2017 m., pasitinkant Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos 95-mečio jubiliejų, sumanyta surinkti buvusių darbuotojų prisiminimų. Kai kuriuos iš jų, kiek paredaguotus, pateikiame.

Janė Augustinaitė-Cvietkova. Gimusi 1930 metais, gyvena Ukmergės rajone, Varinės kaime. Dirbo Ukmergės rajono Pašilės bibliotekoje 1948–1961 m.

Bibliotekoje buvo mano pirmas darbas, dirbom dviese – viena darbuotoja skaitykloje, kita – bibliotekoje. Organizavom vakarus, gegužines. Sunkūs ir baisūs buvo laikai, atidirbi visą savaitę ir vis galvoji, ar pareisi namo, ar ne. Dirbdavom pagal galimybes, kartais kas antrą, kartais kas trečią dieną, o būdavo – ir visą savaitę. Dirbdavom iki vakaro, iki aštuonių valandų. O paskui dar ruošdavomės renginiams, vykdavo repeticijos, tai, būdavo, pareidavau namo gal kokią dvyliktą. Subūrėm ir kapelą, ir chorą.<…> Tais laikais dirbti buvo sunku, nors baigiau tik keturias klases, teko ir šokti, ir vaidinti, ir parodas ruošti. Ukmergėj, būdavo, padarydavo kursus savaitei ar dviem, važiuodavom mokytis. Imdavom ir knygų iš rajoninės bibliotekos – skaitytojams parvežti. Vaikščiodavom po namus su knygomis. Ir siūlydavom, ir žmonės patys prašydavo, kad atneštumėm knygų. Žmonės džiaugdavosi, būdavo patenkinti, kad knygų atnešdavom. Iš kitų kaimų žmonėms buvo toli ateiti, per mišką reikėdavo eiti, tais laikais ir bijodavo. Vėliau žmonės ir patys ateidavo, eidavo į bažnyčią, o paskui – į biblioteką.<…> Su visais žmonėmis labai gerai sugyvenau, ir su paprastais, ir su mokytais. Būdavo ir nemokančių skaityti žmonių, tai jie sakydavo: „Vis tiek mums atnešk – nors vaikiškų knygelių – mes paveiksliukus pažiūrėsim“. Paskaitydavau ir aš pati senutėms pasakų, patikdavo, prašydavo, kad palikčiau bent paveiksliukų pažiūrėti. Daugiausia eidavau į Graužiečių, Skominėlių, Nuotekų kaimus. Taip apeidavom gal kokius dvylika kilometrų. Būdavo ir planai, bet aš ir pati norėdavau nunešti žmonėms knygų, žinodavau, kad negali ateiti, o skaityti nori. Todėl ir nunešdavau. Ką aš čia sėdėsiu, man geriau pavaikščioti, su žmonėmis pabendrauti. Būdavo, palaukdavom, kol vaikai, iš mokyklos eidami, užeis, paims knygų ar vietoje paskaitys, o tada pasiimdavau knygų, užrakindavau biblioteką ir eidavau per kaimus.

Julijona Dambrauskienė. Gimusi 1934 metais, gyvena Ukmergėje. Dirbo Centrinės bibliotekos Užupio filiale bei Ukmergės 5-ojoje vidurinėje mokykloje.

Atsakinga buvau už biblioteką. Reikėdavo važiuoti, važiuoti ir eiti. Vasarą tai važiuodavau dviračiu, nes mašinos taigi neturėjom. Vėliau tiktai kultūros namai įsitaisė mašiną, tai prisitaikom, kai kultūros namai kur važiuoja, ir mes jau kartu važiuojam. O taip tai… Vasarą tai gerai. O Tolučiai, ar žinot, kur yra? Mano buvo Tolučių biblioteka. Tai vasarą nuvažiuoji, būna – nieko nerandi, spyna kabo, tai ieškai tada kur bibliotekos vedėja gyvena, susirandi, būna ir nesusirandi… O kai perdavimas, ar žiemą, ar vasarą, ar rudenį eini pėsčiomis, nes nėra kuo važiuoti. Mašinos neina. Na, tai nueini tokį kelią. Atsimenu Tolučių biblioteką. Kodėl aš apie ją kalbu? Tai buvo toliausias mano punktas. Perdavimas – nueini. Perdavimas vyksta apie kokią savaitę, na, ne visai pilną, o paskiau reikia grįžti. Atsimenu, nuėjau, buvo gal kovo mėnuo ar balandis, gražu, šilta, kelias toks suvažinėtas. Bateliais apsiavus, apsiavimo ir neturėjom gero, nes atlyginimai visą laiką buvo maži. Žodžiu… Perdavė biblioteką, o tada – sniego kad prisnigo… Man beveik iki kelių, ogi kas tave paveš, pavėžės, tai, atsimenu, nuėjau į kaimo parduotuvę, nusipirkau storas medvilnines kojines, apsiaviau batelius ir pėsčiomis iki Želvos.<…> Nebuvo knygų. Vaikas buvau prieš karą, tada knygų nebuvo. Atsimenu, atvažiavo iš miesto šeima gyvent pas gimines ir atsivežė knygą apie žvėrelius, zoologijos sodas ten buvo, visokių žvėrelių. Įsižioję, liežuvius iškišę žiūrėdavom – kaip gražu. Tai mama davė kašikėlį kiaušinių tai moteriai, kad gautų mums tą knygutę… Na, paskui, kai pradėjau į pradinę mokyklą eit, kelios buvo pasakų knygutės, skaitydavom. „Seku seku pasaką“ ir dabar atsimenu. Atmintinai jau viską žinai, bet vis tiek liežuvį iškišus žiūri ir skaitai. O jau paskui atsirado tų knygučių po truputėlį.

