Mokslininkės aistra – kolekcionavimas
Aldona Stanionytė
Veikla: zoologė entomologė
Tekstas parengtas internete skelbto Nijolės Sisaitės straipsnio „Mokslininkės aistra – kolekcionavimas“ („Mokslo Lietuva“. 2018, liepos 4, p. 1) pagrindu.
Mokslininkės aistra – kolekcionavimas
Pamačius Aldoną Stanionytę sunku patikėti, kad pernai ji jau šventė savo 85-ąjį gimtadienį. Žvali, geros nuotaikos, besišypsanti. Regis, metų našta – jai nė motais. Beje, jos mama Teofilė Stanionienė sulaukė net 104-erių.
Bute – lėlių namai ir šimtai ąsotėlių
Išėjus į vadinamąjį užtarnautą poilsį, gyvenimo tempas sulėtėjo, bet neprarado įdomumo. Kiek save prisimena, Aldona rengia lėles. „Aš su lėlėm nuo mažų dienų“, – sako buvusi mokslininkė. Pasak jos, mama turėjusi palinkimą siūti, vėliau iš to pragyveno – siūdavo net paltus. Būdavo, mama siuva kokį užsakytą drabužį, o Aldona iš tos pačios medžiagos atraižų aprengia savo lėlę. Dažnai numegzdavo drabužėlį kabliuku, pasiūdavo batukus. Ir iki šiol taip daro. Niekaip neiškenčia nenusipirkusi kokios nuogalės lėlytės, kad galėtų paskui ją puošniai aprengti pačios sukurtais drabužiais. Tiesiog stebėtina, kaip ji sugeba pasiūti ar nunerti drabužėlius net pačioms mažiausioms, nykščio dydžio, lėlytėms. Vienas Aldonos buto kambarys kaip muziejus, kur pasieniais sustatytų sekcijų lentynos pilnos įvairių dydžių ir formų lėlių. Tarp jų yra ir dvi lietuviškais tautiniais drabužiais pasipuošusios gražuolės. Kažkada pavyzdingai kūrusi vabzdžių kolekcijas, dabar ponia Aldona atsakingai tvarko ir savo namuose turimus eksponatus. Visos lėlės sunumeruotos ir turi vardus. Šiuo metu kolekcijoje daugiau kaip 250 eksponatų. Tarp jų – Algeda, Eigilė, Vaiva, Bazilė ir daugelis kitų. Vilniuje veikiančiame Žaislų muziejuje, ko gero, Aldonos Stanionytės lėlių kolekcija sudarytų nemažą ekspozicijos dalį.
Labai tiksliai suskaičiuoti ir Aldonos renkami moliniai ir porcelianiniai ąsotėliai bei vazelės. Kaip tikrame muziejuje, ant kiekvieno eksponato apačios užklijuota kortelė su eilės numeriu, įsigijimo vieta ir metais. Kolekcija pradėta kaupti senokai, bendradarbei parvežus molinę vazelę iš Bulgarijos. Dabar lentynose yra molinukų iš Ukrainos, Latvijos, Rusijos, Suomijos, Graikijos, Anglijos ir, žinoma, lietuviškų, nusipirktų Kaziuko mugėje ar antikvariatuose. Ant naujausio, įsigyto 2018 metais, užrašytas numeris – 407.
Daugelį metų Aldona rinko lietuviškus ir užsieninius pašto ženklus gamtos, vabzdžių, miestų tematika. Neseniai keletą savo filatelijos albumų padovanojo ja besidominčiam giminaičiui. O pati, be jau minėtų kolekcijų, dar renka butelių etiketes.
Aldonai daug kas įdomu, daug kam ji randa laiko. Anksčiau laisvalaikiu labai mėgo skaityti. Savo bibliotekoje turi vertingų meno leidinių, knygų apie fauną. Vienas iš pomėgių buvo kelionės. Pasakoja, kad plaukė Volgos upe, yra buvusi Kamčiatkoje. Lankėsi Norvegijoje, Italijoje. Iš ten parsivežė palmių sėklų ir užaugino jas vazone.
Laumžirgių tyrėja
Aldona gimusi Dzūkijoje – Lazdijuose. Veisiejai, buvo jos tėvo, mokytojo, Prano Stanionio, įgijusio išsilavinimą Seinuose, gimtinė. 1933 metais, kai Aldonai buvo vos metukai, šeima persikėlė į Ukmergę, kur tėvas pradėjo dirbti Ukmergės mokesčių inspekcijoje. Mama buvo gera siuvėja. Šeimoje augo trys vaikai. Aldona dar turėjo vyresnę seserį Nelę ir jaunesnį brolį Algirdą. Baigusi Ukmergės gimnaziją, dėl šeimyninių aplinkybių negalėjo iškart toliau mokytis, dirbo rajono švietimo skyriuje.
Po metų, 1951-aisiais, įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą. Universitete buvo tarp geriausiai besimokančių studentų. Baigusi studijas, įgijo zoologės entomologės specialybę. 1964 m. tapo mokslų daktare. Disertacijos vadovas buvo žymus mokslininkas biologas, eksperimentinės zoologijos pradininkas Lietuvoje Pranciškus Šivickis, kurį Aldona mini tik geru žodžiu.
Aldona Stanionytė laikoma žirgelių (laumžirgių) tyrimų pradininke Lietuvoje. Daugiau kaip tris dešimtmečius (1961–1992 m.) ji buvo Zoologijos ir parazitologijos instituto mokslinė bendradarbė. Ne vieną vasarą teko praleisti prie įvairių Lietuvos ežerų atliekant mokslinius tyrimus. Mokslininkė ištyrė ne tik žirgelių rūšių priklausomybę nuo vandens telkinio, bet ir jų vystymosi trukmę, tankį, elgseną. Paskelbė daugiau kaip 20 straipsnių žirgelių biologijos ir ekologijos bei kitais klausimais. Buvo taip pat leidinio apie vabzdžius – sodo kenkėjus bendraautorė (1979 m.). Ji, kaip rašė kolega Algimantas Jakimavičius mokslininkės 65-mečio proga žurnale „Ekologija“ išspausdintame straipsnyje, su bendradarbe Elena Mikėnaite-Gaidiene buvo pirmosios Lietuvos mokslų akademijos moterys entomologės, daug prisidėjusios prie Lietuvos vabzdžių faunos kolekcinių fondų ir rinkinių sudarymo.
Didelė Stanionių šeimos netektis buvo vos dvidešimt šešerių metų tesulaukusio brolio Algirdo mirtis 1956 metais. Jis buvęs geras muzikantas. Dabar net sunku patikėti, kad jis, puikus plaukikas, nuskendo Baltupiuose, dabartinės Vilniaus „Siemens“ arenos vietoje buvusiame ežerėlyje. Dabar Aldona jau nebeturi ir sesers Nelės Marazienės (1925–2015). Ji buvo darbų mokytoja, žinoma Ukmergės tautodailininkė. Pynė šiaudinius sodus, kūrė atvirukus, įvairias lino ir šiaudų kompozicijas. Jos kūrinių yra ir Aldonos bute Vilniuje. Iš sesers parsivežė ir šeimininkės netekusį šuniuką Rikį.
Nors namuose Aldona slaugo sunkiai sergančią artimą bičiulę, bet visai nesiskundžia ir nedejuoja. Stebėtinai stipri, jaunatviškos sielos asmenybė, su kuria pabendravus pasidaro šviesiau gyventi.
Iš Aldonos Stanionytės šeimos albumo
