Pasakojimą 2014 m. parengė Kietaviškių bibliotekos bibliotekininkė Janina Černiauskienė.

Pasakojimo pateikėja Onutė Grybauskaitė Kulbokienė (g. 1946) – iš Gilūšio kaimo kilusi Elektrėnų krašto literatė, knygnešio Motiejaus Grybausko proanūkė, knygų „Lietuvišką žodį branginkim“ (2012) ir haiku rinkinio „Nušvitusi akimirka“ (2015) autorė, Vilniaus tarptautinės literatų, rašytojų ir menininkų gildijos būrelio „Vingis“ pirmininkė.

O. Kulbokienė  su meile savo ir motinos Apolionijos Grybauskienės prisiminimus yra sutalpinusi užrašuose. Jos pasakojimai apie gimtąjį kaimą publikuoti O. Šakienės knygoje „Buvom“ (Vilnius, 2013).

„Gilūšio kaimas ribojasi su Senomis ir Naujomis Kietaviškėmis, Peliūnų, Šuolių, Pagrendos ir Kareivonių kaimais. Jį supa Gilūšio ir Gavėko ežerai, Šilo ir Pagrendos miškai.
Gilūšio kaimas buvo didelis. Seniau kaime buvo 20 sodybų, dabar išlikę tik 7 gyvenamos sodybos, kai kurias sodybas gyventojai lanko tik vasaros sezono metu. Kaime gyventa daugiausiai septynių Grybauskų pavardes turinčių žmonių, penki – Sinkevičiai, dar gyveno Jankauskai, Ščerbavičiai, Gutauskai, Juknevičiai, Tamkūnai, Makūnai. Seniau kaime žmones vadindavo įvairiomis pravardėmis, daugiausiai susijusiomis su tėvų ar senelių vardais – Juozukai, Jazapkai, Petriukai, Alfonai, Mykolai, būta ir įdomesnių pravardžių – Ramaniukai, Prusinai, Žvirgždai, Grybai, Cibuliai.
Kaimo kalnai ir kalneliai, pievelės turėjo visokius vardus. Juos užrašė knygnešio anūkė, Onutės mama – Apolionija Grybauskienė. Apie kaime esantį įžymųjį Birutės kalną prisiminė ir Onutės tėvelis Vincentas Grybauskas, kad aplink aukštą kalną ėjo kelias ir čia vykdavo žmonių suėjimai. Vykdavo bėgimo rungtynės aplink kalną ir Vincukas buvo laimėjęs gerą prizą – peiliuką kaulinėmis kriaunomis, kurį jis labai brangino. Apolionijos Grybauskienės prisiminimuose apie Birutės kalną buvo vaidinimas. Ant kalno degė aukuras, o Birutė sėdėjo ant arklio, Kęstutis vedė arklį. Buvo galybė žmonių, buvo kunigai, kiti žymūs žmonės. Žaidė visokius žaidimus, atrakcijonus ir kalną kunigas pašventino, davė jam Birutės vardą. Už Birutės kalną dar didesnis yra Bėraklanis. Jį juosia žemumos ir pušynai. Grybo kalnas – aukščiausiai iškilęs kalnas, apie 30 metrų aukščio. Šiaurinėje kaimo pusėje yra status smėlėtas Skrybėlės vardo kalnas. Vopnyčios kalnas ir raistas yra pilnas akmenų, vidury kaimo, netoli Gilūšio ežero – Revos kalnas. Jo vardas nuo plataus gilaus griovio, vadinamo Revu. Dar yra Gilūšio revas, dauba, vadinama Varliuko vardu. Sakoma, kad čia senovėje telkšojusi kūdra su daugybe varlių. Prie kelio į Jagėlonis – didelė luoma, vadinama Nuotakų pieva, netoli Pagrendos miško į pietus nuo kaimo tvyro Gaidžių raistas, o Pagrendos miške yra klampus Taboro raistas. Dar vakarinėje kaimo o dalyje yra Baltrevis, šiaurinėje – Kupstyno raistas, dauba – lovys. Tarp Lovio ir Skrybėlio yra nemaža dauba, vadinama duobė. Kaime kiekviena pievaitė taip pat turėjo savo vardus. Netoli namų, tuo pat už sodo, buvo pievaitė Telednykai. Ant jos močiutė ir mama balindavo austas drobes. Prie Gavėko ežero yra pieva – Pagaviekys, tai ilga juosta palei ežerą. Tą pievaitę pjovė kaimynai, o talkindavo tėvai. Tai po obelim būdavo vaišės – naminis sūris, krūminukė. Kaimynas buvo muzikantas, jis grodavo arminika, skambėdavo dainos. Jerašikos raiste augo spanguolės, grybai, Čia gyvendavo daugybė paukščių, kiškių, stirnaičių. Klampus pelkynas – Karklynas. Vopnyčios raiste pagal senelio pasakojimą buvo kasama vopna (kalkės), čia daugybė klampių duobių, reikia saugotis. Dar buvo Ignasia, Šinkutių, Kupstinės raistai.
Prie Birutės kalno gausia augmenija ir gyvūnija pasižymintis Gilūšio ežeras, savo vardą gavęs, kad labai buvo gilus. Jame anksčiau gyveno daugybė vėžių. Būdavo pasisupi ant krantų ir lenda vėžiai. Tada mes vaikai, pasiraitom rankoves ir nežiūrėdami, kad jie skaudžiai savo žnyplėmis čiumpa ranką, traukiam juos iš vandens. Dėl žuvininkystės ūkio veiklos labai nukentėjo Gavėko ežero aplinka.“