidžiukų, ančių tai plunksnų buvo.
Kitoj pietinėj priemenės pusėj buvo sena pirkia. Svarbiausia joje buvo didelė molinė duonkepė krosnis, kurią kūreno baba, jon tilpdavo dideli kiauliniai puodai, didelės blėkos su kakorais, joje labai skaniai iškepdavo bulvės su lupynomis ir duona, ir pyragai, o kiek obuolių, kiek kriaušaičių, kiek slyvų tenai būdavo pridžiovinama, ištisus maišus ant pečiaus turėjom, todėl žiemą labai mėgdavom tenai sėdėti, nors dar nebuvo elektros, o žibalas buvo brangus, abiejuose galuose deginti lempas per brangu. Šiame gale stovėjo didelė, raudonai dažyta su apskritais bumbulais galuose tėvų lova ir mamos spinta su visais jos turtais, kuriuose aš labai mėgau raustis. Tenai stalčiuose buvo daug visokiausių karolių, kalnieriukų, kaspinų, ko man labai reikėjo. Nežinau, kodėl motina nedraudė man su visu tuo žaisti, traukyti ir mėtyti, matyt tai nebuvo brangūs dalykėliai. Spintoje kabojo ilgi motinos angliškų vilnų paltai su bobriko kalnieriais, tačiau jų jau niekas nenešiojo. Augau po karo, niekas nesipuošė, daugiausiai nešiojo naminius kailinius, kažkokias sermėgas, tai buvo darbo rūbai. Paskui, kai jau mokiausi Vilniuje, mama nešdavo pas siuvėjas ir persiuvinėdavo man savo vilnones, šilkines suknutes, nešiojau jos skaras, net paltus buvau nusikirpusi „pagal madą“.
Mano vaikystėje mama su baba abi iš rudenio labai daug verpdavo. Menu kaip urgzdavo du rateliai. Babos kažkaip ploniau, greičiau, mat buvo mažiukas, o mamos storai ir garsiau, bet šitame duete girdėjos tokia aiški darna, jog migdydavo, ramindavo. Po pusryčių tėvas visada kažkur išeina į savo darbus, moterys sėda prie ratelių, o mes vaikai užsiimam savo rūpesčiais. Labai mylėjom skaldytas balanas, iš jų sudėliodavom įvairiausius ornamentus, saulutes, bėgiojom iškėlę virš galvos, vaizdavom saulę, jos tekėjimą, leidimąsi, stengėmės sunarstyti kuo įdomiau, kuo gražiau. Dar menu kai iš bulvių pjaustėme įvairius gyvulėlius, paskui juos rišdavom su siūlu ir nuolat „eidavom perrišti“ – siūlą surišdavome su pagaliuku iš beržinės šluotos, o jį įsmeigdavome į medinių grindų tarpelius. Taip dalinomės „teritorijomis“, pievomis, ganyklomis. Buvo progų ir susipešt, susiginčyt. Aš kaip mergaitė turėjau siūtų lėlių, jas vystydavau, mano broliai į šį žaidimą nesikišo, užtat ir man jie greitai nusibosdavo, bėgioti kartu su jais buvo smagiau. Jie mėgo iš kiaulės pūslių išpūstus „balionus“ pripiltus žirnių, lakstė barškindami, tada dar nebuvo mados daryti skilandžiukus iš kiaulės pūslių, darydavo tik iš kiaulės skrandžio, didžiulius tokius ir dešras, todėl pūsles atiduodavo vaikams žaisti. Labai mėgom pūsti burbulus iš pamuilių, juos pūtėme po vieną su šiauduku ir jie buvo labai spalvoti ir gražūs, pripūsdavome gana didelius, paskui jie darėsi labai spalvoti, juos pūtinėjome iki lubų, bet jie greitai sprogdavo ir viską reikėjo pradėti iš naujo. Dar labai mėgome žaisti „namus“. Į vidurį trobos patraukiam prie stalo stovintį zoslaną, apdengiam jį kailiniais, sena paklode, pasiklojame kokį mamos duotą skudurą, nu ir sulindę dažniausiai pasakodavom „baisias“ istorijas. Tai buvo visokių girdėtų sakmių, pasakojimų, pasakų, kurių vakarais mums labai daug pasakodavo baba, motyvai. Kartais taip įsigąsdindavom, kad bijodavom išlįsti į dienos šviesą net šaukiami. Tai žiemos meto žaidimai.

Vasara – metas kai beveik nebuvome trobose. Visai maži būdavome nešami, vedami kartu su darbą dirbančiais tėvais, turėjome laiko matyti jų darbus ir auginti, prižiūrėti vienas kitą. Mūsų draugai buvo kupetos viščiukų, ėriukų, veršelių, visokių ropojančių, skraidančių vabalų, augančių, žydinčių, nokstančių augalų, vaisių, daržovių, uogų karalijose. Paaugę visi trys mes perėjome piemenavimo periodą. Mūsų kaime iki 1955 m. gyvuliai buvo ganomi, lenciūgų nepirko, gyvulių nerišo.
Kadangi augau su broliais, labai mėgau karstytis medžiais. Visi medžiai, pradedant sode augusiais vaismedžiais, o sodyboje augo daug ir įvairių vaismedžių – obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, visi jie būdavo pastebėti pirmoje nokimo brandoje ir žinoma išragauti. Prisimenu, kai prisivalgiau žalių obuolių, buvo labai bloga, įlindau į kluoną ant šieno ir gulėjau. Turbūt broliai pasakė tėvui, jis atėjo ir girdė mane soda su vandeniu, tada, išsivėmus, jau galėjau ateiti į trobą ir visi mane labai barė.

Augome šalia gražių baltakamienių beržynėlių, juose tėvas pjovė malkas, pavasarį leisdavo kvapnią sulą, o vasarą mes vis rasdavome jaunų, tinkamų sau žaidimams. Įlipam į liaunesnį berželį aukštai, įsisiūbuojam, paskui dar kylam, kylam šakomis, kol berželis ima lėtai lenktis prie žemės, jei nebijai, gali dar ir pasisiūbuoti, taip nusileidęs prie žemės jau gali nušokti. Žinoma, tėvas pamatęs išlankstytus berželius pradėjo barti, tada persikėlėm toliau, link Tankunybės, tenai šlapesniuose raistuose irgi buvo daug beržų, o tėvas nepastebėdavo, paskui paaugę jau net piliakalnį siaubėm, kol nenusibodo. Tai buvo nuostabios vaikystės sūpuoklės, nes tėvo pakabintos kluone po balkiu jos nebūdavo tokios svaigios ir kvapnios kaip beržynuose. Bet dar smagiau buvo įlipus į ąžuolą susikrauti lizdą, jame sėdėti, dar smagiau pakilus netoli viršūnės ant aukšto Piliakalnio kalno stebėti, kas tenai horizonte mirguoja. Toli toli už raisto, už slėnio, už kalvų kažkur tolyn nueina, priartėja pasaulis, svaiginančiai miela jį stebėti ir mąstyti kas tenai. Vaizduotėje tenai iškildavo babos pasakotų senų „baikų;“ vaizdiniai, kur pasaulis buvo bauginančiai įdomus.
Vaikystė praėjo gamtoje, jos prieglobstyje.
Kiek varlių kurkulų ištąsyta raistuose, kiek buožgalvių prigaudyta suskeldėjusiom blauzdom, o žiemomis kiek prilakstyta su rogutėmis nuo aukštų Piliakalnio kalnų. Paskui slidės. Jų irgi niekas mums nepirko. Nei pačiūžų. Broliai patys pasidarydavo iš senų kibiro lankelių, kartais mama bardavo neradusi ir gerojo kibiro lanko, kuris jau buvo sukarpytas ir prikaltas prie medžio gabalo ir jau iščiužinėtas po raistų ledus. Tada, papykusi mama surasdavo išeitį – pririšdavo šniūrą ir taip nešiojo savo kibirą, taip nešiodavo kiaulių ėdalą.ir nepamenu labai pykus. Gal buvo atlaidi už tai, kad nebuvo pinigų tikroms, pirktinėms pačiūžoms. Jų daug kam nebuvo. Net rūbui ar batams. Pokario vaikų dalia. Bet įdomesnė slidžių istorija. Nu jų verkiant reikia ir mes visi vienu balsu kasdien tikrai paleidžiam į darbą dūdas. Tėvas neiškenčia. Sode netoli trobos augo didokas klevas, baba jau burbėdavo, kad reikia jį nupjaut, nes užstoja saulę jos jazminam ir pivonijom. Taigi argumentas rimtas ir tėvas pasiima pjūklą. Ot džiaugsmas… Turėsim. Brolis Algis varvančia nosim šnirpšdamas padeda tėvui. Ilgai jie meistravo, o mes kantriai kasdien labai stropiai ruošėm pamokas. Menu, pasikinkęs arklį, vežė medį kažkur lentpjūvėn, gal Liutonysna, nemenu, parsivežė lentas, tada pjaustė, obliavo, o mes kantriai dirbom visus darbus už jį – pjovėm „siečką“, nešėm malkas, vandenį, pešėm iš prėslo kluone šieną, nešėm rezginėmis į tvartą, šėrėm gyvulius, nors tie darbai nebuvo mums neįprasti, visada turėjome padėti tėvams, tačiau dabar jie teikė džiaugsmingą skubą – turėsim slides. O čia Piliakalnyje vaikai jau išdaužė kalnus. Na, neilgai jie tenai karaliaus, atvažiuosim, atšliaušim su naujomis, pamatys, sprogs iš pavydo su savo nevykusiom pliauskom prie kojų. Visko buvo. Bet savo gerąsias slides labai saugojau. Piliakalny ąžuolai. Ne vienas jau nuvairavo į medį, to negalėjau sau leisti, tramplinais važinėjo, šokinėjo berniukai, man buvo baisu, kad nesužaločiau slidžių. Būdavo pavasariop, kai jau prasideda didieji atlydžiai, išvažiuoji ryte mokyklon su slidėmis, o grįžti kai reikia, tai nors neškis jas ant pečių, nei vaškas nepadeda, prilimpa kalnai sniego, vos velkiesi namo. O sudrėkę slidžių riestieji galai ima ir atsilenkia, tada tėvas ant besikūrenančios krosnies stato didelį kiaulinį katilą pilną vandens, įkiša atsilenkusius slidžių galus ir verda. Ilgai. Tada tą išvirusį slidės galą, dar karštą ir šlapią, kiša po balkiu lubose, užkiša kylį, tokį pagalį, taip slidę sulenkia ir palieka parai laiko. Kai išdžiūsta, vėl gali lėkti su gražiai užriestais slidės galais.
Na, o žiemai baigiantis ateina mano paslapčių metas. Niekam to nesakau, nes broliai žinoma šaipysis, o ir kiti gali juoktis. Tai mano vienos. Mano paslaptis. Kiekvieną dieną, kai tik pareinu iš mokyklos, tai bet kokiom aplinkybėm, apsisukus lekiu į Piliakalnį, net balos tykšta. Prie miško visada, net vasarą neišdžiūna raisteliai, o nutirpus sniegui vandens, vandens. Ant tako prisinešam akmenų, jie keistai tenai prasmenga, juos reikia vėl ir vėl tampyti iš arimų, bet tai niekis. Visai patogus takas – šokinėjam nuo akmens ant akmens, reikia tik nepaslysti. Taigi, apsidairau, ar niekas nematė ir jau ant paties kalno. Kalnų čia daug. Tačiau šiuo metu man reikalingas vienas – čia pietinėj kalno pusėj šlaite jau šilta. Prieš didelį griovį, kuriuo gurga vanduo, ištyrinėju visus pernykščius lapus, visus besikalančius daigelius tol, kol pagaliau randu mažus, pilkais plaukeliais padengtus pumpurėlius – žibutės… Kažkodėl radusi visada suvirpu, išglostau jas ir keletą nuskynusi ilgai sėdžiu ant seno ąžuolinio kelmo, žiūriu kaip lėtai linguoja ąžuolų galiūnų nuogos šakos, o viršum jų plaukia plaukia, skysta ir tyžta balti gaivūs debesys, sueina krūvon, pavirsta milžinais, paskui lyg kariai sustoja eilėmis su kardais viens prieš kitą, grumiasi, krinta, bėga tolyn. Svaigsta galva…

Prano Kliuko sodybos kieme – Velykos. Giminaičiai. 
Iš kairės – Antano Kliuko sūnus Pranas Kliukas, jo sūnus Algirdas, Malvinos dukra Nijolė, Cecilija Kliukienė, Malvina Laimutytė Naudžiūnienė, Jokūbo Kliuko anūkė Pranutė Janavičiūtė Kazakevičienė su dukrele Irute
Ona Kliukaitė su kaimynu Jonu Kerteniu prie pramotės Ievos Kliukienės sodintų liepų
Gireliečių susitikimas 2016 m. Janavičių (Jokūbo Kliuko) sodyboje

Iš prisiminimų

Kliuko Lauryno Vėliau – Antano ir jo sūnaus Prano troba buvo dvigalė pietų – šiaurės kryprimi. Pietų pusėj kiek link vakarų, stovėjo trys didelės plačios liepos. Sakoma, jos buvo pasodintos vakariniame besikuriančio kaimo gale prie kaimo kelio. Pietrytiniame sodybos kampe, už kokių 7 metrų nuo trobos, stovėjo senovinis ąžuolo renčių šulinys be svirties, vanduo iš jo buvo semiamas ant metalinio lenciūgo parištu kibiru. Vanduo nebuvo labai giliai ir pasižymėjo ypač geru skoniu ir net vasarą buvo labai šaltas, jo buvo net sausringų vasarų metu, kai pradžiūdavo aplinkinės balos ir raistai. Tada ir gyvuliams užtekdavo. Matyt buvo iškastas ant požeminio šaltinio gyslos, ką senieji meistrai gerai išmanė. Ir Jokūbo ir Antano šeimos juo visada naudojosi, vėliau, kai Jokūbo ištuštėję namai buvo nuomojami ar kitu būdu tenai gyveno jau svetimi, ne giminės, Antano sūnus Pranas kasė kitą šulinį šalia trobos į vakarus, prie tako link kluono, tačiau jis liko nebaigtas, nes meistras, Cecilijos Kliukienės jaunesnysis brolis Pranas karo metu buvo paimtas į vokiečių kariuomenę, iš kur jis negrįžo. Taip šulinys liko nebaigtas, cementiniai rentiniai ilgai voliojosi po sodą, o pats šulinys buvo panaudotas pieno šaldymui. Gal ir turėtas toks tikslas jį kasant, gal ir ne, nes senasis medžio sienojų rentinys jau pradėjo irti, jį išsemti buvo sunku, nes nuolat pildėsi vandeniu, buvo pavojinga lipti į sutręšusių, pakrypusių rentinių tarpą. Naują šulinį bandyta naudoti vandeniui semti, tačiau jis kartais išdžiūdavo, tada vandens ėjome į Lužiškių vienkiemio šaltinį, buvusį vadinamame Ivono raiste. Prisimenu, nešėme su naščiais, naščiai spaudžia pečius, bet vandens reikia, tai ir eini. Šaltinio vanduo buvo labia šaltas, skanus, jis ir dabar dar toje pievoje gyvas, tik jau visai nenaudojamas. Nors apylinkės dar gyvenamos, tačia visi jau išsikasė šulinius prie namų.
Apylinkėse link Piliakalnio buvo ne vienas šaltinis, vienas labai didelis stovėjo po egle pakalnėje. Jis maitino aplinkui plytinčias pievas, vėliau, kai Laurynas Klikas, norėdamas savo žemėse turėti daugiau pievų, iškasė didelį griovį link Piliakalnyje buvusio didžiuliais šlaitais griovio, vandenys labai nutekėjo, pelkės nusauso, užako senovėje buvę ežerai, nes durpių sluoksnis buvo toks gilus, kad joms užsidegus, su kibiru vandens ir bedaužant nebuvo galima užgęsini. Jos degdavo tol, kol užeidavo labai stiprūs lietūs. Nebuvo aiški ir užsidegimo paslaptis, sako, gal perkūnija įtrenkia. Jų vietoje likdavo didžiulės duobės. Duobių nei durpių niekas nenaudojo, vėliau jos užaugo jaunuolynais, eglėmis ir drebulėmis, apsilygino. Tačiau šitų vietų žemė, savo pietine dalimi priklausiusi Kliukams, niekada nebuvo paversta pievomis. Šiaurinėje Kliukų žemių pusėje irgi stovėjo didelės pelkės, gilokas raistas, buvo ir šaltinis, tačiau vieta išliko tokia pati, nejudinta, išsausėjo jau sovietmečiu melioracijos metu. Šios pelkės ir pietinėje ir vakarinėje žemių dalyje stovėjo aukštai ant šiaurinėje pusėje jas juosiančių kalnų. Šių kalnų kalnelių pietuose plytėjo didžiulės bevardės, o ryčiau Čigonės ir Kunigo pelkės, kuriomis net žmonės nevaikščiojo, bijojo paskęsti, buvo kalnų grandinės pietuose, jas jungė bevardis upelis, tuo bevardžiu upeliu pavasariais dar ėjo lydekos. Melioracijos metu žmonės buvo pastebėję senąsias kulgrindas – akmenimis grįstus keliukus pelkėje, kurie vedė į kažkokią salukę, tačiau nieko nesupratę ir niekam nieko nesakę, o vieta amžiams buvo nušluota didžiulių traktorių ratais, užversta žemėmis, kaip buvo palaidoti ir pamiškėje stovėję pilkapynai. Juodasis sovietmetis.
Už šitų raistų,šiaurinėje piliakalnio dalyje, vakarinėje Kliukų žemės pusėje, kirsdami piliakalnį ėjo du keliukai – vienas rytų vakarų kryptimis nuo eigulio Lanko sodybos iki kelio Kietaviškės – Mūro Strėvininkai, kitas – nuo Karveliškių, Piktakiemio vieškelio pietuose, suko link Girelės ąžuolyno iki vieškelio Kietaviškės – Mūro Strėvininkai.

ĄŽUOLAS

Sena legenda pasakoja, kad tuo metu, kai medžių motina visiems medžiams dalijo galybę ir jėgą, ąžuolas vienas klaidžiojo po pasaulį. Jam sugrįžus motina paklausė, kokios stiprybės ar jėgos jis norėtų. „Norėčiau ypatingos, tokios, kokios dar nė vienas medis nebuvo turėjęs. Ji turi būti tokia, kad praverstų ir man, ir žmonėms“, paprašė ąžuolas ir, matyt, jo noras buvo išpildytas.
Tai tik viena iš daugelio legendų, atspindinčių mūsų senolių pagarbą bei ypatingą dėmesį šiam medžiui. Jo tvirtumas bei gydomosios galios tai savybės, tarnaujančios tiek jam, tiek paprastam žmogui. Medis, į kurio viršūnę kelti rankas bei išminties prašyti nesigėdydavo žyniai, o šalia jo kojų amžinąją ugnį pagarbiai saugodavo trapiosios vaidilutės. Ne paslaptis, dar ir šiandien atsiranda žmonių, tikinčių jo stipria energija. Kai žinai, jog šis galiūnas gali gyventi šimtmečius, kai priėjęs prie jo suvoki savo mažumą ir silpnumą, o galiausiai jo jėgoje nuramini savo baimes, tokią pagarbą nesunku suprasti ar net paaiškinti.

LIEPA

Tai džiaugsmo, grožio ir moteriškumo simbolis. Medis, kuris saugo ir gydo… Ji dainuoja su vėju, verkia su sielom, merdi su rudeniu (B.Sruoga), šnabždasi su kaštonais (G.Tulauskaitė), kalba meilės kalba (E.Mieželaitis)
Ji tikrų tikriausia moteris, –pavargusi, bet nepailstanti mylėti ir saugoti meilę… Nuo senų senovės lietuvis liepą sodindavo prie savo sodybos. Viena – kad naudingas, antra – kad gražus ir kvapnus medis. Liepomis sodybą apsodindavo bitininkai – tai pagrindinis vasaros medaus aruodas. Liepų medus ir liepžiedžiai – pirmas vaistas peršalus, sukarščiavus.
1588 m. Lietuvos Statutas uždraudė naikinti liepynus. Liepos karna senovėje buvo naudojama vyžoms, krepšeliams, dėklams pinti, virvėms sukti. Iš kamieno išskobdavo visokius indus: ir medui laikyti, ir gorčius, kubiliukus, geldutes, ir kraičlovius bei lopšius. Mediena minkšta, perdžiūvusi neskyla ir gražiai balta. Dievdirbiai iš jos lengvai išgaudavo skulptūrėlių plastiką.

BERŽAS

Beržas, kaip gegužės medelis, yra atgimstančios gamtos gyvenimo ir pasaulio medis. Jo šakos dovanojamos mylimajai arba mylimajam kaip prisirišimo ženklas, taip išreiškiamas ketinimas tuoktis ir susilaukti palikuonių.
Liaudies kūryboje beržas minimas gana dažnai. Dainose, pasakose, padavimuose – beržas – pavasario ir gimtinės simbolis. Jį vadina lieknu, garbanotu, baltuoju, kvapniuoju, linksmuoju, svyruonėliu. Beržas lyginamas su jauna mergele, apsigaubusia žalia skarele, garsėjančią geromis savybėmis, liaudies papročių saugotoja, užburta gražuole, protingo valstiečio dukra, nugalinčią visas piktąsias jėgas.
Senovėje slavų ir germanų tautos šiuos medžius laikė stebuklingais.

Kaimo istorijos

Apybraiža buvusiems šalia

Iš šiaurės ir vakarų apsuptas mišku, jan pailgu trikampiu įsiterpęs, lyguma nusidriekęs Kertų kaimas. Pietuose, kaimo pakrašty, platus asfaltuotas kelias į Kauną. Kita jo pusė veda į Vilnių, bet Vilnius užimtas lenkų ir savo miestu žmonės laiko Kauną. Kertų kaimas nedidelis, keletas sodybų, keletas pavardžių, keletas giminių, bet šeimos gausios, kartu su nauju derliumi motinos į skreitą kasmet įdeda ir naują gyvybę, mažą, susuktą į naminę drobulę, dar vieną burnytę, kuriai ačiū dievui, duonos užteks, tik vienu žilu plaukeliu tėvo galva pasidabina, – ar žmogui tik duonos reikia? Bet taip duota, šeimos gausios, tai ir daug rankų nuo ryto iki vakaro laukuose, ir laukai ir miškai pilni visokių gėrybių, – javų, gyvulių, paukščių.
Gausi ir graži Iponių šeimyna. Iš dešimties vaikų du numirė kūdikėliais, kiti auga prisilaikydami plataus naminio motinos Kazytės sijono, o kai tas sijonas ilgai laukuos ar svetur švytruoja, vienas kitą už rankelių tveria, pačiam mažiausiam duonos žinduką burnytėn įkišę, bėga į sodą. Sodas didelis, gal hektaro dydžio, tai vaikų labiausiai mėgiama, jų žaidimų vieta. Kol visas obelis ir kriaušes išlaipioji, nuo rūsio stogo prisičiuožinėji, prisilakstai slėpynių, žiūrėk ir vakarėja.
Oi bus pylos, jeigu motutė ras verkiant mažą, ar dar ką nors negero. Vyriausioji iš dukterų Cecilija, aukšta, šviesiaplaukė, giliomis akimis, nedideliu mielu veideliu ir dar mažesne nosyte privalo būti motina mažesniems, bet jos visai netraukia motinystė, ji nori su visais kartu bėgioti po sodą.
Tai Iponis savo rankonis jį pasodino, kai kūrėsi savam ūkyje, kai ėjo iš tėvų, iškirtęs jam atidalintą miško plotą. Čia kūrėsi kaimas ir iškirtus keletą hektarų jau galėjai statytis trobas. Tad pačiam centre ir išsistatė. Statė, kūrė sodybas senu valstiečio pavyzdžiu broliai Iponiai – jų trobos didžiulės, dvigalės su gonkomis iš abiejų pusių. Mažesnės gonkelės pietų pusėje, čia auga jaunutis sodas, kurį kasmet praplečia keletu įdomesnių vaismedžių jaunuolynu. Rytinėje pusėje motina paprašė aptverti darželį, bus paaugusiom mergaitėm kur rūtas pasėti, pinavijas, jazminus sodinti. Didesnės gonkos šiaurinėje trobos pusėje veda į ūkinę sodybos pusę, kur stovi dailus svirnas, atokiau – tvartai, o dar atokiau, už štankietų tvorų, už didelio plataus kiemo kluonas.
Miško, kuris tamsiu eglių ruožu plyti šiaurinėje sodybos pusėje už javų lauko Cecilija nemėgsta. Jis juodas, nejaukus, lyg siena iš tolo pasitinka paslaptingu kuždesiu, liūdnu ir iškilmingu kaip motutės giesmės. Bet kai kartu su motina išeina miško gilumon pripjauto šieno grėbti, kai motina sodriu skambiu balsu užtraukia senas giesmes, tai rodos ir miškas nutyla, ir šešėliai pasislepia, tik šieno šlamesys grėblio ritmu šiugžda lyg tylus akomponimentas ir apima toks gerumas, kad nejauti nei saulės virš galvos, nei prakaito ant kaktos.
– Na, Iponytės, padainuokim, – drąsina dukteris motina. Bet Cecilija į tėvą, daina jai neišeina, ji tik širdy kažkur giliai, giliai, garsu jos neišreikši, tai ir nebando. Emilija, jaunesnioji, drąsesnė, tai užtraukia, bet kur ten jai iki motinos.
Taip ruduo – žiema, pavasaris – vasara. Vaikai augo, stiepėsi. Prie ūkio darbų turėjo berną, mergą, bet ir tėvo nugara nuo sūraus prakaito po pakuliniais marškiniais retai kada išdžiūdavo. Dar nesenas žmogus kumptelėjo, lyg eitų paskui plūgą, rankos nutįso žemyn, nes darbų gausybė nemažėjo ir vaikams praaugus. Jau nėr kada samdyti svetimų, savi jau stojasi prie dalgės, prie plūgo, jau apie jų dalis galvoti laikas. Gyvulių pilni tvartai, melžiamos karvės aštuonios, prieauglio kiek,bet pievos menkos, geresnę žolę šienui pasilieka, ganyti tenka po raistus, tiek to ir pieno. Ir sėti, ir pjauti, ir į mišką, ir į turgų, ir prie gyvulių, ir prie daržų nuo ryto iki vakaro kaip karuselėje sukas šeimyna. Kiekvienas žino savo vietą, savus darbus. Tėvas tylus, nekalbus, tai motina visus rikiuoja ir antrą kart sakyti niekam nereikia. Laisvą valandėlę, ypač sekmadienį, kai grįžta iš bažnyčios tėvas mėgsta būti sode. Pats jį pasodino ir užaugino, iš šiaurės ir rytų berželių ir eglių gyvatvorės nuo vėjų ir audrų saugo. Kitoj pusėj didžiulė kluoniena žalia žole nuklota, tvora, kad gyvulys nevaikščiotų kur jam nereikia, o už didžiulio trijų durų kluono, an upeliūkščio kranto didžiulė kūdra, kaip akis sklidina vandens. Ajarų pakrašty medinis lieptelis, ant jo – medinės kultuvės velėti rūbams, o toliau, už upelio per lauką tiesiu keleliu ir miškas. Čia ne tik savi medžiai, čia ir paukščių, kiškių, lapių karalystės, čia varlės ir žiogai, čia gėlės ir kvapai, tik rinkis, ko tau reikia, kas tau miela, kai nudirbti laukų, namų darbai, kai poilsio, ramybės metas.
Paaugusios mergaitės pratinamos prie ratelių, į stakles; linų daugiau reikėjo sėti, beniokai – mišką kirsti, miestan vežti, parduoti; reikės žemę pirkti. Auga vaikai, auga kaip ant mielių, o tėvas turi slaptą svajonę – kiekvienam sūnui pradžiai gyvenimo reikės nupirkti po10 hektarų žemės, išleisti savan ūkelin, pasiieško pačios su pasoga, paskui tegul patys manosi. Dėl žemės parduodavo viską – ir sviestą, ir dešras, ir kumpius, ir kiaušinius, ir javus, ir gyvulius, ir paukščius.
Šeimoje visi klausė tėvo, tai buvo energingos ir drausmingos motinos valia, tėvas tylus, geros širdies žmogus, bet griežtas prie darbų, prie tvarkos – mylėjo darbą laukuose, mylėjo gyvulius, ūkį, sodą. Kai vakarais trobon susirinkę vyrai šnekėjo apie pasaulio įvykius, jam visi įvykiai praeidavo pro šalį, kažkur šalia, gal tuo keliu plačiuoju, kur laukų gale dardėjo, į vešlią jų sodybą atokiau nuo kelio nė karto dar neužsukdamas. Kažkur nugriaudė revoliucijos, kažkur kažkas šaudėsi ar šaudė.
– Kad nėr kada, – sakydavo, tarsi atskleisdamas platų lietuvišką žemdirbio charakterį. Žemė, žemė, žemė! Auga, bręsta sūnūs, darbingi, tvirti, ačiū dievui, nei vienas nestokoja nei paštukavoti, nei padainuoti, vis gražiai, be kokių ten peštynių ar revoliucijų.
Istorija, kokia negailestinga jiems buvai!
Vyriausias Justukas, geras ir paklusnus vaikystėje, motinos džiaugsmas, didžiausia tėvo viltis, išėjo iš namų. Keistuolis, kažkas tai traukė jį toliau nuo ūkio, nuo žemės. Kad eit mokytis, tai jau į kunigus nutaria motina, o čia Justukas, klusnusis Justukas staiga pasišiaušė, nenori kunigu būti, nors ką. Skaudu tėvui, kad sūnus išeina ir ne todėl, kad kunigu nenori būti, toks čia ir darbas vyrui, – iščiustytas, apsuptas pulko moterų. Tik žemė, ji kas rytą garuoja savo drėgme, alsuoja nuo karščio suskeldėję arimai, žemė, prilenkusi prie savęs, pririšus ne tik rankas, mintis ir protą, va ką praras sūnus. Kiek tėvas mąstė, kiek motina barėsi, niekas nepadeda, neklauso, pats pasišiaušęs eina prieš tėvų valią, pats nori savo kelią rasti. Kiek tėvui širdį beskaudėtų, vis tiek gyventi reikia, auga kiti, paklusnesni, o gal Justukas žemės nemyli, argi priversi. Visko matė Jokūbas per gyvenimą, bet vistiek pyksta, barasi – kažkas čia jam ne taip ir gana. Širdis jaučia, negerai, neišeis nieko iš to dyko darbo, iš to knygų skaitymo, kad nors mokintūsi, stengtūsi, o tai vis rašinėja, skaitinėja, išgerdinėja… Niekad giminėj nebuvo tokio vyro, argi taip toli eis? Bet pasakai, pabari, tai neklauso, pabėga ir nieko negali padaryti, net diržas nepadeda, – suaugo. Ir į ką jis atsigimė, negirdėta, nematyta… Sako pasitaiko, ir balta varna atsiranda, pasitaiko. Mokytis leistų, bet jam ir ten negerai, gimnazijos Kaune nebaigė, bastosi lyg dūšia be vietos, skaudina tėvo širdį.

