Pasakojimą 2007 m. užrašė Kietaviškių bibliotekos bibliotekininkė Janina Černiauskienė.

Joana Girnytė Cibulskienė (g. 1937) – buvusi Kietaviškių aštuonmetės (dabar – pagrindinė) mokyklos istorijos mokytoja. Ji, kartu su kitais mokytojais ir kraštotyros draugijos nariais, 1975–1976 m. surinko Kietaviškių ir aplinkinių vietovių vietovardžius. J. Cibulskienė surinko Ašakienių kaimo vietovardžius – Skerdzimai, Skerdzimėliai, Laz­nėkas, Pelėka, Kampai, Žydo pieva, Dvaro kalnas, Ilga pieva, Kanapelka, Svirnas (vieta ežere), Po kamara (vieta ežere), Pabokova (vieta ežere), Dumbliukas, Pšidatka, Akis (uoka), Celetnik. Pasieka, Vanzynė, Široka droga, Dzirvelio ravas, Vielki rava, Agulnica, Ilgis (Janušaitytė, Rita. Vietovardžiai: [Ašakienių kaimas] // Kietaviškės. – Kaišiadorys, 1998. – P. 160–161).

Kaip atrodė Kietaviškės prieš 50 metų, įspūdžiais sutiko pasidalinti Joana Cibulskienė. Ji tuomet atvyko mokytojauti į Kietaviškes.
„Kietaviškės prieš pusę šimtmečio metų buvo labai varganos. Naujausias namas buvo Antaninos Janavičienės. Kitos pirkelės buvo labai senos, kai kurios po vienu stogu turėjo ir tvartelį, ir kluonelį. Namai stovėjo galu į kelią. Gatvėje nuo bažnyčios stovėjo Aliubavičių, Zareckienės, Barborytės mokyklos bendrabutis, Lipnickaičių, vargoninko Štukėno, Pinelių, Kursevičių, Laimučių, Kuzinevičių, Bukinų namukai. Ten, kur dabartinis seniūnijos pastatas, anuomet buvo Kursevičiaus kalvė. O prie dabartinio kultūros klubo buvo vienintelis Žukauskų namas visoje gatvėje. Daugiau namų nebuvo, jie pastatyti vėliau.
Atvažiavus į Kietaviškes ypač įstrigo purvinas kelias. Be ilgų guminių batų pereiti pavasarį ir rudenį nebuvo įmanoma. Per purvynę brisdavo mokytojai ir mokiniai apsiavę ilgais guminiais batais. Kelio niekas netaisė, nes kolūkis tuomet buvo neturtingas. Kolūkyje buvo tik vienas sunkvežimis, vėliau nusipirko antrą. Kai reikėdavo mokinius nuvežti į Vievio rajoną, į išvykas, prašydavome sunkvežimio pas pirmininką. Mokytojai ir kaimo žmonės norėjo išvykų, tai sunkvežimiu nuvažiuodavom į Vilnių, Kauną, Palangą, Birštoną, Druskininkus.
Kultūros namų nebuvo, todėl visos priemonės vykdavo mokykloje, filmai buvo rodomi, pasilinksminimo vakarai vykdavo. Mokykla buvo priauganti, vidurinė, dirbo dviem pamainom.
Parduotuvė buvo ten, kur dabar Stankevičių namas stovi. Prastom sąlygom dirbo. Prekių buvo įvairių, bet duonos nebuvo. Mokytojams buvo skirta norma mėnesiui ruginių miltų ir patys kepdavo duoną. O jeigu norėdavai duonos nusipirkti, reikėdavo iki autostrados eiti 7 kilometrus ir tuomet iki Vievio arba iki Žiežmarių nuvažiuoti. Tik tam laiko nebūdavę, nes mokykla dirbo 6 dienas per savaitę.
Kolūkis ėmėsi auginti kukurūzus. Mokiniai buvo prašomi į talkas sėti kukrūzus, vėliau juos ravėti. Buvo paskiriamas plotas ir mokytojams. Mes jį nuravėdavom bendrai. Mokytojai dirbdavom ir kitus darbus – veždavom javus, valydavom grūdus sandėlyje, kraudavom šieną. Net ir naktinėse pamainose plušėdavom.
Labai daug dirbdavom agitaciniame darbe. Pavasarį sėjos metu reikėjo leisti spec. sienlaikraščius, kur aprašydavom darbų eigą. Ta veikla vykdavo ištisus metus. Prieš rinkimus keletą kartų tekdavo aplankyti rinkėjus.
Nors tie laikai prieš 50 metų buvo labai vargingi, tačiau žmonės buvo nuoširdesni. Vaikai buvo mandagūs, neužgauliodavo mokytojų, nebijojo darbo.“

Apie tuometinius įdomesnius Kietaviškių žmones papasakojo gretimame kaime gyvenusi Danutė Černiauskaitė-Bušeikienė.
„Visi pažinojo ilgametį kleboną Petrą Ašaką, jis būdavo visada linksmas, mokėjo bendrauti ir su vaikais ir su suaugusiais, nors buvo sovietiniai laikai, bet lankėsi šeimose, kalėdojo. Ilgus metus bažnyčioje vargonavo Aloyzas Štukėnas. Buvo talentingas, inteligentiškas, mokėjo anglų kalbą. Žmonės kalbėjo, kad kažkada vertėju dirbęs. Su žmonėmis mažai bendravo, daug skaitė, buvo savotiško būdo, todėl labai jį mėgo erzinti vaikai Ne mažiau savitą įvaizdį Kietaviškėms davė ilgus metus Kietaviškėse gyvenusios, iš kilmingų, inteligentiškų irturtingų šeimų kilę Lipnickaitės. Jos turėjo įvairių knygų, daug skaitė, rašė prisiminimus, buvo labai išprusę, turėjo gražių daiktų, savo skoniu ir požiūriu stebino aplinkinius. Prie namo buvo gražus sodas, išpuoselėtas gėlių darželis. Vėliau, mirus seseriai, Adelė Lipnickaitė liko gyventi viena. Kaimo žmonėms buvo keista jos begalinė meilė gyvūnams, o ypač benamėms katėms, pas ją buvo tikra katinėlių prieglauda“.
Labai norėjosi pakalbinti ilgaamžį kietaviškietį, tačiau tokio žmogaus, kuris gimęs ir augęs Kietaviškėse jau nebėra, visi iškeliavę Anapilin. Pasirodo, kad Kietaviškėse gyvena daug senyvo amžiaus žmonių, tačiau jie kilę daugiausiai iš gretimų kaimų.