Vosylius Sezemanas

1959 m. buvo išleista jo studija apie Aristotelį kartu su išverstu iš senosios graikų kalbos į lietuvių kalbą šio antikos filosofo veikalu „Apie sielą“. Tačiau lageriuose sužalota sveikata ilgai negalėjo palaikyti jo gyvybinės veiklos, tad 1963 m. kovo 30 d. jam grįžus iš universiteto, staigi mirtis pakirto profesorių.

Svarbiausi jo kūriniai buvo išleisti po mirties. 1970 m. leidykla „Mintis“ išleido „Estetiką“ iš profesoriaus lietuviškai parašyto rankraščio, o 2007 m. Briuselyje išleistas „Estetikos“ vertimas į anglų kalbą. Šio kūrinio rankraštis, paruoštas spaudai dar 1949 m., galėjo dingti. Profesorius davė jį recenzuoti vienam iš savo kolegų, tačiau netrukus V. Sezemanas buvo suimtas. Tad saugumiečiai, atlikę kratą jo bute, šio rankraščio neaptiko. O profesoriaus kolega (jo pavardė taip ir liko nežinoma) paslaptingai dingo kartu su rankraščiu. Praėjo beveik 20 metų, kol vieno kaimo sandėliuke tarp malkų buvo rastas stebuklingai išgyvenęs „Estetikos“ rankraštis. Žmogus, radęs tai, suprato radinio vertę ir perdavė rankraštį Vilniaus universitetui. Tad – likimo valia – „Estetiką“ pamatė ir įvertino pasaulio filosofijos mokslininkai ir mėgėjai.

Kiti svarbūs profesoriaus kūriniai pasirodė jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 1987 m. buvo išleisti jo raštai „Gnoseologija“, 1997 m. – „Filosofijos istorija“ ir 2010 m. – „Loginiai ir gnoseologiniai tyrinėjimai“.

Nors V. Sezemanas mažai domėjosi politika, jis suprato, kokią žalą daro sovietų režimas Lietuvai. Viename iš savo paaiškinimų valdžiai jis rašė: „Susidarė įspūdis, kad tarybų valdžios politika turėjo tikslą sunaikinti lietuvių kultūros savitumą ir nutautinti kraštą“.

„V. Sezemanas buvo filosofas mąstytojas, reto talento mokslininkas“ – rašė profesorė Ona Voverienė straipsnyje „Žymieji XX amžiaus mokslininkai“ (Lietuvos aidas, 2003, birželio 28 d., nr.149). Loreta Anilionytė ir Albinas Lozuraitis V. Sezemano knygos „Raštai“ įžangoje mini, kad „Profesorius išsaugojo minties ramybę dramatiškiausioje gyvenimo sumaištyje“. Jis buvo vienas ryškiausių filosofų ne tik tuometinėje Lietuvoje. Įžymus rusų filosofas ir psichologas S. Frankas savo 1928 m. spalio 6 d. laiške Kauno universiteto rektoriui apibūdino V. Sezemaną kaip vieną talentingiausių ir solidžiausių mūsų meto filosofų. Akademikas V. Žirmunskis savo prisiminimuose rašė: „V. Sezemanas liko mano atmintyje tikro mąstytojo, atsidavusio minties stichijai ne tik savo kūryboje, bet ir gyvenime, pavyzdžiu. Tai buvo didžiai taurus, sąžiningas ir teisingas, didelės moralinės ištvermės žmogus, kokį galima tik sau įsivaizduoti idealų mąstytoją. Jis buvo be galo kuklus, niekad nesiekė išorinio efekto ir pamažu atsiskleisdavo tiktai tiems, kurie jį artimai pažinojo. Kalbėdavo jis lėtai, tarytum pasverdamas savo žodžius, neskubėdavo daryti išvadų ir neprimesdavo jų kitiems, mąstė visuomet nuodugniai bei giliai ir jo sprendimais galima buvo pasikliauti“ (V. Sezemanas „Estetika“, V. Žirmunskio įžanga). Poetas A. Baltakis apie V. Sezemaną rašė taip: „Šaltoje, tamsioje filosofijos fakulteto auditorijoje profesorius Sezemanas skaito mums, pirmakursiams, logikos paskaitas. Jo protas toks laisvas, toks europietiškas, kad vergų logika tiesiog reikalauja kuo greičiau įkalinti šį pusiau švedą, pusiau vokietį, kalbantį itin taisyklinga lietuvių kalba“ (A. Baltakis. Vienuolynas).

