Kęstutis Matuliauskas. Juozas Valentas Steponaitis – žymus Šiaudinės kalvis

Juozas Valentas Steponaitis

Gyvenimo datos:1861 – ?
Gimimo vieta:Jašiūnai (Šalčininkų r.)
Veikla:amatininkas

Vilnietis Kęstutis Matuliauskas – programuotojas, fotografas, keliautojas – parengė darbą „Vilniaus transporto istorija = Vilnius transport history“ (Vilnius, 2016), jis publikuotas internete (žr. adresu: http://kestutis.matuliauskas.lt/K.Matuliauskas_Vilniaus-transporto-istorija_2016-02-16.pdf ). Šiame darbe pateikiama įdomios ikonografijos, žemėlapių. Darbe minimi autoriaus proseneliai. Šeimos istorijoje minima, kad vienas jų 1820 m. pasistatė Polukordų dvarą Šnipiškėse, o vėliau jo sūnus namą greta. Jo anūkė su vyru Juozu Valentu Steponaičiu, žymiausiu Šiaudinės kalviu, karietų gamintoju, užstatė nemažą Daugėliškio gatvės dalį. Giminės palikti pėdsakai paskatino K. Matuliauską domėtis Šnipiškėmis ir Vilniaus transporto istorija. Autoriui sutikus, pateikiame kiek paredaguotą minėto darbo ištrauką apie Juozą Valentą Steponaitį (1861–?) – karininką, žymų kalvį, lengvųjų karietų gamintoją. Darbe minima Vilniaus vietovė Šiaudinė, esanti Šnipiškėse. Pavadinimą, užfiksuotą 1791 m. dokumente, mini Vladas Drėma knygoje „Dingęs Vilnius“ (Vilnius, 1991, p. 377).

Kęstutis Matuliauskas. Juozas Valentas Steponaitis – žymus Šiaudinės kalvis

Lengvosios karietos

Lengvosios karietos (rus. „лёгкие дрожки“, angl. „droshky“) – greitasis miesto arba sporto transportas, išplitęs išradus guminius ratus. Nors ne visos lengvosios karietos turėjo guminius ratus, bet visi inovatyvūs jų gamintojai savo kalvėse stengėsi gaminti jas būtent su guminiais ratais. 1896 m. patvirtintos eismo taisyklės, kuriomis nustatytos savaeigių ekipažų vairuotojų bei vežikų teisės, pareigos ir kelionių apmokėjimo tvarka. Vežioti keleivius leista tik lengvosiomis vienkinkėmis ir dvikinkėmis karietomis, pagamintomis pagal miesto dūmos patvirtintus pavyzdžius. Mieste vežikai galėdavo stovėti tik nustatytose vietose. 1888 metais Johnas Boydas Dunlopas išrado guminę padangą, o apie 1900 metus Vilniuje atsirado pirmosios lengvosios karietos guminėmis padangomis. Jos važinėjo daug greičiau ir kėlė mažiau triukšmo, bet po lietaus aptaškydavo praeivius, todėl 1899 m. Vilniaus miesto dūma priėmė specialų nutarimą, kad vežimai su guminėmis padangomis po lietaus ir palaisčius gatves važinėtų tik žingine (žingsniu, ne bėgant). Nemažai Vilniaus lengvųjų karietų buvo pagaminta ir Šnipiškėse – Šiaudinėje, ypač Daugėliškio gatvėje. 1891-1926 Šiaudinė buvo kalvių, kuriose karietos buvo ne tik tvarkomos, bet ir gaminamos. Tą liudija ir mano pro-prosenelio, šnipiškiečio, vyr. karininko ir nagingo kalvio Juozo Valento Steponaičio išlikęs istorinis lengvosios karietos pardavimo dokumentas, kuriame teigiama: „1906 m. rugpjūčio 9 dieną Daugėliškio gatvėje vyr. karininkas Juozas Valentas Steponaitis už 170 carinių rublių, išsimokėtinai, neišmokėjus be teisės kam nors padovanoti ar užstatyti, mokant po 10 rublių per mėnesį, Boruchovičiui Germanovičiui Judemovičiui Zalkindomui pardavė kalvėje pagamintą lengvąją karietą (rus. „лёгкие дрожки“). Karieta buvo visiškai sukomplektuota, su guminėmis padangomis ir odine prijuoste (rus. „кожаный фартух“), bet be uždengimo audeklo (rus. „без чехол“) (sėdynei)“. 170 carinių rublių šių dienų pinigais prilygtų apie 170 tūkstančių litų arba apie 50 tūkstančių eurų. Lengvosios karietos guminėmis padangomis Šiaudinėje buvo gaminamos ir pardavinėjamos ne šiaip sau – 1903 metais būtent Šnipiškėse buvo įkurtas pirmasis specializuotas arklių turgus Vilniuje, vėliau gavęs „Kalvarijų turgaus“ pavadinimą. Šis turgus buvo įkurtas Kalvarijų aikštės vietoje todėl, kad perpildytame Naugarduko skvero turguje padaugėjo arklių vagysčių ir buvo nuspręsta prekybą arkliais iš ten iškeldinti. Nors prašymai leidimams mieste kursuoti maršrutiniams autobusams Vilniaus miesto dūmai buvo pateikti dar 1908 metais, vežikams prieštaraujant, iki 1926 metų reguliaraus autobusų transporto mieste nebuvo, reisai buvo tik į priemiesčius. 1900-1925 metais Vilnius buvo vežikų karalystė.

