Rūta Verkauskaitė, dabar gyvenanti Vilniuje, kilusi iš Širvintų rajono, Gelvonų seniūnijos Pasodninkų kaimo (vietiniu dialektu vadinamo Pasadnykais,) pateikia savo, taip pat jos užrašytų kitų žmonių atsiminimų apie šį kaimą ir aplinkines vietoves bei žmones.

Pasodninkai. II dalis

Mokytoja Aldona Valerija Ramonaitė
1955–1957 METAI  PASADNYKUOSE

1955 metais baigusi Ukmergės Vlado Žvirblio pedagoginę mokyklą buvau paskirta į Širvintų rajono Pasadnykų pradinę mokyklą, kuri priklausė Liukonių septynmetei mokyklai. Čia direktoriumi dirbo mūsų pedagoginę mokyklą baigęs V. Karieta su žmona, todėl man, naujokei, buvo daug drąsiau. Mokyklos kolektyvas buvo draugiškas. Pasadnykuose pakeičiau mokytoją Zofiją Rozembergaitę. 
Mokykla buvo įsikūrusi prieškario Lietuvos mokytojo Žiuko (Grinių žento) namuose. Jo palaikai ilsisi Pasadnykų kapinėse. Mokyklą radau nerakintą, vietoj spynos įkištas pagaliukas. Jokių vaizdinių priemonių nebuvo, išskyrus vieną aptrintą žemėlapį ir skaitytuvus.
Apsigyvenau pas Kudelius: Jurgis su mama, sesuo Monika su vyru Luniu ir dukryte Zolanda gyveno tame pačiame name.
Rugsėjo 1-oji išaušo saulėta ir šilta. 4 klasės, o mokinių tik 18-a. Galvosūkis, kaip dirbti pusantros pamainos? Neveronyse buvo lygiai tokia pati mokykla, kurioje dirbo mokytojas, turintis nemažą darbo stažą ir patirtį, todėl nuėjau pas jį konsultuotis. I ir III klasės ateidavo iš ryto, o II ir IV – dviem valandomis vėliau. Dvi pamokas tekdavo dirbti su visais mokinukais.
Pareigingumu išsiskyrė Kielaitė Emilija, Kiela Henrikas, Lionginas (pavardę pamiršau), jautrumu – pirmaklasis Ksaveras Maželis, kuris gyveno pas senelius, kaime vadintus Bungelais (senelis Adomas Valantavičius). Jų namelis stovėjo už Kielų sodybos pamiškėje.
Tada egzaminai būdavo nuo IV klasės, jų laikyti eidavome į Liukonis.
Kaime buvo daug gražaus jaunimo, kuris mokėjo ir gražiai linksmintis. Daugiausia pas Januškevičius būdavo šokiai, nes senasis turėjo armoniką ir mokėjo groti. Dažnai šokiai būdavo ir mokykloje –  jaunasis muzikantas iš Maželių grojo akordeonu.
Kaime daugelyje trobų dar buvo asla, dulkėms pakilus palaistydavo. Po šokių jaunimas dainuodavo, šokdavo ratelį. Nuostabiai gražų balsą turėjo Jonas Juknevičius, Stasė Januškevičiūtė, Onutė Vitkauskaitė (Jurgelio Anciutė). Tuo metu Onutė dirbo pieno priėmimo punkte (Grinių svirnas, mokyklos gyvenamosios patalpos).
Viktoro Valantavičiaus name (dabar gyvena Juknevičienė su sūnumi) buvo skaitykla, kurioje buvo laikraščių, žurnalų, maža bibliotekėlė. Joje dirbo Venckienė, trumpai Staselė iš  Juknonių, puiki organizatorė, dainininkė, Stefa Bartusevičiūtė. Rudenį ir žiemą kartą per mėnesį mokykloje buvo rodomi filmai.
Buvome suruošę vaidinimą „Jos draugai“, kurį rodėme per apžiūrą Gelvonuose ir gavome neblogą įvertinimą. Su šiuo vaidinimu buvome nuvažiavę į Mančiušėnus. Važiavom žiemą, dvejos rogės vežė artistus, buvo smagi kelionė, o kadangi vaidinom ir linksminomės iki paryčių, neliko rogių kelio ir šalia rogių teko eiti pėsčiomis, vos spėjau į mokyklą!
Vasarą mokyklos kieme aikštelė būdavo apkaišyta berželiais, jos vidury įkastas stulpas, o ant jo pakabinami žibintai (fanarai). Čia skambėdavo dainos iki saulei brėkštant. Niekas mūsų nelinksmino, mokėjo jaunimas gražiai bendrauti ir linksmintis – skambėjo dainos.
Su mokinukais važiavom į Kernavę, kur vyko festivalis. Vežė mus sunkvežimiu iš Liukonių, kai kurie tiesiog bijojo lipti į mašiną, teko netrumpai įkalbinėti, bet vėliau liko patenkinti  šia mūsų iškyla.
Kitas mokiniams suruoštas vakarėlis buvo Naujųjų metų eglutė – čia mano mažieji artistai ir vaidino, ir deklamavo, ir šoko! Buvo ir Senis Šaltis (Onutė Vitkauskaitė), kuris atėjo su maišu dovanų (jos buvo kuklios – sausainiukai, saldainiukai, supakuoti į gofruoto popieriaus maišelius). Senis Šaltis kvietė kiekvieną pagal žurnalą ir prašė tai mįslę įminti, tai eilėraštuką padeklamuoti, o Janytė Kielaitė (jai buvo gal apie 5 metukus) gražiausiai padainavo.
Po šios šventės mano šeimininkų prasidėjo klausinėti (antrą žiemą gyvenau pas Viktorą Valantavičių), kas davė mokytojai pinigų dovanėlėms? Nustebo sužinoję, kad pirkau už savus. Man buvo svarbu padaryti vaikams šventę – eglutę ir klasę papuošti padėjo tėvai.
1957 metų vasarą įvyko mano vestuvės. Ištekėjusi išvažiavau į Vilnių. Mane pakeitė Genutė (mergautinės pavardės neprisimenu), kuri ištekėjo už Vlado Šidlausko ir dabar gyvena Bagaslaviškyje*.
Pasadnykuose sutikau daug puikių žmonių – mano šeimininkai Julija ir Viktoras Valantavičiai, pas kuriuos gyvenau kaip dukra, kaimo šviesuliu laikiau Onutės Vitkauskaitės mamą Zofiją. Jai mirus Pasadnykuose liko šalta.  Nuoširdumu ir gerumu žavėjo Stefutė Amulytė. Ji išaugino ir į mokyklą išleido ne tik savo sesers dukrą Nijolę (jos tėvai buvo ištremti), bet ir jos vaikus. Darius gyveno ir mokėsi, vedė, susilaukė trijų mergyčių. Deja, pasiligojusios Stefutės neapglėbė šiluma ir priežiūra nei Nijolė, nei jos vaikai.
2003 m. išėjus Anapilin Onutei Vitkauskaitei – ji ne tik buvo mano draugė nuo 1955 metų, bet ir mano dukters krikštamotė – lankom Pasadnykų kapines tris kartus per metus. Čia stovėdama prie kapų kauburėlių matau visus išėjusius!