2. Asmeninis gyvenimas

Sezemanas susipažino su mano mama Vilhelmina fon Dobertaite-Kovriginiene Kaune 1931 m. sausio 25 d. baliuje, skirtame Tatjanos dienai paminėti. Balių rengė „Rusų studentų susivienijimo“ organizacija rusų gimnazijos patalpose. Tarp dalyvių buvo ir profesorius Levas Karsavinas. Abu profesoriai kvietė mamą šokti ir net flirtavo su ja. Mama buvo apsirengusi markizės kostiumu su sidabriniu peruku ant galvos. Nors jai patiko šokti su L. Karsavinu, tačiau jos dėmesį labiau patraukė išvaizdus, sportiškas V. Sezemanas. Mamai tuomet buvo 19 metų, profesoriui – 47 metai (tokio pat amžiaus buvo ir mamos tėvas Bruno fon Dobertas).

Vėliau V. Sezemanas susitikdavo su mama Naujųjų metų šventėse, Puškino vakaruose ir per kitus renginius. Jų draugystė vis stiprėjo ir pagaliau pradėjo susitikinėti namuose Kęstučio g., kur gyveno mama su mano tėvu Jurijumi Kovriginu. Jis buvo rusų gimnazijos lotynų ir rusų kalbos mokytoju. Mama ištekėjo už jo būdama tik 16 metų amžiaus. Po 2 metų gimiau aš. Kai mama susipažino su V. Sezemanu, ji negalėjo nujausti, kad greitai jos ir profesoriaus keliai lemtingai susikirs. Po dviejų metų ji taip įsimylėjo, kad ryžosi palikti mano tėvą ir išvažiuoti pas savo tėvus, gyvenančius Kauno Panemunėje, Gailutės g. 14. Jų gražų žalią medinį namą su raudonu čerpių stogu atsimenu gerai, nes ten praėjo mano vaikystė. Ten dažnai lankėsi ir V. Sezemanas. Kad būtų patogiau susitikinėti, jis nuomojo kambarį prie Šančių tilto Panemunėje, pas p. Rėklaitienę, ir mes su mama aplankydavome jį ten. Žiemą visi kartu nusileisdavome su rogutėmis nuo kalnų, eidavome į čiuožyklą, o vasarą vaikščiodavome gražiame Panemunės miške. Dirbdamas Kaune, profesorius domėjosi Tarybų Sąjungos mokslų pasiekimais, 6 kartus buvo nuvykęs į Rusiją susipažinti su filosofijos dėstymu ir moksliniais tyrimais aukštosiose mokyklose. Lankėsi jis ir Suomijoje, kur gyveno jo motina ir sesers šeima, taip pat Vokietijoje ir Paryžiuje (ten mokėsi jo abu pirmosios santuokos sūnūs).

Kartais profesorius nuvažiuodavo į užsienį kartu su mama. Jie atostogavo Berlyne, Paryžiuje, Korsikoje, o Suomijoje buvome visi kartu. Taip praėjo 4 metai. Jie negalėjo susituokti, nes mano tėvas nesutiko skirtis. Pagaliau tėvas vėl pamilo (ir vėl savo mokinę), tad pats užsinorėjo sukurti naują šeimą, todėl sutiko duoti mamai laisvę. Netrukus, 1937 m. gegužės 30 d. (per savo gimtadienį), miške ant Nemuno kranto V. Sezemanas pasipiršo mamai. Ji dėvėjo vasarinę raudoną suknutę, kurią išsaugojo per visą savo gyvenimą. Jų vestuvės vyko 1938 m. balandžio 17 d. liuteronų bažnyčioje Kauno senamiestyje. Po vestuvių mano įtėvis išnuomojo 3 kambarių butą aktoriaus Steponavičiaus name T. Vaižganto gatvėje. Profesorius nesiekė žemiškų gerybių, todėl iš Reklaitienės buto į savo kabinetą atsivežė senus kuklius baldus – sofą, pušinį paprastą stalą, kėdę ir knygų lentynas bei jam vertingus daiktus – knygas, kelis paveikslus ir violončelę. Mama irgi atsivežė iš močiutės namų savo senus miegamojo kambario baldus. Tik svetainę puošė naujas senelio padovanotas Pleyelio firmos fortepijonas. Tarp kitko, senelis vestuvių proga padovanojo mano tėvui J. Kovriginui Panemunės namo antrąjį aukštą. Po skyrybų tėvas padovanojo jį man, o močiutė tapo namo valdytoja.

