Antanas Poška ir Indija

Antanas Poška

Gyvenimo datos: 1903 03 10 – 1992 10 16
Gimimo vieta: Gripkeliai (Pasvalio r.)
Veikla: lietuvių keliautojas, antropologas, publicistas, esperantininkas

Vilniuje ilgą laiką gyveno žymus keliautojas, antropologas, žurnalistas, esperantininkas Antanas Poška (1903–1992). Jis yra darbavęsis ir bibliotekų srityje.
2016 m. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje praktiką atlikęs Vilniaus universiteto Orientalistikos centro indologijos studentas Vytautas Kuklys parengė darbą apie A. Pošką, kurį, kiek paredaguotą, pateikiame skaitytojams.

Antanas Poška ir Indija
Parengė Vytautas Kuklys

Lietuvių keliautojas, kraštotyrininkas, poliglotas, patriotas, indologas, antropologas, žurnalistas, rašytojas, mokslininkas ir vienas pirmųjų šalies esperantininkų Antanas Poška gimė XX amžiaus pradžioje – 1903 metais. Per 89-erius savo gyvenimo metus jis išgyveno du pasaulinius karus, tremtį, kankinimus Turkijoje ir šimtus tūkstančių kilometrų kelionėse po keturis žemynus – Europą, Šiaurės Ameriką, Afriką ir Aziją.

Iš visų mokslininko aplankytų Azijos valstybių viena iš asmeniškai reikšmingiausių jam buvo Indija. Tai galime teigti dėl indiškų aspektų gausos vėlesniuose Antano Poškos darbuose. Šią valstybę keliautojas pasiekė po 15 mėnesių trukusios kelionės, iš kurios 9 mėnesius jis praleido ant motociklo. Tiesa, ir prieš nuvykdamas į Indiją, rašytojas jau buvo kiek susipažinęs su  indiška kultūra. A. Poškos pažįstamų rate – be žymių Lietuvos rašytojų ir visuomenės veikėjų – Maironio, Jono Basanavičiaus ir Juozo Tumo-Vaižganto, praminusio Antaną „lietuviškuoju Lomonosovu“ [2], buvo ir indų poliglotų. Su jais lietuvių esperantininkas susipažino dar būdamas dvidešimties. O 1929 metais, tuo metu dvidešimt šešerių metų, Antanas Poška, gavęs laišką iš upsaliečio su klausimu dėl lietuvių ir indų kalbų giminingumo, nusprendė jį ištirti atidžiau nei tai buvo daryta iki tol. „Gėda tik, kad neatsirado nė vieno lietuvio, kuris būtų ta problema susidomėjęs. Taigi tą klausimą spręsti tenka man, nukeliavus į Indiją“ [7], taip apie indų ir lietuvių kalbų bendrumo klausimą bei akstiną vykti svetur rašė poliglotas.

1931 metais kraštotyrininkas pradėjo studijas Bombėjaus universitete Indijoje kur atliko tyrimų ir minėtu klausimu, bet nieko nestebina, jog šis aktyvus žmogus savo veiklos neapribojo vien tuo. Keliautojas, be kita ko, papildė savo antropologijos žinias bei dalyvavo mokslinėse ekspedicijose. Be to, pasitelkdamas įgytomis sanskrito ir indų genčių kalbų žiniomis, Antanas Poška pristatinėjo Lietuvą ir jos istoriją, dėl ko jis šiandien pelnytai yra vadinamas pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi. Viešnagės Indijoje metu lietuvis gavo progų susipažinti ir su vėlesnių jo mokslinių tyrimų įkvėpėjais, ryškiais Indijos asmenimis – garsiausiu pastarojo šimtmečio Indijos politiniu lyderiu Mahatma Gandžiu, žinomu Goa valstijos tapytoju Kruzo ir Rabindranatu Tagore, Nobelio premijos laureatu ir kovotoju dėl nepriklausomybės.

1936 metų pabaigoje Antanas Poška, praplėtęs asmeninį horizontą ir papildęs žinių bagažą, grįžo į Lietuvą. Čia jis aktyviai užsiėmė veikla, susijusia su lietuvių esperantininkais ir paskaitų vedimu. 1940 metais jam buvo paskirta įsteigti naują biblioteką Vilniuje. Rašytojas tada įkūrė 3-ąją biblioteką pastato, kuris dabar stovi prie pat geležinkelio stoties, pirmame aukšte. Tam, kad sutelktų kiek įmanoma daugiau skaitytojų, jam reikėjo tikslingai surinkti knygų ir organizuoti jų išdėstymą. Iki nacių okupacijos pabaigos jis šioms užduotims skyrė daug laiko, kartu su žydų knygų ir, kai kuriais atvejais, pačių žydų gelbėjimu. Po Sovietų Sąjungos okupacijos mokslininkas užėmė Švietimo liaudies komisariato bibliotekų skyriaus viršininko postą. Į šias pareigos įėjo ir kai kurių knygų naikinimas. Tam nepritaręs rašytojas neilgai trukus buvo paskelbtas „liaudies priešu“ ir ištremtas svetur.