Valerija Tamošiūnienė. Gimusi 1937 metais. Gyvena Ukmergėje. Dirbo Žemaitkiemio bibliotekoje ir Ukmergės miesto bibliotekoje.

Baigiau Ukmergės gimnaziją, Smetonos dabartinę. 1955 metais visos stojom mokytis, aš norėjau į miškininkystę, bet neįstojau. O tuo metu atsidarė Ukmergės pedagoginė mokykla, tai visos ten stojo, ir sesės, ir pusseserės… O aš nenorėjau, sakiau, kad mokytoja tai nebūsiu. Ir kaip tik tuo metu atsirado skelbimas, kad rajoninė biblioteka renka bibliotekininkų grupę. O mes kai mokėmės, tai lankydavomės bibliotekoj, ji centre buvo. Ir man ten labai patiko, ir darbuotojai, jų darbas patiko. <…> Žemaitkiemy, prisimenu, žmonės labai eidavo į bažnyčią, ir jaunimas eidavo. O po bažnyčios visas jaunimas ateidavo pas mane į biblioteką. Ten ir skaitykla, kambarys didelis. Pakalbam, būdavo, pabendraujam iki vakaro. Paskui tuoj pat pastatė kultūros namus. Jei ne gavėnia ar adventas, tai ten jau vakare šokiai būdavo, vaidinimai, ir pati dar vaidinau. Labai ir su mokykla bendravom. Ateidavo mokytojos pas mane į biblioteką ir aš užsakydavau joms knygų per tarpbibliotekinį abonementą iš Vilniaus. Bendravom labai su mokytojais. Ir mokinių pilna buvo bibliotekoje.

Viktorija Jablonskienė. Gimusi 1942 metais. Gyvena Ukmergėje. Dirbo Ukmergės politechnikos mokyklos bibliotekoje ir Ukmergės miesto bibliotekoje.

Aš visą gyvenimą labai knygas mylėjau, man knygos… Aš turiu ir namuose pripirkus visokiausių knygų. Man knygos – kaip auksas. <…> Aš kilus iš Užugirio, ten mano vaikystė, ten Lėno biblioteka buvo. Ežeras skyrė mūsų kaimą ir biblioteką. Aplink buvo toli – 3-4 km aplink ežerą, o kai ežeras užšaldavo, tai į biblioteką eidavom tiesiai per ežerą. Imdavau knygas iš ten ir greit perskaitydavau. Buvo paprasta kaimo biblioteka: lentynos, knygos, nors tų knygų per daug ten ir nebuvo. Aš šešiasdešimtais metais [1960] stojau mokytis į Vilniaus kultūros švietimo technikumą. O iki to laiko – kaime gyvenimas, menkas buvo tas gyvenimas… Tai ir biblioteka knygų nedaug turėjo, darbuotoja viena dirbo. Tai taip seniai buvo, kaip per dūmus aš ją dar prisimenu… Man labai patiko eiti į tą biblioteką. Su bibliotekininke mes beveik kaip draugės buvom, jauna ji buvo, o aš tuo metu buvau dar vaikas, paauglė buvau. Aš tai anksti pradėjau skaityti, gal nuo kokių šešių metų, jau tada mokytis pradėjau. Nes kaime, kas – nei televizoriaus nebuvo,  nei telefono, nieko tuo metu nebuvo, pokariu… Tik tos knygos išgelbėjo… Mano šeimoj visi skaitė, ir šiandien skaito – ir seserys, ir brolis.

Povilas Bakšys. Gimęs 1927 metais, gyvena Ukmergės rajone, Varinės kaime. 1957-1958 metais dirbo Siesikų bibliotekoje, 1958–1967 metais – Krikštėnų bibliotekoje.

Žmonių į biblioteką ateidavo nedaug, iš suaugusiųjų daugiausia ateidavo mokytojai, o šiaip – daugiausia mokiniai. Su mokykla, mokiniais turėjau reikalų. Būdavo, kurie blogesni mokiniai, mažiau mokėsi, sakydavau, va, tu dvejetukų turi, tau neduosiu storesnės knygos. Dar irgi stengdavausi, kad mokiniai išmoktų svetimą kalbą. Tyčia parenki rusišką leidinį, šalia ir lietuvišką duodi, nes būdavo, kad gauni ir tą, ir tą.<…> Vėliau bedirbdamas Pašilėn užvažiavau, ten buvo perpildyta biblioteka, atidavė man knygų, pasiėmiau, tada nemažai tų knygų parsivežiau. Tada net mokytojų prašiau, kad padėtų jas visas susirašyti, inventorinti. Tuo laiku ir katalogavimas prasidėjo, katalogai… viso šito pati pradžia buvo. Atsimenu – tada buvo reikalavimai aptarnauti kiekvieną šeimą. Atsimenu, gavau planą, net sodybos pažymėtos buvo. Tą planą kažkaip nusikopijavau, tai jis net per pasitarimą buvo pakabintas bibliotekoje pas K. Mickų. Būdavo, išveži tas knygas, užsimiršti, paskui – žiūri po metų kokių, o ten jau tik kokia penkta dalis belikus… Duodavau knygų vaikams, kad jie nuneštų, o jie ir patys pavartydavo, paskaitydavo.

Redagavo Zita Tiukšienė