Kai tik apsigyvenome kartu, mano įtėvis tapo mano mamai ir man ne tik nepaprastai geru, tiesiog idealiu, vyru ir tėvu, bet kartu ir draugu, ir pedagogu, ir mokytoju. Jis tapo ryškiu pavyzdžiu mūsų gyvenimo mokykloje. Įtėvis buvo visada ramus, niekuomet nekėlė balso ir nepasakė niekam blogo žodžio. Jis iškart pradėjo rūpintis mūsų išsilavinimu, stengdamasis pakelti mūsų intelektualinį lygį arčiau savęs. Mums buvo pasamdyta muzikos mokytoja, kuri mokė mus skambinti fortepijonu. Mama pradėjo lankyti taikomosios dailės kursus, studijuoti prancūzų kalbą, tobulinti savo vokiečių kalbos žinias, sportuoti, šokti liaudies ansamblyje. Į namus ateidavo guvernantė mokyti mane vokiečių kalbos, nes pagal įtėvio planus, baigus vokiečių gimnaziją, studijas turėjau tęsti Šveicarijoje. O buvusi balerina Iljinskaja (aktoriaus Igorio Iljinskio sesuo) mokė mane baleto elementų. Nors V. Sezemanas buvo labai užimtas, jis visada surasdavo mums laiko. Mes lankėme klasikinės muzikos koncertus, parodas, daug vaikščiodavome, sportuodavome. Vasarą kartu poilsiaudavome prie jūros, ežerų. Į paplūdimius profesorius visada pasiimdavo knygų ir užrašų. Jis mėgdavo degintis ir plaukioti. Nemuną laisvai perplaukdavo į abi puses net nepailsėjęs. Gamtoje daug sportuodavome, mankštindavomės, žaidėme su kamuoliu, šokinėjome į tolį, mėtėme ietį. Vakarais profesorius dažnai skaitydavo su mama prancūzų, o su manim – vokiečių knygas. Jis mokėjo daug kalbų: vokiečių, rusų, prancūzų, anglų, švedų, lietuvių, senųjų graikų bei lotynų.

Sekmadieniais mūsų svetainėje vykdavo šeimos koncertai – įtėvis griežė violončele, o mama, kartais ir aš, akompanuodavome fortepijonu. Su šiuo instrumentu profesorius mėgdavo skambinti choralus, labai vertino Hendelio, Bacho, Bethoveno, Grigo muziką. Įtėvis išmokė mus grožėtis gamta – purpuriniais saulėleidžiais, rudens spalvomis liepsnojančiais lapuočių miškais, sidabriniu šerkšnu apšarmojančiais medžiais, blyškiu Paukščių tako spindėjimu, vaiduokliška mėnulio šviesa, išmokė klausytis paslaptingo pušų ir jūros bangų ošimo. Jis ragino mus domėtis menu ir literatūra, išmokė vertinti ir suprasti muziką. Profesorius buvo dvasingas žmogus, todėl mane mokė mažiausiai kreipti dėmesio į materialinius dalykus – į savo rūbus, maistą, brangenybes, pinigus, privačią nuosavybę ir pan. „Svarbiausia yra vidinis grožis, tobula siela. Žmogus mielas ne savo išore, bet todėl, kad geras. Apie tai reikia prisiminti visą gyvenimą“ – mokė jis mane. Supratau, kad žmogus tampa laimingas keisdamasis pats, o ne keisdamas savo aplinką. Vienoje dovanotoje man nuotraukoje jis užrašė, kad reikia žiūrėti į save ir savo vargus iš paukščio skrydžio aukštumos. Įtėvis rengdavosi sportiškai, valgė paprastą maistą, dažniausiai košes ir pieniškas sriubas, kurias mokėjo pagaminti pats, kai gyveno vienas.