Nebuvo motina šykšti, gražiai rengdavo mergaites, suknelės šilkinės, vilnonės, tik girgžda einant į bažnyčią, bateliai lakiniai, tiesa, juos audavosi prie bažnyčios, jau miestelyje. Tėvas turėjo pažįstamą žydą, kuris jo ūkyje supirkinėjo javus ir gyvulius, žodžiu viską, ko turguj nebuvo laiko pardavinėti. Tas žydas atvažiuodavo ir išsiveždavo paukščius, avis, viską, ką tik turėjai parduoti. Pas jį, pas tą žydą miestelyje ir motina ir mergaitės užeidavo persiauti batelių, kai eidavo į bažnyčią. Prastesnius palikdavo jo kamarėlėj, apsiaudavo kojines, lakierkas ir tokios išsipusčiusios eidavo bažnyčion, todėl patraukdavo daugelio ne tik moterėlių, bet ir jaunų bernelių dėmesį. Kas kad į bažnyčią rūbas geras, – kasdienai be drobės, be milo veltinio koks ūkininkas būsi. Per žiemą mergaitės sėdi staklėse, rateliai dūzgia – suka linus plonai, plonai, pakulas storiau, kad kasdieniai marškiniai nugarą pakutentų, kad nedrebėtų, pūstelėjus vėjui, ar rugio varpai užantin užkritus.
Čia tarp kasdienių darbų gražios šeimos rate nieks net nepastebėjo, kaip ir nuo Cecilijos mažos noselės strazdanos išnyko, oda parausvėjo – pasistiepė septyniolikmetė. Vos ne kas antrą šeštadienį, tik spėji grindis beržiniu ražu ištrinkti, nespėja tos grindys net gerai pradžiūti, kai atlekia kuris nors brolių, kvatodamas:
– Piršliai, piršliai važiuoja, pažiūrėkit!
O tėvas tik juokias;
– Jauna dar, suspės.
Bet tėvui neramu. Išėjo Justukas, kaip į vandenį puolė. Nebaigė jis tos mokyklos, sudegė mokykla, sako, patys mokiniai ją ir sudegino, neramu, gal ir jo sūnus bus ranką prikišęs, bet patardė ir paleido – gal ir ne jis. Namo sūnus taip ir negrįžo, į raštvedžius įsitaisė, netraukia jo žemė. Padūsauja tėvas, bet nuperka aukštųjų topolių, sodo kamputy pasodina ir an širdies ramiau, – dar keturi sūnūs viens kitą ūgiu vejasi, tegu Justukas gyvena mieste, jeigu jam tenai geriau.
Taip prabėgo dar pora metelių.
Vieną kartą žiemą mišką kertant, kai yra laiko ir pasišnekėt, prabilo vyresnysis Ignas:
Tai ko neleidžiat Cecilijos už vyro, kad ir už Strašunsko, manai mandresnis ūkininkas atvažiuos? Vieną jau išleistum, būt lengviau…
– Kas gi lengviau? Merga dar nesuaugo, vaikas dar.
– Vaikas? Pažiūrėk, jau ir Emilia į vakaruškas atlekia.
Be žinios neišeina. Kad pas Marę, netoli, tegul nueina, abiem linksmiau. Neuždarysi mergų kamaroj, toli nelaksto ir jūs visi kartu, ar pažiūrėt negalit?
Ir Emilia? – neatstoja Ignas.
Neleidau vakar.
Tai gal per langą išlėkė nabagė? Žinai, Ceciliją vis Norvilas šokdina, Antanėlis.
Nutilo tėvas. Ir sūnus nutilo. Lyg nejauku jam pasidarė, kad seserį apskundė, dabar jau gailisi tų žodžių, juk nieko blogo ir tas Norviliukas nepadarė, kad pašokdina, kad pašnekina, argi merga kampe viena sėdės?
O tėvui rūpesčių! Antai Kapačiūno Marytė namie sėdėjo, o prisisėdėjo, tik paleisk tas mergas. Jau daugiau kaip du metai piršliai vis užsuka, kraičių prisiaudė, ketvirtadienį turgun važiuojant užsuks pas stalių, tegu padaro spintą, tekėt laikas. Norviliukas! Bernas kaip bernas, tik argi Cecilijai? Nei žemės, nei namų, tėvas jaunas numirė, dar seserys, mergos neištekėję, sodins jis mat vaiką tokion dykynėn. Ir seserys vis neteka, visai suaugusios, žinia, kas gi ims plikas?
Sūnus savas dūmas dūmoja. Aukštas, petingas, motinos tvirtumu apdovanotas, kai verčia medį, rodos tas tik braška. Ir džiaugiasi tėvo širdis – šitas tai žemę mylės. Nenujaučia tėvas, kad sūnaus galvoj tiktai Antosė, gražuolė mėlynakė, greita, vikri. O kai uždainuoja vakarėlyje, tai rodosi, kad motina atėjo ir uždainavo, net krūpteli, tik balsas daug aukščiau, atrodo virš laukų nuplaukia. Jis ir pradėjo bernauti, kai Antosė pas juos tarnavo pusmerge, tik kai mergaitės paaugo, pradėjo patys išsiverst ir be mergų, tada tik motina atsakė jai.
– Užteks savų rankų – pasakė ji tada. Rankų tai gal užteks, bet širdį Igno ji išsinešė. Per naktis kvaista vaiko galva, dieną irgi irzlus pasidarė, vis kliūna tai daiktas, tai gyvis. Žino jis tėvo būdą, – neleis tėvas vesti Antosės.
Viešpatie, kiek skausmo nuo jaunumėlės tam žmogui! Jau rakštys nepūliuoja ir blauzdos jau neskyla, jau dėdės piemuo neaplaidys grumstais, nepargriaus vidur raisto, tai vėl netikėtai kamuojasi vaikas ir išeities neranda. Išeis, oi išeis iš namų, kaip Justukas. „Vaikeli, ar valios užteks?“ Tarsi motina klausia jį žemė. Jis atsako vietoj tik aria ir aria jos nugarą kietą. Vien dirbamos dvidešimt hektarų, kasmet pasiperka dar šiek tiek, tai arimo, akėjimo, sėjimo, griūni nuvargęs, tik žiemą į mišką išėjus, kai pušį ant žemės nuleidi, šakas begenėdamas gali ir mintims valią duoti. Antosė, Antosė… kad būtų toli kur išėjus, gal būt užsimiršus, dabar gi pas dėdę tarnauja, kasdien skersai kelio. Prisimena, kai tėvas priemenėj, erdvioj kaip ulyčia, pakinktus taisinėjo, net pridusus, lyg būtų bėgus per visą mišką, o ne per kluonieną, įbėgo brolienė Marė:
– Atsakėt Antosei? – Ir pyktelėjo, – Tai vis patylom. Mergos geresnes visam valsčiuj nerasi, o jie patylom, lyg nežinot, kad man reikalinga.
– Na, žinoma, tau reikalinga, ponia mat atsirado, – erzinasi Jokūbas.
– Kur Kazė? – Jokūbo mintį savaip supratus dūsta Marė.
Kazė pati beateinanti, iš tolo išgirdo savo sesę greitakalbę, tai ir sutarė greitai – vienai nereikia, kitai reikia, ką čia daug kalbėsi ir vėl Marės sijonas lapatai lapatai per kluonieną namo. Ir Antosė sutiko. Kur benueisi, visur teks dirbti, o čia jau apsiprato, per tuos du metus pažino ir giminę.Čia žmonės nepikti, vis pasitardami, vieningi, vis su juokais. O Ignasiukas vis pokštauja, kalbina, ilgai tie pokštai skamba jai ausyse, ilgai ji jų nepamiršta. Vakarais, kai darbai jau baigiasi, po vakarienės susėda ant gonkų poilsiui, tai dažnai, oi dažnai motina Liponienė pašaukia mergaites:
– Na, mergaitės, padainuokim.
Mergaitės nedrasios, ypač Cecilija, tai ir traukia jos abi, šeimininkė ir samdinė, bet dainos dainom, o gyvenimas sava vaga, negali ji priimti Antosės kaip marčios, negali jos bekraitės, bedalės mergaitės sūnui pažadėti, oi sunkus gyvenimas ir kažką turint, o prie Ignui skiriamų dešimties hektarų reikia ir dalios, vaikai plikoj troboj negali gimti, plikom bambom lakstyti.
– Ji visai nedainuoja, kad dainos nepagadintų, – juokiasi motina, užtardama Ceciliją, o gal mintį, kurią pati daina pakišo, šalin veja.
Gražiais vasaros pavakariais kai visos susėda sode ir uždainuoja, tai rodos lakštingalos raiste nutyla, nuščiūva visi namai, nutyla berniokų juokai, kiekvienas savose godose paskendęs, dainai, lyg maldai širdį atvėręs, į dangaus skliautus, kaip į dievo vartus, rodos pakyla. Oi ir sunku apsakyti, kiek daug gražių valandų kaime po medžiais žydinčiais, po liepomis, po vyšniomis žmogaus širdis suranda. Ne vien tik darbais gyvas būsi. Gegužės mėnesį kaimo moterys ruošia Gegužines pamaldas, įtaiso Marijos paveikslo altorėlį, mergaitės nupina vainikus iš žydinčių gėlių, išpuošia, išdabina žiedų girliandomis, o vakarais, po darbų visas kaimas sueina melstis. Nėra nieko gražesnio, kaip prie uždegtų žvakių šviesos suklaupia visi ir užgieda širdį raminančias giesmes Motinai Marijai. Šeštadieniais dar nesiskirsto į namus, dar vakarėlius rengia, tik jau kitam gale trobos, ne prie šventų paveikslų.
Iponių trobos didžiulės. Vyresniosios mergaitės miega kamarėlėj, tik jauniausioji Jadzytė dar su tėvais didžiojoj troboj. Kamarėlė – mergaičių karalystė, čia lova prie lango, gali atsidaryti ir per nakt klausyt lakštingalų, arba tyliai sau plepėtis, kad niekas negirdėtų. Už pertvarėlės – mamos puodynės sustatytos, uogienės, grietinė, pienas, taukai ir sviestas, mat čia nekurianama, cementinės grindys, šalta kaip ledainėj. Už durų – maža priemenėlė ir laiptai, vedantys ant aukšto. Ten lašiniai, skilandžiai, kumpiai, pavalgyt po darbų Iponiai nestokoja. Berniokai susikišę „vištinyke“, kur anksčiau, kai buvo dar maži vaikai, motina vištas laikydavo, tai tik vardas liko ir prilipo, nors seniai jau praaugę berniokai čia įsikūrė, mat čia jiems ligi išnaktų plepėtis ir kvatoti niekas netrukdo. Tėvai miega didžiojoj troboj, kur prie vienos sienos stovi dvi lovos, prie kitos – viena siaura ir dar viena prie pečiaus, vietos visiems gana, miega po du, ant pečiaus šaltą žiemos vakarą ir trys ir keturi sušilti sulipa.
Po to pokalbio su Ignu, kai miške abudu malkas kirto, praėjo nemaža laiko, jau ir vasara užklupo, jau ir spinta pas stalių užsakyta, jau vėl keliems piršliams už degtinę sumokėta, bet nerimas tėvo neapleidžia. Jis tvirtai nutaria išleisti dukrą iš namų. Tai ir dairosi, ką čia jiems tie piršliai vežioja jau be juokų, jau rimtai.
Sekmadienį, grįžę iš bažnyčios tėvai eidavo pogulio. Tėvas, dienomis miegoti nepratęs, neužmiega, ilgai ieško žodžių, pagaliau prašnenka:
– Motin, reikia leisti Cilę.
– Viešpatie, kur? – iš malonaus snaudulio sutrinka motina.
– Už vyro – ramiai ištaria tėvas.
– Tai už kokio gi, kad neišsirenki, – visi negeri.
– Kad nei vieno ir nebuvo tinkamo. Gal Juzas? O kas gi trobas pastatys? Bernas gal ir ne tinginys, – tęsia tėvas patylėjęs, – matau vis po turgų, tai šį tai tą parduoda, ale kur dar mergos, seserys, toms dalias reiks duoti, abi netekėję, o čia dar tos trobos, ir užsidek tu man…
– O tu ko čia užsidegei, suspės dar.
– Taigi, suspės, girdėjau, Norviliukas svyla. Prisvils, neatgramdysi.
– O viešpatie, apsaugok Marija, Motina švenčiausioji, – motina, atsisėdus lovoje tris kart persižegnoja.
Bėdos gal nebus, mergaitė paklusni, rami, bet kad an pliko sėstų! Vaikai pasipils, pati žino. Kiek čia to gyvenimo ir praėjo, rodos tik vakar atvažiavo, atbildėjo jos Jokūbas, toks lieknas, nedrąsus, mėlynakis, ale ne vien už tai patiko. Patiko, kad trobos tik ką pastatytos laukė jaunos gaspadinės, broliai atsidalinę, ūkis, žemė laukia, tai kur ir nepatiks, kiba visai proto neturėtum. O paskui ir nelengva, sunki moters dalia dalužė, kasmet vaikelis, laukų, daržų platybės, gyvuliai, lėktum lėktum perdien, kaip voverė, visų kampelių neapeisi, mergą samdės, paskui mergaitės paaugo, ale kad an pliko, tai jau visai – nei darbo, nei naudos. Norvilų Antanėlis. Žino jo dalelę, žino kad nuo trylikos paskui plūgą, kai tėvą per pirmą karą išsivedė vokiečiai. Kaip daiktą kokį, tfu, žiūrėk, susigraudinsiu. Bernas gal ir darbštus, ir išsistiepęs toks, nieko nepasakysi, tik argi Ceciliutei? Cecilijai reikia žmogaus prie ūkio, ji taip auginta, dirbti netingi, jos vien pasoga visą Norvilų ūkį padengtum.
– Žinai, motin, o jei už to, kur iš Ąžuolų, kur pernai atsakyta?
– Kad mažiukas. – Motinai širdį suspaudžia kažkokokia negera nuojauta. Akimirkai.
– Ot! Mažiukas ! Ale vienas su motina an dešimties hektarų, dar, sakėsi, miško turi, ąžuolyno. Bus trobos anūkėliams, a motin?
– Gal reikėtų jos paklaust?
– Kam tas klausimas? Argi jaunas žino, ką daryti reikia?
– Reikėtų pažiūrėti…
– Ir pažiūrėsim. Ketvirtadienį turgui sutiksiu Stefaną, piršlį tą. Vis sveikinas klausia, ar marti jau paaugo, tai viskas eis lengvai, sakysiu – jau.
Jiems besitariant, vaiko dalią besvarstant ir pavakarė pro langą pasvyra. Tyliai beldžiasi rudenėjanti alyvos šaka, vėjelis kyla, gali baigtis geri orai, dar gražaus atolo lankose prie Strėvos prižėlė, nupjaut reikėtų, sode šiemet pilna obuolių, reiks Jackei pasakyt, gal išsiveš. Tėvo mintys klysta tolyn, kasdieninių rūpesčių vingiais, jų grandinė vėl lenkia pelenų prikritusią galvą. Kas savo vaikui blogo linkėjo? Nėra šioj žemėj tokio tėvo, argi kaltas tas, kuris į gyvenimą per savo vienintelius akinius žiūri, vienintelės teisybės ieško? Savos teisybės.
Į trobą pirštų galais įslenka Emilija:
– Mama, leiskit šiandien pas Strašunską.
– Tėvo reikia paprašyti, gražiai ranką pabučiuoti.
Bučiuoti nesinori:
– Kad netoli. Ir Ignas su Vaciu…
– Nėra čia ko zylioti, dar per jauna, – nutraukia tėvas.
– Ir Cecilija…
– Ką Cecilija? Cecilija eis už vyro, nereikės nei lakstymo, – kažkodėl piktai pasakė motina. – pamelžkit karves, pieną sutvarkykit, jau vakarėja ir gulti laikas, ba ryt anksti prie miežių. Šitoks laukas, – priduria.
– Na, mes visi, argi čia darbas, motutė juk namie…
– Užteks. Tėvas pasakė ir šventa, marš prie karvių, – jau pyksta motina.
Per baltų dobilėlių kilimą toli nubrązdino Cecilija su kibiru rankoje, jai iš paskos koja už kojos velkasi Emilė. Žolės visai nėra, rudeniop ji visai nurudavo, karvės iki kelių braido po durpyną, braidžiok joms iš paskos, musių pilna, visi šonai aplipę, daužo uodegom per galvą, vis per galvą. Kol ištąsysi tešmenis keturiom, tikrai ir vakaras. Gerai tai Cilei, šventuolei, jai pasakė neiti, – reiškia neiti, Emilei knieti, oi kaip knieti. Tai ne po karvės pilvu tupėti ar a…, ką čia belyginsi. Kai užgroja valsą, plauktum, plauktum, nesvarbu su kuo, ji vakarėlyje dar nesėdėjo, bernų užtenka, tiktai šok, nors jai visai nerūpi su kuo, tik plauktum, plauktum iki ryto ir dar būt negana. O sutemų grožis, o vakarai einant namo, o rasos gaivumas, kai kojas nusiauni, sudilgina, lyg bėgtum per rugienas kaitrią dieną.
– Žinai, per langą, kai mama užmigs, gerai? Pareisim tyliai ir negirdės.
Cecilija tyli. Neis ji. Argi pasisakysi seseriai, kuriai tik šokiai galvoj, argi ji supras? Antanui ji pasižadėjo. Tą atmintiną vakarą, kai ją namo palydėjo. Eiti netoli, bet ėjo gal dvi valandas. Cecilija nenori niekur eiti, nenori po rasas braidyti, paskui skaudės ausis, gana vaikystėje nuo jų prisikentėjo. Jai akyse Antanas. Išėjo į kariuomenę, išėjo užsidirbti, kad hektarų prisipirkęs, pas ją galėtų atvažiuoti.
– Kitokio tėvas juk matyt nenori? Sakyk, ar lauksi, negi lauksi? Tai žiūrėk, jei pažadėjai – ištesėk. Aš tave nuo vaikystės sekioju, tu mano mėlynake, ar tikrai lauksi? – vis klausia ir klausia Antanas, lyg nuojauta, lyg nerimas kažkoks jį graužtų.
Ir išėjo. Net į Šiaulius paskyrė tarnauti. Išėjo dviems metams. O Cecilija nežino, ar jai džiaugtis ar ne, kad jam pasižadėjo. Pasižadėjo kažkaip greitai, pati net nesupranta kaip, dabar gi bijo kam nors prisipažinti, net seseriai nesako. Du metai laukt, piršliai važiuoja, lyg koks paradas, broliai pykt pradėjo, sako, ko lauki, senmerge paliksi, jei dar kas atvažiuos, Emiliją išleisim, galėsi senmergiaut. Nekreiptų dėmesio į brolius, bet tėvo bijo, tėvas, kai sužinos, tai gali kliūti, oi kaip gali kliūti.
„Tėvas pasakė ir šventa, tėvas pasakė ir šventa, ir šventa, šventa, – skamba ausyse motinos žodžiai, nejaučia ji musių įkyrumo, nei rankos neįskaudo keturias pamelžus. Visai vakare užtaria Ignas:
– Motin, ko čia laikai mergas po sijonu, tegu šoka, gal puspadžių gaila, pakalsiu naujus.
Atlėgo širdis motinai:
– Tik žiūrėkit, broliai esat, jei ko ir jum bus sarmata.
– Na, na, juk mes visi krūvoj. Vieningai, – juokiasi.
Vieningai. Kai prie darbo. O vakarėliuose pašokdinai seserį pirmo šokio ir gana, o nuo Antosės žvilgsnio karštis muša, viską užmiršti. Supranta, kad sunku ir Antanui su Cecilija, Ignas mato, supranta ko jis į kariuomenę užsirašė, ko išėjo, kai namuos tik motina su seserimis liko. Kada tu ten tuos tūkstančius uždirbsi, kai panai jau iš namų laikas eiti. Et! Pasuka į pakluonę – arklius sužiūrės.

Gražus pavasario metas, kai gamta pasipuošia savo neapsakomu apdaru, kai pievos dengiasi vaiskia žaluma, kai visi pašaliai pražįsta, prieš saulę subanguoja violetiniu ūku, kai per paukščių alasą savo pirmenybę išrėkia pilkosios lakštingalos, tada ateina dar gražesnis Atlaidų metas. Visi, kas tik gyvas puošiasi rėdosi, skuba į Žiežmarių miestelį, į bažnyčią, paskui po pamaldų į karčemas, į pulkelius gatvelėse, tik klega, tik skamba juokas ir brizguliai arkliams ant kaklo, taip ir vasara netrunka. Karštis aitrumu jau plieskia, jau saulė, rūku pasidengus, atrodo ištirps. Per tokį karštymetį namo begrįžtančius baisi audra užpuolė. Tamsius debesis vėjas susuko verpetais, prie žemės guldė pakelės beržus ir javus, žaibai skrodė kas akimirką, prapliupo liūtimi. Jaunimas supuolė po beržais ties Ambrazo sodyba.
– Bėkit į trobą, – šaukė kiti, skubėdami pasislėpti po stogu. Po tais beržais liko Cecilija su pusseserėmis Stase ir Brone, bet liūtys jau permerkė kiaurai nusvirusias beržo šakas, jau prieglobsčio čionai nebuvo.
– Bėgam, – šaukia Cecilija. Ir visos bėgt. O tuo metu perkūnija tik triokšt į beržą, po kurio mergaitės buvo pasislėpę, net žiežirbos pažiro, o iš berželio tik skeveldrų krūvos pasipylė. Begalinis siaubas apėmė mergaites, jos puolė prie sodybos, o kojos lyg švininės, sąnariai sulediję.
– Marija, švenčiausia, – guodėsi bėgdamos.
Troba pilna pakeleivingų, suolai ir lovos apsėsti, pasieniais prisiglaudę. Sustojo mergaitės, atgavusios žadą prie durų, o per ploną suknytę visa sulyta Stasė, tirtėdama iš šalčio, prie krosnies prisiglaudė. Staiga trenksmas, bildesys užtrenkė ausis, siera pakvipo. Atgavę žadą pamatė Staselę begulint ant grindų prie krosnies. Jos nugaroje sudeginta suknelė dar rūko melsvu dūmeliu. Moterys klykti, melstis, rūkyti žolynais supuolė, vyrai atsitokėjo kastuvų ieškoti. Užkasė į žemę, iš kažkur atsiradęs studentėlis iš Kauno dirbtinį kvėpavimą bandė daryti, niekas nepadėjo, nei seserų raudos, nei tetų smilkytuvai, nei vyrų pastangos. Tyli rami gulėjo Stasė su pradeginta nugara be kairiojo batelio, kurį tik sekančią dieną surado užstalės kampe po suolu.
Palaidojo Saselę.
Pas tetą Marę visada arčiausia. Visos bėdos rodos bendros, vaikai kartu auga. Banys, Aštašas, visi vienon trobon sugriuvę, apie vieną krosnį su motina sukas. Ką ten sukas, tai motina sukas. Aštašas jau parsivedė žmoną, abu siūna, mašinas kitam trobos gale sustatę, tai tik ūžia per dienas, darbo visuomet turi, Banys po laukus, prie gyvulių, tėvas po Stasės laidotuvių visai pasiligojo, vos iš lovos pasikelia.
Kad nesiseka, tai nesiseka. Įsižiūrėjo Bronė kaimyną Vincelį. Taip įsižiūrėjo, kad storėti pradėjo. Marė, Bronės blauzdas pančiais nuvanojus, – ar taip ūkininkaitės elgiasi, prisiėmė ir žentą namo. Tyliai, ramiai, be vestuvių, be triukšmų. Apženyt apženijo, o Vincas, per šeimynos gausumą į tėvų namus žmonos nesutalpinęs ir prie Marės nepritampa. Čia irgi ankšta, tai vieną naktį ten, kitą ten, nutarė į miestus leistis, darbo ieškotis. Dideli vaikai, didelės ir bėdos. Kol darbą, kol butuką kokį susiras, kur gi Bronei dėtis, jeigu ne pas motiną.
Pas Kazę ramiau. Justinas pasibastė pasibastė po svietą ir apsiramino. Vedė urėdijoje dirbusią mergaitę, turi sūnų ir motinai ramiau. Šeima, namai suriš, surimtės Justukas, gyvens mieste, gal net lengviau iš valdiškos duonos, gal dirbti mažiau, tik va, vis rašinėja. O paskui geria, kol turi pinigų. Motina bara, sako, baik tu tas kvailystes, suauk gi pagaliau, tai jis jai ranką pabučiuoja ir išvažiuoja. Tada Kazė pasiima savo kantičkų knygą, vienas dievas težino jos mintis. Tėvas irgi vartosi naktimis po patalais, skundžiasi kad gelia sąnarius.
Vacys vedė kaimynę ūkininkaitę Stasę, kurią pats išsirinko, bet tėvas neprieštaravo, ūkelį jam nupirko, dešimt hektarų žemės. Tolokai, už Kaišiadorių, bet jauni, tegul kuriasi patys. Ignas nuvažiavo Kaunan, pavažinėjo, kažkur pabandė dirbti. Fabriko triukšmas, smarvė. Pasidairė, pasidairė – negali jis be žemės ir grįžo namo, apsiramino. Susitaikė su tėvo žodžiu ir nuvažiavo piršliuosna prie Nemuno, pas Būniutę iš Siejūnų kaimo. Reikia imti su pasoga, statytis namus, skirtis nuo tėvo.
Turėjo Iponiai išsinuomoję prie Nemuno pievų, arčiau nebuvo, tai šienapjūtės metu išvažiuodavo visi vaikai, Ignas, Vacys, Cecilija, Emilija, visi keturi kelias dienas gyvendavo vežime, kol šieno neišdžiovindavo, kupetosna nesudėdavo. Tada ir tėvas, ir jaunesni vaikai jau važiuodavo, visa šeimyna veždavo šieną namo. Naktys, praleistos vežime prie Nemuno, buvo pačios gražiausios, kai vakare, baigus darbą išsimaudai Nemune ir pavalgai lauže keptų bulvių su lašinukais, kvepiančių dūmais, geležim virtusius raumenis atleidžia ir nuovargis iškritusioj rasoj ištirpsta. Paslaptingais nakties balsais liūliuojanti žemė, pilna nakties kuždesių, mėnulio blyškumu apšviesta, kvėpuoja nepaprastai svaiginančiu nektaru, ir negali užmigt neatsigėręs jo lig soties, o kupina širdis dažnai praranda ribą tarp būties ir sapno, ir nežinai, miegojai, ar klajojai rojaus aukštybėse, nektarą rožių gerdamas, arti dievų, taip arti dievų pakilęs…
Gali klausytis kaip augdami medžiai naują lapelį išskleidžia, kaip žolės kuždas tarp savęs, o Nemuno bangoj žuvytės uodegėlėm pliaukši, kvėpuoji vystančios žolės kvapu, jauti, kaip kraujas lyg medžio lape tavy srovena, jausti jo jėgą, būties džiaugsmą, gaivią gamtos energiją. Tu tos gamtos dalelė esi, turi jos dėsniams paklusti.
– Taip ir bus, – atsidūsti, – likime, būki gailestingas, nerūstauk. Tavęs aš neužrūstinsiu sprendimais savo, savo užgaidų netenkinsiu, paklusiu tavo valiai, dirbsiu, stengsiuos, tai ir dievas padės. Juk viskas aplink juda, kruta visą vasarą, visi bėgte, visi greiti, ir gyvūnėliai, ir paukšteliai, ir vabalėliai. O čia žmogus, jėga kokia!
Geras mūsų kraštas, nei didelės liūtys, nei sausros labai nevargina, kad ir užpuls kokia kruša ar šlapi vėjai išguldys javus, nepasitaiko, kad derlių visai sunaikintų.
Susitaikė ir Ignas su tėvo jam skirta dalia – parsivedė žmoną su pasoga, ruošia miško medžiagą trobai, laime neskrajodamas, žmonos be reikalo nebučiuodamas, palengva kinkėsi į savo nuosavą vežimą, ruošėsi jį atkakliai tempti.