Nuotraukos iš mokytojos A.V.Ramonaitės-Čivilienės asmeninio albumo

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

Dar ji papasakojo, kad apie 1956-uosius kaime veikė biblioteka, jaunimas „pašėliojo“ ir laikraštyje „Tiesa“ nufotografuotam vienam ano meto aukštam partiniam „šului“ cigarete išdegino akis. Tą greitai sužinojo atitinkami „organai“ (žinia, ne be vietinių, kilusių iš mūsų kaimo, „informatorių“ pagalbos…), todėl kaimo inteligentai: tiek bibliotekininkė, tiek mokytoja buvo apklausti „ten kur reikia“ ir turėjo daug nemalonumų…
Kitas atvejis, kai mokytoja prieš Velykas išleido mokinukus iš pamokų anksčiau dažyti kiaušinių šventėms, vietinis KP veikėjas to nepastebėti negalėjo (vėl gi tų pačių „beldukų“ nuopelnu, ši žinia atskriejo iki šio veikėjo darbo stalo labai laiku), kuris mokytojos vis klausinėjo ir ją „gėdijo“, girdi, tamsta mokytoja, dar kažkokiais prietarais tikite? Ir juos propaguojate?
Mokytoja turėjo pasižadėti, kad „daugiau taip nebus“…