Įtėvis buvo mokslo žmogus ir, kaip tikras profesorius, buvo išsiblaškęs ir nepraktiškas. Būdavo, kad išeidavo iš svečių su svetimu paltu arba portfeliu, pamiršdavo savo daiktus, kartais jį apvogdavo, nes turėjo įprotį dėti pinigus į užpakalinę kelnių kišenę. Išsiblaškęs būdavo ir valgydamas, pvz., vietoje cukraus ant uogų užbarstydavo druskos ir tuo prajuokindavo kitus valgančius. Stebino ir jo nepraktiškumas. Kai per Antrąjį pasaulinį karą besitraukiantys iš Lietuvos vokiečiai pasiūlė profesoriui su šeima vietą traukinyje, jis nedvejodamas atsisakė, net nepagalvojęs, kad galėtų laisvai pasiekti Šveicariją, kur gyveno jo geriausias draugas profesorius F. Mauchas, su kuriuo Sezemanas susirašinėjo iki pat mirties. Vėliau Mauchas jam rašė, kad atvykus į Šveicariją, laisvai galėtų įsidarbinti Bazelio universitete. Mūsų gyvenimas susiklostytų visai kitaip, svarbiausia – įtėvis išvengtų arešto ir Sibiro lagerių. Tačiau Sezemanas nenorėjo trauktis iš tapusios jam artima Lietuvos. Kai po Stalino mirties įtėvis grįžo į Vilnių, jam pasiūlė įsigyti Antakalnyje žemės sklypą sodui. Tačiau jis pareiškė, kad nenori nuosavybės ir prisirišimo prie žemės.

Jeigu jam pasitaikydavo įkyrus žmogus, jis visais įmanomais inteligentiško žmogaus būdais stengdavosi jo atsikratyti. Kartą išgėręs kaimynas pristojo prie jo versdamas Sezemaną su juo gerti ir bendrauti. Profesorius visaip atsisakinėjo, tačiau kaimynas nenurimo. Tada profesorius užėjo pas jį ir iš karto, be užkandžio išgėrė visą puslitrį degtinės. Po to Sezemanas pasakė, kad įvykdė jo prašinėjimą, atsisveikino ir išėjo. Laimei, toli eiti nereikėjo – tik pereiti laiptinės aikštelę. Grįžęs namo krito lovon ir pramiegojo ištisą parą. Bandė jis atsikratyti ir įkyraus tardytojo, galiausiai prisipažindamas esąs šnipu, per vykstančias ilgas, be minutės miego, varginančias tardymo naktines procedūras. Tardytojas visą naktį laikydavo jį savo kabinete, dažniausiai skaitydavo laikraštį ir nieko neklausinėjo, o dieną Sezemanui miegoti kameroje buvo uždrausta. Norint atgauti ramybės ir nors kiek pasnausti, profesorius pasidavė.

Jis būdavo tiek paskendęs savo mintyse galvodamas, skaitydamas ar rašydamas, kad nutoldavo nuo realaus gyvenimo. Jis patikėjo Tarybų Sąjungos skleidžiama propaganda apie tariamą gerą gyvenimą ir laisvę ir net nė kiek neprieštaravo savo pirmosios žmonos Ninos Nasonovos sprendimui sugrįžti kartu su sūnumis Aleksejumi ir Dmitrijumi iš Paryžiaus į Sovietinę Rusiją. Po kurio laiko (1937–1939 m.) abu sūnūs buvo areštuoti, o Nina Nasonova – sušaudyta.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą dauguma Lietuvos žmonių jautė tam tikrą pavojų, bet profesorius netikėjo jokia karo grėsme ir ramiausiai išvažiavo su mama traukiniu į Vievį, kur prie ežero miške mano teta Tamara turėjo vasarnamį. Tą pačią dieną vokiečiai užpuolė Lietuvą. Traukiniai nustojo kursuoti ir su dideliais vargais – pėsčiomis ir samdant arklius su vežimais – sugrįžome į Vilnių.