***

Ąžuolynai šiaurėj, ąžuolynai pietuos, rytuose už kalvelės lygumos, o vakaruose kloniai mėlyni. Tai Ąžuolų kaimas. Kaimas nesenas, nors jo pietinėje pusėje tarp ąžuolų stūkso seni piliakalniai, čia iki 1831 m. sukilimo plytėjo vientisas ąžuolynas. Gal čia slėpėsi už laisvę kovoję. Mūro Strėvininkų Oginskių dvarai ant aukšto skardžio, vieniši likę drobių audimo cechai, palikti vienuolėms, savam likime keitėsi mainėsi, kol pagaliau prie sovietų virto senelių prieglauda. Grafų Pociejų dvarai Kietaviškėse stūkso visi išdraskyti, po lentą, po plytą išnešioti, senio Bukino pragerti.Tai nežinia kas šiose miškuose, ąžuolynuose dėjosi, kad Muravjovo įsakymu 1866 m. platus miško masyvas buvo padalintas į dvi dalis – Piliakalnį ir Girelę. Vidury iškirtus proskyną, iš Žąslių apylinkių – Cineikių, Būdos, Vismalų ir nuo Paparčių buvo atkelti trys vadinami Karališkieji eiguliai. Už ką, kodėl čia ištremti?
Sukilėliai slėpėsi kaimuose ir miškuose, tai buvo vietos, kurios sukilėliams buvo labai reikšmingos, tarsi antrieji namai. Kad eigulių sodybose šaltuoju metu negalėtų apsistoti sukilėliai buvo išardyti eigulių namų stogai, išimtos durys, išdaužyti langai, išgriautos krosnys, o eiguliai su šeimomis iškelti į kitas gyvenvietes o kad kareiviams būtų lengviau įžengti į miškus, nutarta miškuose iškirsti nesiauras proskynas, šie darbai turi būti atlikti iš miškų savininkų lėšų. Trakų apskrityje šie nurodymai buvo vykdyti. Tada ąžuolynas buvo prakirstas, jame įkurtas naujakurių eigulių Ažuolų kaimas, čia jie susirentė sau medines trobas, įkūrė kaimą ir gale kaimo pasodino tris liepas. Girelė buvo didesnioji miško pusė, žemė ten šlapia, molinga, net vasarą retai kada išdžiūdavo, sunkiai pravažiuojami keleliai, ratų išrėžtos kalavinos pavasarį ir rudenį tuos kelelius darė neišbrendamus. Girelė supo šiaurinę kaimo dalį ir surinkdavo visus žiemos vėjus.
Piliakalnis kitoks. Ant jo aukštų kalnų, kalnelių joks vanduo neužsilaiko, subėga, sualma grioviais grioveliais žemyn į pelkynes. Vietomis čia telkšo dar visai neįžengiamos pelkynės, gal dar nevisai užaugę ežerai, raistai, kurie Piliakalnį iš trijų pusių plačiu lanku apsupę vešlia augmenija ir gyvūnija alpėja ir klega nuo pat pavasario iki vėlyvo rudens. Ant kalnelių pavasariais anksčiau nei kitur pražįsta žibuoklės, jų pietvakarinėje dalyje aukštoki grioviai, sakoma, Napaleono armijos kasti, tik nieks nežino kam, nes mūšiai čia nevykę, joks Napoleonas čia nebuvo apsistojęs, greičiau čia senojo Piliakalnio paslapties reikėtų ieškoti. Ir ieško, kas netingi. Ant Aukso kalno kasa ir kasa duobes, tik aukso dar niekas nerado. Šnekėjo senoliai kad Aukso kalnas senovėj požemyje tuneliais su Trakais buvo sujungtas, pelkėse daug kryžiuočių sumurkdyta, vis stati stovi, an kiekvieno galvos kupstas auga, taip per pelkę senovėje pereiti galėjai. Tik gražūs ąžuolai vieni gal žino kokią paslaptį, gal jaučia, ką savo šaknimis tvirtai apsikabinę laiko, gal ošia per dienas kažkam lopšinę savo, niekam neišduodami paslapčių, nei ko jie čia, ant tų kalnelių taip gražiai sustojo, tik žaibų kirčiams atverdami gruoblėta žieve dengtas širdis. Pagoniškų dievų buveinės, kur naktimis šešėliai šmėsčioja keisti, kur senu žolių prižėlusiu keleliu vaikšto juoda moteris su žibintu, tik priartėk prie jos ir dings krūmuose, lazdynuose, kurie čia abiem kelelio pusėm suvešėję. O nusileisk nuo Aukso kalno žemyn link pelkynų, tenai kokios tai eželės suguldytos, grioveliai, kliūna už kojų kai renki avietes, o naktim tai tenai neik – eina koki tai kareiviai ar kas, arba taip pradeda rėkti, klykti, ne vienas tai girdėjo. Kiti juokiasi, sako ūbauja pelėdos, negali jos taip ūbauti, ką jie čia plepa. Visokių garsų, šnekų tenai ir prie griovių, vakarais vis, naktim…
Priemolių dirvose pavasarį ir rudenį orams subiurus, ratų provėžomis giliai išpjauti keleliai vakaruose išeina į tolumas, susisiekia su Taduliškių vieškeliu, kuriuo ir iki Žiežmarių netoli. Vasarą, keliams išdžiūvus, malonu ir gera riedėti naujintelaičiu raudonu dviračiu. Niekas kaime tokio dviračio neturi, tik Pranys. Motina kad ir labai taupi, nepagailėjo. Jei galėtų, ji persiplėštų dėl savo dviejų vaikų. Darbšti, greita, smarki, pati motinos meilės nepatyrė, nes kai ši numirė ji vos dviejų metelių būdama nieko dorai nesuprato. Užaugus prie pamotės, vaikams ji viską padarys, kad tie geriau gyventų. Už našlio ištekėjo, jo meilės, senio, jau nebepatyrė, tai sukosi guvi, mažytė, bet vaikus labai mylėjo. Užaugus prie pamotės, buvus jos dešinioji ranka, užauginus būrį brolių ir seserų, iš mažumytės išsiugdžius charakterį, ši moteris savyje turėjo daug kietumo ir tvirtybės. Nutekėjo jau pabuvus, ir tai už našlio, nes kas gi jai, našlaitei kraičius krovė, dalią skyrė. Ir suėmė našlio namus į savo mažytes, bet darbščias, kietas rankas. Du vyro sūnus iš pirmos žmonos atidalino, atskyrė, ūkį pati tvarkė, pati vaikus augino, pati jų likimus rikiavo, nes jos našlelis Antanas, buvęs caro kareivis, tarnavęs apie 10 metų carinėj kariuomenėj kanonierium, grįžęs ilgai gaudinėjo kažkokią išmoką, net jo žnmona popieriuose buvo įvardinta „saldatka“, jau senstelėjo ir numirė, kai sūnui vos dešimti metai ėjo, toks iš jo ir darbininkas. Tai vis pati. Įprato. Žemės dešimt hektarų, samdyti nesinori, tai vaiką pratina. O tas prie darbų negreitas. Dar pasiligojęs, tai širdis, tai inkstai, dar persišovė, vaikas būdamas, tėvo šautuvą nuo sienos nusikabinęs, tai nugriuvo, stuburą susižeidė, tai guli ir guli. Ką gi padarysi. Užtat duktė, tėvo gymio, aukšta, graži, balta raudona, kaip iš pieno plaukus, negi atiduosi ją kokiam prasčiokui. Rinko vyrą dukrai ne pagal savo jėgas. Kad ir ūkininkė, kad ir kas nedėlėlę bričkelę į turgų pasikinko, vis tiek ne pagal kišenę pažadėjo. Tai nugirdęs, į piršlius atvažiavo amerikonto iš Kudonių Aimučio sūnus Petras, aukštas, stuomeningas. Čia motina visai ištirpo iš laimės, pažadėjo, kaip toj pasakoj ir tai, ko savo rankose dar neturėjo. Taigi, pažadėjo didelę pasogą. Gal, paskutinius marškinius nusirengus, gali juos ir atiduoti, o pinigų jei neturi, iš kur jų bepaimsi. Ir sumąstė motina, geroji motina, kad sūnus Pranys ves turtingą, atneš tuos tūkstančius ir atiduos Petrui.
– O kada jis ves? – garsiai mąsto Petras.
– Kad reiks, tai ir ves, – nutaria motina. Labai jau jai reikia to amerikono sūnaus. Gali kalnus pažadėti, gali akis užkalbėti, kas tenai žinojo, kokią mintį, kokią viltį ar svajonę ši darbų ir rūpesčių suvarginta širdelė turėjo, tik už amerikono sūnaus išleisti dukterį labai, labai norėjo, tai ir pasižadėjo, parduodama ir mylimą sūnelį. Pati gerai žinojo, kur sūnaus širdis palinkus, nes kaimynystėj, giminaičių namuose, kurie liko tušti Antano broliui Kubui su žmona numirus, jų dukteriai Marijonai ištekėjus, gyvena tolima Kubienės giminaitė, su ja Pranys jau daug žvaigždžių suskaitė ir nujaučia mamos širdis, kad greitai atsibos jiems vien žvaigždes skaityti. O ji plika, ta jojo karalaitė. Ir nors ir augdama be motinos, našlaitė, motinos širdis kieta, ji kitų atjausti negalėjo, nes jau dabar ji dukterį karščiau už visa ką mylėjo. Čia ir pasibaigia poezija gera, čia vaikšto mūza, apsisiautus paprasta pilka skara.
Nutekino Emiliją už amerikono vaiko. O ten trobelė maža, koks gyvenimas šitokioj šeimynoj – anyta, teta, tėvo sesuo senmergė Rozalija, Petro sesuo Anė, subrendusi kaip uoga, ir visos viena kitai skersai kelio. Tėvas Amerikoj jei ir uždirbo aukso, tai giliai paslėpęs laiko, atsidalinti sūnui liepia. Sūnus gi, vyras stuomeniu ir liemeniu turtingas, prie darbų pripratęs, daug dirba, vyriškai, tik piktas vis, jaučiasi apgautas, pažadėtų tūkstančių parsinešti Emilę iš namų vis veja:
– Kada parneši tūkstančius, statytis reikia, koks čia gyvenimas krūvoj, vienoj pirkelėj šitokia šeimyna, su tėvais, mergom, nei atsigulti nėra kur – bumba ir bumba Petras. O išgėręs net ranką kelia, tada vienas kelias Emilei – pas motiną.
Petras gaudo ungurius. Naktim, kai Strėva eina unguriai, išeina prie Strėvos, per naktis ant liepto pasiklojęs kailinius ungurius gaudo. Žvejys neblogas, žuvies prigaudo, paskui rūkina, veža Kaunan, pardavinėja, bet Emilei nuo to ne geriau, – paguodos jokios. Ir bėga ji per Strėvą, per Girelės ąžuolyną, pas motiną, kad pasiskųst. Jau keleri metai prabėgo, jau trečią dukterį pagimdė Emilija, o Pranys, kaip kuolas užsispyręs, neklauso motinos. Gaila motinai Emilės, suvargus, su mergaitėm, basa per rasas ir lietų namo atbėgus verkia rauda, reikia daryt kokią rodą.
Abi apstojo Pranį, kaip erkės įsisiurbė, sako, susirask pačią su dalia, su pinigais, juk žemė nebloga, kuo ne gyvenimas, eis bet kuri. Seniai taip motina galvojo, tik sūnūs, kada tie sūnūs motinų išklausė! Eina savais keliais, grąsinas iš namų išeisiąs, tai valsčiuje tarnavo, tai raštvedžiu dirbo, nenori imti į rankas dalgio, visų laukai seniai tušti, visi pabaigę darbus, tik Liukas neskuba, padirba porą valandų ir ilsisi. Iki rudens sukrapšto viską, žiemoti nieks nelieka, bet vis kažkaip neūkiškai, kažkaip vis nelinksmai, be džiaugsmo. Gerai, kad motina smarki ir sukas kaip vijurkas. Kai puola dirbti, geriau po kojų jai nesimaišyk, kaip vandenin panyra, tai Pranys ir nesimaišo. Viena bėda – kiek besėdėtų pas Janytę vakarais, kiek beužtruktų kaiminystėj, motina nebars, dar pamigdys rytais ir gyvulius pati apeis ir arklius pašers, tik va, apie tokią marčią nei girdėti nenori. Piniguotos reikia. Reikėtų tokios ir Praniui, kam gi nereikia. Pranys jau prie sienos prispirtas – motina viską savo rankose laiko, viską parduoda, perka, viską Emilei su mergaitėm. Susibarė, tai dviratį nupirko. Nemielas tas ūkis Praniui. Tik dirbk ir dirbk, vienam gale baigei – kitam pradėk. Eitų jis į miestą, eitų kad ir į fabriką, bet su motina nesusišneka. Ūkis jai ne tik rankas, ir protą sumaišęs ir mintis užvaldęs. Jai, vargo mergaitei – ir pas tėvą buvo vien tik ūkis ir pamotės vaikai, ir ištekėjus tas pats. Užtat papratus net suprast negalėjo, kad galima ir kitaip. Kad sviete yra kitaip. Darbas buvo jos džiaugsmas, jos šventė, jos gyvenimas. Ramybę teikė dievas ten aukštai, atsitiesti, pažiūrėti, patikrinti, ar jis tikrai ten karaliauja nei laiko nei minties neturėjo. Tvirtai tikėjo, kad yra kažkas didelis, stiprus ir geras, į ką galima atsiremti nelaimės valandą ir net nelaimės ar kokios bėdos valandą paprastai sakydavo:
– Dievas davė, Dievas atėmė, viskas jo valioj, ir dievas kryžių nešė.
Gal tas tikėjimas ir darė žmogų tvirtą, kad per gyvenimą ir ligos didelės ir didelės nelaimės lyg kažkur šalia tekėjo. Kai mirė jos maži vaikai, ji neraudojo, neklykė, tik tarė nuolankiai:
– Dievas davė, dievas atėmė, bus aniuolėliai danguj.
Bet užtat ji – ūkininkė. Kas kad už seno ištekėjo, nereikia jai vyrų, nesidairė ir senam numirus, nuo savo, kol dar gyvas buvo, abu vaikus, vieną vienon pusėn lovos, kitą – kiton pasiguldydavo. Dabar gi pati sau ponia, pati prie darbų, pati ir prie naudos. Visą savo meilę skirdama vaikams, ramiai jų likimus tvarkė taip, kaip jai geriau. Šitaip nepasisekė Emilijai. Per šv. Juozapą pagimdė trečiąją, vėl dukterį. Petras tris paras gėrė, paskui susitaikė. Ir bėga motina, tai sviesto, tai kiaušinių įsimetus, anyta su sena pana sese Rozalija ten riejasi kaip katės, dar duktė senmergė jau, Anės niekas neima, išeitų iš namų nors ta, ar gali šitokioj trobelėj šitiek bobų sutilpti?
Maudžia motinos širdį ir Pranio elgesys. Keli jau metai jis niekaip neapsisprendžia, vis šliaužioja pas tą Janikę, ką tu Dieve padarysi, bet į namus tai jos neparves, pakol čia ji gaspadinė. Tvirtai suspaudžia pirštuose ražančių, net sąnariai pabąla. Kokie čia poteriai, kai juos lenkiškai kalbantis tėvas išmokino, nors kalba lenkiškai, bet mintis vis lietuviška, lietuviška…
Be motinos šilumos užaugusi, moteriai skirto švelnumo, meilės jauna nepatyrusi, anksti sudiržusia siela darbe ir vienatvės poteriuose paguodos ieško. Supranta, ne visų gimstančių šilkiniai marškinėliai laukia, kieta žeme žmogus keliauja savo laiką, dalia sava tik su žeme besidalindamas, aušrai ir dievui sutemose pasiskųsdamas.
Vėlyvą rudenio pavakarę pirty linus beminant atėjo Stefanas, Pranio piršlys, kur prieš metus į Kertus pas Iponį pirštis vežė, bet nieko gero iš to neišėjo, panelė mat tekėt dar nenorėjo.
– Ruošk, moč, sūnų, sutikau kermošiuje Iponį, sako leis jau dukterį už pirmo atvažiuosiančio, skubėti reikia, nuneš kas iš panosies tūkstančius, – rėžė Stefanas, net neatsikvėpdamas.
– Ačiū Dievui, – motinos širdis ir rankos sudrebėjo, – duos dievas, apsiženys.
Matė jinai Iponį, per atlaidus Žiežmariuose. Žmogus kaip žmogus, pakumpęs, suvargęs, tik mergos tai jau labai išpuoštos, šilkinės, su lakierkom kaip kokios panelės, karolių penkios eilės apie kaklą. Didžioji, sako, nelabai sveika, ausis vaikystėj jai išsuko, tai liko neprigirdinti, ale argi čia brokas, kojos, rankos sveikos ir gerai. Pranys irgi ne ąžuolas, visokių bėdų pilnas, sunkių darbų nepakelia, tai ką čia pasirinksi, kad tik Iponis leistų, žemė, pinigai, ba užgrauš dukterį Emiliją anyta su Rozalija, negyvai užgrauš už tuos žadėtus tūkstančius.
Sutarė. Kitą šeštadienį ir važiuoja. Motina puolė Pranio kostiumą valyt, nepirks gi naujo dėl piršlybų, gerai bus ir senas, pavalys, pačiustys. O valydama jau džiaugėsi – parveš marti tuos tūkstančius, pripjaus prie Piliakalnio ąžuolų, ko čia to miško gailėti, nupirks Verdinėse eglių, pripjaus lentų, žmones pasamdys ir pastatys Petras trobas. Mergaites, kad dirbantiem nesimaišytų, galės ir pas save paimti, vyriausioji jau gali ir mažiukę pažiūrėti, tegu tik iš tos peklos greičiau išeina.
Praniui nelinksma, netraukia į tą kraštą, kur motina prisakė. Iponiukė nieko sau, bet širdis netraukia ir gana, kaip gi bus Janytė? Kaimynystėj gyvena, nuo jos nieko nepaslėpsi, kalbom pasigirdus tą patį vakarą tik klinkt ir užtrenkė duris palei pat nosį. Paguodus būtų, pašnekėjus… Pranys užpyko. Žinokis, parsives jis žmoną, ot ir žinosi durimis trankytis, labai mat asaba, prie dūšios anei lito, pas dėdę an kampo, gali mat tokia durimis trankytis, o širdyje taip liūdna, taip liūdna. Nueitų dar pas Janikę, nueitų ir į jos mėtom kvepiančią lovą be širdies skausmo įliptų, o vistiek teks vesti kitą. Turtingą. Pinige, žmogaus karaliau, savo blizgančia auksine dūdele šokdinantis visus, ar yra pavienė širdis, nesigundanti tavo galia, nepaklūstanti žiauriems tavo įstatymams: „Atimk iš kito ir turėsi“ O dantis galąsdamas likimas kikena: „Atimk iš savęs ir turėsi“ Žino, oi žino likimas ką šneka, praeis dar ne viena diena, kol jo dantis išvysi.

***

Neteiskime tėvų už jų klaidas. Žalios planetos takais jie vaikščiojo pirma mūsų, ar buvo nuo pavojų jie apsaugoti? Kai jaunas leidies į gyvenimą, visi keliai atrodo tiesūs tiesūs, bet istorija ženklų keliuos nestato, nežymi kur pasuks, kur pakraipys mūs likimus. Jautresnis, jautria prigimties klausa intuityviai jaučia posūkį, jam apmąstyt ir išsisukt lengviau, o kurs inercijai pasidavė, tą likimas taip pakrato, taip sudaužo į nematomus pakelės barjerus, kad nukenčia net trečioji jo karta. Keistai surėdytas lietuvio charakteris – darbštus ir lėtokas žemės vaikas, vaiku praėjęs visas baudžiavas ir vergijas, kai pats valdyti žemę gavo, tai taip į ją įniko, taip įsimylėjo, jog atrodė amžinai bus laimingas joje triūsdamas, ją purendamas, ją apsėdamas. Ko daugiau reikia, suprast negalėjo.
Baltu dulkėtu vieškeliu važiuoja Iponis iš turgaus. Sutiko Stefaną, lyg ir sutarė. Bet giliai širdyje ir neramu pasidarė. Jei atveš piršliuosna Liuką, reikia pačiam nuvažiuoti peržiūrų, gal dar netiks kas nors. Jam ne viena Cecilija galvoj. Vyriausias Justinas, mokslo neišėjęs, o knygas rašo, namo sugrįžta, sėdi per dienas vienas, kažkaip lyg negerai. Lyg ir neblogai gyvena, toks išgražėjęs, išsipustęs, apsivedė, tėvams dorai nė nepasakęs, žmona, sūnelis gimė, džiaugiasi. Už knygą gauna krūvą pinigų, bet iš kurio jis paveldėjo tokį charakterį ? Tada jis turi daug gerų draugų, visus vaišinti mėgsta. Ir ne bet kur, Metropoly, kur Kauno ponai renkasi. Tada visiems reikia jo aštraus liežuvio, o gal ir pinigų. Gerai išgėręs, naktimis vėl rašo. Kai atvažiuos, kai užsidarys „vištinyke“, tai motina tik valgyt nuneša, visiems kitiems ten eiti nevalia – Justinas rašo. Parveža knygų ir vaikams paskaityti, iš kur tokia fantazija ir toks mokėjimas taip viską surikiuoti? Gal tėvui ir netiktų tos jo rašliavos, bet kad labai visiems patinka, ypač tai, kad tose knygose labai laiku ir tinkamoj vietoj atsiranda koks nors lietuvis, kuris protingai viską surikiuoja. Ir skaudu, kad kunigas anądien koneveikė, sako, biaurastis visokias rašo. Parašytų ką nors valdžiai tinkamo, iškiltų, kunigai nebartų. Pabarė sūnų kunigas, ale tėvą, klebonijon pasikvietęs konjaku pavaišino. Valdiškų gėrimų Iponis negeria, kad kokį „kareivuką“ kada su kaimynais, gimine, prie girtavimų nelabai pratęs, o arbata iš gražių puodelių pavaišintas, lyg ir nusileido klebonėliui, vis klausinėjančiam apie Justiną, vis pasakojo, savo širdį jam kaip per išpažintį atvėrė.
– O kodėl tamsta, ūkininkas, nedavei mokslo sūnui? – klausinėjo kunigas.
Neturėjo ką atsakyti Jokūbas. Vaikai vienas po kito, namie svetimi samdiniai, žemę dirbt reikėjo, kas čia apie mokslus galvojo. Pagaliau jis ir nebuvo prieš, nesispyrė, baigusį keturis skyrius nuvežė Kaunan gimnazijon, bet kad tas po kelių metų vos ne pėsčias namo parėjo. Parėjo, tai parėjo, reiškia nepatinka, tegul eina prie žemės. Bet ir prie žemės Justinas nėjo, vis skaitė užsidaręs kamaroj ir skaitė, prie darbo šaukt reikėjo.Taip pamažu ir tolo nuo namų, nuo tėvo. Išėjo dirbt Kaišiadorysna, rašinėt pradėjo, paskui svetur, visur jo buvo pilna, tėvas pyko ir neklausinėjo, ba joks bizūnas tėvo piktumo valandą išbandytas jam nepadeda, ką čia šnekėt.
Liponių vyrai, kaip ąžuolai – aukšti, tvirtų pečių, darbuos anksti suvyriškėję. Visi po kelias pradžios mokyklos klases baigę laikraščius, knygas skaitinėja. Justino knygas skaitydavo garsiai. Žiemą vakarai ilgi, tai susėda visi, vieni pančius veja, kiti siūlus suka, mergaitės mezga, o Vacys vis skaito. Motina stebis:
– Ir sudėk tu šitaip, nei buvęs tuose kraštuose, nei matęs. Ir tėvui patinka, kai skaito apie visokias keliones, apie miestus. Didelė žemelė, oi didelė, žmonės įvairūs. Pasakojo Baltraus Pranas iš Amerikos parvažiavęs, kad ten, toj Amerikoj nigeriai visokius darbus amerikonams padaro. Pažiūrėjo Jokūbas į Prano rankas ir atrėžė:
– Tai tu tenai už nigerį buvai?
Įsižeidė Pranas, mat grįžo apsirėdęs poniškai, pinigų daug parsivežė, ale ko jis žemės pirkti klausinėja Jokūbui ir neaišku, grįžtų ton savo Amerikon. Sau širdyje jis šaiposi, yra mat ten tų nigerių, jei paties rankos juodos kaip suodžiai. Gal anglies kasyklose padirbęs žmogus ir gali nigeriu pavirst? O geltoni? Gyvena žemės pakrašty su savo karaliais, – keistumas tos žemelės. Dėl Jokūbo, tai tegul jie ten sau ir gyvena, jeigu tokia dievo valia, juk medžiai miške irgi auga įvairūs, visus žemelė išmaitina, ir ąžuolą galiūną ir dilgėlę patvory, tai ko čia stebėtis, kad žmonių visokių yra, matyt visokių reikia. O Vacys vistiek nerimauja:
– Tėvai, bus permainos, matysi, gal be reikalo mes tą žemę perkam.
Vaikų dalią besvarstant iš už kalnelio išnyra jo laukų platumos. Jokūbas išlipa iš vežimo, paleidžia arklį – kelias namo jam žinomas, pareis pats ir eina lauko keleliu, delnu liesdamas gražiai sužėlusius rugių želmenis, minkštus kaip vata, kvėpuoja jų aitriu kvapu. Ten įkloniau reikia giliau prakasti griovelius – ruduo, palis, subėgs vanduo, išsistovės lopais. Priemolių žemė derlinga, bet prižiūrėti reikia. Maloni ir reta poilsio valandėlė, kai gali viską iš šalies apžvelgti, nugarą atitiesus savo darbais pasigėrėti. Lygūs laukai iki miško nuvilnija žiemkenčiais, rudeniu pakvipęs sodas kaip mūras stojas prieš akis ir nuvilnija pakluonėn ligi pievų. Dešinėj pakalnėlėj plati ganykla, pereinanti į aštrių dagių prižėlusią pelkę. Ta pelkė – grynas rūpestis, reikėtų sausinti, griovius iškasti, o tai brangu. Kur imti pinigų, kai taip staiga visi vaikai suaugo? Bet ir karvės nuo tokios žolės įpuolusiais šonais, ganyklos prastos, pieno mažai.
Taip šį bei tą apmąstydamas traukia į krūtinę rudenėjančios žemės kvapus, gaivina širdį. Myli Jokūbas žemę ir žemė jam dosni, gražią šeimyną ne tik išmaitina, bet ir aprėdo, visiems išmokės ir atskirs vaikus, visais pasirūpins, nei vienas alkanas nei basas neišeis iš jo namų, duok, dieve, tik sveikatos. Mąsto, gerai – Žiežmarių žydas Joskė atvažiuos, supirks javus, supirks obuolius, pačiam nereikės stovėti turguje. Tada gali nuvežti turgun ir žmoną Kazytę, tegu pardavinėja sviestą, kiaušinius ar dar ką, ji pati tvarko tokius smulkius reikalus, Jokūbas nesikiša. Paskui pasėdės knaipėje pas žydą, išgers alaus, apeis krautuves ir jau galės važiuot namo.
Pavakarys – kaime šventas laikas, paskirtas ūkio gyvuliams.

***

Dienos vėl kaip karoliai viena po kitos trumpos ir apskritos, pradžia – pabaiga, tik sapne šonais susiliečia, rodos ir nebuvo. Gal čia tikrai tik sapnas, bet ne, visą trobą užgriozdino – ir spinta ir komoda, ir pagalvių kalnas ir lino rietimai ir rankšluosčių takas. Baugu ir įdomu Cecilijai – turės vyrą! Prisimena Antaną, tai šaltis nupurto. Negi nemylėjo, kad sutiko eiti už kito? O kas gi jos klausė? Kai atvažiavo su piršliu Liukas Pranas, kai pasodino juos už stalo ir viską sutarė, tada prisiminė ir ją.
– Va tau, ir būsi gaspadinė, nereiks paskui karvių uodegas lakstyti, – lyg bandė juokauti tėvas.
Paprieštarauti ji jau nedrįso. Sekančią savaitę motina užmaišė duoną, mokino Cilę šito darbo. Paskui ir minkyti liepė. Dėčka didžiulė, su kojom įsiliptum, devyni prakaitai išpylė mergaitę, kiek bepili miltų, vis maža, dar verčiasi sausi iš apačios, kiek besistengtum. Tada į ašaras.
– O ko dabar? Juk gaspadinė būsi, ne ponia kokia.
Visus darbus gali dirbti Cecilija. Nuo pavasario, kai prasideda mėšlo kratymas, bulvių pjaustymas, sodinimas, paskui daržai, gyvuliai iki vėlyvo rudens, kol paskutinius lapus po obelim išgrėbsto ir sudegina. Paskui linai, paskui verpimas ir audimas, ne tinginė juk, bet šito darbo ji nenori. Nenori duonos minkyti ir kepti. Šalčiu nugnybia motinai širdį, bet tik akimirkai. A, visoms taip būna. Jauna dar, devyniolikinė, ar ką supranta. Į ūkį juk leidžia, ne plikai, kai dirbs tai ir turės. Ūkelis lyg neblogas, buvo peržiūrose nuvažiavę, toks ąžuolynas, tai ne mūsų miškas – vien eglynai. Sodelis tai nedidelis ir obelys nusenę, bet pasodins jaunų. Ir jiems patiems nieks tokio sodo nedavė. Vis nešdavo iš miško laukinius medelius, vis skiepino. Trobos vienas galas jau perstatytas, perstatys ir antrą, seną, bus dar naujesnis. Namuose tik motina. Ką besakyti – motina tai gerai. Anūkėliams prižiūrėti, puodą užkaisti, gali sau eiti į laukus nors visai dienai. Pati, kai vyresnius auginosi ir samdė mergą žino, kad svetimas, vis svetimas, žiūrėk, ne tą padarė, ne ten padėjo, o čia gi motina, judri, sveika. Mergaitė mokinta klausyt tėvų, būt paklusni.
Motinos vardu sudarė tėvas ir sutartį – kol anyta gyva, tegu pati šeimininkauja, Cecilios dalį atiduos į jos rankas. Lyg neramu, bet kaip gi kitaip, jei kartu gyvens? Negi duktė devyniolikmetė senai anytai komanduos, nuo žmonių negražu būtų. Geriau tegu ji patylės, paklausys, pasimokys, o kai subręs, žiūrėk senoji pati jai šeimininkės vairą perleis. Ne amžinas žmogus gi. Taip tarė, taip padarė.
Išėjo užsakai. Pirmi, antri. Plepėjosi pavartėm moterys, bet jos kaip tie teisėjai – apie visus ir visada. Iponys ruošėsi vestuvėm. Užsakė rūbus jaunąjai Žiežmariuose pas žydelį, nupirko paltą bobriko apykakle, sutaisė kraitį, tik Cecilė nelinksma. Išeiti iš namų, vienai? Ji dideliam vaikų būry išaugus, šurmulyne, kikenime namai paskendę – ar bus ten taip, kas jos laukia? O vakarais vis Antanėlis akyse stovi…
Vestuvių didelių Iponys neruošia, nepratę baliavot, bet ir savų vaikų užtenka, jau visas pulkas susidaro, dar dėdė su dėdiene, jų vaikai, tai vos trobon sutilps. Jaunesnysis iš sūnų, Pranukas amatų mokyklos mokinys prikalė, priobliavo suolų, pristatė stalų, jaunimas gali susirinkt išleist, alaus naminio bačkos rūgsta, kumpiai pirtyj jau rūkomi. Visi užsiėmę, visi bėgte, visi vieni kitiems po kojų linksmam sūkury sukasi – išteka Cecilija.

Ankstyvas gruodas, sutraukęs purvą, savaitę laikė, šalveno kas rytą, įdienojus saulelė žemele raičiojos. Lapkritis. O vestuvių dieną kad ims snigti. Vertė ir nešė, žemę su dangum maišė, grįžo vestuvininkai iš Žiežmarių bažnyčios prisnigtom apykaklėm, sniegu užverstose rogėse, jaunąjai per veliumus vandeniu tekėjo atitirpęs sniegas. Jaunuosius nukratę, nupurtę už stalų sodino, alumi vaišino. Pavakary jaunimas rinktis pradėjo. Tokia mada kaime. Nedrasiai vienas, kitas priemenėn užėjęs draugų lūkuriavo, kad drąsos įgavę, imtų jaunuosius ant suolo kiloti, išpirkos už palinkėjimus gautų. Apdainavo piršlį, gavo buteliuką, apdainavo svočią, gavo pyrago, apdainavo pulką, jau saldainių ir saldžiosios prisikrovė visą pintinėlę. Linksmam šurmulyne niekas net nepastebėjo tarpdury sustojusio kareivio.
Pirmoji aiktelėjo jaunoji ir nuleido galvą. Pirmą akimirką keistas džiaugsmas, paskui aštrus skausmas ir, pagaliau laukinė baimė: „Viskas“ – mintis lyg žaibas, pamačius ginklą. Antanas su kario uniforma, automatu ant peties ramiai stovėjo priemenėlės tarpdury, kur iki kamarėlės palydėdavo Ceciliją.
Jaunasis, nieko nesuvokdamas, spoksojo į kareivį, piršlys puolė kviesti: „Vėlyvas svečias, prašom, prašom.“
Antanas stovi, lyg užburtas, ir nei krust. Čia broliai išsigandę supuolė. Draugai, kaimynai juk, taurelę sklidiną pripylė, atnešė, pečius apkabino
– Norėjau pamatyt, nepykit, – pratarė. Vienu ypu išgėrė degtinę, sviedė taurelę vidurin aslos, net šukės pabiro. Ir apsisukęs išėjo. Baltu baltu lauku, tiesiai, be tako, be kelio, be minčių, nusinešdamas ne tik automatą ant pečių, bet ir širdį po ja, kareiviška miline, nusinešdamas Cecilijos meilę visam gyvenimui. Tą vakarą kartu su Antanu gal ir pakilo ir migloje ištirpo ir jos laimė, nuėjo be takų, nepalikdama nei pėdsakų.
Rytą visi pabudo nuo lietaus šnarėjimo. Lietus pavertė sniegą į vandenį, jo priplūdo visi pašaliai, kiemas ir laukai, jis nespėjo niekur nutekėti, nesigėrė į sušalusią žemę.Iki kelių vandeniu brido Cecilija iki naujai paruošto vežimo, kad išvažiuotų juo į savo naujuosius namus pas savo vyrą.
Važiuoti toli, diena jau nusigiedrijo, saulelė suspindo vakarop, o su ja pabudo ir šaltukas, grybštelėjo už nosies, už kojų. Piršlys iš pasosies ištraukė naminio audimo skarą, ir didelius naujus kailinius jaunąjai ant kojų, vyrams – šnapso buteliuką, ir visus perspėjo, kad neišsigąstų, jei kas neįprasto atsitiktų, vestuvininkų laukia kaimas, o jie gali ir pašposyti. Ir tikrai, tik išvažiavus iš Girelės miško, kad sutrenks šautuvų salvės, kad sugriaudės iš visų pusių, kad suaidės per laukus, tik dūmelis pakilo! Prijojo vyrų pulkas, vieni pirma vestuvininkų, kiti iš paskos, per visą kaimą, iki pačios Liukų sodybos. Ąžuole prie Piliakalnio Lietuvos trispalvė plevėsuoja, didžiulis laužas sukrautas. Labai jau mandrai Ąžuolų kaimas pasitinka savo marčią. Tik nenurimstančios kaimynės šaiposi – ką gali žinoti, gal prieš Janytę staiposi. Pas ją visi langai užuolaidėlėm užtraukti, lyg negyva troba. A, pašnekės ir nustos.
Anyta su žentu Petru tarpdury su duona ir druska sutinka, veda visus į kamarą apsitvarkyti po kelionės. Kamara nejauki, visko priversta, lubos voratinkliais apkibę:
– Marč, apsisuk su šluota, – juokiasi pamergė Emilija. Bet ką čia stebėtis, vestuvės, daiktai praradę savo vietą.
Vakare marti kloja lovą savais atsivežtiniais patalais, ištiesia paklodes, pagalves, nepakelia akių į atlydėjusius prie lovos, rodos visi tik ir žiūri, ką ji darys, visi stebi kiekvieną jos judesį, nejauku. Kitą rytą jau ramiai apsidairo aplinkui, stebėdama naujuosius namus, kur ji ruošėsi nugyventi visą gyvenimą. Anyta puldinėjo visur, prie stalo nesėdėjo, visus tvarkė, su visais kalbėjo, kaip vijurkas sukosi. Žentas Petras lipo ant aukšto nuimti kumpio, tai taip ir išsitiesė visu ūgiu priemenėj – koja užkliuvo. Supuolė Emilija, anyta, tetos, rypuodamos kelti norėjo, tas tik pažėrė visas ranka, nuėjo prie stalo, įsipylė čėrkelę ir vienu mauku išgėręs, atsidrėbė ant suolo. Anyta pati puolė kumpio atnešti, o kadangi kopėčių nebuvo, tai mitriai užlipo ant aruodo, ant spintos, liuokt, kaip voverė ir ant aukšto. Tas kelias jai jau įprasras, būta ko čia griuvinėti.
Pavakary Ciliutės giminės susiruošė namo. Vienu ypu išdardėjo, iščiuožė tokiu oru kas kaip. Ištuštėjo. Nyku likti vienai, be brolių, seserų. Anyta išėjo tvartan, gyvulių – kiaulių, karvių jau kelios dienos gerai nepašėrė, kiaulės užsižviegs. Namuose visur sujaukta, prišnerkšta, varstomų durų troba išpustyta, – šalta, Cecilija griebėsi už šluotos, bet Pranys pripuolęs tempte nutempė kamaron, ji tik raudo iš gėdos prieš anytą ir prieš patį vyrą, taip staiga jos gyveniman įgriuvusį. Taip atsisveikino ji ir su trumpute jaunyste, devynuolikinė atsibudo svetimuos namuos nuo puodų tarškesio, tamsoj puolė prie spintos kasdienių ieškoti. Pranys, nepratęs kelt tokiu metu, net nesujudėjo.
Pamažu apsitvarkė. Kelias dienas anyta nešioja vestuvėm susiskolintas lėkštes, šakutes, šaukštus kaimynam atiduoti, kaimynės ir pačios užbėga, tai lėkštė ne jos, tai šakutė ne šita. Užbėga marčios pažiūrėt. Pakalbina, pasiteirauja. Ir stebisi. Ūkininkaitė, o tokia jau nedrąsi, tik nusišypso ir žiūri, kur pabėgus.
Cecilijai darbai tie patys, įprasti, neįprasta tik karves, arklius liuobt, to pas tėvelius nebuvo, ten vyrai – tėvas, broliai keldavo anksti, sukosi visi, o čia anyta vis pati ir prie krosnies ir į tvartą. Pradėjo ir marčią siuntinėti prie gyvulių, – pašert, pagirdyt, karves melžt, tai bėgo laikas, įtraukdamas į savo sūkurį jaunamartę. Jau įprato visus gyvulius ryte apeiti, kiaulėms jovalą išnešioti, kartu su Praniu, mamos ligi pusryčių išmigdytu, prie kūlimo stoti. Dirbo visus darbus, kaip samdinė merga, anytai nesipriešino. Troboj ir skrynioj šeimininkavo senoji. Daug kas stebino Ceciliją. Atidalintas Pranio brolis Kazys, gyvenęs už kalnelio savo namuose, per miegą akių nepramerkdamas, sermėga viena kilpa, kita saga, vis kažko slampinėja pakampiais,patvoriais. Kai tik anyta, bričkelėn arklį pasikinkius, išvažiuos į turgų, arba anūkių pasiilgus, pas dukterį išeis, žiūrėk ir lipa ant aukšto.
– Ar norėjai ko nors? – klausia Cecilija
– O ką, ar tu čia gaspadinė, – meta Kazys, bet jo dūšia gera, tai jau šilčiau atsako, – tabako Levasia pridžiovė. Levasia – anyta, Kaziui pamotė, atitekėjo, kai jisai jau brendęs vyras buvo, užtat vadina ją vardu. Tada ir pasistatė trobas sau, tada ir parsivedė žmoną, kokios pats norėjo. Nutaikė pagal save. Miega, kol išmiega, tada atsikelia. Valgyt išsiverda, gyvuliuką apsitvarko, atrodo kruta, tik viskas kažkaip be spartos, kitų seniai pasėta, Kazys neskuba, bulves, daržus sodina abudu, kai kitų seniai žaliuoja:
– O ko čia skubytis, suspės.
Nesėja žmona jam ir tabako, tai vis sukas apie brolio trobą. Tenai ant aukšto virtinės privertos, o tų virtinių galybė, kas ten jas skaičiuos.
– Nesuskaičiuos, – patvirtina nulipęs, – žinai, aš saują nuimu, kitus ton vieton užstumiu, paretinu ir nepažįsta. Ir tu nepasiduok. Žinau aš ją, pažįstu, tu nepasiduok – užvarinės. Ko čia kelies pusiaunakty, tegu pasamdo mergą, vis tiek Emilijai viską sukiš.
Nepadėjo Kazio pamokos. Drybsos ji mat, kai tiek darbų. Tėvelių pratinta nuo mažumytės, vis prie darbų išaugus, prie žemės, ar gali ji kitaip?
Daug laiko praėjo, kol jauna susivokė. Viskas buvo lyg ir gerai, na, pamiega Pranys rytais, na išgeria, išgėręs priplepa nesąmonių, bet bandė taikytis, nedrąsi, vyro valion linko.