Pranciška Ražauskienė
(1912–2004)

Vokiečiams užėjus buvo labai sunku gyventi. Buvo didelis badas. Valdžia surinko iš žmonių visas karves. Jų melžti reikėdavo eiti iš kiekvienos šeimos po vieną žmogų. Leisdavo parsinešti  šiek tiek pieno. Kartais pavykdavo pasivogti, kad pamaitintų alkanus vaikus.
Buvo dideli mokesčiai. Reikėdavo atiduoti visus užaugintus grūdus. Grūdus tais laikais žmonės maldavo namuose girnomis. Kad žmonės neapgautų ir atiduotų visus grūdus, vokiečiai surinko po vieną girnų akmenį. Jei kam pavykdavo išsaugoti tuos akmenis, tai maldavosi sau paslapčia naktimis. Jei maldvo dieną, tai vaikams būdavo prisakyta saugoti. Vaikai lauke bėgiodavo, jei pamatydavo važiuojančius vokiečius, įspėdavo tėvus. Kepant duoną į miltus primaišydavo burokų, pelų, netgi pjuvenų.
Mėsą taip pat reikėjo atiduoti vokiečiams. Kiaules pjaudavo paslapčia naktimis, dorodavo kambaryje, kad niekas nepamatytų.
1925 metais Pasadnykų kaime pradėjo veikti mokykla. Veikė nuo Trijų Karalių iki Velykų. Dirbo mokytojai Juozas Kiela, Mackela. Iš pradžių mokykla savo patalpų neturėjo. Ji veikdavo pas kiekvieną mokinį po tris dienas. Mokytojas ten gyvendavo ir valgydavo.
Po trijų dienų ir mokytojas ir mokykla įsikurdavo pas kitą mokinį. Už kiekvieną besimokantį vaiką reikėjo mokėti į mėnesį po 3 litus. Vėliau mokykla įsikūrė pas Kazį Vitkūną. Ten dirbo mokytoja Jurėnaitė. Dar vėliau mokykla persikėlė pas Valantavičių. Dirbo mokytoja Čižiūnaitė.
Parduotuvės kaime nebuvo. Iš Gelvonų miestelio kartais atvažiuodavo žydas ir atveždavo prekių. Mainydavo į skudurus. Kartais kaimo gyventojas Jurevičius atveždavo iš Ukmergės statinę silkių ir per Gavėnią parduodavo žmonėms.
1956 metais pas Valantavičių buvo įkurta biblioteka.

Valerijos Ražauskaitės-Maciulevičienės surinkta medžiaga iš spaudos apie Pasadnykų kaimą