Prisimenu dar vieną įvykį, kai profesoriui Irina Karsavina (įžymaus profesoriaus Levo Karsavino dukra) davė pasaugoti uždraustus Eurazijos žurnalus. Jis padėjo juos ant lentynos matomojoje vietoje. Tačiau mama buvo kiek budresnė ir paslėpė žurnalus koridoriuje, antresolėje tarp batų. Netrukus Irina buvo areštuota, o mūsų bute atlikta krata. Ir tik dėka mamos atsargumo žurnalai nebuvo surasti.

Įtėvį pažinojau kaip geraširdį, humanišką žmogų. Jis padėdavo materialiai studentams ir net visai nepažįstamiems žmonėms. Kartais mažai kas likdavo iš jo algos, nes jis negalėjo niekam atsakyti. Karo metu jis daug padėdavo žydams. Mūsų bute Didžiojoje gatvėje slapstėsi 18-os metų žydaitė Liolia Levinaitė. Tuo metu pas mus dar pasiliko gyventi vasarą svečiavęs ir dėl prasidėjusio karo negalėjęs sugrįžti į Maskvą profesoriaus pirmosios santuokos anūkas Nikolajus. Taigi, priimdamas žydaitę, profesorius rizikavo dvejų vaikų, o gal net ir visos šeimos, gyvybe. L. Levinaitė gyveno pas mus beveik per visą karo laikotarpį. Jei kas skambindavo į duris, ji slėpdavosi po mano lova. Kartais mes eidavome pasivaikščioti. Aš lydėdavau ją pas draugę Janiną, pas kurią rinkdavosi partizanai. Jos butas buvo Gedimino g. dabartinio Lietuvos dramos teatro kieme. Kartą Liolia išėjo į susitikimą viena ir nebegrįžo. Tolesnis jos likimas nežinomas. Manau, kad ji žuvo. Mūsų butas buvo prie pat žydų geto. Buvę profesoriaus studentai slapta lankydavosi pas mus. Profesorius skaitydavo jiems logikos, estetikos ir filosofijos paskaitas, o mama pavaišindavo juos dažniausiai daržovių patiekalais. Sezemanas turėjo leidimą įeiti į getą, nes archyvinė universiteto medžiaga buvo saugojama geto teritorijoje. Jis aplankydavo savo studentus, palaikydavo juos morališkai ir perduodavo padirbtus pasus, kuriuos gaudavo iš vieno lenko (jo vardas buvo pan Bronislaw) darbininko, gyvenančio Subačiaus g. Kartą su įtėviu aplankėme p. Bronislavą kartu. Jis pavaišino mus bulvių plokštainiu su spirgučiais ir grietinės padažu. Tai padarė man didelį įspūdį, nes tokio patiekalo seniausiai nevalgėme. Mūsų įprasto maisto asortimentą sudarydavo juoda duona, margarinas, sorų kruopos, žirnių sriuba, miežių kava, bulvės ir burokai, kartais jautienos kepenys, arkliena. Profesorius, be abejo, žinojo, kad padirbtų pasų perdavimas pasmerktiems mirčiai žydams yra pavojingas dalykas, tačiau noras pagelbėti jiems buvo didesnis už rizikos pasekmes. Studentai profesorių mylėjo ir gerbė. Kai kurie iš jų karo metu padėdavo mums net produktais. Atsimenu, kaip vienas studentas 1943 m. vasarą pakvietė mus pasisvečiuoti savo tėvų dvare netoli Vilkaviškio. Tai buvo didelis ir gražus namas su sodu. Aš gavau atskirą kambarį, miegojau po pūkine antklode, o valgyti duodavo pasakiškai – medų, šviežių bandelių, sviesto, varškės sūrio, kiaušinių, kumpio. Aišku, kad tokių maisto produktų mes namuose neturėjome. Atsimenu dar, kad mes su mama sėdėjome sode ir adydavome kojines, o įtėvis skaitė mums knygą, atrodo, rusų rašytojo Leskovo.

Vienas buvęs profesoriaus studentas pasakojo man, kad egzaminuojant Sezemanas leisdavo naudotis vadovėliais ir knygomis, nes buvo įsitikinęs, kad tai gali padėti tik tiems, kurie moka tai daryti.