***

Po atlaidų Žiežmariuose visa Iponių šeimyna rinkdavosi pas tėvą. Gal todėl, kad Jokūbas vaikus draugėn sukviesdavo per atlaidus, gal jie pasiilgdavo vienas kito, bet nuvažiavo ir jaunieji Liukai. Ir Vacys su žmona, ir Justinas iš Kauno, visi susirinko. Justinas jau gert įpratęs, degtinės pripirko, jau pasikeitęs. Į tėvo šnairą žvilgsnį meta:
– Ką tu tėvai, aklas visą gyvenimą po žemę maklinėji, nėra jau tavo žemės, nežinai. Tai va, aš tau sakau, – parduok tą žemę, visą, kiek turi, auksą pirk.
Supyksta tėvas:
– Tauzyja niekus visokius.
Jis vyresnius jau sutvarkė, pinigus spaudė, žemė pirko, ūkis ir vėl liko tų pačių dvidešimt hektarų, nuo kurių pradėjo, o dar Jaronimas, Emilija, Jadvyga, parduos mat žemę. Jauniausias, Pranas amatų mokinas, stalius bus, gal tam jau nereikės ir žemės. Jautė Jokūbas, neįštvers. Blėsta jau energija, o laikai jau neramūs. Ir kas čia bus? Nori gyvulį „Maistan“ priduoti, dvi paras eilėj stovėk, turguje viskas pigu, auginti neverta. Žmonės pradėjo gerti, antai Žiežmariuos viršaitis girtas maklinėja, kur čia bus tvarka. Justinas, savas vaikas, degtinėje mirksta, o kai atvažiuoja kamarėlėj užsidaręs, rašo. Tik naktimis. Argi čia gyvenimas?
Gyvenimas tikrai ritosi prarajon. Ėjo 1939-ieji.
Taigi, tėvelių, brolių pasiilgusi, atvažiavo ir Cecilija. Su vyru. Stalas didelis, savų visas pulkas, išėjo ji su seserim kamarėlėn, susėdo visos ir senu papratimu užsiplepėjo, užsikikeno, nepastebėjo, kaip Pranys su Justinu ne vieną kaip seniau, ne pirmą pusbonkėlį atsidarė. Paskui visi eina pas Marę vakarėlin ir apgirtęs Pranys kartu, Kertų mergų pažiūrėti, kvatoja. Išėjo, tiek to, Cecilija nepyksta, ji nori su mama pasišnekėti, su seserim pabūti, tegul pažiūri, kad nori. Kad pažiūrėti, gal ir nieko būtų buvę, pašokdinti užsigeidė. Mergaitės nuo tokio kavalieriaus bėgti. Tada prabilo Pranio ambicijos, išsilaužė iš tvoros mietą ir tad ims visus iš eilės talžyti, kam už kavalierių nelaiko. Kilo didžiausias triukšmas, broliai švogerį už rankų pagriebę nešte namo parnešė. Namie seseriai priekaištauja:
– Kam tu jį leidai? – ir jau nuo naštos atsipūtę, juokauja:
– Tai Liukas, tai bent smarkumėlis, kiek didumo, tiek spritnumo.
Pranys šėlo visą naktį, rėkavo, net troba dundėjo, bet rankų nekėlė – perdaug vyrų troboj, visi ne jo ūgio. Nieko jam niekas nesakė ir ryte. Nepuolė sesers gelbėti, taip tik pasakose būna. Pritilę visi, susimąstę, išlydėjo susirietusį nuo pagirių Liuką ir vyriausią savo seserį, gražuolę Ceciliją, kuri irgi tylomis pakėlė pirmąjį vyro išpuolį. Nustebusiose jos akyse su ašarom sumišo atsiprašymas, nuoskauda su viltimi.
– Būna, visko būna, – ramino motina.
– Pergėrė, – teisino tėvas.
Tarpuvartėj stovėjo ir akimis nutolstančius lydėjo Justinas.
– Oi, tėvai, bus ir grūdų, su dirsele, su dirsele.
– Ką čia plepi, – apmaudžiai pyktelėjo motina, – lyg pats negertum.

***

Paskui prasidėjo. Cecilija laukėsi pirmagimio. Gal išsigandęs apsunkusio žmonos liemens, gal būsimos tėvystės, gal viengungio dienų įpročiu ėmė belsti į Janytės kamarą. Janytė gi, ar iš pavydo, ar tiktai mylėdama, kas žino, bet duris jam atidarė. Kaimynystėj gyvenant, kad ir visokių progų prisigalvoji, tokių dalykų vis tiek ilgai nepaslėpsi. Sukilo visa Cecilija. Šaukė savo ilgesį neišilgėtą, meilę neišmylėtą, niekas nepadėjo, mokėjo Janytė vilioti. Tada įsikišo anyta:
– Ko čia žliumbi, nėra čia ko gailinti, tu jo žmona, ne ji, dūdom čia nieko nepakeisi, – lyg pyko, lyg guodė, bet viską sutvarkė. Nuėjo pas gimines, išklojo viską, paprašė, kad jie savo giminaitę išsiųstų namo. Tie jau ir patys dairėsi – sarmata, kokios svietas nematė.
Pranys iš paskos Janytei nebėgo, nelabai dėl to ir kamavos, labai čia jam jos reikia…
Bet bėdos dar nesibaigė. Petras miško reikalauja, neužtenka ir tūkstančių, kuriuos Cecilija atnešė. Pranys bumbėti pradėjo:
– O man nereikia? Irgi visas anas galas sukriošęs.
Motina įmanytų, persiplėštų. Žinoma reikia ir Praniui, bet dar gyventi galima, persistatys vėliau, dabar reikia Emiliją sutvarkyti, nes tas kerėpla Petras iš proto ją išves, bedaužydamas. Motina jautė savo kaltę, matė dukros gyvenimą, stengėsi padėti, kiek galėdama, nuo savęs, nuo sūnaus atitraukdama. Ir mergaites augina, pati jas apiperka, juk jos rankose ūkis, į turgų pati važiuoja ir parsiduoda ką turi ir nuperka ko nori, marti bagota, pilnas spintas atsivežė, ne kokia ponia, užteks tų pačių, dabar reikia dukters žiūrėti. Taip Pranį švelniau pašnekinus, skanesnį kąsnelį jam pakišus, motina laimėjo – sutarė, kad žiemą išpjaus medžius, ruoš medieną statybai.
Visą žiemą kirto ąžuolus. Kirto, pjovė, vežė, dirbo ir patys, ir žmones samdė. Visas laukas, visas kalnelis atsivėrė, lyg plati erdvė atvėrė savo langą į dangų, žemėn mesdama išsikeverzojusias šakas ir žmogaus akiai savo metų gausybę skausmingai atvėrusius kelmus. Šitoje kelmų ir šakų raizgynėje, šitoj netikėtai pražiūrėjusioje dangaus akyje darbų pulsu, šūkavime, cigarečių dūmuose ir prakaito kvape motina jau matė dieviškos palaimos apraiškas. Petras, drūtas vyras, talkon atsivedęs kaimynus iš savo kaimo, dirbo kaip juodas jautis. Motina, pratusi prie seno vyro ir sirgalioti įpratusio sūnaus, gėrėjosi plačia žento nugara, jo jėga. Jai patiko net ir prakaitas, varvantis per plačią nosį, – tai bent vyras, bent jėga ir darbas. Matė ji, kad bus gerai. Pastatys jis trobą, išeis atskirai, atsidalins su tėvu, čia jau ir mergaitės paaugę, gyvens gerai. Širdį taip glostė malonus jausmas, kad nusileido ir Praniui, – tegu pjauna ąžuolus ir sau, vis tiek reikės, dabar toks geras darbo tempas, iki pavasario dar toli, supjaus, suveš už kluono rąstus, kada norės, tada ir perstatys antrą trobos galą. O dabar šitas senas antras galas visa palaima buvo – ir kamara, ir visas podėlis, švaresniam kampe Pranio lova, Cecilijos pasoginė, plati, raudona, su didokais bumbulais kampuose ir pečius molinė duonkepė, didelis, senobinis, dar vyro tėvo drėbtas. Yra ant Piliakalnio kalno tokio gero molio, kad visa apylinkė kasa ir visiems užtenka, plačiai visi žino šitą kalnelį, bet kokiu reikalu čia nekasa, labai saugoja, tokio gero molio reta, nors apylinkėse yra daug kalnelių, kurie vasaros laiku didžiulėm griovom suskyla, basa koja skaudu eiti, bet tokio molio reta. Perstatydami sugriaus nusistovėjusią tvarką, kur reiks daržoves nuo žiemos šalčių paslėpt, reikėtų gero sklepo, nes tas naujam trobos gale nedidelis, bulvėm skirtas. Žmonės statosi, o čia nei svirno, nei podėlio kokio. Senoji nežino, kas čia bus, jei trobą perstatinės, kur reiks su visais rakandais dėtis. Paskui pasiramina, a, kaip dievas duos, taip ir bus, dar per anksti spėlioti.
Atėjus pavasariui Petras pradėjo statytis. Krovė vainiką po vainiko, apmetęs pamatą trims tokioms troboms kaip tėvo, – tegu nesipeša bobos, prie pečiaus užpakalių nesutalpindamos. Emilija prie darbų, prie pečiaus, talkai pavalgyt reikia, mergaites, kad nesimaišytų, visas dienas pas motiną Ąžuoluose.
Cecilija pavasarį pagimdė sūnų, sūneliui kiek prakutus, mergaitės ją jau į laukus paleidžia, tai ji su Praniu vis kartu, lyg aprimo ir jis. Darbų Cecilija nebijo, bet kokia teisybė, kai ji mergos vietoj laikoma, pas tėvą mergos buvo labiau gerbiamos, mažiau stumdomos, o čia tik į laikus išėjus ir pailsi. Pečius, vaikai, kiaulės anytos rūpestis, darbšti ji, sukasi, tik vis kažko abi bendros šnekos neranda, anyta vis su seseria, kuri gyvena už Piliakalnio, su kaimyne, vis lenkiškai, vis galva palinguodamos – negerai Cecilijai. Visas ūkis anytos rankose, ji valgyti gamina, verda, kepa. Nuo seno tokia mada, kad stipriai valgo tik ryte, čia ir sriuba, ir mėsiška, ir blynai ir dar kruopienė užsisrėbti, bet visą dieną laukuose padirbus, ore per dieną išsilaksčius lašinių ar kumpio šmotą ir popiet sukirstum, nuo to lieso pieno vakarienei tik vidurius pučia ir visai nesotu. Mato ji, kaip anyta sūnui ir vaikams pataiso skanesnį kąsnelį, kaip dukrai lašinių ar kumpio bryzą įsuka, vienuose namuose gyvendamas nepaslėpsi, tai kartą išdrįso:
– Mama, valgyt noriu.
– Atsinešk pieno iš šulinio, tik nesuplak, jau bus nusistovėjęs.
– Kad aš norėčiau lašinių.
– Tiek ty jų ir liko, visiems neužteks.
– Žinai mama, – viršun bekyląs pyktis žado neatėmė, tik akys neramiai sublykčiojo, – visiems yra, tik man nėra. Tegul Emilija savais visus maitina, negana, kad mergaites auginam, dar ir Petrui neša. Sako, vilką mini, vilkas čia, – ir Emilija per duris:
– Tai ką, ir šita prašneko? Žinok, čia tavo nieko nėra, čia mano namai, kiek norėsiu, tiek ir nešiu, o tau va, – atkišo špygą žado netekusiai Cecilijai.
Daug ko išmoko čia begyvendama – akėti, vasarojų kartu su Praniu pjauti, kubilus išsiplikyti, karvėm kraiko prinešti, malkas pjauti, dirbo visus vyriškus darbus. Pradžioje manė būsianti arčiau vyro, greičiau abu suprasią, net įdomu buvo. Pradžioj Pranys tik juokėsi, paskui paprato, kad be jos ir darbo dirbt nereikia. Darėsi sunkiau. Žlugtą skalbt, vandens prisinešt, o kiek daržų, bulvių kasimo, čia Pranys jau jos neužvaduos. Čia dar pasirodo, ji visai ne gaspadinė, čia viskas ne jos. Šitokią pasogą parvežė, o per tuos du metus piemenės, samdinės, nemylimos žmonos dalią jau pajuto. Ilgai nerado nusiraminimo besiblaškanti siela. „Palaukit jūs raganos, grįš Pranys, papasakosiu viską, negali būti, kad dorai pavalgyti negalima“ Nelinksmos mintys veja prie sūnelio, kuris dabar daugiausiai mergaičių priežiūroj.
Visą dieną Cecilija sėdi prie Algiuko, neina nei į laukus, nei prie gyvulių. Visą dieną piktai trinksi anytos durys senąjam gale, bet pavalgyti jos irgi niekas nekviečia. Girdėjo, kaip Emilija namo išėjo, kaip anyta pūkštėsi su visais ruošos darbais. Ašaromis paplūdusi kiek jau syk perrengė vaiką, pamaitino. Taip atėjo ir vakaras, bet laukiamas vyras, vienintelis ramstis, į kurį dabar norėjosi atsiremti, namo neskubėjo. Užtruko Žiežmariuose, kur iš ryto kokiais tai reikalais buvo išvažiavęs su piršliu Stefanu. Kelias ilgas, vežime trankytis nuobodu, tai išmetė bonkelę, grįžę pas piršlį dar pridėjo naminukės, pridėjo tiek, kad jau nepajėgė namo eiti, net kurion pusėn nežinojo, tik rėkavo kažkokias nesąmones, su visais kovojo, kaip Don Kichotas svietą lygino. Motina pažino sūnų, ne pirmas kartas nusigerti ir negrįžti, bet ir marčios neguodė. O ko gi čia šiauštis, pavalgyt galima ir prasčiau, – pilve lango nėra. Pati ji sau neleidžia tiek daug, vis pieno su duona ar bulvėm ir gana. Ir pyksta – visiems tik lašinių ir kumpio. Petrui prie statybų su svetimais žmonėm labiau reikia, atsiskirs nuo tėvų, išsiaugins savo, dabar gi Emiliutė nieko negali paimti iš anytos, jos tokia sunki dalia. Kas jai padės? Kuo ji dirbančius pamaitins? Čia dar Pranys, jo sveikata silpna, mergaitės augančios. Marti, boba jauna, stipri, susilaikyt negali, negi ji nemato, kad pati irgi niekad stipriau nesuvalgo, argi neužtenka išvirto, argi ji nemoka valgyt gaminti. Kai turi paršiukų, būtinai porą lyšnų paliks, neparduos. Kai iškepa pečiuj per šventes, niekas aplink taip nemoka, bet kasdien reikia gyventi taupiai. O tuos lašinius kaip aitvarai nešioja, – kiek kryžiukais bežymėtum, rodos vis pjauti ir pjauti. Anksčiau vis posūnį Kazį įtarė, dabar kažin, kažin…
Cecilija visą naktį taip ir nesudėjo akių. Sako, baimės akys didelės, visko prisigalvojo. Nublėso pyktis. Ką gali žinoti, kas atsitiko.
Ryte anksčiausiai puolėsi ginti gyvulių. Akyse sukosi žali ratilai, bet tyras rytmečio oras, atgaivino, ataušino degančius smilkinius.
– Pareis. Tikriausiai pas Stefaną prisigėrė, – lyg kaltę pajutus, anyta numojo ranka ir nuėjo kurti krosnies.
„Ir kas čia dedas, – klausia save Cecilija.“Bulvės peraugs, vagoti laikas, žagarais vien kūrenam, kirtime ąžuolinės šakos netvarkytos, šitiek malkų guli,o jis ramiai sau miega arba važinėja, – neduoda ramybės vėl pašokęs pyktis ir vėl atslūgsta. „Žmogus neblogas būtų, jei motina nelepintų, kur tai matyta, kaip vaiką kasdien iki pusryčių migdyti, leisti gerti, palauk, pareis jis man“ – ryžtasi.
Praėjo rytas. Mergaitės prie Algiuko, ji vėl daržuose, žolė sukilo, ravėti reikia. Darbe Cecilija pailsi. Žolė jau peraugo, glėbiais glėbiais tempė ją iš vagos, vikriai purią žemę pirštais pureno, o vėsoje vėso ir slūgo per naktį įkaitus galva.
Gerokai po pusryčių parsirado ir Pranys. Pabandė žodžiais:
– Ko kvailioji? Ar tai aš turiu tau arklius varinėti, o tu kažin kur nakvosi?
– Ot ir nakvosiu, – rėžė Pranys. Skaudėjo galvą, raižė skrandį.
– Nenakvosi.
– Nakvosiu.
– Sakau nenakvosi ir negersi, ir nemiegosi, ir dirbsi, – karščiavos.
– Cha cha, cha, cha, – raitės iš juoko, – jinai mat mane auklės. Ausis geriau prasikrapštyk, geriau girdėsi. Kurva tu Kertų, kareivių pana – šaukė.
To jau per daug, tokių žodžių ji tikrai nenusipelnė. Cilė neištvėrė. Pagriebusi nuo krosnies beržinę pliauską kad ims vanoti per gulti besiruošiančio vyro nuogas kojas.
– Ai, ai, ai, ai, – skambėjo Pranio balsas troboje, – sulaužė koją, tikrai sulaužė koją!
Cecilija išbėgo už tvarto, tąsė vemti, bet nuoskaudos neišmušė, karščiu pulsavo gailestis su pykčiu, atmieštas skausmo ašarom. Girdėjo, kaip atbėgusi motina šaltais kompresais gelbėjo „laužytą“ sūnaus koją, kaip jiedu keikėsi, kad net troba skambėjo.
Staiga ji nurimo. Lyg pats dangus būtų akis atvėręs, lyg pats aukščiausias būtų siuntęs išganingą mintį: „Grįšiu namo, motinai, tėvui pulsiu į kojas kad Algiuką paimtų. Pati – Kaunan. Dirbsiu fabrike, susirasiu butuką, paimsiu ir vaiką, kaip nors išmisime abu, kad tik toliau nuo šitų namelių.“
Grįžo į trobą, kur jau buvo nurimę visi riksmai, o Pranys jau saldžiai miegojo iškišęs storai apvyniotą koją. Užrakino spintą, komodą, šiltai aprėdė vaiką, susidėjo jo drabužėlius į ryšulį ir pėsčia ištraukė namo.
Pirmus kilometrus nejuto nei naštos, nei kelio, tik pietų saulei įkaitinus vienplaukę galvą, pajuto norą atsisėst beržų pavėsy, kankino troškulys, verkė vaikas, pajutęs pykčio sutraukto motinos pieno aitrumą. Kiek pailsėję, traukė toliau. Pyktis, apmaudas ir ryžtas lengvino kelionę, tinginiauti neįpratę jaunos kojos, stiprios rankos, – argi vaikelis našta?

Iponių šeimyn ruošėsi vakarienei, visi susirinkę į trobą ramiai šį bei tą aptarinėjo, moterys sukosi aplink puodus, dengė stalą. Tėvas, per dieną vagojęs bulves, sėdėjo nuleidęs rankas, ištiesęs kojas. Jau kuris laikas jis jaučia nuovargį, padirbėjus svaigsta galva. Kai pasitąsė žiemą su rąstais miške, kai sušalo kojas, įsimetė kosulys, taip ir nepraeina. Kazė virė žoleles, šutino kojas, nepraeina ir gana. Pavasarį lyg palengvėjo, rodos, išeis į laukus, ir viską užmirš. Puls prie darbų, ars, ars. O išvarė vagą, kitą ir vėl akyse juoduoja. Jaronimas ne stipruolis. Vaikystėje jam į krūtinę įspyrė arklys, įlinko krūtinė, suaugo, bet vis maudžia ir maudžia, lyg koks kaulelis būt įstrigęs. Bet nepasimeta, dirba ir dirba, tai ir tėvas jam nesiskundžia, nepasiduoda. Ką čia begulinėti? Praeis. Jaunylis Pranukas mokosi staliaus amato, greit jau ir baigs tą mokyklą, galės meistrauti, nereikės nei žemės dalinti, visa liks Jaronimui.
Emilija irgi jau ruošiasi iš namų. Marčios, Igno žmonos giminaitis Antanas Būnys atvažiavo piršliais ir prilipo. Emilija nei nori, nei kratosi, ką jau čia rinktis. Nutekės ir gyvens, vyras ne nuogas, turi žemės, tik trobos sutriušę, statytis teks. Kai išgeria, tai vis žada:
– Matysi, pastatysim trobas su salkomis, geltonai nudažysim, nebus tokios apylinkėj.
Emilija tik pečiais gūžčioja, nemyli, matos, bet jokio kito ir neturi. Linksma, graži, kvatoklė, dainininkė, visi šokdina, piršliais važiuoja, tik ji neskuba, jai gera laisvėje, pas motiną. Argi Cecilei lengva, vien pagalvojus purto – nedidelis, neišvaizdus, dar mušeika. Nenori ji už vyro, bet tėvas skubina, skuba sukalbėti su Antanu, tegul eina.
Tėvą nuojauta gena, o gal ir sveikata. Justinas, grįžęs iš Kauno negerai šneka, sako, tėvai ruoškis, bus permainos. Tarp rusų ir tarp vokiečių, tai jau kaip tarpu girnų, nežinia, ką jie čia primals.
Ir staiga kaip iš giedro dangaus Cecilija. Išlydėta, išmokėta, išrėdyta, atiduota. Motina žegnojas prie puodų, tėvas suspaudžia kumščius, net krumpliai pabąla.
– Pagailėkit, negaliu. Man tik Algiuką pažiūrėt, – pamačius tėvų veidus pristigo žado, – man tik Algiuką, mama. Aš jums našta nebūsiu. Išeisiu Kaunan. Dirbsiu. Aš užsidirbsiu, – vebleno vis tyliau.
– Sėsk, pavalgyk, – nukirto tėvas.
– Pėsčia parėjai? Tai jau gerai užkaitino – įsikišo Jaronimas.
– Tylėkit, – atsiliepė motina. – Pavalgyk, pailsėk, vaikeli. Paskui ir šnekėsim, tarsimės.
Tylom ir sutemos už lango nusileido, lyg rūkas su migla žvaigždes užklojo, gal jos pasislėpė, gal gėdijosi dalią dalužę mergaitei išmirgėję?Virš dieviško grožio laukų tik lakštingalos alpėja savąjį skundą, gal šalta ir jom vienišom šioj nakty, kad taip rauda lig ryto?
O troboje visi vengė pokalbio. Išklausė Cecilijos rypavimų ir išsiskirstė kas sau gulti. Tik seserys, kamaron į plačią vaikystės lovą ją pasiguldę, guodė kaip mokėjo.
– Tėvai, ir kam tu dalią motinos vardu užrašei, pašvilpk dabar, – prašneko motina, kai sugulė į lovą.
– Kad rodės, motina protinga ir darbšti tokia.
– Matai, kiekvienam savo marškiniai arčiau kūno. Dukrelės gailisi, savas vaikas, o marti kas?
– Kad pakliuvo, tai pakliuvo, pareis nuoga, basa, pirštais visi užbadys, – rypavo motina.
– Ir jaunesnėm bėda. Neims niekas, sakys, kokia viena, tokios ir kitos, – antrino tėvas.
– Kalbėti reikia kad sugrįžtų. Nuo seno nešlovė kokia.
– Dar jaunas, išsidūks, pasitaisys, supras, kad daro negerai.
– O rodėsi, kad nieko.
Guodėsi vienas kitam. Kaip bešnekėtum – reikia grįžti. Dalia įdėta, pinigai. Ir nešlovė kokia. Nereikia mėtytis taip greit. Kantrybės reikia. Bet gaila ir duktės.
–Tegul pabūna dieną, kitą, pati apsigalvos.
Sekančią dieną po pusryčių motina visiems paskirstė darbus ir, viena su dukteria likus, paskelbė jai savo nuosprendį. Gailiai gailiai apsiverkė Cecilija ir staiga, lyg iš sapno pabudus paklausė:
– O kaip gi aš sugrįšiu?
– Pabūk dar kelias dieneles, gal Pranys pats atvažiuos tavęs ieškoti. Nurimsi, apsigalvosi, gal ir pati nutarsi, kad taip geriau.
Cecilija nurimo. Motinos šilta ramybė jėgas grąžino.Tik Pranio nesulaukė.
Pakinkė tėvas arklį, sėdo vežiman brolis Jaronimas ir išvežė seserį toli už kalnelių už ežerėlių vargti savo vargelio. Ir nejautė širdis, kad laikui bėgant, jau net tėvams seniai išmirus, minės ji šią dieną, kada visiems pritrūko ryžto, kad neatleis ji tėvui nei motulei, kad neturės jėgų ir tik mirdama paskutinę akimirką švelniai lyg vaikas pašauks ‘Mama, motule“ O rodės, tiek nedaug norėjo – Algiuką pažiūrėti, kol darbą, kambarėlį susiras. Šeimoj, kur rado duonos kąsnį svetimas, kur šuo nelakintas neatgulė būdon, tik vaikas buvo mokomas kantriai nešti savo dalią, kurią jam paskyrė dievas. Ar jis?

***

Kai trečios dienos pavakarę Liukas pamatė grįžtančią Ceciliją, širdy jam, žinoma, atlėgo, bet argi jis sakys. O ir Jaronimas kažin ko užsispyrė nenakvoti, prisėdo minutėlei ir išlėkė namo, prataręs: „ Kelias tolimas“
Pranys nesusilaikė:
– Tai sugrįžai? Nepriėmė?
– O kas gi ją priims, – padėjo ir anyta, – pas tėvą dar dvi, mergų užtenka.
Bet pagiežą nurijus karšta bulvele, paragino:
– Sėskis, valgyk. Ir nedaryk sarmatos lakstydama.
Cecilija nepratarė nei žodžio. Tylomis nurijo bulvę, pamaitino vaiką, įdėjus į lopšį, užmigdė. Buvo ir pati beužsnūstanti, kažkokia keista ramybė užslinko, lyg baltas debesis, jau įpraston vagon sugrįžo mintis ir kažkoks vidinis balsas tyliai šnibždėjo: „Gerai, gerai, taip turi būti“, jo liūliuojama net neužgirdo, kaip tyliai trobon įslinko Pranys. Pripuolęs spaudė, spaudė glėbyje, net oro trūko. Visi nesusipratimai nutolo, ji vėl buvo reikalinga ir tos skausmingos dienos, kaip audros debesys nuslinko už horizonto, jausmai, stipria srove paviršiun išplovę juodą purvą, vėl suspindo, pakilo, lyg vaivorykštė plačiu ir spindinčiu lanku virš jos galvos vienai kitai minutei. Ir ji mokėsi gaudyti tos minutes, kurios padės gyventi.
Pamokos nenueina veltui. Ji pratinosi prie savos padėties, prie šeimos įpročių, gyvenimo būdo. Lengviau dirbo vyriškus darbus, nors visą namų ūkį ir toliau tvarkė anyta. Suprato, kad reikia pasinaudoti Kazio patarimu: „Kai nori, atsipjauk ir lašinių, tiktai žiūrėk, kaip tie kryžiukai stovi, kad nepamirštum juos vėl taip pat sustatyti.“ Nors kėlėsi taip pat anksti, bet dieną, suradus nuo darbo laisvą minutę, išmoko nukristi kur pakliuvo, anytos šnekai atsikirtus, neverkšlenti ir negraužti už tai savo sąžinės. Tarsi pakulinius marškinius vilkosi naujo gyvenimo rūbą, – šiurkštų, draskantį, bet tvirtai saugantį nuo netikėtų smūgių. Taip ramiau. Ir niekam neužkliūni. Pranys irgi daug švelnesnis, anyta pritilus.
Praėjo ir Emilės vestuvės. Pranys perdaug nenusigėrė, buvo tylus, paslaugus, tik prieš namo važiuojant ištraukė su Ignu po porą stikliukų, tai iki pačių namų dainavo, vežime gulėdamas. Cecilijai kas, tegu dainuoja, ji sau važiuoja, naktis šviesi, mėnulis šviečia, niekas čia jo dainų negirdi, pakeliui visi seniai sumigę, kas čia beklausys.

***

Paskui atėjo didelių permainų metas, neveltui žmonės šnekėjo, oi neveltui. Užėjo rusai, Lietuvai atidavė Vilnių. Neilgam. Paskui prasidėjo. Žemės žmonėms neatėmė, tik matininkai apmatavo, surašė, liepė pasirašyt ir išėjo. Neramu. Šnekėjo kad daug žmonių vežė Sibiran, ir iš Žiežmarių išvežė, bet ūkininkų nelietė. Šnekėjo, kad gali visko būti.
Vieną šventą rytą, kai po darbų ir žemė ir žmogus ramiai pailsėję keliasi iš miego, kaimą pažadino trenksmas, paskui antras, trečias. Tai rusus vijo vokiečiai. Gyvenant prie didelių kelių, Kertuose, važiavo ir važiavo tankai, mašinos. Didelių mūšių nebuvo, bet derlius laukuose kentėjo po tankų vikšrais. Iponis vaikščiojo, skaičiavo, žiūrėdamas, kiek nuostolių patirs, bet Kazė tik ranka numojus: „Žiūrėk tik, kad vaikai, kad patys sveiki liktume“ jo baimes nuramino. Ir kas iš derliaus, jei jo parduoti nebus kam, visi išsibėgiojo, rodos jau niekam nieko nereikės.
Žmonės visaip šneka apie vokiečius Vieni panikuoja, kiti juokiasi, bet kaime didelių permainų kol kas nesijaučia. Paskui keitėsi pinigai, pradėjo supirkinėti gyvulius, uždėjo naujus mokesčius, tik darbai liko tie patys nuo ryto iki vakaro, dirbi ir nežinai ar sau. Bet žemė šaukėsi rankų ir žmonės, to šaukimo pašaukti, savo pareigas vykdė šventai. Koks nerimas, kokios kataklizmos bekankintų žmogų, žemė to nesupranta, ji keršija tik nedirbančiam, ją apleidusiam.
Kaime žmonės neturėjo radijo, plepėjosi vakarais pavartėse. Tas tą girdėjęs, tas tą, o rytais vėl grįždavo prie įprastinių darbų. „Kad niekas rugių pjaut nepadės, patiem reikės“, „O kažin, kaip jau ten tas socializmas, ar jau tiktai teisybė ten?“ „Sapnavau, pasidirbau voraplaną, tai skridau vis aukštyn ir aukštyn ir visai nebaisu“ – kiekvienas kaimas turi savo juokdarį. „Rusas pasiduoda, ko laukt iš vokiečio, argi jis geresnis?“, „Be reikalo mūsiškiai su juo prasidėjo, argi svetimas gali tavęs žiūrėti, – sau naudos gviešiasi“„Vistiek ne rusas, Sibiran neveš“ – prieštarauja kiti. Ir nieks tikrai nežino, nei kas geriau, nei kas jų laukia. Taip ruduo, žiema, žiūri žmogelis – vėl sėti laikas.

Atidundėjo ir Ąžuoluos, nors ne tokiu stipriu trenksmu, bet ten, šiaurės rytų pusėje, kur Kauno – Vilniaus plentas, nugriaudėjo, tartum perkūnas iš giedro dangaus, nuūžė, kaip koks viesulas ir nurimo.
– Karas!
Siaubu sustingo žmonių veidai.
– Vokiečiai.
Ėjo, nuėjo. Per dieną nudundėjo ir nėra. Neužkliudė nei vienu sparneliu. Vokiečio ranka pasijuto, kai mokesčiais uždėjo. Ir pinigai, tie tavo sutaupytieji – jau popieriai bereikšmiai, nauji, kita kalba atspausdinti, braškantys ir slidūs. Petras keikiasi susiriesdamas, kiek iš kailio besinertų, kiek betaupytų – kaip ugnin. Iš to pykčio visą saują rusiškų Strėvon sumetė ir venterį pastatęs visą naktį gaudė ungurius. Kur tu juos bepagausi, audros unguriams reikia, perkūnijos tikros, o ne virš žmonių galvos dundančios. Nuo šios audros ir unguriai neplaukia.
Aprimo šeimynos. Bereikšmius barnius pamiršę, viens prie kito arčiau glaudėsi, viens kitą godojo. Kažkur dundėjo frontas, veržėsi į rytus, krauju pasruvo Rusija, tik Lietuvos kaimas, kaip tas arklys, įkinkytas į plūgą, eina ir eina, kas prie plūgo bestovėtų, kiek vagų beišvarytų, kad ir labai sunku, kur jis dėsis, eina savo ratu, amžinu darbų ratu.
Tik vieną kartą Ąžuolų kaiman užsuko vokiečiai. Gražiai uniformuoti, lyg iš plieno išlieti, Cecilijai kojas iš baimės surakino, kai liepė Praniui rengt vežimą ir važiuot su jais. Surinko visus kaimo vyrus ir išvažiavo kažin kur. Diena kita – jų vis nėra. Anyta su marčia, per ašaras kelio nematę, užmiršę nesutarimus išsišneka abi. Nemigo naktys juodos sutaiko. Vis apie Pranį. Kaip jis augo, kokios nelaimės jį lydėjo, apie visus vargus ir darbus. Nelaimė suartina. Sugrįžo jis į ketvirtą parą. Akim įdubisiom. Sakė lavonus rinkę, laidoję.
Nespėjo iš to siaubo atsigauti, kai žinia atėjo:
– Žydus Žiežmariuose šaudo.
Cecilijai šita žinia ilgai, iki pačios gyvenimo pabaigos kėlė siaubą. Pažino ji ne vieną Žiežmarių žydelį, iš tėvo jie supirkdavo derlių, gyvulius. Jie patys viską, visus drabužius, avalynę pas žydus pirkdavo, pas juos užeidavo bažnyčion einant kojų persiauti ir ne tik. Žydai buvo labai draugiški, dažnai su tėvu pusbonkiuką išgerdavo, smuklėn pasikviesdavo, tai ir vaikai pažino vienas kitą. Visos jos suknelės, bateliai, net karoliai, viskas pas žydus pirkta, Cecilija negali atverti spintos, ją purto šaltis.
– Ir už ką?– ji nieko nesupranta. Tik vyrai, vakarais atėję, pasakoja, kaip vedė jų koloną link kapų, kaip klusniai jie ėjo, lyg turėdami viltį, lyg prosenelių vėlių šaukiami, su viskuo susitaikę, atgult kartu valandą nelemtą.
Paskui atsigirdo šnekos, buvo kaimynų, maišais skudurus vežusių, nežinia kodėl ir už ką juos dalino. Žmonėms liežuvių neužriši.
Į kokį pragarą žmogų įkiša lemtis, jis vis tiek kapanojas, dursto galą su galu. Petras baigė statybas, virė degtinę, gėrė, išgėręs šaukė“Užeis ir sudegins“ paskui pusei namo sudėjo grindis, pakalė lubas, įdėjo langus, įsikėlė į savo kampą, kitą namo pusę paliko likimo valiai – ateis geresni laikai, susitvarkys.
Karas. Nelaimė, jos šmėkla, vienu ar kitu būdu plevenanti virš žmonių galvų prigesino aistras, troškimus, nesantaikas. Žmonės, pajutę gyvenimo trapumą, nustojo viens kitą kankinti, pavydėti ar keikti. Ramiai susiglaudę savo trobelėse greta gyvulėlių ir nesibaigiančių darbų, meldė Dievo ramybės, savo kaltes apmąstę, prie klausyklų glaudės. Užplūdusi vokiečių galybė, atrodė, visiems laikams įsitvirtino. Bet ne. Netruko tie keleri metai praeiti, kaip vėl šnekos pasigirdo. Kažkas kažką girdėjęs, tas radijo paklausęs. Sako, jau tręška ir vokiečio galybė, artėja frontas vėl, dabar jau iš rytų.