PASODNINKŲ KAIMO KRONIKA

S. Norušienė. Saulėlydis Pasodninkų kaime. – Širvinta, 1994, rugsėjo 21, p. 2.

Ir patys seniausi Pasodninkų kaimo gyventojai neprisimena, kada kūrėsi kaimas. Nežinia, kiek kartų čia nugyveno, bet štai jau paskutinieji amželį baigia.
Dabar kaime belikusios aštuonios gyvenamosios sodybos: Juozas Paliušis, Vanda Dapkevičienė, Stefa Valantavičienė, Bronė Juchnevičienė, Ona Zmejauskienė, Anelė Kudelienė, Stefa Amulytė, Marytė Purienė.
Dar yra keletas negyvenamųjų sodybų, į kurias tėvams mirus, vasarą paviešėti atvažiuoja kitur gyvenantys vaikai. Tai buvusios Sekmokų, Verkauskų, Ražauskų sodybos. Keletas namų stovi negyvenami, laukdami tinkamo pirkėjo – Sekmokų, Vitkūnų.
O štai prieš septyniasdešimt metų abipus keliuko buvo 72 sodybos. Ant kiekvieno namo numeris prikaltas. Labai jau gražūs darželiai buvo. Kas per kaimą važiuodavo, arklius pristabdydavo, kad galėtų žydinčiai žolynais pasigrožėti. O gyventojų daugybė. Nebuvo kaime trobos, kur susirinkę į šokius ar šiaip pavakaroti visi sutilpti galėtų.
– Labiausiai visiems patikdavo Jurevičiaus namuose vakaruoti. – prisimena Bronius Šidlauskas – „Klaipėda“ buvom jų namus pavadinę. Labai iškalbūs žmonės tie Jurevičiai buvo. Jurevičienė kortom burdavo… O kaip knietėdavo visiems vakarais ten nueiti. Vėlyvą rudenį, žiemą ilgi vakarai. Būdavo tik darbus nudirba ir į „Klaipėdą“ traukia. Ten susėdę būreliais būtas ir nebūtas istorijas pasakoja. Bet tai kad ir įdomu būdavo.
– Tai būdavo: subata ar nedėlia – giesmės skamba. Jaunimas jų labai daug mokėdavo – kalba seniausia kaimo gyventoja Ona Vasiliauskienė. Jai kitų metų birželio 8 dieną 90 metų sueis. – Balsingi mūsiškiai buvo. Mūsų kaimas dainuoja, o iš anapus upės Lapiškiai atsišaukia… Mielesni buvo žmonės. Vienoj gryčioj ir tėvų, ir vaikų, ir anūkų šeimos gyveno. Ir tos vietos, ir valgio, ir visko gana buvo. Ir koks ten valgis anuomet buvo: batviniukai, chladnikiukai, bulvės su lupenom… O dabar ir valgo gardžiai, ir geria dažnai, ir vieni piktumai – tėvams pas vaikus vietos nebeatsiranda.
– Ko jau ko, o vagių, mušeikų nebuvo, – teigia vienišos senutės atėjęs aplankyti kaimo gyventojas Juozas Paliušis. – Ne taip kaip dabar. Baisus nusikalstamumas.
Didžiausia šventė buvo Gelvoninės atlaidai. Minėdavo kaime, gražiai švęsdavo ir kitas katalikiškas šventes. Gyveno visi draugiškai ir vieningai. Niekas kaime dideliais turtais ar kuo kitu neišsiskyrė. Kiekvienas savo žemės rėžį turėjo ir kiek išgalėdamas plūkėsi, kad su šeima prasimaitinti galėtų. Gal todėl ir per pokario trėmimus tik Vitkūnų šeimą išvežė. Bet juk ir jie jokių turtų susikrovę nebuvo, niekuo iš kaimynų neišsiskyrė, nebent tuo, kad daugiau plūkėsi, vargo 30 hektarų žemės turėdami.
Turėjo kaimas anuomet valdžią. Iš Gelvonų valsčiaus skirtas seniūnas apsilankydavo, o vietoje buvo „vybarnas“, kurį rinkdavo kaimiečiai ir šis rūpindavosi eiliniais kaimo reikalais.
Buvo kaime ir kalvis, ir meistras, kuris klumpes droždavo, ir kitokių amatininkų. O štai nuolatinis siuvėjas Julius Kvietkauskas atvažiuodavo su siuvimo mašina ir pradėdavo nuo kaimo pradžios pas vieną, antrą, trečią… Ilgai kaime pagyvendavo kol visus apsiūdavo. Žmonės už darbą mokėjo pinigais, o pas ką gyvendavo – tas ir maitindavo.
Buvo kaime ir mokykla, nes vaikų buvo daug. Keturių skyrių pradinę mokyklą lankė daugiau kaip 30 mokinių. Tėvai už kiekvieno vaiko mokslą kas mėnesį po 3 litus mokėjo. O toliau mokytis didelius pinigus kainavo, todėl retas išgalėjo baigusius pradinę mokyklą į didesnius mokslus leisti. Prisimena senoliai Šimelių šeimą. Labai gabūs mokslui vaikai buvo. Du vaikai aukštuosius mokslus baigė. Tačiau leisdami į mokslus vaikus, tėvai taupė kiekvieną centą, net badavo. Pusbadžiu gyveno ir sostinėje besimokantys vaikai. Visa šeima anksti neteko sveikatos ir išmirė.
Ramų kaimo gyvenimą sudrumstė ne karas, o greičiau pokario metais prasidėjusi kolektyvizacija. Suvarė kaimą į kolūkį, „Tarybiniu keliu“ pavadino. Naujieji tvarkdariai pradėjo nuo to, kad išgriovė, sudegino klojimus, daug kitokio turto sugadino.
O kiek pirmininkų buvo. Visokių. Ir girtuoklių, ir blaivininkų, ir galvotų, ir kvailų. Ir ilgiau, ir trumpiau užsibuvusių. Vienas atsiųstas pirmininkas tik vieną naktį Pasodninkuose pernakvojo ir pabėgo.
O koks gyvenimas čia dabar? Liūdnai atrodo kaimas. Niūrus, aplūžusiu stogu fermos pastatas. Griūti pradėjusi šalia fermos daržinė. O piktžolynai, piktžolynai aplinkui. Niekas čia jau nebedirba. Pernai dar bendrovės gyvulių buvo, šiemet šie pastatai nebereikalingi tapo. Tik daržinėje, kur sveikesnis stogas ir sienos, gyventojai sukrovė savo šieną.
– Linksmai iš mūsų bendrovės vadovas baltus popierius surinko, o atiduoda sunkiai – bėdoja senoji Ona Vasiliauskienė. – Nieko negaunam iš bendrovės. Ir taip pagal mano senatvę maža pensija. Tiek dirbta, tiek vargta, o dabar galo su galu sudurti negaliu. Kažin ko nenoriu, bet kad nors saldainiuką dažniau suvalgyti galėčiau.
– Anoks čia gyvenimas, – sakė į namus su pieno bidonu sugrįžtanti Stefa Valantavičienė. – Užkampis. Visame kaime nėra nė vieno telefono. Ar gaisras, ar kita nelaimė – nė ko prisišaukti. Štai ne taip jau seniai vagys gal valandą apie mano namus darbavosi. Girdėjome, bet su dukra bijojome pajudėti, o telefonas būtų – būtume policiją išsikvietę. Autoparduotuvės net trys atvažiuoja, o ką ten daug iš pensijos prisipirksi? Už priduotą pieną jau tris mėnesius nesumoka.
– O kad į „namučius“ kas kelią pataisytų. Reiks gi kada nors ten keliauti, gerai, jei sausa bus, o jei lietus – nei išbristi, nei išvažiuoti – taip apie kapines kalba senoji.
Yra ir apylinkės savivaldybės, ir buvusio ūkio vadovų, ir dabartinės bendrovės pirmininko apsileidimo, kad daugelį metų niekaip negali to keliuko į kapines pažvyruoti.
… Taip ir bėga dienos, viena į kitą panašios, nusinešdamos vis tas pačias bėdas, tuos pačius vargus.