Atsimenu dar tokį įvykį. Po Antrojo pasaulio karo reikėjo padėti pabėgėliams. Profesorius priglaudė mūsų bute vidutinio amžiaus moterį – rusę. Neatsimenu jos vardo ir iš kur ji atvyko. Mama davė jai įvairių rūbų, ji valgė su mumis prie vieno stalo, tačiau prie namų ruošos neprisidėdavo. Netrukus ji dingo kartu su medumi, kurį profesoriui padovanojo vienas jo studentas.

Dar vienas įtėvio bruožas – jo svetingumas. Tokia buvo ir mano mama. Mūsų butas kartais primindavo viešbutį. Kas tik iš pažįstamų atvykdavo į Vilnių, nors ir turėjo kitų pažįstamų, nakvodavo pas mus, o kartais apsistodavo ir ilgesniam laikui. Švenčių progomis vakarais pas mus rinkdavosi svečiai – menininkai, rašytojai, mokslininkai. Mane guldydavo miegoti, tad nieko daugiau negaliu pasakyti apie tuos vakarėlius. Aš sėdėdavau prie stalo tik per šeimos šventes, arba jei lankėsi svečiai su vaikais. Vieni iš tokių artimesnių įtėvio draugų buvo meno istoriko M. Vorobjovo šeima. Kol tėvai bendravo su svečiais, aš žaisdavau su jų dukrele Maša. Dar viena artima mums šeima – Karsavinai. Profesoriaus Levo Karsavino žmona Lidija ruošdavo per šventes vakarėlius vaikams su žaidimais ir dovanėlėmis. Su Karsavinais mūsų šeimų draugystė prasidėjo dar Kaune, tesėsi Vilniuje ir po L. Karsavino suėmimo ir po jo mirties. Vorobjovų šeimos likimas buvo irgi tragiškas. Vokiečiams besitraukiant iš Lietuvos, jie emigravo į Ameriką. Ten, negavęs tinkamo darbo, M. Vorobjovas nusižudė. Netrukus mirė jo žmona, o dukrelė liko viena svetimoje šalyje.

Sezemanas labai mėgo poeziją. Einant pasivaikščioti, jis dažnai pasiimdavo kokį nors eilėraščių tomelį ir skaitydavo mamai. Mėgo rūkyti pypkę, sakė, kad tai jam padeda geriau mąstyti. Kai jam reikėjo kur nors ilgiau laukti, arba kai norėjo atsipalaiduoti, jam padėdavo loginis žaidimas – 15 plokščių kvadratėlių dėlionė kišeninėje plastmasinėje dėžutėje.

Įtėvis buvo ne iš tų vyrų genijų, įnikusių į savo kūrybą ir leidžiančių savo žmonoms būti jų tarnaitėmis ir šokinėti aplink save. Kai gyvenome Kaune – turėjome tarnaitę, o Vilniuje – ateinančią moterį. Mūsų 6 kambarių butas buvusiuose Chodkevičių rūmuose trečiame aukšte buvo kūrenamas krosnimis. Iš vakaro profesorius atnešdavo iš kieme esančio sandėliuko kibirą anglies ir malkų, kartais, jei turėjo laiko, pats kūrendavo ir valė krosnis. Antrojo pasaulinio karo metu jam teko dirbti sunkiomis sąlygomis. Vakarais susirinkdavome viename kambaryje, kur būdavo šilčiausia ir degė žibalinė lempa. Elektros nebuvo, kuro turėjome mažai, todėl sėdėjome apsirengę žieminius paltus.