Savo juodu sparnu užgavo karas ir Iponių šeimyną. Jauniausiajį, Praną vokiečiai paėmė darbams. Motina laužo virš galvos rankas, ko nenuvažiavo, neparsivežė namo vos karui prasidėjus. Ne, reikėjo baigti tą mokyklą, o jos širdis ar nejautė nelaimės? Ko blaškės lovoj per naktis, ko nerimavo? Tik tiek nedaug reikėjo, ir ant savo duonos būt išėjęs. Dabar gi nežinia, kuriam krašte kapelis. Tik pranešimą gavo, kad žuvęs, rusų lėktuvams užskridus. Vėliau, jau po karo sužinos, kad nei savaitės nepadirbo vokiečiams. Į penktą dieną, kasant apkasus, užskrido rusų lėktuvai. Plikam lauke nei pasislėpt nebuvo kur, nukirto jį kulkelė.
Nespėjo motina sūnaus dorai nei apraudoti, kai vakarais gaisrų pašvaistės ir karo dundesys jau priartėjo. Žmonės skubėjo pjauti pusiau prinokusius javus ir mąstė, gal geriau laukuos palikus, negali frontas tęstis amžinai, kitaip be duonos liksim. Mąstė. Bet ne toks jau tas valstietis ir neapdairus. Turi ir juodai dienai paruoštų atsargų, ir užkasta patikimai, sausai ir saugiai, nors ką gali žinoti. Ilgai dundena tolumoj, ilgai ir nerimas vaikšto naktimis po trobas – ko besulauksim? Ir gena gyvulius į miškus ir kasas žemines, eglišakiais iškloja. Ne tas jau frontas, ne ta jau vokiečio galybė, kai į rytus ėjo, bet mūšiai dar stipresni, griaudi ir griaudi, tai arčiau, tai vėl toliau, jau rodos šitai baisybei nebus ir galo.

***

Ir Ąžuoluose šurmulys. Visas kaimas suvažiavo su vežimais už Piliakalnio, piečiau, toliau nuo kelių, Girelės miško, kur vokiečiai apkasus kasa, frontas čia pat. Visi aplinkiniai susirinko į Aleksandravičiaus pievas, sustatė vežimus, – visiem krūvoj drąsiau. Vakarais moterys grįžta namo, pamelžia karves, pašeria kiaules ir vėl ateina. Bet argi čia ramiau? Užskrido lėktuvai, kad pradės sukti ratus virš galvų, kad pradės, net ausyse zvimbia, moterys su vaikais spiegti, lėktuvai orą drebina ir vis ratu, atrodė – viskas. Susiprotėjo Stankevičius. Nutraukė žmonai nuo galvos skarelę, ant savo ilgo botago užrišęs ėmė mojuoti su ja virš galvos. Kiti, susipratę, suieškojo ir baltą paklodę, gerai kad turėjo paėmę, tai ėmė mosuoti, iškėlę virš galvos, tik tada lėktuvai pakilo aukštyn ir nuskrido. Kiti, atgavę žadą, ėmė list iš po vežimų, ieškoti pamestų daiktų, šaukti pabirusius vaikus.
– Čia negerai, čia vietos atviros, – vėl nepasimeta Stankevičius.– link miško reikia. Sukruto visi, vežimus pakinkė. Prie Verdinių miško, tamsaus ir drėgno eglyno yra didžiulis griovys, Cigonkos vardu vadinamas, čia ir pasislėpė. Už eglių paslėpė arklius, vežimuose įsikūrė kas kaip.
Praėjo savaitė. Kasdien dunda, kalena kulkosvaidžiai. Naktimis, kai nutyla gamta, rodos, kad frontas čia pat už kalnelio, tik užmiegi ir vėl nušvinta dangus, tik ne aušra aušružė žmones kėlė, ne saulelė skaistužė tekėjo. Pabusdami žmonės dairėsi „O gal mano sodyba?“ sausai ką nors užkramtę bijojo laužus kurti, tūnojo užsislėpę.
Senoji Liukienė kas rytą traukdavo namo. Atsistoja prieš tekančią saulę, persižegnoja ir, paėmus į rankas kibirą, eina. Taip kasdieną du kartus. Ir pavaduoti niekam jos neleidžia „Aš savo jau atgyvenau“ numos ranka ir Cecilijos širdy žiebiasi šviesi žvaigždelė – dėkingumas. Ji gali likt su sūneliu. Čia ir Emilija su šeimyna ir Petras glaudžiasi. Jie dar arčiau fronto linijos, juos iš abiejų pusių juosia frontas, pas juos pats pragaras, bet jie namo nelaksto – ir toli ir seni tėvai pasiliko namuose, jie sako, jeigu mirt, tai savo namuose. Taigi, gyvena miške. Motina parneša pieno, lašinių, sako visos vištos dingę, nežinia, ar jas išpjovė kas, ar pačios išbėgiojo. Paskui senoji nutaria: „Aš namuose nakvosiu, atsibodo man čia vaikščiot, tiek čia, tiek ten“. Žmonės jau susigyveno su dundėjimu, keli kaimynai jau namuose nakvoja, palikę tik vaikus su motinom miške.
Vakarop frontas jau taip priartėjo, kad visą naktį šiaurėje, ten kur didieji keliai, negęso pašvaistės gaisrų, ten degė, dundėjo ir pragaras virė taip stipriai, kad nuo eglių krito spygliai, žmonės nemiegojo visą naktį, bet pas juos nieko neįvyko, tik senoji Liukienė vidurnakty atbėgo, sako, karves vokiečiai iš vakaro išvarė, nėra jau, spėjus pirmadėliukę su telyčiuke krūmuosna paslėpt. Iš ryto viskas nudundėjo vakarų kryptimi, nutilo.
– Palaukit, dar nesidžiaukit, dar grįžti gali, – skubančius namo perspėjo gudragalvis Stankevičius, bet kas jo klausys, savaitę išgyvenę miške, žmonės namų pasiilgo. O sekančią dieną kad pradės lyti, kaip iš kibiro. Peršlapę kiaurai turėjo važiuoti namo. Namie vis tiek geriau. Stogas virš galvos ir persirengti rasi ką. Emilija su mergaitėmis dar nakčiai pas motiną liko, tik Petras išėjo, rūpėjo tėvai, ūkis. Jeigu Liukienei karves išvarė, kas bus pas juos?
Išsivirė šilto viralo, sušilo ir, po tiek nemigo naktų į lovas atgulę, tokią palaimą atrado, tokį saldų miegą!

Naktis rami ir fronte tylu. Matyt ramybės valanda šventa ateina net ir didžiausių negandų metu. Tik žvaigždės mirgėdamos stebis ir mirga, mirga ir stebis – keistumas tų žmonių! Tiek metalinių pabaisų į darbą paleista, tiek ugnies ir žudančio metalo ir visa tai prieš brolius savo, prieš tokius pat žmones, kaip ir jie. Ir ko gi jiems žemelėj neužtenka? Ar žemė sesulė mažai užaugina vaisių, ar upes, ežerus, šaltinius savo išdžiovino, atsigerti nėra ko? O žemė sesulė, prigimdžiusi tiek negerų, žiaurių vaikų kartu su jais vaitoja – jos nugarą, purią, derlingą visai sudraskė, išsprogdino duobėmis, kada užlygins, užaugins šitas žaizdas. Kas ta garbė, kas išdidumas jų, kas menkavertis protas, uždegąs mases, suprast negali žvaigždės ir tyliai siunčia savo blyškią šviesą iš toli toli, mažytį spindulį vargšui, kurs šiąnakt šala apkase ar šiaip į žmonių mėsmalę atsitiktinai pakliuvęs.
Tokio įmigio būta, jog niekas negirdėjo beldimo. Liukienė pabudo tik subildėjus langui: „Čia dabar kas?“ vėl mintys nerimu sukaustė.
– Svoji. Otkryvai.
Kur dėsies, atidaryti reikia.
– Pozdrabliajiem. – kareiviai puolė sveikinti visus, sukilusius iš miego, dar nieko nesuvokiančius. Puolė degti lempą, čia žibalas išdegintas, ieškojo butelio.
– Pozdravliajiem s osvoboždienijiem.– Nereikia, ginasi, mes pamiegot pakrisim, čia šilčiau, – sava kalba jie kalba, ne ką Liukai supranta. Žiūri, – sustatė automatus eile palei sieną ir sugulė žemėn an grindų viens prie kito, prie durų tik sargybinis tyliai lingavo. Viskas nutilo. Staiga kad sudundės perkūnija, kad plieks žaibai, visi pašokę tiktai tyliai juokias, senasis lietuvių dievaitis jiems nebaisus. Kaip užgriaudė, taip ir nutilo, dar kiek pagarmėjo, pamurmėjo tolumoj. Lietus į langus subarbeno, supa ievos šaką po langu ir tyliai lengvai stuksena į stogą.
„Kažin, kaip bus šitie?“ nuo šono ant šono vartėsi Pranys. Sveikina su išvadavimu. Tai jau ir vėl valdžia mainos, na ir smagumėlis. Gal išvarys fricus ir vėl stos Lietuva? Prisiminė neišleistus vokiškus pinigus, kurių motina iki paskutinės dienos neišleido, taupė. Didžiausią ryšulį susukus, išnešė kažkur, tikriausiai paslėpė, ir kur ji juos dabar padės? Kaip beprotė – tik dirbti, geriau būtų nupirkus ką nors, bet žvilgsniu užkliuvęs už miegančių ant grindų susigėsta savo minčių. „A, velnias jų nematė, tų pinigų“ raminasi ir jau ne pirmą kartą mintimis padėkoja likimui už vaikystėje patirtą stuburo sužalojimą, – jokiem karam netinkamas. Užtat ramu, namie sau gyveni, tyliai su bobom pakariauni ir gana.
Rytą dangus išsiblaivė, per nakt nulyta žemė visu vaiskumu sušvito, kareiviai išeit neskubėjo, prausėsi prie šulinio, visus šnekino. Liukienė didijį puodą užstatė ant krosnies, pridėjo lašinių, Cecilija priskuto kibirą bulvių, Emilija iš tos jau senstelėjusios motinos surinktos grietinės ėmė mušti sviestą, tik anūkę, vyriausiąją Malviną motina aruodan pasodino ir liepė sėdėt tykiai kol neišeis kareiviai.
Ir Kubų grynčioj pilna troba. Tikriausiai kiekvienoj troboj šią lietingą naktį sau šilumos ieškojo karo išvarginti rusų kareiviai.
Namo išėjo Emilija su mergaitėm, o po sočių pusryčių išsirikiavo ir nutraukė keliuku į Strėvininkus ir kareiviai. Tik pas Liukus paliko trylika.
– Taip reikia, – sako jie Liukienei. Ji pyksta. Kodėl reikia pas juos, kitur tai nereikia, namie visiem tvarkytis reikia, darbus dirbt, frontas jau nutolo, šienauti laikas, pievos liks sustagarėjusios, daržai apaugę, o čia jiems kasdien virk puodus viralo, plauk. Tarnaite būt nepratus purkštauja Liukienė, bet ką tu čia pripurkštausi, geriau jau poterius, ražančių sukalbėk, susiramina ir vėl bėga, mažytė ir skubi, kaip siūlų kamuoliukas.
Gyveno gal savaitę. Nieko jie nedaro, gale kiemo žiūronais pasižvalgo, kažką užrašo ir tinginiauja. Vandens atneša, malkų paskaldo, konservais pavaišina, bet Liukai prie tokio maisto nepratę, jiems geriau jau bulvių išsivirti, duonos su pienu.
Karas karu, o Cecilija jau penktame mėnesyje. Ji putlutė ir rausvais veideliais kaip uogelė. Rusų kalbos nesimokius, tai nesupranta, ką jie šneka, vis šypsos, baltus dantis parodydama.
Per dieną daržus ravėjusi, saulėje degusi vakare eina į kūdrą nusimazgoti kojų. Per dieną įkaitusį kūną taip maloniai glosto saulėje sušilęs vanduo, kad aukštai pasikaišiusi sijoną, Cecilė plauna kelėnius, blauzdas, norėtųsi visai pulti į vandenį, bet kūdra negili, pilna varlių, tai tik apšlaksto vandeniu krūtinę, nei rankšluosčio nereikia. Ir nepamatė, kaip iš putino krūmo ją sekė kareivis. Ir būk tu man tokiai neatsargiai! Nusiprausus, nuovargį nupurčius, ji ėjo trobon, ir net nepastebėjo, kad ir kareivis – iš paskos. Argi čia viską pamatysi, kai jie per dienas aplinkui sukinėjasi, paprato. Pasiilgusi vaiko suko į kamarą – ir jis iš paskos. Ji, nieko neįtarus, jam nusišypsojo. Ir jaunas kraujas užvirė. Puolė, kaip liūtas. Cecilė išsigandus ėmė šaukt, gintis. Nepavyko pargriauti ant lovos, griovė ant grindų. Kaimo moters rankos stiprios – kad šveis šalin, pati pro langą. Kareivis griebė automatą ir paleido seriją iš paskos. Gelbėjo aukštos bulvės. Gulėjo vagoj bijodama pajudėti, nei gyva, nei mirusi. Į trobą įbėgęs leitenentas vos išplėšė iš kareivio rankų automatą, kurį tas, kaip sužvėrėjęs laikėsi įsikabinęs. Subėgo visi. Griežtas buvo leitenantas, išsiuntė, sako, kareivėlį į priešakines linijas, bet kas ten juos žino – argi paprastas žmogus teisėjas svetimiems kareiviams?
Cecilija ilgai negalėjo nusiraminti, naktim vis šokinėjo ir dieną net katei perbėgus per trobą krūpčiojo, senoji ją ramino, guodė, žolelėm girdė, net barti pradėjo: „Ką tu pagimdysi?“

Kažkur vakaruose dar virė karo katilas. Nedaug apie tai suvokė mažų kaimelių gyventojai, tik savo dalia jie jautė šią baisią šmėklą, gimusią nelemtą valandą. Uždėjo duokles. Užkasti javai lauke vandeniu paėjo.
– Argi čia reikėjo užkasdinėt, šitoj molynėj? – priekaištauja Cecilija.
– O kas ant smėlio sutampyt galėjo, gal tu? Ar buvo laiko? – lyg teisinas Pranys. Rodos, kartu pergyventi įvykiai suartino jaunąją šeimą, bet neilgam, oi kaip neilgam. Tiek to laiko bepraėjo, jos išgąstis dar stovi akyse, tai kad prieitų, paguostų, nuramintų, ne, tik atsistos prie lango ir svajoja nežinia apie ką, reikia garsiai sušukt, jeigu nori prisišaukt. Tai dar maža bėda, atėjo ir didesnė – Pranys rimtai susirgo. Jau kelios dienos raižo juosmenį, nei motinos įkaitintos plytos, nei žolės jam visai nepadeda, parvežė daktarą. Pažiūrėjo, pastukseno ir nutarė: „Šiltinė“ Po karo nebuvo vaistų, niekas nedarė jokių tyrimų, vien šį žodį išgirdę visi bėgo šalin. Diena lyg geresnė, kita – vėl viskas iš pradžių. Visi darbai pasibaigė. Ko motina bevirtų, nieks nepadeda, krauju jau šlapinas. Atėjo Emilija ir pataria vežti į Žąslius prie kokio tai daktaro, sako visus pagydo.
Cecilija susiruošė greit. Visą kelią arklį varė, valanda ir miestelyje. Turi žmogus liežuvį, žinai ir kelią. Surado. Senukas labai simpatiškas, visas baltas baltas.
– Taigi, taigi, – senelis stuksi kaip genelis, – o kas jum sakė, kad šiltinė, – klausia. Čia inkstų uždegimas. Stiprus, reiks pagulėti, bet praeis. Dabar žiūrėk ką duosiu, nieko tik nesumaišyk ir nepamesk, – juokiasi juokiasi mažos akutės.
– Turi praeiti, – aiškina kiek ir ko duoti iš visų buteliukų. Cecilija stengiasi įsiminti, jos didelės akys įsidėmi jų spalvas, formas.
– Laiminga bus dukrytė, – lyg tarp kitko prataria tyliai. – ko gąsdinies, viskas bus gerai, – su palinkėjimais išlydi. Beskubančiai dar pataria:
– Palauk, neskubėk, sugirdysiu kad skausmo nejaustų, parvažiuosit ramiai.
Namo važiavo palengva. Paleido arklį pėstute, Pranys ramiai miegojo. Atlėgo. Matai, kokia galybė senučiuko rankose ir visas jis toks baltas, tarsi pasakoj, ir žodžiai lydi visą kelią: „Laiminga bus dukrytė“.
Pranys sveiko labai palengva. Ceciliją užgriuvo vyriški darbai. Motina lepina Pranį, kur tik pasisuks, ką bekilsters – „Oi“ ir vėl sėdi. Cecilijai irgi jau nelengva, tik iš kur tos jos jėgos? Rodos, plūsta, srovena, bėgtų, lėktų ir vis negana. Vakare apsunkusį liemenį maudžia, ryte toks žvalumas, miela pažiūrėti.

Ruduo vėtrų šuorais jau nudraskė paskutinius lapus, pats linamynis. Nors Cecilija visą naktį vaikščiojo po trobą už lovos vis prisilaikydama, bet senoji Liukienė vistiek susiruošė talkon pas dukterį. Pilną pirtį linų pridžiovino, kas gi juos išmins?“ Marti nepagimdys taip greit, suspės dar, vakare pareisiu“, raminosi ji greitai bėgdama per Girelės ąžuolyną, per Strėvos upę Petro nutiestu lieptu. O darbui prasidėjus, nebuvo laiko nei galvoti.
Viena likus Cecilija gailiai apsiverkė, bet kur gi dėsies, ruošėsi pati. Ne pirmas kartas. Iš komodos išsiėmė švarias paklodes, persiklojo lovą, sudėliojo palutes, vystyklus, bet skausmas raižė taip, kad vos iškęst galėjo. Pasišaukė Pranį. Jis atėjo iš lauko ir išsigando: „Ką aš dabar darysiu?“, lyg mažas kūdikis, likęs be motinos pasimetė.
– Nueik pas Osipienę, pašauk ją, – lyg bandė nusišypsoti Cecilija, bet skausmo banga vėl sukaustė jos veidą. Šį kartą Praniui antrą kartą sakyt nereikėjo, nėrė žmogus kaip įgeltas ir greitai grįžo jau ne vienas, jam iš paskos tipeno iš pažiūros smulkutė kaimo pribuvėja Osipienė. Ji su šeimyna gyveno prie Girelės, pamiškėj. Kai sentikiai buvo atvežti į Lietuvą, jos protėviai buvo apgyvendinti Strėvininkuose. Paskui Strėvininkų savininkų Oginskių kelios jų šeimos buvo apgyvendintos Lūžiškių kaime, gal saugoti Oginskių žvėrynui, kas dabar besužinos, bet čia jie gyveno anksčiau negu buvo įkurtas Girelės kaimas, čia jie atsikėlė gyventi ir gyveno jau kelios kartos, ypač buvo gerbiami ir mylimi dėl motinos sugebėjimo priimti gimstančius vaikelius.
Neilgai darbavos pribuvėja, spėjo užkurti krosnį, vandenį sušildyt ir nauja gyvybė savo pirmą šauksmą suklykė jos rankose.
– Užvadėlė tau bus, linų minėjėlė, pamatysi, – glostė nuvargusią motiną pribuvėja savo švelnia ranka. O dukrytė kad pradės šaukti, lyg tie bobutės žodžiai jai būtų nepatikę, kad pradės, taip ir nenutildavo nei dieną, nei naktį.
– Dainuok, dainuok, – liūliuoja lopšį senoji, – dainininkė būsi. Ji vis kur buvus kur nebuvus prie mergaitės. Kai grįžus iš linamynio, rado marčią jau sutvarkytą, o mergytę garsiai šaukiančią, lyg ir pajuto kaltės jausmą, bet neilgam. Nepratus buvo prie visokių švelnybių, o jos laikų moterys ir laukuose prie darbų gimdė ir buvo gerai, ką čia „cackinsies“ sakydavo, pagimdei, paklodėn susukai, po rugių pėdu padėjai ir eik toliau. Krūtinė pati pasakys, kada vaikas valgyti nori.
Nusiplūkė abi per žiemą tą mergaitę liūliuodamos. Pranys pasikūrena duonkepę kamaroj, troboj miegot negali. Tik Algiukui kaip niekur nieko – miega ramiai po ta sesutės muzika.
Iponienė, atvažiavus palankynų, gražiai pavadino – Rasutė.
– Žiūrėk, kokios ašarėlės, tikra Rasutė.
Liukienė tik susiraukė: „Kokie čia dabar išmislai“ Pamačius senosios veidą Liponienė aiškina:
– Tai senas lietuviškas vardas, anksčiau gražūs vardai buvo, reikšmingi.
– Krikščioniško reikia, tokiu nei kunigas nekrikštys, Marytė bus, – atkirto nepatenkinta Liukienė.
Bet kai jau vežė krikštyti, tai krikšto motina Cecilijos sesuo Emilija sutaikė abi šeimynas labai protingai, – tegu bus Marytė, bet antras vardas bus Rasutė ir kunigas, truputį su kūma pajuokavęs, taip ir užrašė. Paskui ilgai mergaitė nesuprato, kodėl pas Kertų babą nuvažiavus vadino ją Rasute, o namie visi vadino Mariute.

Karui pasibaigus nesibaigė nelaimės. Ir tėvas palūžo.
Liko karo nepaliesta Iponių sodyba prie pat didžiųjų fronto kelių, liko jo sodas, laukai atsigavo, bet ne tai. Kiekvienas savyje nešiojam mums duotą laiką. Jokūbui Iponiui, mylėjusiam žemę, darbą, tas laikas, tarytum smėlio laikrody jau barstė paskutines kruopeles. Ką gali žinoti, ši iš paviršiaus gana stipri širdis gal jautriau jautė, kad baigiasi senoji era, ateina kažkas nauja, jo protu nesuvokiama, nepakeliama.
Nenorėjo daktaro, nenorėjo ir kunigo, vis silpo, gulėjo, žiūrėdamas pro langą kaip vėjas judina žydinčias obels šakas, kaip žiedlapių jūra už lango suputojo! Žvilgsniu dar mylėjo, dar glamonėjo tą gaivalingą jūrą, kuri kas metai atrita po bangą žiedų – vaisių, žiedų – vaisių. Tose bangose ramiai suposi minčių žiburėliai, jie pamažu gęso, retėjo ir nebuvo taip skaudūs. O Kazė, viena su vaikais darbuos paskendus, vos spėjo kunigą parvežti.
Skaudžiu aidu motinos širdy atsikartojo ir sūnaus Pranuko netektis, todėl vyro laidotuvės buvo tarsi jų abiejų kartu ir vaikščiojo motina lyg sužeistas žvėris savam narve, negalintis iš jo ištrūkti ir sielos neviltį vien tik „kantičkos“giesmėse girdėjo. Giedojo ir giedojo, o jos sodrus ir žemas balsas varė neviltin vaikus, dar besiglaudžiančius prie jos – Jaronomą ir jauniausiąją Jadvygą.
Kažkada, seniai jau, dar prieš karą, kai Jaronimas apsižiūrėjo sau mergaitę ir pasakė motinai, ta nei iš tolo girdėti nieko nenorėjo, nereikia jiems tokios nuogos marčios, nereikia ir gana. Nors daug prabėgo laiko, buvo kada ir savo klaidas apmąstyti, visvien, tarsi nuo kalno įsibėgus greitai negali sustoti, taip ir motina savo sprendimuose visai susinarpliojo. Jau vaikšto šnekos, kad žemę atims, kad keičiasi laikai, vistiek ji savo ir gana.
Šeimos negandų dar labiau išgąsdintas vaikas, iš prigimties nedrąsus ir ramus, nedrįsta motinai prieštarauti ir nutaria – teks gyventi vienam su motina ir seseria.
O čia dar nežinia kokie laikai atėjo. Sako, kas turi žemės, tas jau buožė. Buožes veš Sibiran, sako čia bus kuriamas socializmas, tai reikia viską išvalyti nuo buožių, buržujų, bus kuriami kolchozai, žemė bus visų. Sukilo tinginių ir apsileidėlių būriai, atsiskaitė visi, kas tik su kuo kokių sąskaitų turėjo.Tvyrojo pokario laikų suirutė. Protingesni seniai buvo susiradę sau prieglobstį užsieniuose, o kur turėjo pabėgti ūkininkai, žemelės vabalėliai, kurie jau vien už tai kentėjo, kad žemę dirbti mokėjo? Bet Žiežmariuose buvo Justino draugų, buvo gerų pažįstamų, tai gelbėjo, Iponiai liko neišvežti, vežė daug ką, kitus.

Miškuose kūrėsi partizanų būriai. Kad ir kaip jie buvo organizuoti, kad ir kokia teisinga buvo jų pasirinkimo teisė, iš Amerikos pagalbos jie nesulaukė, nesulaukė ir laisvės, o didelė, gremėzdiška Stalino šmėkla kabojo virš mažytės, kraujuje ir skausme paskandintos Lietuvos. Užeidavo pas pažįstamus, pasišildydavo, pavalgydavo miškų žeminėse suvargę partizanai. Vos tik jie išėjo – žiūrėk, pakluonėm būrys stribų įsuko. Ir teisinkis, kad nieko nematei, kad nieko čia nebuvo. Vacys tėvo nupirktoje žemėje jau įsikūręs netoli Gegužinės. Čia miškai arti, čia ateina partizanai, bet čia kaime daug rusų. O dabar jie pakėlė galvas – jų valdžia.
– Užėjo, tai ir buvo, ką, ar išvaikyt turėčiau? Su šluota, ar su pagaliu, turiu tik tokį ginklą, – karščiuojasi Vacys Iponis.
– Pranešt reikėjo, žinai gi.
– Iš kur čia bežinosi. O apie jus dabar kam pranešt, irgi užėjot neprašyti.
– Prie sienos pastatysim, žinosi su kuo lygint, – šaukė mokyklos draugas Rapolas.
Pažįstamas, ar jo bijosi?
– O su kuo gi lyginu, cha, cha, su Luckio Albertu. Seniai čia vakarėliuose mušėtės? Išlakstėte kas sau ir priešai mat. Sakyk man, kas gi žemę ars?
– Nu, žemę bus kam art, tu nesijaudink, žemė bus visų.
– Visų ar rusų? – jau karščiavosi ir Vacys.
– Rusų, tai mūsų, – juokėsi rudus dantis iškišęs Rapoliukas.
– Oi, užtarėjai atsirado. Ilgai čia bus ta driskių valdžia, driskiai buvo, driskiais bus, – šaukė įpykęs Vacys.
Užvirė ir Rapolas, bernavo kartu, tai bernavo, ale kad šitaip.Griebėsi ginklo. Kiti, iki šiol stebėję jų ginčą, ramiai sugriebė Rapolą už sprando ir nieko niekam nesakę, išsivedė jį per duris. Nuo triukšmo pravirko vaikai, ėmė barti žmona:
– Radai su kuo bartis, matai, kad ginklą nusitvėrė, nežinia ką gali padaryt.
– Ir ką jis gali padaryt, – nerimo Vacys.
– Iš durno visko galima laukt.
Vacį paėmė nepraėjus nei porai dienų. Atėjo ir išsivedė. Ilgai niekas nieko nežinojo kur ir kaip padėjo jauną galvą. Tik laisvai Lietuvai atėjus, atidarius KGB archyvus vaikai surado, kad paskirta mirties bausmė buvo įvykdyta. Nei už ką, nei kodėl taip ir nebuvo paaiškinta. Žmoną Stasę irgi paėmė, Sibiran išvežė, spėjo vaikus pas senelius, pas brolį paslėpt, jie Sibiro išvengė, bet argi saldesnė našlaičių dalia pokario laikų kaime?
Paskui visai netikėtai mirė Justinas. Vyras aukštas, petingas, rodos toks sveikas iš prigimties, kad niekas nesitikėjo. Jis buvo nutolęs nuo tėvų namų, nepratęs skųstis. Seniai jau jis gyveno jiems nesuvokiamą gyvenimą, o kai knygas rašydamas gaudavo daug pinigų, tai visus su Kauno ponais prauliodavo. Kai turi pinigų, atsiranda ir draugų, ypač gražiam ir prabrangiam „Metropoly“, kur buvo mėgiamas ir laukiamas kaip didelis fantastas ir aštrialiežuvis, žodžio kišenėj neieškojęs. Prirašė knygų apie tai, ko nereikėjo, sako, dabar jam jau kvepėjo Sibiru. Prie vokiečių rašyti straipsniai irgi nieko gero nežadėjo grįžus rusams. Slapstėsi. Gyveno net Marcinkonyse, paskui įsitaisė Kėdainiuose
Išsiblaškė jo šeima – žmona su vaikais išvažiavo pas saviškius, jis – vis po svetimus. Sako, turėjo draugų ir toj pusėj. Tai šen, tai ten blaškėsi Justinas, nei prie vienų, nei prie kitų nepritapdamas, nusivylęs išviršiniu blizgesiu, pamatęs, kad po skambiom frazėm paslėpta tinginystė, aplaidumas, kvailystė.
Todėl seniau ir girdė tuos ponus, todėl ir baliavojo su jais, norėjo mat pamatyti, kiek jie gers iš svetimo gero, bet tie gėrė užsigerdami ir dar šaipėsi jam už nugaros. Draugai tik prabangiuose restoranuose, kai jo, Justino kišenės pilnos, o širdis atlapa. Kažin ar taip labai atlapa? Gal jis tokiu būdu ir rodė jų menkystę, bet argi jie suprato, argi suvokė?. Gerdavo per dienas, o paskui nerami siela, neradusi tinkamesnės išraiškos, išsiliedavo rašyme. Kaip bacila rašymas užkrėsdavo jį. Kai užsidarydavo pas motiną „vištinyke“, tai niekas negalėdavo net durų paklebenti, ar garsiai brazdintis priemenėje. Baigęs, išvažiuodavo į Kauną, kur leidėjai mielai leisdavo jo knygas, nes jos turėjo didžiausią paklausą ir buvo gerai perkamos. Gavęs pinigus vėl eidavo gerti su miesto ponais, lošti proferansą. Keista prigimtis – sąmoningai suvokė, iš patirties žinojo, kad paskui teks skolintis pragyvenimui, kad kenčia šeimyna, bet šito kvailystės maratono nenutraukė. Keisti žmogaus proto vingiai ne visada suvokiami standartinio mąstymo asmenims. Jis buvo sunkiai suprantamas visų – namiškių, tėvų, šeimos, dvasininkų, kritikų. Ir juokėsi iš visko, ir tyčiojos – gėrė ir kvatojo. Kas dėjosi sieloj jautrioj, kai kitokią prigimtį visuomenė išspjaut, apjuodint pasiruošus, kai net vienuolynan nepriima dėl jo keistenybių, o vakarykščių lėbavimų draugai kartu su pagiriomis iš atminties jo dosnią auką, kaip galvos skausmą, išmeta. Bet dar keisčiau, kad jis ir pykti nemokėjo, tik apsisuks ir vėl šalia tie patys.
Paskutinį kartą lankydamasis pas motiną, jau buvo pasikeitęs, pajuodęs ir apžėlęs, matyt jau buvo paliestas ligos. Ir motina visų bėdų išvarginta, nesuprato, kad mato jį paskutinį kartą. Dar tie 1947 – jų metų traukiniai. Nei tvarkaraščio, nei šilumos, spūstis ir netvarka. Kaišiadorių stoty Vilniaus traukinys vėlavo kelias valandas, paskui atbildėjo perpildytas, žmonės stovėjo laipteliuose, turėklų įsikibę. „Ir aš taip galiu“ pamanė. Tai buvo lemtingas žingsnis. Kelias į Kėdainius.
Motina irgi dorai nesužinojo, kas ten buvo, kaip. Nesuprastas anksčiau, jis ir dabar nesiguodė. Kiek pas draugus tu prisiglausi valandą sunkiausią, kai jiems patiems gyventi reikia, o liga sunki ir pavojinga? Negrįžo nei pas saviškius, klajojo vienišas, o gal jau buvo su mirtim, su išvaduotoja sutaręs, kad net pas jokius daktarus nesikreipė, o tylioje vienatvėje savo paskutine malda su Nevėžiu pasidalinęs, suklupo. Kažkas dar rado, kažkur vežė.
Po keletos dienų pranešė apie mirtį motinai. Kol atėjo žina, kol motina nuvažiavo, – kapelis jau atšalęs.
Nurimo, susigūžė Liponienė nuo likimo smūgių. Vis po šventųjų paveikslais klūpo, vis aštriau ir skaudžiau išverkia savo dalią: „Šventas, šventas, šventas galingasis“ir kiek besimelstų gūdžiu su aimanom persipynusiu balsu, vis tiek negali suprasti, kaip gi čia išeina, – nei vieno nemokė lyst pavojams į akis, visi išaugo tiesūs ir ramūs, prie žemės prisirišę, prie namų, tik Justukas, tas gal ir neramios dūšios, bet kad visi trys sūnūs vienas po kito visai ne laiku išeitų ir dar tėvas, atėjus nežinia kokiem laikam, ją vieną paliktų, šito suprasti ir pakelti šios naštos ji negali. Skaudžias jos aimanas nutraukia jauniausioji Jadvyga, ji brazdinasi apie tvartą, jai padeda Jaronimas – gyventi reikia dėl šitų.
Atvažiavo, apmatavo, paliko 6 arus prie tvoros, visus gyvulius išsivarė, tvartas liko tuščias, kluoną ir tą konfiskavo – dės kolchozo javus. Į senosios aimanas tepasakė
– Buožė esi ir tylėk. Gal Sibiro nori?
– Mama, nereikia, iš sąrašų mus išbraukė Justino draugas, sakė, gaila man jūsų, pabandysiu gelbėt, tai reikia tylėt, jei kas išaiškės, važiuosim Sibiran ir mes – tiems išėjus guodžia motiną Jaronimas.
Žemė gydėsi karo žaizdas, prie išsprogdintų, išraustų kelių reikėjo darbo rankų, tai išėjo Jaronimas prie valdiškų darbų, po kelių mėnesių ir Jadvygą nusivedė. Nemokėjo jie gyventi iš 6 arų žemės. O rudeniop, kai prisirpsta slyvos, obuoliai, širdį drasko bežiūrint į naujus „savininkus“ kurie čia dieną naktĮ budi, žiūri, kad nei obuoliuko nepaimtum. Ir piktai meta motinai į akis:
– Geriau tegu supūna, negu buožės valgys.
Nemoka jie to gausaus derliaus sunaudot, pripūva krūvomis, prigriūna po medžiais. „Tokia dievo valia“ raminasi senoji, eidama į sklepą sode, kuriuo jai leista naudotis, nes tie „naujieji“ net neišmano, kam toks didelis, gilus ir šaltas reikalingas.
Atėjūnai savo nelemta juodąją prigimtimi vienodai skriaudė ir iš šaknų rovė ne tik pavienes šeimas, bet ištisus kaimus. Tinginiai, prasigėrėliai, sulindę į valdžią ar išėję stribais blaškėsi, siaubdami išvežtųjų sodybas, kėlė orgijas gerdami, miesteliuose žiojėjo išžudytų žydų namų langai, vakarais žmonės gulė nedegę žiburio, visi laukė savo eilės, nežinojo kas ir iš kur ateis, bet troškimas išlikti, egzistuoti, lyg amžinas gamtos šauksmas, kėlė iš miego sulojus šuneliui, ar barkštelėjus į langą obels šakai.
Klajojo juodojo fanatizmo šmėkla, juodu sparnu užklodama pusę Europos, kuri jau nusipurtė ir pradėjo plauti žaizdotą savo kūną. Bet laikas slinks pamažu, daug metų praeis, dar daug laukuose žaidžiančių vaikų išsprogdins nuo karo likę bombos, dar daug į miškus išėjusių Lietuvos patriotų sūnų, nepritampančių prie jiems siūlomos vergystės, gulės išduoti ir sumaitoti kiekvieno miestelio gatvėse.
Bet gyventi reikia. Pasiauginti daržovių, bulvių. Didysis kiemas užaugo varnalėšom. Ir taip užaugo, kad takelio neliko. Kai Jaronimas, sutaupęs pinigų nupirko porą paršelių, tik tada pamatė, kad į tvartą nueiti negalima, teko imti dalgę ir su ja kapoti taką. Kapoja jis ir verkia kad namai visai ne tie, šalti, bejausmiai ir vyriškų ašarų nešluosto.
Tos varnalėšos… Kad tokio dydžio augtų, niekur nematyta. Tarytum juodom rankom apkabina, negalima išeit į kiemą. Didžiuliai lapai stiebiasi vienas pro kitą tartum pati juoda lemtis, tartum juodi kuproti kelmynai tamsų rudens vakarą styri po visų išvaikščiotą, visų kojelėmis iki žemelės, būdavo, ištryptą kiemą. Čia net žolelės pjauti nereikėdavo, kur ne kur kuokšteliais susimetus tik patvoriais suželdavo aukščiau. Čia dar klega vaikų šūkaliojimai, čia dar mūkia bėgdami jautukai, mekena neklusnios avytės, buriukai. O dabar? Seniai galėjo jas išrauti motina, sunaikinti augalėlį, išmesti jį nesunku, tačiau kažkodėl nekyla rankos. Tarytum būtų paties gyvenimo šmėkla, vis stovinti kieme. Plačiai išsišakojusi, pilna priaugusi tokių kibių dagių, nuo kurių nėra kur dėtis, nei malda nepadeda.
Aplinkui kūrėsi kolūkiai. Kalbina ir Jaronimą, sako, stok į kolūkį, gausi 60 arų, galėsi karvę nusipirkti, ganyklų duosim, Jaronimas su motina pasikalba, su Jadvyga, ne, neis jis kolchozan, neis ir tiek, perdaug skaudu būtų tėvo žemę dirbti, kai svetimi ją valdo.