Vežikai lengvosiose karietose guminėmis padangomis Vilniaus miesto Rotušėje. Senamiestis, Vilnius, 1936 metai.
Lengvosios karietos kerta Žaliąjį tiltą. Šnipiškės/Senamiestis, Vilnius, 1902 metai.
Lengvoji karieta (rus. „лёгкие дрожки“) Maskvoje. Nors nuotrauka daryta ne Lietuvoje, bet ji tiksliausiai apibrėžia, kaip būtent atrodė lengvosios karietos, kurias gamino Juozas Valentas Steponaitis. Tik jo gaminamos lengvosios karietos buvo inovatyvios, ir nuo 1900-1906 metų buvo gaminamos su guminėmis padangomis, bei kainavo po 170 carinių rublių. Maskva, apie 1880 metus.

Trumpa žymiausio Šiaudinės kalvio biografija

Vyr. karininkas ir nagingas kalvis Juozas Valentas Steponaitis su žmona bajoraite Veronika Steponaitiene ir trimis dukromis. Nuotrauka daryta apie 1900 metus, kai sūnus Antanas dar nebuvo gimęs. Šnipiškės, Vilnius, 1900 metai.

Juozas Valentas Steponaitis (rus. Osip Valentin Stefanovič) 1861 metais gimė Jašiūnuose. Taip pat Jašiūnuose apie 1821 metus gimė ir jo tėvas Valentas Steponaitis. J. V. Steponaitis apie 1885 metus iš Jašiūnų persikėlė į Vilnių dirbti karininku, o neužilgo tapo ir vyr. karininku (rus. „У́нтер-офице́р“, vok. „Unteroffizier”). Greičiausiai dirbo vienoje iš šešių Šnipiškėse buvusių kareivinių, pastatytų 1865-1870 metais. Apie 1889 metus J. V. Steponaitis susipažino su bajorų Adomo ir Helenos Polukordų dukra Veronika, kuri gyveno tėvų dvare Šnipiškėse. 1890 metais ją vedė ir gavo kraitį. 1891 metais J.V. Steponaitis Daugėliškio gatvėje įsigijo tris namus, kalvę ir dvi arklides. 1891–1913 metais J. V. Steponaitis Šiaudinėje pasodino ne vieną ilgaamžį medį. Daugiausia sodino tuopas. Keletas jų Šiaudinėje auga iki šiol. 1911 metas J. V. Steponaitis pasistatė trečias arklides ir padvigubino kalvės dydį. J. V. Steponaičio kalvė matoma 1891-1913 sklypų planuose. Manoma, kad kalvė čia veikė iki pat 1926-ųjų, o nugriauta tik po 1944-ųjų. 1913 metais J. V. Steponaitis įsigijo dar vieną sklypą Daugėliškio gatvėje, ir pasistatė dar du namus. Rąstus namui statyti pirko iš žydo Jašiūnuose. Tiesa, dėl rąstų žydas jį apgavo – tai paaiškėjo statant jau pirmąjį namą. Dalies rąstų trūko, dar dalį jų teko tiesiog išmesti, nes buvo supuvę – pasirodo, rąstai buvo visai ne 1910 metų kirtimo, kaip sakė pardavėjas, o daug senesni – jau prastovėję apie 70 metų, ir, pirmiausia, buvo skirti namui apie 1850 metus statyti. Adomo tėvas Ivanas į Vilniaus dvarininkų knygą įrašytas 1820 m. rugpjūčio 24 d., tad manoma, kad maždaug tada pastatytas ir Polukordų dvaras Šnipiškėse, stovėjęs ant Kalvarijų gatvės kalno, greta dabartinio Kalvarijų g. 124 A. Bajorai Adomas ir Helena Polukorai bei Adomo tėvas dvarininkas Ivanas Jurjevas Polukordas dalyvavo nesėkmingame 1863 metų Abiejų Tautų Respublikos sukilime. Iškart po ATR sukilimo, apie 1865–1870 metus, Šnipiškėse Rusijos imperija pastatė 6 kareivines, iš kurių 3 buvo pastatytos Daugėliškio gatvėje.

Redagavo Zita Tiukšienė

Vyr. karininkas ir nagingas kalvis Juozas Valentas Steponaitis su žmona bajoraite Veronika Steponaitiene ir trimis dukromis. Nuotrauka daryta apie 1900 metus, kai sūnus Antanas dar nebuvo gimęs. Šnipiškės, Vilnius, 1900 metai.