BATAREIKOS PILIAKALNIS

Prie Pasodninkų kaimo yra Batareikos (Batarėjos) kalnas. Iš pietinės pusės jį supa Širvintos upė, šiaurinėje – gilus griovys, tyrinėje pusėje – Širvintos lankos. Pietų pusėje yra Lapiškių kaimo senkapiai. Žmonių kaulų randama ir kituose Pasodninkų vietovėse, kaip Jurgio Kudelio sodyboje. Kaimo laukuose randama akmeninių kirvukų „Perkūno kulipkų“ (rutulio formos akmenų).
Viena Batareikos piliakalnio dalis iškilusi ir baigiasi smaila viršūne. Ant šios viršūnės kažkada stovėjo artilerijos baterija, nuo ko ir pavadintas piliakalnis.
Padavimas pasakoja, kad anksčiau čia stovėjo galinga pilis. Joje buvo daug aukso, kurį saugojo vaidilutės. Vieną sykį pilį užpuolė priešai. Žynys, matydamas, kad neatsilaikys priešų puolimui, pilį užkeikė, karius pavertė akmenimis, o pilį paskandino giliai po žeme. Vietoj pilies išaugo kalnas. Paliko žynys tik keletą narsuolių, kurie prasiveržė pro priešus ir pranešė žmonėms, kad jei kas per tris dienas ir naktis atkas kalną, pakils užkeikti kariai ir pilis suspindės savo galybe. Daug kas mėgino atkasti pilį, bet naktimis pabūgdavo šmėklų gąsdinimo. Apie 1880 metus piliakalnio viršūnę kasė Jokūbas Sekmokas, bet vidurnaktyje išsigando pasirodžiusio juodo šuns.