***

Visur tvėrėsi kolūkiai. Surinkdavo žmones didesnėn trobon, atvažiavę portorgai aiškino, vertė rašytis. Vieni pečiais gūžčiojo, kiti aplink dairėsi, vienas kitas jau ir pasirašė, sako, vis tiek reikės, atėjo nauja valdžia. Laikai neramūs, kasdien grasina Sibiru, lyg koks juodas baubas tas žodis, lyg prakeiksmas. Atvažiuoja valdžia, agituoja. Miškuose pilna vyrų, ateina, pernakvoja, bet kai pagalvoji apie jų gyvenimą, šiurpu nukrečia – visą šaltį ir pusnynus, speigus pernešti po žeme pasikasus, bet kad nors kokia viltis, kad nors kibirkštėlė. Iš Amerikos šneka gražiai, bet argi amerikonas eis jų vaduot?
Pranys stengiasi niekam neužkliūti, ramiai sau namie sėdi, niekur nekiša savo nosies, tik ar ilgai taip bus? Brolis Kazys vis žaliukus atsiveda, bet žiūrėk, tik tie išėjo, – važiuoja keli vežimai stribų, prisėdę pilna, šautuvus iškėlę. Užeina ir duok lašinių, duok sviesto, pieno.
– Išmoko sviestą valgyt ir šitie – bamba Liukienė, nešdama sviesto bliūdelį iš spintos iš priemenės – vaikams neliks, matot maži, – jau įsidrąsina įėjus.
– Vaikai išaugs, jiem šautuvo nešiot nereikia, – šaiposi rudaakis, storai raikydamas duoną. Liukienė pikta. Čia tik posūnis Kazys išsivedė savo būrį, čia jau šitiem duok. Ir dar mat sviesto, lašinių. Anądien atsikirto, kad neturi, tai užlipo ant aukšto, patys pasiėmė pačių gražiausių visą paltį ir dar išsijuokė, sako čia tie, kurių tu neturi.
Pyksta Liukienė ant posūnio Kazio ir už tai, kad jis, dar gyvo tėvo atidalintas, nuolat apie jos namus sukinėjasi, lyg ji būtų kalta, kad jis savo krautuvės Kietaviškėse, kurią buvo nusipirkęs už savo dalies pinigus išlaikyti nemokėjo. Sako, ateis koks kaimo girtuoklis, ar kokia apsukri boba, paprašys Kazio, tas ir duoda viską skolon, net neužsirašo kas ir kiek ima. Paskui, po kurio laiko jau ir pats susimaišo kiek ir ko kam davė. Bankrutavo. Per gerą širdį ar per savo durnumą. Nesupranta Liukienė ir nenori, kad jis po jos trobą be reikalo sukinėtųsi, tegu dirba savo brolio Jono žemėj, juk Jonas nupirko ir žemės, kai grįžo iš Amerikos, ir jam, Kaziui leido gyventi, tai ko dar lįsti.
Jonas, vyresnis Kazio brolis Amerikoj užsidirbęs pinigų, nusipirko Kaune namą ir leido Kaziui dirbti žemę Girelėj, bet kurgi Kazys dirbs. Lėtas, ramus, kol susiruoš laukan, jau ir pietūs, padirbės valandą ir stovi. Bet įdomiausia tai, kad jis ir žmoną pagal save susirado. Kas ten jam išpiršo iš toliausiai, net iš Rumšiškių, nei pažino, nei ką. Gal nuojauta traukė, o gal kažką žinojo iš senų pasakojimų, kad protėviai Rumšiškėse guli, kad iš tų kraštų juos Muravjovas atitrėmė. Bet jam ir tinka – abu labu tokiu. Tai ir gyvulėliai ir daržai į juos panašūs. Cecilijos morkas jau ravėti reikia, kai ateina Marinka ir prašo, gal sėklų liko. Pasodins kopūstus, ravėti užmirš. Tik kručkai auga, dar bulvių prisikasa. Gale trobos dvi obelys ir krūmas geltonų agrastų. Ir gyvena taip ramiai. Užmaišys Marinka paršeliams: „Kazy, nunešk“, tas ir neša. O pati sėdasi prie lango ir žiūri, kaip tas neša. Vieną syk kaimynė Monika neiškentė ir sako Kaziui „Ale ir tinginė tavo Marinka“, tai tas jai atsikirto: „Ale valgyt skaniai gamina“, ir pašvilpk tu jam.
Taip pamažu, vieni iš baimės, kiti neturėdami ką daryti, rašėsi žmonės kolūkin. Ėmė žemę dirbti. Darbas darbu, šiaip taip apsėjo, bet kai reikėjo atiduoti gyvulius, tada pajuto žmonės ko netenka. Suvarė senan Kubo tvartan arklius, paskyrė arklininką, bet pašarai, pašarai. Drebančiom rankom krovė iš savų kluonų, vežė po pusę vežimo, sakėsi daugiau neturį, savus krovėsi ant tvartų, kad tik patys nepritruktų, į kitus žiūrėjo. Arkliai stovėjo pusalkaniai, įkritusiais šonais. Brigadininkas vaikščiojo, grąsino tikrinsiąs jų tvartus –visi tik į kumščius prunkščiojo. Sunkiai žmogus skyrėsi su savo nauda, nepadėjo jokie aiškinimai, nei šnekos susirinkimuose. Būdavo atvažiuos iš rajono viršininkas ir pradės aiškinti žmogui, kaip jam žemę dirbti ūkyje, kokią naudą iš to galima gauti. Bet kaip atvažiuoja, taip ir išvažiuoja, jo šnekos niekam nei motais. Pasižiūri, pasidairo – tegul kiti dirba. O tie kiti – tegul kiti, taip nutįsta sunki gaivališka grandinė, niekas nenori šito bendro darbo, vyrai dažnai susimeta išgerti. Išgėrę anekdotus pasakoja. O tie jų anekdotai visi apie bendrą darbą. Ir kvatoja, net laukai skamba. Iš pačios ankstyviausios vaikystės jų vaikų sąmonėn giliai įsirėš šitas valstiečių, pirmų kolūkiečių ironiškai tragiškas juokas. Net gyvenimo pabaigoj, kai kolūkiuose visi jau buvo gerokai prasigyvenę, užmiršę savo netektis, vis vien nei vienas, paklaustas kodėl, nesugebėdavo dorai paaiškinti to juoko, to garsaus kvatojimo priežasčių.
Sueis pjauti, tai visą dieną dalgiu mosavę, po dalgiu javus paiminėję, vakarais užsidės dalgius ant pečių, moterys nubraugs sudiržusias rankas prijuostėmis ir senu papratimu, kaip po talkų, uždainuoja. Gražiais vasaros vakarais nieko gražesnio gamtoj negirdėjau, kaip tos tolimos, senosios dainos. Bet tik pritemsta, tai vietoj ramaus poilsio vėl sušnara, sučeža pėdas prie pėdo – kas mano laukuose, tas man priklauso, koks čia bendrumas, vagia, tempia namo visi, kas kiek pajėgia. Būdavo suneš kluonan kiek pėdų rugių, paims spragilus, nukuls ir vėl neša atgal pastatyti ir paimti kitus pėdus. Taip ir rugelių atsiranda. Duonelei, o kai kada ir naminukei, visko pasitaiko.
Taigi, kolchozo gyvulėliai skursta, pašarų mažai, arklius pavasarį vyrai kiloja, jie iš bado išsekę atsikelt negali, laukuose derlius prastas, trūksta trąšų. Ta pati žemė, tie patys žmonės, o vos save prasimaitina. Žiemą dusdama staugia kuliamoji, arpai dusina dulkių tumulais, pagaliau veš į sandėlius, bus galima šiek tiek atsikvėpti. Surūšiuoja, supila, pasirodo sandėlio stogas kiauras, javai suplėko, papuvo.
Kas geriausia tenka valstybei. „Raudonosios gurguolės, – tai visa vilkstinė vežimų išrikiuota vienas po kito, priekyje – raudona vėliava papuoštas vežimas, kuriame ant keleto gražių maišų pati valdžia važiuoja, o paskui jau visi kiti veža duoklę valstybei. Lieka dirsėtieji, priplėkę, tada apskaičiuoja kiek čia jų liko ir išdalina žmonėms, žinoma, palikę ir sėklai. Tai gauna žmogus po kelis šimtus gramų už darbadienį, parveža namo kelis maišiukus pačių atliekų. Kepa iš jų duoną sau žmogus, kepa, nes valgyti noris. O ji sutižta krosnyje, deda ir bulvių, kad klijuotųs, vis vien sprangi, kartoka. Kolchozo duona.
Ir čia Cecilija darbų nebijo, nuo ryto iki vakaro ir ji laukuose. Marytė jau paaugo, vaikai su senąja namuose, ji ir gyvuliukus ir daržus apsitvarko, tiek jau čia to darbo. Bendras darbas Cecilijai netgi patinka, kasdien su žmonėmis, kasdien būry ji iš mažens papratus, tai ir prie šieno, ir prie daržų pirmoji. Jos saulėj išblukinta suknelė retai kada nuo prakaito išdžiūva, skaryte surišta galva didžiausią karštį pakelia.
Veža šieną, skuba, kol geras oras, saulėta. Jau senokai į ant prėslo švysčiojančias nuogas kojas žvilgčioja kaimynas Juozas. Jis juodas kaip anglis, užsiauginęs juodą barzdą, su dideliais ūsais. Jaunystėje, sako, buvęs Gruzijoje, tai paskui mėgo pasakoti, kaip gruzinai šašlykus kepa. Kaimo šmaikštuoliai greit pasigavo ir visiems laikams prilipdė „Šlyko“pravardę, kuri taip sėkmingai jam prigijo, kad niekas jo tikros pavardės net neprisiminė. Taigi Juozas seniai suka ūsą apie Cecilijos blauzdas, bet ji to nei nemato. Šienas karštas, dulkės, prakaitas ėda akis, bet moterys pratusios. Abi su Stankevičių Maryte mina prėslą, čia pats sunkiausias darbas, joks vėjelis neprapučia. Vyrai vežimus iškraudinėja su šakėmois dideliais plakais, vos spėji priimti, išlyginti, suminti. Bet jos abi labai sutaria, Marytė linksma šaipoklė Cecilijai primena seserį Emiliją, gal todėl su ja gera.
Išvertę vežimus vyrai susimirksi, užšoka ant prėslo ir šast moteris ant šilto šieno. Moterys spiegti, gintis, nespėjusias atsikvošėti, vėl ant šieno. Visai uždusus, šiaip taip iš stiprių Juozo rankų išsivadavus Cecilija nušoka nuo prėslo, nubėga prie kūdros, prausiasi veidą, rankas. Kitoj sodo pusėj vaikšto Juozas.
– Kvailele tu, – tarsteli priėjęs.
– Tu čia man baik, aš Praniui pasakysiu – Cecilija stojasi už mūro.
– Tik nesmarkauk. Tavo Pranys Taduliškėse ūžia su Jane, negi nematai, – sugriauna mūrą Juozas. – A, kaip sau nori, gali davatkauti, jei širdies neskauda.
Širdies neskauda? Net padus nudiegia. Krūtinėje ugnis, akyse tamsu. Nuo to laiko, kai Janytė išvažiavo, rodos ramu, bet kur tu sugaudysi vyrą. O ji vis darbuose, net prakaito dorai nenusiprausia, krinta kaip negyva vakare į lovą, džiaugias, kad Pranys nekibina. Jis vis važiuotas, raitas, argi suvaikysi, dažnokai išgeria. „Gerai, pareis jis man“ dūsta pykčiu Cecilija ir susimąsto. Visi darbuos kartu, o jis vis tai šen, tai ten, tai jį brigadininkas padėjėju paima, tai suskaičiuot paprašo, o ji tik džiaugiasi raštingą vyrą turėdama. Namie pati ir gyvulius ir daržus apibėga, tiek tos žemės namie, anyta irgi nesėdi rankų susidėjus, rodos, tegul eina, kas čia tokio, kad ir ne kartu. Visos senos skriaudos sukilo.
Tykiai raudojo Cecilija po sena obelim, vėl savo dalią dalužę iš naujo apmąstė: „Ir kam mane tėvas į šitą pragarą įkišo?“
Vežimai vėl išdardėjo į laukus, vyrai važiuos pavalgyti, Marytė atneša maisto maišelį – gabaliuką lašinių, skilandžio.
– Valgyk, tuoj vėl krauti reikės, – ragina Ceciliją.
– Nedirbsiu, tegul nemano, – verkšlena ji.
– Kvailė tu. O kas tau neleidžia?– juokiasi Marytė.– Šventuolė, pikčiurna. Gerai jau, gerai, aš tai seniai žinau apie tavo Pranio nuotykius, bet pasakysiu tau, tai vėl lyg šešėlis vaikščiosi, žinau kokia esi.
Nieko nesakė Cecilija draugei. O ką čia ir bepasakysi. Bet kur gi gėda moters pasidėjo? Kur sąžinė, ulioti su vaikų tėvu?
Supykus Cecilija verčia šieno plakus, grūda į pasienius, mojuoja šakėmis. Rankas kiloja kažin kokia nežmoniška jėga, jai bjauru, ji pyksta ant Marytės, ant Pranio, net ant Juozo, ko tas prikibo, ji pyksta ant viso pasaulio. O nežino, net nemąsto, kad pasaulis tik juokias iš naivuolių, kad šventuosius ir tuos žmonės įšventina ir ne visada už dorą įšventina. Bet ir pasiskųsti nėra kam. Motiną palaužė tėvo, brolių mirtys, sesuo Emilija savom bėdom soti. Ir jos gyvenimas nelepina – statosi trobas, pinigų trūksta, vyras geria, išgėręs ir kailį iškaršia, visko būna, tik Emilija dar apsikenčia tokias vyro išdaigas. Kai negirtas, jis darbštus, viską pats pasidarys, viską moka, visur jo pilna, ir laukuos ir namuos.
Vakare Pranys namo neskuba. Jau ir stiprus pyktis Cecilijai nugaravo, jau ir miego norisi, o jo vis dar nėra.
Išgėręs Pranys labai pasikeičia. Iš tylaus, tingaus žmogelio pavirsta energingu liūtu, jis eina riaumodamas, šaukdamas, visas kaimas girdi – Pranys grįžta iš darbo kolūkyje.
Šiandieną Cecilija irgi ne ta rami pelytė, kuri ramiai tūno savam urvelyje, šiandieną ji – plėšrūnė liūtė, ginanti savo vaikus ir save, žodžių tiradomis bandanti sustabdyti savo žvėrį. Pamatęs, kad jo pikti užgaulūs žodžiai atsimuša į jos per bendro gyvenimo metus užaugusius šarvus ir sugrįžta atgal, pasiunta. Šita tylūnė, žmoniškai žodžio nepratarus, matai kaip pragydo. Jinai neis į darbą be jo, namuose vaikus jis turės auginti, žiūrėti, o vakarais nesivalkioti? Pati į giltinę pavirto per tuos savo darbus, tai ir jį tokiu paversti nori. Ar jis boba, kad vaikais apsileistų?
Kitą rytą jo sąžinė nerami. Vis dėl Janės, girtas buvo, net neprisimena, kaip ji prie jo pristojo, bet atsibudo jos lovoje ir išsigando. Dabar ji vis kur buvus kur nebuvus apie jį sukasi, vis graži, pasipuošus, meili, graži išsikvėpinus, net pauostyti noris. O kad kiek ir pauosto, kas čia tokio, nebėgs gi mergai iš paskos, tik tie liežuviai jau ir Ceciliją pasiekė, ot tai žmonės. Janė ne ta Janė, kurią jis mylėjo, net ir išore nepanaši – ta buvo šviesiaplaukė, šita juoda kaip sabalas, a, ką čia lyginti, tik vardas tas pats. Žinia, sena pana, ko čia jai snausti. Sako, kartu su jos broliais partizanais žuvo ir jos Adomas, tai po to jinai ir pasiuto.
Ir Praniui norėtųsi pabėgti nuo visų, pabėgti į miestą, kur jau nemažai pažįstamų išėjo, dirbti valdišką darbą, gal šviesesnį gyvenimą susikurti. Čia sukilo motina – kur tai matyta, nuo amžių žmonės žemę dirbo ir buvo gerai, kur jiems, kaip kaimo žmonėms an „tratuaro“ be daržo, be karvės? Nu jau ne, kol ji gyva, šito nedaleis. Todėl Pranys geria, geria ir pyksta. Išvažiuoja Stankevičius,Vilniuj darbą susirado, sako po metų butą gaus ir Mariutę su vaikais pasiims, atvažiavęs kalbina ir Pranį, sako, važiuok, kartu dirbsim, Vilniui dabar atsistatyti reikia, darbo pilna, tik važiuok. Kur tau leis jo moterys. Taip tai viena į kitą pašnairuoja, o kai jam išvažiuoti, tai vieninga siena stojosi abi. Kas čia gero bus ant tos žemės, kolūkiai silpni, pirmininkai kaip pirštinės kasmet kiti, dažniausiai prie Smetonos buvę skurdžiai, patys apie ūkį nieko dorai neišmanantys, brigadininkų niekas neklauso, viską vagia, pati Cecilija vis nors po kišenę žirnių kasdien po kūlimo darbų parsineša ir kišenes specialiai pasisiuvo, tokias, kad net panešt sunku. O tie, kurie kasdien važiuoti?
Kaime padėtis negerėjo. Miškai „valomi“ nuo miškinių, tai dieną tai naktį girdisi susišaudymai, užeina ir vieni ir kiti, tik jau aiškiai silpsta vadinamų „Žaliukų“ jėgos, NKVD siautėja, stribų gaujos jau į miškus įkiša savo nosis, šaudo be gailesčio, kaime tvyro nuolatinė baimė.
Bet metai po metų bėga ratu, jau užžėlė kraupūs žydų kapai, išvalyti miestelių griuvėsiai, bet kaimas merdėja, dirbti kolektyve žmonės nemoka. Juokiasi, kai kasmet reikia eiti į visuotinius naujo pirmininko rinkimus. Tokie tie ir rinkimai, atveža žmogų iš rajono, pastato prieš visus aukščiau, ant scenos, kurią įrengė išvežtų Burbiškių partizanų Kuzinevičių troboj, visaip išgiria, paskui jau ragina visus už jį balsuoti. Tai taip išeina, kad ar tu kelsi ranką, ar nekelsi, vis tiek bus pasakyta“vienbalsiai“ bet jei ir norėsi balsuoti, tai pasirinkimo jokio – daugiau kandidatų nebūna. Kas belieka žmogui? Eina jis namo ir kartais jau nori tikėti tuo naujuoju. Gal jau atsiras gaspadorius, kuris visus, kaip kokius kumečius prižiūrės?
Bet valdžia yra valdžia, – neklysta, kol įtikinėja. Paskui išvažiuoja, žmonės, grįžę prie savų darbų ir gyvulių tik jais ir savo šešiasdešimčia arų galėdami pasitikėti, dar kartą įsitikina kolektyvinio darbo „našumu ir pranašumu“, kartais pasitaiko geresnis žmogelis, nevagiantis, bet ar jam sutvarkyti pakitusią žmogaus sąmonę, ar pakeisti jau įprastą gyvenimo būdą? Kolūkio ir mano. Kolūkiui ir man. Tai tarsi du labai skirtingi poliai, tarsi švytuoklinės svarstyklės, kurios visada nusvirs ten, kur žmogui naudingiau. Tempė kas sau, šaipėsi iš naujo pirmininko, pasakojo anekdotus, girdė jį, o jeigu jis tam pasidavė, tai galas jam.
Pasirodė pirmieji traktoriai, sunkvežimiai, tarsi sunkioji karo artilerija ropojo laukais, vyrai sugulė gale lauko ant pievos ir jau nesišaipė, o išpūtę aki žiūrėjo, kaip aria traktorium. Žinoma, vagų galus išverčia netvarkingai, bet vagos tiesios, ilgos be jokio vargo gulasi viena prie kitos, o kai lauką baigęs apsuko traktorių ir dar galus lygiai suguldė, jokio juokelio vyrai neišspaudė. Girdėjosi kalbų apie kombainą, kuris ir pjauna ir kulia pats. Pakišai maišą – ir tavo. Žinoma kuliamosiomis žmogus dar prie Smetonos naudojosi, bet kombainų nebuvo matę.
O Liukų namuose vėl taiki padangė, juose šviečia ramybės saulutė. Išvažiavo ir šita Janė kažkur į miestą. Pranys negeria, o kai negeria, tai šį tą krapšto. Apžiūrėjo ąžuolus, rietuvėm sukrautus prie kluono. Galus jau merkia nuo stogo bėgantis vanduo, gali sutrųnyti, uždengia juos palaikėm lentom. Apeina senąjį trobos galą, kuris visai sutriušęs, grindys išpuvę, jau šalta miegoti. Žiemą persikrausto miegoti į naujajį galą, troba didžiulė, užpečky senoji su vaikais, prie durų – jaunieji, reikėtų pertverti, būtų du kambariukai.
Ilgom žiemos dienom moterys susistato ratelius ir abi verpia, net troba zvimbia. Vienos ratelis ploniau, kitos kiek storiau, vis urr–urr–urr, urr–urr–urr, taip monotoniškai migdančiai, kad ir gyvenimo pabaigoj išgirdęs panašų garsą pajusi ramybę ir pačią geriausią tylą, kokią buvai kada nors girdėjęs.Vaikai žaidžia ant grindų. Marytė riša siūlu bulvę. Tai karvė, „veda ją į lauką,, – užsuka ant šakalėlio ir įsmeigia į grindų tarpą. Atlikus privalomą darbą, imasi lėlės, kurią pasiuvo bobutė, o mama nupaišė veidelį. Veidelis Marytei negražus, ji norėtų pirktinės lėlytės, tokios gražios kaip matė, bet niekas tokios neperka, tai ką veiksi, reikia ir šitos gailėti, sako mama. Tai ji ir gaili, ir nešioja ją, supuoja, kol skudurinė mergytė tampa visai purvina.
– Kai bus laiko, kai suverpsiu, pasiūsiu naują – ramina bobutė.
Aliukas iš sausos eglinės pliauskos prisipjaustė gražių balanėlių, bet stipriai įsipjovė pirštą, jį mama apibarė, kam ima aštrų peilį, tai jis jau senokai šniurksi nosim ir visai nekreipia dėmesio į Marytę, kuri visaip stengiasi sudėti ornamentą iš plonų balanėlių, kaip brolis daro, bet jai nesiseka, balanėlės vis išbyra. Aliukui pasidaro juokinga bežiūrint į kvailutės sesės pastangas ir jis užmiršta skaudantį pirštą.Argi jai toks darbas?
Pranys guli lovoje rankas po galva susikišęs, savas dūmas dūmoja. Iš nuobodulio jį išvaduoja pirmininko pavaduotojas Venskys:
– Sveiki, gaspadoriai.
– Sveikas, sveikas, seniai matytas, – nutyla visi rateliai, Pranys šokteli iš lovos, vaikai sulenda užpečkin, palikę balanų krūvą ant grindų. Moterys susižvalgo ir Aliuko balanos jau liepsnoja dar nespėjusioj prigęsti krosnyje, pakvimpa spirgintais lašiniais, kiaušiniais, vaikam net seilės nutįsta. Iš užpečkio lentynos Liukienė ištraukia puslitrį su trūkžolėm, vyrai nusišaipo, ma ją velniai, gerai bus ir su trūkžolėm, nors trūkio nei vienas neturi.
– Tai va, Liukai, gana čia bobas troboje ganyti, darbo yra.
– Kad trobas reikėtų perstatyt, senam gale katės per sūsparas lando, – bando gintis senoji.
– Ai, perstatysit, suspėsit, va sūnus paaugės, bus pagalbininkas.
– Mmm…– mykia Pranys, nežinodamas ko iš jo tikimasi.
– Pašarininko darbas nesunkus. Ryte pasveri, išduodi ir vėl laisvas, gali namo eiti, pavakary vėl. Tiesa, toloka.
– Kur Burbiškės! Trejetas kilometrų. Pirmyn, atgal, du kart dienoj – ir žmona bando ginti Pranį.
Pranys jau muistosi. Namie jam jau nusibodo, jis vėl trokšta išeiti iš namų, būti su žmonėmis:
– Jei arklį duosit.
– Gal ir duosim, pašnekėsim su pirmininku.
Vyrai sutaria. Geri laikai vėl stoja Liukui. Ryte jis išdarda į kluonus, moterys jo vietoj stojas prie gyvulėlių, tiek čia jų, viena karvutė ir du paršeliai, gali pačios apsieit. Joms dar geriau, kad jis, neturėdamas darbo po kojom nesitrina. Taika, ramybė, kad kokį žodį viena kitai ir mestali, tai nieko, nėra namų be dūmų. Cecilija subrendo. Atšiauroka Liukų padangė, karai, suirutės, baimė, vyro neištikimybė kasdien grūdino jos švelnią ir tylią sielą, ji virto eiline kaimo moterim, kur greta purvinų darbų kas savaitę ražu iki baltumo trinamos grindys, kur kas savaitę kultuve velėjami drobiniai marškiniai. Tik va, bėda. Pokario laiku nėra muilo. Sumąstė moterys iš kažkokių kaulų virti naminį muilą, bet jį verdant nuo smarvės ne tik žmogus iš namų bėgo, net šunys ir tie kaukti ėmė. Nėra cukraus, tai vaikams vietoj uogienės verdama raudonųjų burokėlių košė, o skrudintų gilių kava saldinama cukrinių runkelių nuoviru.
Kaimas gyveno savo gyvenimą. Greta apkalbų, juokelių kaimynės viena kitai išverkdavo savo dūšią, šeštadieniais kviesdavo į pirtis, ateidavo praleisti sekmadienio pavakarės. Vyrai sekmadienio ryte rinkosi pas Pranį kirptis, paplepėti, moterys viena kitai nešdavo ilgai lauktų krekenų dubenėlį, skerstuvių. Šitie šviesūs gėrio spindulėliai šviesino jų darbu aptekusias dienas, širdį linksmino įvairios istorijos, atsitikimai. Dar tęsėsi senų laikų tradicijos – buvo tikima, kad prie kai kurių akmenų gyvena velniukai, kurie perima vėluojančius namo, daubose, prie balų vakarais susirenka laumės, raganos, galinčios pakenkti, nužiūrėti ir vaikus ir gyvulius. Moterys žinojo, kada skersti kiaulę, kada sėti ar sodinti, kada kokias žoleles susirinkti.
Per pačius Naujus Metus Cecilija pagimdė antrąjį sūnų. Trečią kart Pranys parišo lopšį po balkiu, bet ar nors sykį pasijautė laimingas? Pažiūrėti lopšelin, pažiūrėjo, bet nei džiaugsmo, nei pasididžiavimo nejautė. Per tiek metų neįprato, kaip buvo svetimas, taip ir liko. Žmonos nemylėjo.
Po trečio vaiko Cecilija išseko, vaikščiojo kaip šešėlis, pasidarė irzli. Anyta jau pradėjo bambėti: „Išlepusios, ištižusios dabar bobos. Anksčiau rugius pjautuvais pjaudamos lauke pagimdydavo, prijuostėj parsinešdavo“
Laikas nusinešė praeitin mažojo sūnelio Alvydo krikštynas, o su jom ir visas negalias. Laikas užgydo aitriausias žaizdas, nuplauna, užmarštin nugramzdina visas nuoskaudas. Cecilija vėl kupina jėgų. Kai tik mažasis atsistojo ant savo kojyčių, kai įsitvėrė senosios sijono, Cecilijos per dienas nėra namuose. Vaikai jos net nepasigenda – bobutės kantrybės ir jos nuostabių pasakų užteko visiems. Nei vieno nuo savęs ji nevarė, visus maitino, glostė, nors ir nuo darbų sudiržusia ranka. Visus tvarkė, rikiavo darbelius, pratino nebūti baltarankiais. Todėl Cecilijai gera laukuose, brigadoje. Nežinia, ar nusivylimas šeimyniniu gyvenimu, ar traukimas prie žmonių, kur visada linksma, pokštai, juokai, moterų kompanija, kur susirinkdavo panašios dalios draugės. Visos kaimo moterys patyrusios ir šilto ir šalto, moka iš daug ko pasijuokti, tai ir padėjo Cecilijai susitaikyti pačiai su savimi ir tarsi balzamas glostė jau surandėjusias žaizdas.
Dalia, dalele, po kokiu krūmu juokeisi, dantis dar tik galąsdama?
Cecilija ravi kolūkio runkelius, išdalintus normomis. Čia kiekvienas dirba savam plotelyje, šalia nėra aštrialiežuvių draugių, vėl užklysta vienatvė ir prisiminimai. Ir ji vėl švelniai kalbina savo dalelę: „Kad galėčiau, dalgę pasiėmus tave kaip avižas nukirsčiau, kad galėčiau, kaip dilginėlę išravėčiau, kad galėčiau, sakalėliu nuskrisčiau ten kur Antanėlis… Kažin, kaip jam toj Amerikoj?“ Bet jai jau rodosi, kad visoj žemelėj vien vargelis, visur visur nuo jo tik darbu užsitrenksi.
Nuėjusi prie telyčaitės glostė ją, šnekino skubančius ėdalą srėbti paršelius, visus patvorius sukasė, prisodino jurginų, nasturtų, bijūnų, per visą vasarėlę žydi, žėri, širdį džiugina, tik paaugusius vaikus retai priglaudžia. Mylėt mylėjo, bet myluot paglausyt neskubėjo, gal todėl, kad jie vis paskui bobutę, kur jos sijonas, ten ir jie kaip bitelės, pas motina nebėga, rankučių jai neiškelia, jos tarsi nepažįsta. Yra, nėra, – nepasigenda. Taip saulėtekis – saulėlydis. Ji jiems griežta, reikli, lyg ir neliko širdyje švelnumo,
Kai tik vaikai paaugo, žengė pirmus pasaulio pažinimo žingsnius, susidūrė su jiems privalomais darbais. Kiekvienam paeiliui ėjo ganymo metai. Visam gyvenimui įsirėš į jų sąmonę skaidri ryto vaiskuma, rasos lašeliuose tviskanti saulė. Kad ir sunkiai anksti atsikėlusio vaiko rytas visada pilnas įvairių nuotykių, žaidimų su draugais, pripildytas gamtos grožio, pavasario vyturių, pirmų žibuoklių šauksmo, baravykų, keptų lauže, skonio ir gaivališko perkūnijos aidesio, kai tik nuskamba, numurma tolyn ir vėl žybt iš naujo, taip ir perskrodžia kiaurai ligi padų.
Aliukas mielas vaikas, paklusnus, greit susidraugauja su kaimynais, išlaksto visus raistelius, išlaipioja visus ąžuolus, Marytė jam iš paskos sėdi ąžuolo viršūnėj ir jai to pilnai užtenka. Kai berniukai, įsikorę į berželio viršūnę, smagiai leidžiasi lanksčia viršūne iki pat žemės, Marytei gaila berželio – visą vasarą jis stovės palenkęs viršūnę, tik rudenio vėtrose, tik pavasario gaiviam atbudime atsities. Todėl jai geriau sėdėti tarp stiprių ąžuolo šakų. Brolis negaili pastangų ir prineša tenai alksnio šakų, sukrauna lizdą ir kvatoja „Marytė – gandras, Marytė – gandras,“ bet jai nė motais tie juokai, jai gera būt gandru. Ji baikštoka, tyki, savam fantazijos pasauly, užsidarius prie žiedo, greita paskui bitę. Didžiausia šventė, kai ateina senelė iš Kertų. Ne kiaušinio, kurį atnešdavo vaikams gastinčiaus, jos pačios pasiilgdavo Marytė. Jinai tokia didelė, šilta, visad paimdavo ant kelių, net jau paaugusią, ji dainuoja tokiu gražiu storu balsu, kad Marytė tuoj į ašaras. Pati nežino ko. Melodija vingiuoja tarsi kalvos, aukštyn, žemyn, ar krinta stačia galva ir ji negali neverkti.
Tai todėl, kad čia šventos giesmės, – taria senelė, leisdama nuo kelių anūkėlę, – Rasele, tu tikra Raselė, nereikia verkti, – kalbina savu vardu. Karo audroms išardžius išdraskius jaukų lizdą, palaidojus, apverkus savo vyrus, suseno Iponienė ir iš kur berasis stiprybė, kai brangiausia iš širdies išrauta? Svočios viena kitos negali mylėti, nes kiekviena myli savus vaikus. Skaudu Kazei matyti, kaip viską, visą Cecilijos pasogą Levosė išnešė dukteriai, į ką tie namai panašūs, į ką nuo kasdienių sunkių darbų pavirto Cecilija, kam leidžia sūnui tinginiauti ir gyventi, kaip jis išmano.
„Kad lenda čia su giesmelėm visokiom“, nenusileidžia mintimis Liukienė, bet garsiai viena kitai tų žodžių neištars nė karto. Pasibėdavoja apie sveikatą, apie namus ir tiek. Iponienė ilgai neužtruks, pasikalbės, pernakvos ir vėl keliauja namo pėstute. Nors ji gyvena šalia plento, nors juo važinėja mašinos, nors visi jau prie jų įprato, bet jei arklių neliko, tai ji gali ir pėsčia nueiti, nieko čia tokio. Sės ji mat į tą kriokiančią pabaisą, lėks, kaip Liucipierius per laukus, kol dar kojos veda, kol akys mato. Tai pas abi dukteris vis pėsčiomis, kas čia tie keliolika kilometrų, užtat kaip dūšia pailsi tokioj kelionėj. Tai žalios pievos, tai vėl sodybos, upeliai žaidžia akmenėliais, savo šventą šneką šnabžda, miškeliai šalia kelio. Ąžuolynai prakaitą vėsina, kalavinų išraižyti keleliai lazdynynų tankmėn nyra ir vėl darželiai prie sodybų, radastų kvapo pilni. Eini ir viską užmiršti ir mintis nuskaidrėja, rodos eitum, kaip jaunystėj į atlaidus, už pečių palikus visus išgyventus metus ir vargus, rodos, nebuvo ir netekties ašarų, rodos kažkur girdisi pilni namai siaudžia, griaudžia nuo juoko ir dainų. Paskui ir vėl atsikvošėji, – sūnūs, sūnūs, kaip ąžuolai išvirtę kažin kur, nei kapelio neaplankysi. Motinos gėla visada jauna, nesenstanti, visad skaudi ir nesibaigianti, giesmėn, maldon netelpanti. O ir dukrelių dalelė! Viena pajuodus nuo darbų, į dalgį palaukėj pavirtus, kita nepasiskųs nei aimana, nei žodžiu, tik akys liūdesį išduoda, mato motina, nuo jos nepaslėpsi. Sąžinės balsas priekaištais sau išvirsta ant žolės juodais lapais, kaip šaltiniais iš žemės. „Argi tikėtasi, argi laukta tokie baisūs laikai?“ Jauniausioji irgi sėdi namuose, sako, piršlių metas pasibaigė. Grįžta abu su Jaronimu iš darbų nuo kelio pavargę, bet jau linksmesni, atsigavę. O laikas bėga kaip vanduo. Žmonės pradėjo atsigauti nuo karų ir perversmų, įprasti prie kolchozų, prie skurdo, bet pamažėli pamažėli iriasi pirmyn ir randasi viena kita prošvaistė. Geriau moka už darbadienį, parduoda veršelį, daržovių, obuolių.