Po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m. lapkričio 9 d. (beje, kaip ir aš tą patį mėnesį ir tą pačią dieną, tik prieš 15 metų) gimė antrasis profesoriaus sūnus, mano brolis Georgijus. Pirmasis jo sūnus – Aleksejus gimė 1916 m. nuo pirmosios profesoriaus žmonos Ninos Nasonovos, kuri po spalio revoliucijos emigravo į Paryžių. Su Nina Sezemanas susipažino Pirmojo pasaulinio karo metu, kai profesorius, kaip savanoris, išėjo dirbti į frontą sanitaru, o Nina ten pat dirbo medicinos seserimi. Po kurio laiko Nina paliko Sezemaną, ištekėjo už buvusio Denikino karininko – Nikolajaus Klepinino. Pastarasis buvo užverbuotas NKVD ir įtraukė į savo veiklą ir žmoną. 1937 m. Klepininai sugrįžo į Tarybų Sąjungą. Netrukus 1939 m. Nina ir Nikolajus buvo apkaltinti šnipinėjimu ir sušaudyti. Nina turėjo dar vieną sūnų – 1922 m. gimusį Dmitrijų, kurio tikras tėvas buvo akademikas Aleksandras Boldyrevas, o profesorius Sezemanas jį įsūnijo. Aleksejus iki mirties (1988 m.) dirbo vertėju ( iš prancūzų į rusų ir iš rusų į prancūzų kalbą) Maskvos radijo komitete. Dmitrijus dirbo žurnalistu ir vertėju žurnalo „Novyj mir“ redakcijoje. 1977 m. jis tarnybiniais reikalais išvyko į Prancūziją ir ten pasiliko. Ten jis dažnai kalbėdavo per radiją „ Svoboda“, rašė memuarus ir prisiminimus. Mirė 88 metų amžiaus.

Profesoriui neilgai teko džiaugtis savo sūneliu. 1950 m., rudenį jį suėmė, o kitais metais išvežė 15 metų kalėti Taišeto gulaguose. Kelis mėnesius prieš suėmimą įtėvis, būdamas bedarbiu, padavė prašymą pensijai gauti, tačiau jam, kaip Tarybų valdžios priešui, buvo atsakyta. Mes likome be lėšų pragyvenimui. Žiemą tuometinis universiteto rektorius J. Bučas išmetė mus iš žinybinio buto. Teko parduoti daug daiktų, bet labiausiai gaila buvo fortepijono. Atsisveikinome su juo kaip su draugu, paskambinome paskutinį kartą, paverkėme. Mama įsidarbino mašininke, o aš, antro kurso studentė, turėjau pragyventi iš stipendijos. Prasidėjo mūsų vargingas gyvenimas vieno kambarėlio be jokių patogumų bute su kūrenama plyta už faneros pertvaros. Mes greitai prisitaikėme prie naujų sąlygų ir mažiausiai dėl to pergyvenome. Blogiausia buvo mūsų mylimiausio draugo netektis – net 2 metus negavome iš jo jokių laiškų ir nežinojome, kur jis yra ir ar gyvas. Aš nustojau eiti į šokius, teatrą, koncertus, nenorėjau linksmintis, daug mokiausi, nes stipendija buvo mūsų išsigelbėjimas. O kaip mes apsidžiaugėme, kai atėjo pirmasis jo laiškas! Parašė, kad galime jam rašyti ir siųsti siuntinius. Mama įsidarbino naujame darbe – onkologinio dispanserio registratūroje, o aš baigiau archeologijos studijas ir buvau paskirta į Trakų muziejų eiti direktorės pareigas. Broliuką Georgijų augino močiutė Marta, gyvenanti Kaune, Panemunėje. Ten jis baigė pradinę mokyklą ir 1955 m. grįžo į Vilnių tęsti mokymosi ir su nekantrumu, kaip ir visi mes, laukė tėvelio sugrįžimo. Laukti teko neilgai. Po Stalino mirties (1953 m.) prasidėjo įvairios permainos, daug politinių kalinių buvo paleista. 1956 m., vasarą, sugrįžo ir įtėvis. Aišku, kad jeigu jis būtų kalėjęs ten 15 metų, t. y. tiek, kiek jam buvo priteista, vargu ar būtų išgyvenęs dėl savo amžiaus (jam buvo tada 72 m.) ir nepaprastai sunkių sąlygų. Mūsų šeima vėl tapo laiminga.