Nors Antanas Poška buvo nuteistas penkiems metams tremties, jis į gimtinę grįžo tik po 14 metų, tai yra 1959 metais. Būdamas Lietuvoje jis iš karto atnaujino kontaktus su bičiuliu iš Indijos, kuris vėliau aplankė lietuvį porą sykių ir persiuntė jam reikalingos literatūros Vedų studijoms. Rašytojas paskesnius 30 metų rengė vedų vertimus su komentarais, bet jie iki šiol nėra išleisti ir saugomi Martyno Mažvydo bibliotekos archyvuose.

Kaip jau paminėta aukščiau, A. Poška Indijoje susipažino su Nobelio premijos laureatu Rabindranatu Tagore. Vėliau parašė straipsnių apie jų susitikimą bei apie patį Rabindranatą Tagorę. Tai „Saulėlydžiai Rabindranato Tagorės ašrame“ (1959), „Saulėlydžiai poeto Tagorės dvare“ (1961) bei „Svečiuose pas Rabindranatą Tagorę“ (1966). Taip pat A. Poška parengė šio indų poeto eilėraščių ir prozos kūrinių vertimų, kuriuos dar tremtyje užrašė ant beržo tošies. Šiuos darbus dabar saugo Antano Poškos duktė Laimutė, kuri saugo ir raštelį, įteiktą su vertimais, kuriame puikiai atskleidžiama tekstų svarba rašytojui. „Šie vertimai yra maža dalelė šviesos visiems, apimtiems nevilties“ [1], rašė lietuvis.

Be jau paminėtų vedų ir Tagorės tekstų, indologas taip pat išvertė „Kamasutrą“ (1963) ir „Kamayogą“ (1968) bei parašė straipsnių, iliustruojančių dalį prisiminimų apie Indiją. Tai „Kur Vedų tėvynė“ (1967), „Orisa“ (1972), „Trečioji Šivos akis“ (1982) ir „Susitikimas su Mahatma Gandžiu“ (1985). Indijos gyvenimo realijų ir indiškos tematikos nagrinėjimų galime rasti ir kitose šio lietuvių autoriaus knygose – „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ (1939), „Indoeuropiečių istorijos pėdsakais“ (1988) ir „Mano gyvenimo pasaka: atsiminimai ir pergyvenimai“ (2002). Šiais tekstais, vertimų komentarais ir straipsniais, autorius griovė Indijos, kaip mistiškos ir stebuklingos šalies, stereotipą, pateikdamas savo veikaluose realistišką valstybės vaizdą.

Antano Poškos atvirumas patirtims ir smalsumas, tikėtina, prisidėjo prie to, kad jis po ilgų kelionių nuvyko ir į tolimąją Indiją. „Kelionę planuoti – džiaugsmas, kelionę vykdyti – katorga, kelionę prisiminti – visko atpildas“ [3], rašė lietuvių mokslininkas. O mes tik galime pasidžiaugti, jog keliautojas užrašė vertingus prisiminimus, pasidalino jais straipsniuose, knygose ir paskaitose, taip garsindamas Lietuvą Indijoje ir Indiją Lietuvoje. Todėl – ne be reikalo – Kalkutos universitetas 2014 metais suteikė A. Poškai garbės daktaro laipsnį.

Literatūra ir šaltiniai

1. Atrasti nežinomi R. Tagorės vertimai į lietuvių kalbą. Delfi.lt. [interaktyvus]. 1999–2016 [žiūrėta 2016-03-25]. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/news/daily/emigrants/atrasti-nezinomi-r-tagores-vertimai-i-lietuviu-kalba.d?id=63461984>.
2. Degutis, Albinas. Antano Poškos bibliografija, 1920–2006. – Vilnius, 2006.
3. Ilgūnas, Gediminas. Lietuvių keliautojas Antanas Poška. Alkas.lt [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2016-03-25]. Prieiga per internetą: <http://alkas.lt/2011/03/10/lietuviu-keliautojas-antanas-poska/>.
4. Indijos žiniasklaida: Antanas Poška buvo vienas iškiliausių pasaulio tyrinėtojų. 15 min.lt. [interaktyvus]. 2008 [žiūrėta 2016-03-25]. Prieiga per internetą: <http://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/kelioniu-istorijos/indijos-ziniasklaida-antanas-poska-buvo-vienas-iskiliausiu-pasaulio-tyrinetoju-639-442063>.
5. Antanas Poška: XX a. lietuvių odisėjas / parengė Monika Midverytė. Bernardinai.lt [interaktyvus]. 2004–2015 [žiūrėta 2016-03-25]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-06-23-antanas-poska-xx-a-lietuviu-odisejas/84348>.
6. Poška, Antanas. Indoeuropiečių istorijos pėdsakais: nuotrupos iš žemdirbystės praeities. – Vilnius, 1988.
7. Poška, Antanas. Mano gyvenimo pasaka: atsiminimai ir pergyvenimai. – Vilnius, 2003.
8. Poška, Antanas. Nuo Baltijos iki Bengalijos: aštuonerių metų kelionė po Europą, Afriką ir Aziją. – Klaipėda, 2002.
9. Antano Poškos biografija. antanasposka.eu [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-03-25]. Prieiga per internetą: <http://www.antanasposka.eu/biografija >.

Parengė Vytautas Kuklys
Redagavo Zita Tiukšienė