***

Teka vyriausioji Emilijos duktė Malvina. Mergina kaip uoga, kaip mėlynė prinoko, gražutė, tamsiaplaukė. Naujoje troboje vietos daug, yra kur vestuves kelti, Petras prigaudė ungurių, išrūkino, papjovė kiaulę, vištų. Argi dažnai susirenka giminė, rodos po karo tai gal pirmas susiėjimas. Suprašė visas gimines, suėjo, suvažiavo.
Visiems atrodė keistas jaunojo noras važiuoti tuoktis į Vilnių, tai jie išvažiavo vieni, net be liudininkų, keista, bet čia jaunikis pats taip užsispyrė ir gana, sako, ten jo lauks kokie tai giminės ar draugai, ką čia padarysi, tegul būna taip, kaip jis nori. O jaunikis nepėsčias. Strėvininkų senelių namų, kur dirbo ir Malvina ūkvedys, vyras iš stuomens ir iš liemens, net Petras nedrįso jo norams prieštarauti.
Taigi susirinko visi, pusę dienos alkani sėdėjo, jaunųjų laukė nesulaukė, o čia kad pradės lyti, kaip iš kibiro. Nutarė sėsti už stalų, nevarginti žmonių, nes jaunieji išvis nežinia kaip per tokį lietų grįš, gal ir mašiną sunkiai susiras, gal užsinakvos pas tuos jo draugus. tai sėdi visi ir baliavoja, bet kokios čia vestuvės be jaunųjų. Muzikantas yra, bet pakampėm vaikšto, nei jam groti, nei negroti. Užvalgė visi ir sėdi.
Dažnas svečių vis į lauką išbėga, vis dairosi į kelią, Emilija, žibintą užsidegus ant kalno stovėjo stovėjo, o nakties tamsybė, nors pirštu durk, nieko nesimato, net jos žibintą lietus užgesino, tada ir ji namo parėjo. Petras vaikšto bambėdamas, sako kaip jie parsiras tokį kelią, Emilija nervuojasi:
– Geriau kinkyk arklį, važiuok iki plento, pasitiksi.
– Kad prasilenksim, – atkerta jis ir eina ungurių atnešti, jau stalai tuštėja, o kaime ne visi juk žvejai ir turi tokios žuvies. „Parsiras, jei jau taip užsimanė pasivažinėti.“ Ir jau mintyse sau tęsia: „Kur tai girdėta, kad į Vilnių ženytis važiuotų. Būtų kaip žmonės, Žiežmariuose, nuvažiuotų arkliuku, gautų iš kolūkio ir porą, būt pakinkęs, kaip žmonės nuvažiavę, ale kada jauni senių klausė, tegul dabar pavargsta.“ Važiuotų iki plento, bet tikrai nežinia kuriuo keliuku jie gali eiti. Vienas – kaimo keliukas tiesiau, bet lauku, labai šlapia per tokį lietų, kitas – vieškelis, toliau, aplink, gal ir patogesnis tokioj liūty. Stasys gudrus, valdžia vis be klebono ragina, bet laužyti tėvų tradicijas, be bažnyčios gyventi, tokios minties nebuvo. Ir į bažnyčią viešai eit negalėjo – gyventi reikia, tai geriau tegul sušlaps, negu gyvens be šliūbo. Dabar prasidėjo „komjaunuoliškos“ vestuvės, tai jom kolūkis ir vaišes surengia ir pinigais remia, bet argi prasidėsi su tom „komjaunuoliškom“, vis tiek prie kunigo reiks eit, nei vienas tėvas savo dukteriai taip tekėti neleis.
Kai viltis jau buvo beveik prarasta, visi jau gerokai įsilinksmino, parsirado ir ilgai laukti jaunieji, šlapi, nors gręžk. Puolė į kamarą persirenginėti, tai svečiai nei jaunosios suknelės gerai neįžiūrėjo, ir veliumus rankinuke parsivežė. Po tokios keistos ir netikėtos pradžios viskas stojosi į savo vietas. Buvo leista jauniesiems pavalgyti, sušilti šokyje, bet kokios gi vestuvės be tradicinio“Karti“ jaunikis nesibučiuoja ir gana. Pila reškutėmis saldainius, bet kur tu nupirksi įsisiūbavusius svečius – jiems reikia pramogų. Piršlio nėra, pamokyti nėra kam, bet niekas nežada pasiduoti, dainininkų jau ir gerklės išdžiūvo, visi sušilę, nusiplūkę, jaunikis jau ir ožiu apšauktas vis tiek nepasiduoda.
Triukšmavo, ūžė iki ryto, šlamėjo medžiai nuo lietaus, naujom versmėm paplūdusi Strėva susidrumstė ir tyliai plaukė plaukė tolumon į Nemuno platybes. Ir nežinai, žmogau, gamtos prieglobstyje prigludęs, kokia rytoj išauš diena, ar liausis pagaliau šita vandens gausybė, nuplovus praeitų dienų pėdsakus.
Prieš rytą liovėsi. Virš išsipraususių laukų skaisčiai tekėjo saulelė. Virš pievų, kloniai rūkuose paskendo, tarsi lengvu šydu užsiklojo. Atrodė, eitum, eitum jais, tarsi minkštais takeliais, po kojomis dzingu dzingu čežėtų rasų karoliai, neliktų klonių nei griovių, viršūnes medžių rankomis paglostytum, ištirptum tolumoj, kaip rūko skraistė, nutįstum iki Baltijos pačios. Iki jūros. Retas kas ją buvo matęs.

***

Kaimuose trūksta duonos. Kolūkiai silpni, gautą derlių atiduoda valstybe kaip duoklę, palieka sėklai, paskiausiai atiduoda žmogui pagal jo išdirbtų darbadienių kiekį. Duoda labai mažai, vos kelis šimtus gramų už darbadienį, to pilnai neužtenka, kad išmaitintum šeimą. Žmonės visko prasimano – į rugius, kurie labai žemos kokybės, dažniausiai priplėkę, deda dalį bulvių, dalį miežių. Anksčiau sėdavo papildomai savo 60 – ties arų sklypelyje, dabar ir tą daryti uždrausta, nes kai kas iš rugių virė samagoną ir jį pardavinėjo. Tada ėmė sėti daugiau miežių negu reikėjo gyvuliams, juos malė ir maišė su rugiais, kepė duoną. Miestuose duonos galėjai nusipirkti, bet tam rekėjo nuvažiuoti iš vakaro, atsistoti į eilę su miestiečiais kartu, šie labai pyko ant kaimo žmonių, ko ir tie stovi eilėse, bartis ir stumti juos iš eilių, lyg jie būtų čia stovėję iš pasileidimo. Pardavinėjo tik po kepaliuką, tai prastovėjęs kelis kartus, žmogus taip pavargdavo, kad mieliau jau valgė duoną su miežiais ir bulvėm, negu vėl važiavo į miestą. Kelis kart taip suvažinėjus, parvežus kelis kepaliukus ne ką geresnės už savo juodos rūgščios forminės duonos, Cecilija nutarė – kas bus tas, daugiau į miestą ji nevažinės, prasimaitins kaip nors bulvėm, daržovėm. Atėjo dar sunkesni metai, kai krito vienintėlė karvė maitintoja. Visą vasarą teko išgyventi be pieno. Augino telyčaitę. Ganyklos prastos, raisteliai, kemsynai. Augina runkelius, bet vietos darže ir jiems nelieka, reikia daugiau bulvių, miežių. Be pieno vaikų veideliai išbalo. Kasdien vien bulvienės, kruopienės, labai įsipyko cviklienė. Rudeniop visus lepino grybai, kurių Piliakalnyje augo daug ir įvairių. Buvo tokios dienos, kai rinkdavo vien baravykus, juos virė, kepė, džiovino žiemai.
Cecilija jau ir darbuose neužsitrenkia. Užėjo kažkoks silpnumas, kojas prie žemės lenkia, atsigulti traukia, tai popiet, jei tik prie namų visada nugriūna valandėlę. Su Praniu jokio sutarimo. Išmiegos visą rytą, išdrypsos iki pusryčių. Ji stengiasi, net kojines pašildžius į lovą jam neša. Tik jokios šilumos iš jo nesulaukia. Mažas šviesuliukas krūtinėje – viltis, šimtus kartų palaidota ir kėlusis iš naujo, dar spurda, dar gyva. Jeigu šalia būtų rankos, suspaudusios dalgį, plūgą, šakę, jeigu jaustum jų jėgą, rodos prašviesėtų mintys, rodos, rastum laiko nusiplauti kojas, pamylėti vaikus. Ir brigadoje jos visiems reikia, ir namie, viena anyta visko neaprėps, bet argi ne ji kalta, kad Pranys toks tinginys. Pabando jį pabarti, anyta mūru stojasi prieš ją: „Atsirado gaspadinė, čia tavo nieko nėra“ kaip kirviu nukerta. Argi prieš du pakovosi. Anądien barėsi, paskui pati nuėjo miežių kirsti, – oras geras, miežiai išbyrės. Praniui lyg ir sąžinė pabunda, bet neišsiduos:
– Atsirado mat pjovėja, nespės, rytoj gal oras bus blogesnis? Man kluonan reikia, pašarai sukraut.
Atsitiko taip, kad visi šie ir kiti darbai jai prigijo nejučia ir niekas net nepastebėjo, kaip ji pamažu nyko, naktimis ėmė trinti skaudamas kojas, rankas. Argi to nematė Pranys? Kur tau. Atsikelia vėlai, po pusryčių pasikinko arklį ir į darbą. Vasarą atrakinęs kluono duris visą dieną žiūri, kaip krauna pašarus, vežimą po vežimo, tiek ir to darbo. Namo grįš jeigu neišgėręs, tai pavargęs, pagulėti reikia. Pagulės, pagulės,o paskui įsirems į palangę, atsistos, atsukęs nugarą ir nei krust. Valandom taip. Svajoja. Netrukdo nei triukšmaujantys vaikai, nei moterų vaikščiojimai. Ir apie ką svajoja šis pačiam jėgų žydėjime, pačiam pajėgume vyriškis? Kad troba baigia suirti, langeliai užkiurę susmego? Kažin, kažin…Gyventi galima kitam gale. Aišku, statytis reikės. Gal kitais metais. Pakaso paausį, et, kitamet.

Visą dieną dūzgia arpai didžiuliam buvusio Burbiškių palivarko kluone, dulkės virsta kamuoliais, javų maišai rikiuojasi, rikiuojasi, vyrai vos spėja juos nešioti sandėlin.
– Paskubėkit, gal šiandien užbaigsim – šokinėja brigadininkas Viktoras. Cecilija nubraukia nuo akių dulkes, – na ir dienelės žiemą, vos prasimerkia ir vėl sunkios sutemų blakstienos krinta žemyn. Per vasarą pavargusi žemelė atgulė poilsio. Saulelė trumpai žvilgteri į žiemą vasarą be poilsio dirbančius žmones, meta jiems pluoštelį šviesos ir vėl miegoti, miegoti. Per sapną pokšteli tvoros, ar, neišlaikęs savo svorio, nuo šakelės tykšteli sniego gniutulas. Balta ramybe spindi žvaigždės, nuraudęs pateka mėnulis.
Išarpavę rugius jau apie vėlyvą pusnaktį, užgesinę žibintų spingsules, žmonės, tarsi šilti kamuolėliai išbyra į visas puses namo. Kam tik pakeliui, visi suvirsta į brigadininko Viktoro roges, Cecilija, Laipšiai, kaimynai Stepas, Juozas. Rytoj poilsis, rytoj galės atsikvėpti. Po darbų jau ir kalbėti nesinori, kiekvienas sau ramiai mintyse klaidžioja, o mėnuo virš laukų lediniu sidabru nusirita ir šalčio adatos po kailiniais jau lenda, greičiau namo, į šiltą lovą.
Cecilija mintimis ties rytdiena – reikia išvirti šarmo, muilo jau mažai belikę, žiema dar ilga, drobinius sumerks į šarmą, išvelės. Marytei veltinukų reikia, pernykščiai jau suplyšo, lopyk nelopius, vis tiek supliš. Reikia iškirpti formas, apdėti vilna, poryt vakare gal pasiseks suvelti. Šiemet vilna dar nekaršta, reikia vežti Žiežmariuosna, kol sukarš, gal pas motiną nueis. Paskui suverpti ir numegzti megztukus. Rudenį Marytei pasiuvo kailinukus, ne naujus, iš senų didžiulių kailinių, tiek tos mergaitės ir yra, užteko, bet kad būtų minkštesni ištepė taukais. Į mokyklos rūbinę įlindo šuo, sugraužė kailinukus, tik skutai beliko. Tai ir eina mergaitė plonu palteliu, labai reikia megztuko.
Staiga tik triokšt, akyse subolavo, susisuko žemė, kažkur nuskrido mėnulis. Susivokė plaukiantys upely. Tai šaltiniuotoji Kiminta, neišlaikiusi rogių svorio, triokštelėjusi ledais, savon srovėn visus pagavo. Negilu, bet išgąstis kokia! Ir šaltis. Suvirto atgal rogėsna, per drabužius čiurkšlėmis teka ledinis vanduo. Kažkas pasiūlė eiti pėsčiomis, gal šilčiau bus, bet kas čia šlapias eis porą kilometrų, su arkliu vis greičiau.
– Greičiau bus, sėsk, – paragino ir Viktoras, kai Cecilija bandė išpilti vandenį iš veltinių. Nors arklį varė tekinom, kol parlakino prie savų namų, visų rūbai jau buvo sugruzdę nuo šalčio.
– Vajėzau, vaikeliukai mano, – nusigando Viktoro motina, – Praniene, užeik, persirengsi, neleisiu tokios, – sugriebė besukančią ant namų Ceciliją. Negi viską svetur persirengsi, užsimetė sausus Marinkos kailinius, persiavė veltinius ir namo. Ilgai nesušilo. Anyta ir trūkžolėm girdė, ir ramunėlių arbatą virė, bet šaltis purtė visą naktį, kažkur vis skrido mėnulio pjautuvas.
Pirmiausia ėmė gelti kairę petį. Vis stipriau ir stipriau. Paskui ir dešinę. Ir alkūnes sukaustė. Paskui ėmė sukti pirštus, persimetė į kojas. Šutino garuose, trynė tepalais, niekas nepadėjo, ištino rankų sąnariai, taip skaudėjo, kad rūbų plauti negalėjo. Paprašė atvažiuoti seserį. Jadvynė paklausė, atvažiavo, išplovė, išdžiaustė. Paguodė ir išsigando, sako, eik tu pas daktarą. Pabuvo kelias dienas, bet ir jai darbas, motina suvargus, reikia namo, išvažiavo.
– Tik žiūrėk, važiuok pas daktarą, – prigrasė nueidama.
Cecilija ir pati mato, neišsivers be daktaro. Juk ateis pavasaris, darbai laukuose prasidės. Tą rytą Pranys į darbą išėjo pėsčias, pakinkė arklį Cecilijai. Ji prisiklojo kailinių, susisupo į storą paklodę, – kelias tolimas ir išvažiavo.
Gailiomis ašaromis aplaistė kelią namo. Prieit priėjo. Bet kas iš to? Užsiregistravo, pusdienį laukė žmonių eilėje, bet daktaras! Prisimena ji baltą senutėlį iš Žąslių ir dar graudžiau pravirksta. Nėra jau jo, numirė senelis. Šito pirštai irgi baltutėliai, bet jis dar toks jaunas, negi suprasti ką nors gali. Bet kaip gi jis galėjo šitaip sakyti, kad visi dabar ieško atleidimo nuo darbo, kad ji, tokia žydinti moteris, pačiam pajėgume… ir dar kažką, ji nieko daugiau neprisimena, užteko ir šito. Juk ji nenori jokio atleidimo, kad tik tą sukimą, skausmą nuimtų, kad tik galėtų vėl darbuosna grįžti, ten jos gyvenimas, ten jos gerumas. Kad kas kada ją tingine būtų vadinęs, – tos šaltos, baltos rankos ant nuogos peties lyg balos varlės šiurpiu šalčiu sugniaužia širdį.
Skaudančia širdim namo sugrįžo. Kaimynės Janucienės aplankyta, jos žolelių užmigdyta, nurimo. „Vaikeliuk, praeis“ – kartojo geroji moteris – „išsišutink vakarais ir kojas ir rankas“ ir padėjo gerą pusmaišį žolių prie lovos.
Nurimo Cecilija. Gulėjo lovoj ir žiūrėjo į vėjyje linguojančias medžių šakas už lango, į lėtai linguojančius debesų verpetus ir ne protu, o širdimi suvokė esanti gamtos vaikas, kuriam padės šiltos motinos žemės rankos. Jai rodėsi, kad iš pačių žemės gelmių kilo tikėjimas, skverbėsi į sukaustytus sąnarius, jie palengva atsipalaidavo. O tikėjime, naivuolių paguoda, ko lendi tu su savo gražiai nupudruotu snukeliu ten, kur tavęs visai nereikia, ko kiši savo trigrašį, pigią monetą varguoliui tada, kai jam reikia kovoti, nepasiduoti. Juk žinai, kad po dešimt metų tave pakeis juodoji neganda, sena surukus džiūsna, šaipysis, jau plačiai visur išsikerojus, kad niekuo atsipirkt jau negalėsi.
Po kelių savaičių skausmas išsivaikščiojo, supuolė gumbais, juose susivijo ir aprimo. Sąnariai sutino, bet jau nebegėlė. Pradėjo vėl keltis anksti, atsikėlus išsitrindavo tirpstančias kojas ir rankas ir vėl visą dieną buvo ant kojų. Naktimis, kai imdavo gelti, trynė tepalais, vėl grįžo prie įprasto dienos ritmo.
– Kas bus, tas, pas daktarus nevažiuosiu.
Į brigadą nėjo, sunku, o ir netraukia. Kai išvažiavo Mariutė miestan, lyg ir nuobodoka, darbai ir namie tie patys, o kad uždėtų normų neišdirbs, galai nematė, Cecilija palūžo. Jai vistiek. Viena likus galvoja, gal negerai padarė Pranio miestan neišleidus, gal mieste būt lengviau, nei gyvulių, nei vandenio tąsyt nereiktų. Prisimena, kaip Mariutės išleisti nenorėjo, net kolūkio visuotiniame susirinkime reikėjo aiškint ko ten išvažiuoji. Juos tai išleido, nes jie neturėjo trobos, gyveno tėvo pirtelėje, vaikai paaugę, vietos maža, apsisukt nebuvo kur, bet ir Mariutė daug smarkesnė – pasakė vyrui negyvensianti su anyta ir išėjo į tėvo pirtelę, kur dėsis Bolius, ir jis išėjo. Tada ir susirinkime pasakė: „Trobas pastatykit, gyventi nėra kur, miške ar ąžuole gyventi siūlot?“ Tada ir išleido. Kitaip vargu – ne vienas prašėsi. Neleido. Dar žmonės kalba, galima kitaip, papirkti galima. A, kas ten žino, gal ir jiems kainavo, negi klausinėsi, jeigu žmogus apsisprendžia, tai viską padarys. O ir kolūkis neturi ko žmogui pasiūlyti. Taigi žmogus pasiima savo rankas ir eina. Eina jau ne pirmas, eina žmonės nuo žemės, kur tik jaunesnis, vienišesnis, be šeimos, tai ir eina.
Cecilijai sunku ir namuos, čia ji vis dar svetima. Neprigijo. Net ir vaikai, ir tie paskui senąją bėga, ar valgyt, ar nuoskaudų išsakyt, vis jai ir jai, o motina, kaip buvo taip ir liko nuošaly, nesuprasta, nelaukiama. Ar čia nebuvo jos pačios kaltės, kai po darbų nuvargus, nepaėmė ant kelių, nepamylavo? Ji ir namie prie to nebuvo pratinta. Nebuvo ir mados taip cackintis, pati vaikų būry išaugus, retai mylėta, suprasta…
Ji turi gerą draugę, kaimynę pagal vyrą Janucienę, Marinką Kertenienę, labai nuoširdžią ir supratlyvą moterį, kuri pati irgi septynis vaikus išaugino, gyvenimą gerai išmanė ir meiliai su jaunesne drauge sava išmintimi dalinosi. Ji ir patars, ji ir paguos, Mariutei išvažiavus Cecilijai ji viena paliko, tai vis kartu pasijuokia iš vyrų, iš vaikų, kartu skerstuvėmis pasidalina, talkon viena pas kitą eina.
Marytė ūgterėjo. Kai atėjo Burbiškių pradinės mokyklos mokytojas jos užrašyti į mokyklą, ji vakarienei bulves kasė ir labai nustebo, kad mokytojas ją pagyrė už darbštumą, juk nieko nepaprasto čia nebuvo, – mergaitė buvo pratinama prie darbų nuo mažens ir nieko įpatingo ji nedarė, tik bulvių vakarienei pakasė, ir prie gyrimų nebuvo pratinta, todėl mokytojas jai nepaprastai patiko, ji džiaugėsi, galėdama eiti į mokyklą. Prisimena, kaip motina supynė jai kasas su iškrakmolintais merlės kaspinais, kaip aprengė nauja suknele, kaip palydėjo iki ąžuolyno ir su vyresnėm mergaitėm paleido į mokyklą. Ji daug ką prisimena, bet negi viską čia išpasakosi, kokie stebuklai laukė jos mokykloje. Pokario vaikai, nepriteklių ir darbų užgrūdinti, ėjo į knyginį pasaulį lengvai patikėdami viskuo, kas ten buvo rašoma, jie godžiai skaitė „Lenino vaikystę“ bet jie juokėsi, kai Stalinui numirus mokytojas išrikiavo juos lauke tylos minutei, o kolūkio pirmininko dukra vos ne alpdama pravirko, et, praėjus daugeliui metų, susitikę prasigėrusią tą pačią kolūkio pirmininko dukrą, gyvenančią su išsiskyrusiu prasigėrusiu nelaimėliu, iš jos jau nesijuoks.
Mergaitė augo šalia savo bobutės, buvo su ja dieną ir naktį, nes abi kartu miegojo, tai prisirišo prie jos nesuvokiamai stipriomis gijomis, jos pasakomis užliūliuota užmigdavo, jos balsas rytais kėlė iš miego, visos dienos buvo pripildytos bobutė balso, jos juokingų lenkiškų lopšinių, šalčiu stingdančių šiurpių pasakų, nuo kurių visos pasuolės juodai šnabždėjo ir krutėjo. Nejučia jautri vaiko siela prisipildė savo globėja kaip savastimi. Dabar, kai senoji susiruošė pas anūkę Malviną auginti mažos dukrelės, skauda mažąjai širdelę, liūdna paliko, visi kampai kažkokie tušti, šalti.

***

O laikas eina. Nei negandos, nei netekčių skausmas nesustabdys jo tekėjimo. Kaip smėlis pro pirštus diena, jėgų pasisemi nakty ir vėl iš naujo jas išberi dienoj. Jau laisviau, leido dirbti 60 arų, kaip ir visiems. Kruta motinėlė Iponienė. Prie valdiškų darbų priprato sūnus Jaronimas, duktė Jadvyga. Rytais išeina, vakarais sugrįžta. Viena palikus daržus pažiūri, karvutę, paršelius sutvarko, tiek to ūkelio, net juokinga, bet ir jėgos jau nebe tos. Jauni rublį užsidirba, dėl jų ramiau, gyvena ir be ūkio, tik niekas netekčių skausmo nenumalšins. Vienatvėje paskendusi tik dievuje ramybės ieško, jo vieno šaukiasi, visas giesmes išgieda, krūtinė gaudžia kaip vargonai: „Ach, šventas, šventas“ gaida rami kaip upė. Tik pasamonėj blyksteli: „Kaip gi gražus gražus rūtelių darželis“ ir vėl nutyla. Ten toli, už miško ir dar toliau, už kalnų, už upių rūko skraistėm nutįso jaunystė su sesučių dainom, – ten gyventa. O ir čia gera buvo. Kad ir nelengva tokį būrį vaikų išauginti, tokį ūkį apeiti, bet ir gera buvo, kai susėda vaikai už stalo, kai suklega būriu. Tik kodėl vaikai tokie nelaimingi? Vieni per anksti po žemele sugulė, kiti gi… nei vienas, jaučia motina, nei vienas nėra laimingas. Visus tvarkė, laimino dalis sukrovė, gyvenimus parūpino, bet va, – vis jiems kažkas ne taip. Laikai sunkūs, bet kad sutarimo, šilumos nėra… graužia širdį ir dėl Jaronimo, tada neleido motina jaunos marčios parvesti, dabar gi vienas, kaip stuobrys. Jadvyga ilgai namie užsisėdėjo, nėra prie ko ir jai pritapti, jaunos vakarėlius organizuoja, jau Igno vyresnioji duktė Danutė pas tetą atlėkus polką šokti mokos, neliko ir jos amžiaus jaunikių, karas, vežimai išblaškė žmones.
Bet protingi žmonės sako, kad viskam savo laikas, o nuo savos dalios nepabėgsi, – neilgai trukus atsirado ir Jadvygai jaunikis. Per kažką sužinojęs, kad jauniausioji vaikystės kaimynės Kazės duktė senmergiauja Andrius iš Bludykiškių atvežė savo giminaitį, taip pat senbernį, piršliuosna. Ką jau čia išsirinksi, teko sutikti, nesėdėsi gi su broliu visą gyvenimą, o ir motina neamžina. Nelabai širdelė suspurdėjo, kai į jaunikį pažvelgė – juodas, kaip smala, nosis ilga, smaila, bet žmogus rimtas, teks eiti, negi čia sėdėsi kaip dilgelė. Ir kaip likimas surikiuoja jam vienam težinoma, tai buvo gal laimingiausia jos trijų dukterų santuoka, gražiai ir ilgai nugyveno jaunylė Jadvyga, vis su vyru pasitardami vargo pokario laikų dalelę, statėsi namus, išaugino tris vaikus.
O dabar dar Iponienė ruošia šiokį tokį kraitelį. Iš paskutiniųjų drobelių, kurių nemažos skrynios dar sukrautois, nors pasikloti, užsikloti. Tyliai ramiai apvesdino Jadvygą, išleido iš namų. Paskui lyg ir atsipūtė – dabar ir mirti galima. Ir ėmė krutinti Jaronimą:
– Laikas ir tau.
Jaronomas lyg negirdėjo, lyg krapštė sau kažką. Ištekėjo jo šviesiaplaukė Anelė. Ištekėjo ir nereikia.
Paliko motina viena, pati ir karvę pasimelžia,ir pečių pakuria. Žiemą lengviau, karvelei šieno pameti, pamelži, išsikūreni, Jaronimas po darbo gyvulėlį pagirdo, pašeria, bet kai pagalvoji, kad vasarą reikės ganyklon ją vedžioti, bus karščiai, teks namo parvesti, su veršeliu vargti, abejonės apstoja. A, tai todėl, kad viena perdien namie, nėra su kuo pasikalbėti, tos kelios vištos, ir tos po kojom nesimaišo, sulenda po kubilais, po skryniom ir kapstosi per dieną „vištinyke“. Pavasario laukdamos jau kudakuoja garsiau, kiaušinį vieną kitą padeda. Kartais jai pasirodo, kad nebuvo nieko, net tų pilnatvės dienų, kai visuos kampuos klegėjo pulkas vaikų, net tų gyvulių pulkų, kurie po pievas laidė, net tų javų laukų, lyg mariomis bangavusių aplinkui. Gal visa tai tik gražus sapnas? Nutilo visi balsai, tik aidas naktimis atšnara, atsikartoja ir beldžia graikiško riešuto šaka į langą.
– Nupjauk šitas šakas, Jaronimai, – skundžiasi motina.
– Kad riešutai, mama, gaila.
– Šviesos visai neliko, užsiplėtė ant viso lango, – aimanuoja.
Žiemą per šalčius iššalo topoliai, supjovė malkom, dabar riešutmedžius žaloti teks, – nelinksma ir Jaronimui. Bet kad motina nori, tai teks, o liūdna, nors kauk – medžiai dar tėvo sodinti.
– Tai eisim gulti, – nusišypso. – Keltis ryt, – lyg pasiteisina. Vaikai tėvų neteisia net kentėdami. Vienatvė vaikšto naktimis, širdies neužgožia, nei čia jau taip bloga, nei ką. Bet sužinojo anądien, kad Aneliukė sūnų turi ir taip norėtų pamatyt, lyg savajį. Kodėl jis mano būti negalėjo?