Po dviejų metų profesorius buvo pilnai reabilituotas, pradėjo dėstyti universitete logiką, o šeimai buvo paskirtas dviejų kambarių butas Antakalnyje. Tačiau Sibiro lageriai palaužė jo sveikatą. 1963 m. kovo 30 d., grįžęs iš paskaitų, jis susmuko ir mirė nuo insulto, dviejų mėnesių nesulaukęs iki 79 metų amžiaus. Netekome savo artimiausio ir mylimiausio žmogaus, niekad jo nepamiršime ir nenustosime mylėti. Čia galima būtų paminėti Šv. Augustino, netekusio savo mylimos motinos, žodžius: „neliūdėkime, kad ją praradome, bet dėkokime Dievui, kad ją turėjome“.

Nežiūrint mamos ir įtėvio amžiaus didelio metų skirtumo, jų santuoka buvo laiminga, kurioje abipusiai jausmai neišblėso per visą kartu pragyventą laiką. Juos jungė ne tik romantiška meilė, bet ir gilus dvasinis ryšys. Profesorius išliko ištikimas savo pažiūroms ir principams, nebuvo dvilypis ir nebandė prisitaikyti prie to meto sąlygų ir filosofinės koncepcijos.

Baigiant savo prisiminimus apie įtėvį, norėčiau pateikti vieną ištrauką iš laiškų iš lagerio, parašytų man:

       „Miela Natašenka!
Man bus labai įdomu sužinoti, kaip praėjo tavo diplominio darbo gynimas… Labai nusiminiau, kad teks Jums kraustytis į kitą butą. Juk aš žinau, kaip sunku susirasti naują būstą, nežinai, ką gausi ir dar tiek išlaidų… Labai kankinuosi, kad iš paskutiniųjų turite man siųsti siuntinius, aš jums tiesiog našta. Pasakyk mamai, kad saugotų savo sveikatą. Su Goriku (Georgijumi) tegu nedaro itin sunkių pratimų… Kaip aš Jūsų ilgiuosi, brangioji mano, ir kaip skaudu, kad niekuo negaliu Jums padėti…
      Brangioji Natašenka…, aš suprantu, kodėl teko atsisakyti aspirantūros. Žinoma, gaila, kad neteks Maskvoje tobulintis… Bet jeigu tik nori plėsti savo akiratį, o to turi siekti kiekvienas dvasinis žmogus, tai puikiausiai ir Vilniuje gali gilintis kultūros istorijoje, literatūroje, mene ir pan. Aš labai Tau patarčiau neužmesti Tavo studijuotų vokiečių ir anglų kalbų, kad galėtumei skaityti literatūrą tomis kalbomis. Vertimas niekada negali pakeisti originalo. Kalbos jausmas, jos pojūtis tobulėja, kai moki ne vien tik gimtąją kalbą… Jeigu užmesi dabar užsienio kalbas, vėliau labai gailėsies… Rašei man apie Nadsoną, bet jo poezijai aš gan abejingas: nestatyčiau greta Tiutčevo, Bloko, Gumiliovo ir Mandelštamo. Labai patariu Tau ir mamai susirasti Golsvarčio „Forsaitų saga“ – apie trijų kartų anglų šeimos gyvenimą…
      Brangioji Natašenka, ačiū Tau už širdingus sveikinimus ir už gėlytę. Džiaugiuosi, kad iš Trakų nors trumpam galėjai išvažiuoti į Rygą ir ten daug ką įdomaus pamatyti… Jeigu aš būčiau jaunas ir galėčiau išsirinkti sau kitą specialybę, tai rinkčiausi tokią, kad tektų daug keliauti ir būti arti gamtos. Be abejo, kelionė kelionei nelygi. Štai mano didžiausia gyvenimo kelionė – į Sibirą. Čia daug ką galima pamatyti. Bet ką aš mačiau per tuos metus? Beveik nieko, išskyrus tik tai, kad susipažinau su Sibiro klimatu – žiemos šalčiais ir vasaros mašalais. Aš daug skaičiau įvairiomis kalbomis, daug knygų man atsiunčia iš Maskvos. Rašyk, aš visada džiaugiuosi Tavo laiškais.
     Brangioji Natašenka, mano supratimu, labai gerai, kad Tau patikėjo archeologinius kasinėjimus aplink Trakų pilį. Tai įdomus ir atsakingas darbas. Kaip norėčiau suspėti į Tavo vestuves ir apie daug ką su Tavim pasikalbėti. Juk Tavo gyvenimas dar prieš akis.“