***

Cecilijai ilgai galvoti nėr kada, visa namų ruoša senąjai išvažiavus auginti proanūkutę, vienai sugriuvo, Pranys, visą gyvenimą rytais migdytas, keltis nenori. Cecilija prisiaugino lauką agurkų, dar iš vakaro prikrovė maišus, dabar reikia vežti Vilniun į turgų, tai vos švintant sutampė tuos maišus į kaimyno vežimą ir lyg šarka čirškėdama, barasi. Pranys tik apsiverčia ant kito šono:
– Rėk, rėk, niekas tavęs negirdėjo.
– Karvę jau pamelžiau, kelkis sakau, pieno nesutvarkiau, pečių kurti laikas. Kiaulėm užmaišiau iš vakaro, tik vandeniu šiltu užpilk. Dieną lapų palaužykit, prikapokit, miltų saują užpilk, – skambėjo visas kiemas.
– Maryt, Maryt, teks keltis tau, vaikeli. Puodų netąsyk, tegul tėvas. Maryt, pabusk, pamiegosi dieną, apsitvarkius, – įmanius Cecilija būtų persiplėšus į visas puses. Kai ji namie, tegu visi sau miega, ji viską susitvarko, dabar jai išvažiuoti reikia, agurkai auga kaip ant mielių, gali kas antrą dien į Vilnių vežti, bet iki plento toli, kad pavežėtų reikia tartis su kaimynais, derintis prie jų ir perauga agurkai. Ale nieko, pigiau paleidi, išperka rauginimui, ir mieste ne visi ponai. Pinigų visai nėra iš ko pasidaryti, čia vis rublis kitas. Užtat augina daržoves – pavasarį rabarbarus, rūgštynes, paskui braškes, agurkus, vyšnias, obuolius, viską parduoda. Patinka Cecilijai turguje, kad ir sunku maišus susitąsyti, paskui visą dieną sėdi sau, plepies su moterim, juokauji sau, tiek to darbo. tik vakare, kai visi maišai ištuštėja, jau leidies į kelią namo.
Išdardėjo. Nurimo kiemas, namai. Marytė keliasi, išeina į lauką. Saulė vos tik patekėjus, o rasa, rasa, kokia grožybė! Mergaitė mina atsargiai, kaip katė, – vos tik prisilieti prie smilgos, karoliai kapt, kapt žemėn. Ir pradingo. Toli virš įlomių tvyrena rūkas, oras persišviečia skaidruma, svaigina galvą, vėsa išsklaido paskutinius miego likučius. Ji grįžta, iškošia pieną, kuria krosnį. Krosnis didžiulė, duonkepė, motinos iš vakaro sustatyti puodai, sukrautos malkos, tačiau pakurti jai nesiseka, malkos dūmija, ugnelė neįsikuria. Dūmai plaukia palube, palangėm, pasiekia Pranio lovą:
– Na ir gaspadinė, duok pažiūrėsiu, – šlepsi basas Pranys, ima žarsteklį.
Marytė žiūri, kaip ugnis, meiliai spragėdama laižo malkas, pamažu kyla aukštyn iki baltai išdegusio krosnies viršaus. Paskui ji maišo kiaulėm, šeria tas besotes, lipančias ant tvorų, sukasi su puodais, su blynais, dūmai ėda akis, ji pavargsta ir jau noriai bėga į daržą laužyti lapų, bet beskubėdama ir čia atėjo per anksti – po stambiais lapais dar pilna rasos, sušlampa suknelę ir pyksta. Kai tėvas išėjo į darbą, vos viena likus tuoj čiumpa knygą. Srovena naujos, plačios būties upės, jaudina tolimi kraštai, keisti žmonių santykiai, čia nėra nei kiaulių, nei rasotų runkelių, koks gražus čia pasaulis! Jis stojas prieš akis viltinga ateitim, ji tiki, kad kažkas gražaus, nepaprasto jos laukia, tik reikia pabėgti nuo daržų, nuo karvių, iš namų, kur rytais skamba tėvų barniai. Jautri pokario laikų naivaus kaimo vaiko siela, kaip benamis šunytis stiepias aukščiau. Sako, kažkas kažkur jau išrado televizorių. Kai brolis, dar pavasarį einant iš mokyklos su draugais apie tai kalbėjo, kad yra toks radijas, tokia dėžė, kur viską rodo, Marytė tada niekaip patikėti negalėjo ir barėsi su broliu:
– Nesąmonė, tu amžinai ką nors prasimanai.
Bet kai jau net jų kaiman, tarp miškų nutiesė elektros laidus ant stulpų, kai uždegė elektros lemputes, Marytė nejuokais išsigando – motina neleis naktimis skaityti. Prie lempos kas, ji stipriai prisuka knatą, ugnelė vos vos rusena, prie pat lempos knygą prisikiša ir skaito kiek tik nori, kas gi bus dabar? O kai kaimynai nupirko pirmą jų krašte televizorių, viso kaimo vaikai lėkė laukais kas vakarą, ir geri žmonės leido jiems žiūrėti ir žiūrėjo patys.
Atėjo kaiman elektra, atėjo radijas, nereikia su ausinėmis sėdėti. Bet būdavo ir smagu, – kai pamokas ruoši, užsidedi ausines ir nieks negirdi to, ką tu girdi, galvos niekam nekvaršini, dabar kam nors nepatiko, ir šaukia:
– Išjunk, man trukdo.
Dažniausia trukdo, aišku, Alvydukui, kur ten jam trukdo, jis kitaip pristot nemoka, tai zirzia ir tiek, labai čia kas jo klauso. Matote jis jau eina į mokyklą, jam pamokas reikia ruošti. Ruošia ruošia jis tas pamokas, o mokytis prastai išeina, taip jis ten jas ir ruošia, bile sesei prieštaraut.
Kasdienybėje besikuičiant dienos, lyg eilutės knygoje bėgte prabėga, kaip puslapiai nušiugžda metai. Ir kiti. Tokie panašūs, atskirt sunku kas buvo pernai, o kas užpernai. Laikai nurimo, niekas nesišaudo o žmonės vakarais langų nedangsto, šviesų žiburį užžiebia.
Senoji Liukienė jau augina antrąjį Malvinos vaiką. Ji pasiilgsta kaimo, tai vasarą sugrįžta su vaiku, bet ar Cecilijai nuo to nors kiek lengviau? Vaikas ne šuniukas, jis reikalauja nuolatinės priežiūros, tik šurmulys namuos didesnis. Bet visi myli Kęstutį, jis toks juokingas, gražiai išpuoštas ruibulis, kur čia jo nemylėsi?
Kiek kaimą bekeiksnotum, kiek čia darbų bedirbtum, visvien jo visą gyvenimą truks iš jo išėjusiem. O dabar visi kaip vienas, vos nuo žemės pasistiepęs, bėga miestan. Ir tėvai tuo džiaugiasi. Žmogus be žemės kaime – ne žmogus. Kolūkiai silpni, pirmininkai kaip pirštinės, kas metai nauji, visi atvažiuoja pliki, kažką žmogui žadėdami kad už jį prabalsuotų visuotiniam susirinkime, žiūrėk – po metų, po kitų namus kažkur pasistatė ir pabėgo. Ūkyje statosi fermos, ten geria vyrai, moterys vagia miltus, tempia namo kibirais, visiems užtenka, ir brigadininkui, ir fermos vedėjui ir šėrikėms, ir gerai. Kas dirba laukuose, tai nors trąšų kilogramą, nors pėdą gyvuliui pakloti, nors maišą kokį tempia vakarais namo. Moterys išradingos, kai kasa bulves, tai didžiąsias užkasa vagon, o vakare, kai jau sutems, laukai knibžda iš naujo, – rinks, ką užkasė, ieškos, maišuosna kraus. Užtat ir keiks jie savo dalią ir vaikus miestan varo.
Taip atsitiko ir Aliukui. Mokytis nenorėjo, tai vidurinės nebaigė. O ką gali žinot kas jauno širdyje, gal šilumos namie pritrūko, gal tėvų namuos jaukumo stigo, kad toks jaunas namus paliko. Ir niekas jam netrukdė, nebarė ir neguodė, – kad nori, eik. Eik pats. Ir niekas nelydės ir darbo neieškos, pats susirasi. Jau norisi ir laikrodžio, ir dviračio ir apie motociklą jaunimas jau svajoja. Tai ir paliko jis namus žaliam beržyne palei Piliakalnį.
Cecilijos liga progresuoja. Suka kojų pėdas, rankas, per naktis diegia, visi priprato ir prie jos naktinių vaikščiojimų ir dejavimų. Pranys net painkščia: „Miegot neduoda“ Vaikai? Ar jie prisimena kitokią motiną, ar jie supranta, kad gali būt kitaip? Kiekvienas užsidaręs savam kampelij – Marytė savo knyginiam pasauly, Alvydukas dar vaikystės džiaugsmo kupinas, kaip nusilaksto per dienas, naktim jo ir su perkūnija neprikelsi. Vieną troškią vasaros naktį tėvas niekaip negalėjo jo pažadinti, nes didelės perkūnijos metu visi keldavos, apsirengdavo ir, žolelėm trobas apsismilkę, laukdavo kolei baigsis tokia baisi audra sėdėdami apsirengę, – jei kas, spės pabėgti iš trobos.
Cecilija niekur neieško paguodos. Retkarčiais nuvažiuoja pas gydytoją, parsiveža tepaliukų, bet nieko doro iš jų jau nelaukia. Gydytojai liepia važiuot į sanatoriją, bet ji net neįsivaizduoja, kaip gali palikti namus. Mergaitė per jauna, vyras namų nežiūri, anyta proanūkius augina, ne, kas jau bus, tas. Sakoma, kas skirta, to ir neišvengsi. Argi ne visos kaimo moterys panašios? Nei viena jų negimdė miestuose, nei viena jų neguli ligoninėse negandai atėjus. Jos, pasitarę tarp savęs, viena kitai žolių atnešę, kantriai neša savo sunkią pokario negandų naštą, skirtą dievų ir net nekeikia likimo savo. Cecilija savas skriaudas dažnai išpasakoja dukteriai, kai jos abi išeina į daržus ir, vagose suklaupę, žolę rankom pešdamos, turi laiko pasikalbėti. Su skausmu prisimena, kaip tėvas ją išvarė už nemylimo, kaip vienišas liko jos bernužėlis. Sako, vienas išvažiavo jis Amerikon, kažin, kaip jam tenai, gal taip nevargsta kaip jinai? Kodėl tėvai nenumatė, kad keisis laikai, kad visus spaudė prie žemės, kad žemę pirko? Kas dabar iš tos žemės, kas dabar iš tų sujauktų gyvenimų? Po valandėlės vėl – o kas galėjo numatyt, kad šitaip viskas pasikeis, kad nebus Lietuvos? Patyli, paravi vagos galiuką ir vėl prabyla – mes, tai mes, vargstam ir tiek, ale va tos mergaitės, žydaitės iš Žiežmarių jau kadaise po žemele, ir už ką dievuli tu mano?
Užtat kaip laukia jos karvutė, kokis gražus veršelis, kokia minkšta avytė. Čia jos pasaulis, prie gyvulėlių ji randa paguodą, širdį atgaivina. Didžiausiam atsiskyrėliui, vienuoliui lemta patirti daug nepakartojamai gerų valandų. Cecilija, gyvenimo negandų apkartintu likimu buvo panaši į paprastą laukų gėlę – ji žydėjo smulkiais bekvapiais žiedeliais, džiaugėsi saulute ir nieks nematė, kaip jos mažuose žiedeliuose prisikaupia saldaus nektaro, kaip ją lanko bitutės, kaip neša jį į avilius, kaip paverčia saldžiu medum.
Turi ji savo sielos mielą kampelį – audimą. Staklėse per žiemą kaukši šaudykle, siūlai sukasi krijaliuose, jų gija, lyg pati mintis nenutrūksta, pinasi vejasi, žiedais lelijų gulasi, žvaigždėm iš dangaus leidžiasi, pinasi lapais. Kaimo moterys ne tinginės. Jau kiti laikai, nereikia drobinių marškinių nei milų austi, pirktinius nešioja, tai prasimanė aust staltieses, paklodes, dirvonais vadinamas. Audimas gydo, užmarštin narina, sielą kelia, – sėdėtų ir sėdėtų per dienas prie staklių. Namie ramu, vaikai mokykloj iki vakaro, Pranys darbe, o ji už staklių per dienas. Gerumas koks. Priaudė ir visiems dalina, – vestuvės giminėj, krikštynos, – be jos austinių jau neapsieina. O ir pigiau, nereikia nieko pirkti dovanų ir žmonės jos darbais patenkinti.
Vasarą važiuoja turgun. Augina lauką agurkų, paskui prinoksta vyšnios, rudeniop – obuoliai, kriaušės. Viską veža turgun. Šioks toks rublis ir iš namų išvažiuoja visai dienai. Kad ir labai sunku iš ryto rast kaimyną kas nuveš ją su maišais iki plento kokius penkis kilometrus, kad ir nelengva maišus turgelin vienai sutąsyt, bet tarp žmonių diena neprailgsta, namo tuščiom, lengviau. Viena ir nevažiuoja, vis su kaimynėm, tai su viena, tai su kita, per dieną plepėdamos žiūrėk viską ir parsiduoda, miestas didelis, jei ko – pigiau paleidi, nuperka. Išmoko pakovot už savo vietą turguje, už nuomonę tarp moterų, tik vienas Pranys jos visai nepaisė. Ėjo galvą užrietęs. Įsidarbino laiškanešiu, kasdien ryte išeina, vakare pareina, bet ji įprato, jai dar geriau, kai jo nėra, viena sau ponia po namus. Kad ne reumatas, kaustantis visus sąnarius, jau ir nebloga būtų. Vaikai praaugę, visi savim užsiėmę, prie darbų papratinti, Aliukas jau pats sau duoną užsidirba, jau neblogai būtų, jeigu ne tas reumatas. Tai kas, kad su Praniu lyg du erškėčiai, vienas kito neprisilies, dygliai per aštrūs. Nejučia tie dygliai ir vaikų jautrias širdeles suvarstė, jie išriedėjo kuo toliau nuo namų, nuo barnių rytmetinių, nuo nepriteklių visokių.
Aliukas, kiek padirbęs Vilniaus elektrinėje, jau armijon išeina. Vis šeštadieniais grįžta namo, vis netoli, dabar jau išsigando motina. Jos broliai per karus nukentėjo, jos sąmonėj kariuomenė lyg prakeiksmas ir širdis šukėmis suskilo, ji verkia, atsišaukt negali. Prabilo motinos tiesa, ilgai slapstytas, užslopintas sopulys išsiveržė.
Pranys irgi, visas savo nuoskaudas Aliui užmiršęs, ta proga prisižadėjo mesti rūkyti. Vaikams paaugus, jam kebliau. Gerai buvo, kai vienas vyras namie jautėsi, dabar, kai vieną kart išgėręs nutarė dar sykį savo žmoną „pamokinti,“ Aliukas už jo, daržinėn ant pernykščių šiaudų paguldė, rankas surišo ir prigrasė „Netriukšmausi daugiau, gėda.“ Išsigando žmogus, suprato, kad jau baigiasi jo nežinia kokio kartėlio atmieštų dienų metas, jau vaikai suaugo. Supranta jis, kad tiek žmona čia ir kalta, kad motina privertė vesti, bet nežinia kokia jėga, kokia juoda neviltimi visą tūžmastį ant jos vienos nukraipęs buvo. Būdavo, kai eina namo išgėręs, tai visas kaimas skamba, – dainuoja, šaukia iš toli, ir keikiasi, ir baladojasi, visi kaimynai duris užsivelkėja. Bet kas kaimynams, – cirkas, pasijuokia ir tiek, namiškiai kenčia, iš namų bėgioja, nors vaikų jis neskriaudžia, kaip neskriaudžia ir motinos, viena Cecilija jo tūžmastį kentėjo. Paskui vėliau susiprato, – kai tik išgirsta jo dainas iš toli, tai išeina pas kaimynus Ertenius. Pas juos ir pernakvoja, taip ramiau.
Rodos tiek metų jau praėjo nuo tos dienos, kai žmoną per nevalią parsivedė, tiek kartų rudenys žemę nuprausė, pavasariai iš miego kėlė, o jis vis su savo dalia nesusitaiko, išgėręs valo savo širdį nuo kažkokios jį valdančios pabaisos, kažkokio pykčio gniužulo išspjaut negali ir veja žmoną iš namų, ir vaikosi su pagaliu, lyg būtų ji kuo nors kalta, lyg ji pati nesiaukotų. „Per ją gyvenimo nėra, išeik tu…“ nepelnytų keiksmų srautas ant Cecilijos galvos jau neužsilaiko, dėl to ji seniai nedžiovina širdies, tik sprunka kuo greičiau, kad pagaliu galvon negautų.
Ryte, audrai aprimus, ji vėl sugrįžta, nes kas gi gyvulius apliuobs, kurensis, valgį virs. Ji Praniui ne tiktai atleidžia, bet ir šlapią rankšluostį ant galvos uždeda, rūgščios giros pagiriomis įpila. Pagiriomis Pranys geras. Net darbo kokio griebiasi. Nepasakysi, kad jis negabus. Ir antrą trobos galą perstatė pats su jaunėliu sūnumi, ir langus pats pasidarė, jeigu ne tie gėrimai, gyventų gal ramiau. Na, jeigu savo žemę dirbtų, jeigu po svietą vaikščiot nereikėtų, gal taip ir būtų. Dabar vis eina po žmones, laiškus, laikraščius nešioja, užtinka geriančius, tokia mada, jei užėjai, tai neišeisi neišgėręs, sako, toks lietuviškas paprotys, pavaišinti atėjusį. Atneša pensiją, sako, kaip nepavaišinsi. Atėjo tokia kvaila mada, kai traktoristui, aparusiam lauką niekas nemokėjo pinigais, visus vaišino šnapsu. Nupjovė kelis arus miežių, – vėl lėbavimai iki ryto. Naktimis girti traktorius laužo, susižeidžia, užsimuša, tačiau niekas nesikeičia, – įprato kaimas gerti. Net senos bobulės, bažnyčion einančios ir tos vaišina už pensijos atnešimą. O kai pasivaišina, tai ir užmiršta, kad jau gana, kad jau laikas namo eiti.
Taigi, Aliukui atsibodo šitos tėvo“dramos“ nutarė jį pamokint. Ir pavyko. Netoks jau tėvas ir smarkus vyras – gulėjo surištas klojime ir garsiai šaukė, net stogas kilnojosi, bet paskui gana. Kaip gert kas davė.
Nežinia, ką jis mąstė ryte. Gal gėda, gal sąžinė prabilo, tik pažadėjo jis visiems, kad nerūkys ir savo pažadą tesėjo. Visą jaunystę rūkęs, nuo tos dienos nei į burną. Išgert, išgerinėjo, bet jau žmonos nevaikė, aprimo keikęs niekuo nekaltą.
Cecilija apsiprato su savo skausmu. Liga susuko sąnarius, iškilo guzais, bet jau taip aštriai neskaudėjo, tūnojo pasislėpusi giliai ir laukė savo valandos.
Tvarkė namus, gyvulius, dirbo, stengėsi, nes žinojo, kad taip reikia. Šis žodis, giliai suprastas vaikystėje, stipriai įsisąmonintas jaunystėje, dar labiau subujojo, užtemdė mąstyseną, jausmus. Cecilija gyveno kitiems. Įsispyrus į kerzinius batus, jų net vasarą nepaleidžia, nes po rasas, po lietų braidant, kojas sausai laikyti reikia. Reikia, reikia…Cecilija, sustok, pamąstyk. Tavo dukteriai reikia tavo patarimo, ne tik naujo dviračio, jau ji visai tolsta nuo tavęs, jau bėga į mokyklą, jau net per gavėnią šoka, linksminas, mokykla liepia taip daryt, jau tu jos nesulaikai. Jau penkmečių planai, jau šviesi komunizmo ateitis vilioja, pakilimas, – ach, kokie mes būsime laimingi. „Tu tėve būk, ir supūk, o aš eisiu saulės pažiūrėti“
Bet darbuose mergaitė padeda. Kas, jei ne ji didžiausias kolūkio daržų normas išravėti padės, į turgų išleis, rūbus išvelės visas grindis kas šeštadienį beržiniu ražu iki baltumo iššveis. Bet ir išeit mėgėja. Kiną atveža, tai trečian kaiman nulėks ir naktį grįš ir rytą kelsis ir nesiskūs. Cecilijai neduoda ramybės tie jos lakstymai. Kažkaip anksti suaugo. Gal nuo darbų, kurie kaimo vaiką taip anksti subrandina. Gal nuo dažnų tėvų nesantaikų, barnių bėga iš namų? Dar lyg ir per anksti, bet argi ji viena, visos jos lekia tai į kiną, tai televizoriaus žiūrėti, tai į mokyklos vakarus. Ir kiek tų vakarų, ir kas ten per vakarai, sako tai literatūros skaitiniai, tai konkursai, tai šokiai, tai dainos, ir visur jai reikia, lyg be jos neapsieitų. Neleido kartą, tai visą vakarą verkė ir dar kitą dieną užsikniaubus ant knygos sėdėjo. Atėjo kaimynė, jos mergaitė tų pačių metų, sako, leisk, kas gi čia bloga, kad mokyklon laksto, gal mergaitės išaugs gudresnės, nebus tokios kaimo mergelės, kaip mes.
Taip ėjo metai. Greitai išsilakstė iš namų vaikai, kaip žvirbliai išskrido, Marytė su Alvyduku jau mokosi Vilniuje, atvažiuoja šeštadieniais, pasiima šį tą iš motinos ir vėl lekia, bet Cecilija džiaugiasi – reikia mokintis, reikia išeiti iš kaimo. Sunku čia gyventi, tegu eina iš kaimo, gal bus šviesiau. Ir džiaugiasi bent tuo šviesiu rūpestėliu ir krauna vaikams kas geresnio namuose pagaminta, kas išsūdyta, išrūkyta, išvirta ir lydi iki Girelės miško, kartais gal net toliau. Jos širdelė gera, meiliu žvilgsniu palydi „Eikit, bėkit, gal ten šviesiau“
Mirė senoji Iponienė, palaidojo Žiežmarių kapinėse greta Jokūbo, apsivedė ir Jaronimas. Išlaukė kol numirs motina ir apsivedė. Seserys net kvatojasi suėję – paėmė savo mylėtos mergaitės seserį jau senmergiaujančią, kaip ir jis subrendusią. O ta sesuo seseriai nelygi – juodaplaukė, įpratusi viena, tai kliūna Jaronimui, oi kliūna, čia net seserų juokas neima. Bet ką beveiksi – pats apsivedė, niekas nevertė.
Paskui prasidėjo melioracijos, nukėlė puikią Iponių sodybą su visais kluonais, kluonienomis, sodais ir tvoromis, sulygino molynes su raistais, plyti plati plynė, buvusią sodybą tik elektros stulpų pagalba teatseksi. Rodos, nieko ir nebuvę, pravažiuoji pro šalį, paskaičiuoji tuos vidury lauko styrinčius stulpus ir nuveji šalin graudulį, kuris vis užslenka ir skaudina, ir skaudina aštriais prisiminimais. Cecilijos lankyti atvažiuoja Emilija iš Kruonio, atvažiuoja iš Vilniaus Bronė, šneka jos visos, rėkauna, net aidi Liuko troba nuo prisiminimų ir juoko. O Cecilijai vis blgiau. Vasarą kai šilta dar nieko, o žiemą stingdo rankas šaltas vanduo, apsnigtos malkos pašiūrėje, stingdo ir gruodu surandėję guzai lenda į sąnarius, kausto juos skausmu ir neviltimi. Kas bus?
Aliukas grįžo iš kariuomenės pratarnavęs gerus septyneris metus pasilikęs virštarnybinių, įsidarbino Vilniuje, Vilniuje baigęs mokslą jau pradėjo dirbti ir Alvydukas, jau namai visai ištuštėjo, tik Marytė dar arti – baigusi mokslą pradėjo dirbti naujame mieste Elektrėnuose, tai dažnai parbėga. Vaikai kuria savo gyvenimus, suka savo lizdelius, motina lieka viena.
Daug vandens nutekėjo Strėvos upėje, daug pavasarių atvirvėjo palaukėse vyturiai, atkukavo gegutėlės. Vai atkukavo. Senoji Liukienė vaikšto po namus lyg šešėlis, kažką dar bando darbuotis, bet jau bulvių lauke visos jos kasamos bulvelės lieka. Kapojo lambelius – įsikirto pirštą, nešė malkas – nugriuvo. Senatvė. Ir sėdi senoji lovoje ir dejuoja, kad ir dievulis ją jau užmiršo. Išmirė draugės, seserys, liko viena vienužė ir devintą dešimtį beeinanti, visų primiršta… Dar pabando eiti paskui proanūkį, bet net tas ją purto už sijono: „Baba, neik, – jis nori bėgti… Ilgą amžių nugyveno, jokių sunkių ligų, skausmų nepatyrė, gal tik atmintį savo senatvėje prarado. Ir kapą pasirinko pati greta sesers, prie vyro gultis nenorėjo: „Jis ten su savo boba ir vaikais, tegul ir guli.“

***

Ateina ramybės metas ir į žmonių gyvenimus. Gyventa, skubėta, dirbta, bėgta, bartasi, norėta. Pranys išėjo į pensiją, dabar jis namie, tai karvę pagirdo, pašeria, tai malkas kapoja, kažką per dienas krapštinėja, Cecilijai linksmiau.
Dabar dažnai sėdi abu su Praniu nosis laikraštin sukišę, laukia pavasario – bus šilta, švies saulutė. Nusipirko spalvotą televizorių, klauso, žiūri ir dažnai juokiasi vienas iš kito. Bulvytes, darželį kokį pasisodina vaikų pagalba, karvytę, paršelį laiko, va ir visas džiaugsmas. Kaip upė šniokšdama ir putodama per akmenis, žemupyje išsiliejus nurimsta, taip žmogus per gyvenimą ėjęs, skubėjęs, senatvėje sulėtėja, šildosi prie artimo. Suartėjo Pranys su Cecilija. Ir jeigu ji kada pabamba ant vyro prie vaikų, tai jiems nevalia nieko blogo apie tėvą sakyti, ji supyksta ir barasi: „Tau tėvas.“
Ir vienas be kito negali. Kai Marytė parsiveža mamą pas save truputį pagydyti, paslaugyti, tuoj ir tėvas atvažiuoja, sėdi skundžiasi jai, verkia abudu ir prisieina vežti ją namo, kad ir per pusnis susiieškojus kaimynų arklį, kad ir šalton ir vasario vėjų išpustyton trobon.
Rodos tik senatvėje jiedu surado vienas kitą, Cecilija jau nesikelia iš lovos, jau nevaikšto, o Pranys neleidžia jos iš namų ir gana. Jinai – jo akys, jo mintys, jo pašnekovė. Ir pykčiai, ir barniai, ir nesutarimai išnyko – jie vienas kitu rėmiasi senatvės negaliose, glaudžiasi savo troboje prie kūrenamos krosnies, gaminasi sau valgį. Kažkaip skaudu visa tai matyti. Ir galvoji – galėjo juk visada taip būti, šie du žmonės galėjo savo dalią pakelti lengviau.
Argi kalti vaikai, kai bėgo iš šaltų namų, kai nerūpestingo tėvo namuose trūko vyriškų rankų šilumos?
Didžiuosius vasaros darbus subėgę nudirba vaikai, bulvės, šienas – jų visų darbai. Marytė vežasi plauti rūbus, patalynes, jai tenka didžioji vargo dalis, ji ir gyvena arčiausiai, ji ir dukra, kaip ten bebūtų. Sūnūs atvažiuoja. Kartais ir to užtenka.
Taip ir bėga metai, pamažu artindami amžinybę, nuo kurios dar niekas šioje žemelėje nepabėgo.
Ir atgulė jie kartu, vienan kapelin, kaip nuo amžių priimta…
Jau tik prisiminimais grįžta mintys apie gyvenimą, kurį rikiavo nuo žmogaus nepriklausantys lemties vingiai, kitų norai, troškimai, juos koregavo, skaudžiai keitė šiurpios istorijos bangos, ir tartum kreivas veidrodis, iškraipęs gyvenimus, griovęs, keitęs ir visas mūsų sampratas naikinęs, amžinasis laikrodis, nesuvokiamai srūvantis laikas… Negailestingas, nešantis užmarštin, amžinai pulsuojantis naujus gyvybės sūkurius. Kuriantis. Paskui save paliekantis mitus. Nueina jis ateitin jau anūkų minamais takais. O prie kadagio parimusi Motina skausminga išmintimi dar tebesaugo atmintį.

Gomanta

Užaugau palei piliakalnį. Kažin kur tam mūs piliakalnij gali būt’ kokia nor man nežinoma vieteɫė? O kalnelių tenai kiek nori, išlakstyti visi, išlaipioti gaɫ ir ne visi, ale daug ąžuolų, kas ty suskaičiuos an katro šakų nesėdiejau? Ale geriausiai ty pavasari. Lakiu iš Burbiškių pradinis namo, metu portfeli galan stala an suola, užkramtau ką radus šiltam puode, isitraukus iš pečia ir kap kulka atgaɫ. Piliakalnis. Ty an kelma, oi gerai ty. Šilta šilta. Ale ne tik. Akys laksta po visu krantu, kur jau seniai nier sniega, jau kur ne kur an senos šakos gegutis čebatukas išlindis, gražus, oranžinis, ale čia ne tas. Dairaus ir dairaus žibutis. Kasdien. Jau laikas būt. Paskui pamatau. Kupsteliai keliasi, ale galveɫės dar žemyn, pilkais plaukeliais apsivėlį, inžiūriet’ sunku. Paskui užgrius visas reva krantas. Pradžioj tai mėlinai. Paskui baltai, geltonai, visam reva krane lig kepurielim. Oi, smagu, jau nieka net neieškau, sėdžiu an sena didelia kelma ir užvertus galvu ɫakiu su debesieliais. Jaj keičiasi ir keičiasi, visokias figūras man roda. Tep ir sėdžiu užvertus galvu, koɫ galiu. Paskui jau sopa kaklu, duria smilkinius, tadu acistoju ir sukuos ratais iškėtus rankas, lakiu, skrendu namo.

Kur ty tik nebūta vaikystėj. Ir karvis ganyta. Palaidi miškan, žolės gana, tai ąžuolan ir sėdi – matyt’ kur jos nuvieja. Ty baravykai auga, tėvas prikelia anksti, saka, ainam, baravykai dyksta. Oi, kiek ty jų. Kap kadu nieka daugiau, jokia gryba neimam, tik juos. Kap kadu tai ir umedielių, o rudenį tai murmučių tyltai. Kas ty juos surinks, tai prinešam didelių, senų an taka, nuog kalniuka pripilam, tadu kap an lada – čiuožiam žemyn, – kap slidu.
Lazdinynai atskirai. Auga dideliais miškeliais. Ty riešutų kap katrais metais… Prirenki maišeli ir žiemai, valgai kiek nori visu rudeni. Kramtai, mama barasi, saka, dantis pagadysi, ale kur tu ty iškentėsi?
Dabar vis galvoju. Ale tikrai gi buva vieta, kur nigdi niejam. Ty lazdinynai, ale užteka čia, mūs pusij. Gal užtatai, kad ty labai stačias krantas tam reve, inlipt negalima. Čia nuog mūs pusis, gali laipiot’ kiek nuori, ale tynai tai nor keturiom. Tai ir nelipam. Ty labai tanku, nei grybai, nei uogos… Ir kas ty buva? Nu, kas ty, netrauki ir gana. Nigdi.
Prisimenu antroj klasij mokytojas Valentinas Valickas acivedi mumį an kalna, susėdam, uždegim lauželi iš šakelių, jis ir saka mum: „Kap užaugsit, gal rasit čia piliakalni, gal sužinosit katroj vietoj“. Ot usikabinau, menu ir menu jo žodžius.
Gyvenimas praieja. Palikau sava Gireli, sava Piliakalni, sava Gomantu. Bruzgynais jis užauga. Paskui ir ąžuolus išpjovi. Ir net širdij atsivieri tuštuma, kažin kokia nykuma. Pradiejau rinkt visokias baikas apie Piliakalni. Apie sava Gomantu. Vakarais užmigt negaliu, matau ty kožnu kampeli, keliuku. Žinau – ty palei revus šnabžda balsai, ty an Aukas kalna žypčioja ugnelės, ty, senu keliuku vis vaikščioja juoda moteris su žiburiu, ty palei raistus dar šaukia kareiviai, balsai koki vadina ateit’. Ale kur toj vieta, toj pilaɫė?

Ir va – ainam su archeologu dr.Vykintu Vaitkevičium. Bruzgynais, kirtimynais, kojus kliūna, klupinieju, ale širdis tep džiaugiasi, tep džiaugiasi. Ainam tiesiai Auksa kalnan. „Oi gražu“ – Vykintas daug nešneka. Vedu žemyn kur buva tos ažius, tiej loviai, ale ką tu ty rasi – raistu melioracija išvarti, išgriovi, išlygina ir tuos kapčiukus. Susirandam senu keliuku, katras išilgai miška. Vykintas fotografuoja likusius ąžuolus, kažin ką pažymi, sukinieja koki tai aparačiuku rankose, nieka nesaka. Ir kur jis ką nor pasakis – aš neusičiaupiu, lyg usukta būčiau. Lyg votis pratrūka. Neužtylu visu keliuku ainant, rodau, aiškinu, šneku ir dar gaɫėčiau kiek pasakyt’, net strošna pasidara. Mislinu, gal jau dagrįsau jam. Daveinam kur keliukas nuog Kareivonių iš kitos pusis ateina, keliukai susikerta, „Va čia kas nor turi būt’, plepu toliau. Sakau: „Ainam keliuku žemyn, ty revai išeina pievosna“ ale jis jau pats traukia in mana ištupėtus revus tiesiai. Nu ir aš iš paskui. Ty. Kur tas status krantas. Ir pašiurpstu – toks kalnelis ty, net šalta pasidari. Suprantu – pariejau. Dabar jau galiesiu ir mirt’.
Čia.

Vykintas neprataria nei žodžia. Kažin ką braiža, tikrina. Paskui skaičiuoja nupjauta ąžuola metus an kelma. Stoviu palei kitu kelmu ir negaliu paait’. Grįžtam keliuku kur pastatim mašinu, Vykintas kartoja: „Nuostabu. Graži vieta“ ir tyli. Jau tyliu ir aš. Paskui palei senu gyvenvieti jis dar ką tai žymisi, vaikščiuoja. Stoviu lyg isimaudžius vasarus lietuj, biski nejauki, biski šlapia, ale toks džiaugmas, kad norisi pult’ an žemis.
Lauksiu ar pasitvirtins. Lauksiu. Ir naktim užieja toks gilus miegas, lyg vaikystij.
Čia mana Gomanta. Suabejoju – gal Gomantai?