KAIMO GYVENTOJAI 1919 METAIS

1. Žukauskai. Turėjo tris sūnus.
2. Turėjo penkis vaikus, du mirė. Užaugo trys dukterys.
3. Sekmokas Pranas su žmona. Turėjo keturis vaikus.
4. Vitkūnas Kazys. Žmona mirė gimdydama. Vaikai – Prakseda, Stepas, Edvardas, Vladas ir Stefutė. Žmonai mirus, tik ką gimusią Stefutę paėmė auginti Kudelienė, tačiau mergaitė sulaukusi 9 mėnesių susirgo ir mirė. Prakseda ištekėjo už Puzinavičiaus Vaclovo. Gyveno Gelvonuose. Turėjo sūnų Edmą ir dukrą Vandą. Sūnus gyveno Vilniuje. Mirė 2003 metais. Duktė Vanda Stonienė taip pat gyvena Vilniuje. Dirbo universitete Bibliotekininkystės katedroje dėstytoja. Dabar jau pensijoje. Vitkūnas Stepas išvyko gyventi pas gimines. Pokario metais buvo išvežtas į Sibirą. Grįžęs iš Sibiro gyveno Telšiuose pas brolį Vladą, paskui Vilniuje. Čia ir mirė. 
Edvardas vedė Pečiulytę iš Neveronių kaimo ir išsikėlė gyventi į vienkiemį. Jo žmona taip pat buvo išvežta į Sibirą. Edvardas žuvo avarijoje. Turėjo dvi dukras – Gražiną ir Reginą. Regina jau mirusi, Gražina gyvena Širvintose. 
Vladą Vitkūną, kad nėjo į kariuomenę, rusai suėmė ir uždarė į kalėjimą. Grįžęs iš kalėjimo vedė Marytę Amulytę. Turėjo dukrą Žibutę. Gyveno Telšiuose, paskui Vilniuje. Abu su žmona dirbo dantų technikais. Marytė mirė kraujo vėžiu 1974 metais, teturėdama 47 metus. Vladas mirė 1983 metais. Dukra Žibutė dabar gyvena JAV. Turi dvi dukras – Mariją ir Kristiną.
5. Sekmokas Stepas
6. Petras Valantavičius
7. Kielos
8. Augustas Vitkūnas
9. Ona Amulienė. Buvo ištekėjusi už Vinco Amulio, jam mirus ištekėjo už jo brolio Stasio. Turėjo tris dukras: Emiliją, Janę ir Marytę. Emilija ištekėjo už Bernoto. Gyveno Pasodninkuose maždaug iki 1962 metų. Vėliau išsikėlė pas sūnų Drąsutį į Alytų. Turėjo dukrą ir du sūnus.
Janė ištekėjo už Jono Berkelio. Buvo išvežti į Sibirą, grįžę gyveno Vilniuje. Turėjo dukrą Vidą ir sūnus Joną ir Sigitą.
Marytė ištekėjo už Vlado Vitkūno (žr. aukščiau).
10. Dapkevičiai: vaikai – Viktoras, Juozas, Stepas, Bolius, Jadvyga, Gėnė, Stefa. Juozas vedė Vandą Vitkūnaitę. Turėjo sūnų Algimantą ir dukrą Danutę. Sūnus nevedęs ilgą laiką gyveno Vilniuje, dabar Pasodninkų kaime. Dukra Danutė gyvena Vilniuje.
Bolius Dapkevičius turėjo du sūnus – Romą ir Arvydą ir dukrą Genutę.
11. Paliušienė – turėjo sūnų ir dukrą
12. Šidlauskai – turėjo penkis sūnus.

Kitoje kelio pusėje:

1. Vitkauskas Adasis su žmona. Vienas sūnus žuvo, kitas sūnus juozas ir dukra Janė.
2. Paliušienė – našlė su dviem vaikais
3. Paliušienė – našlė, vaikų neturėjo.
4. Justinas ir Vaclovas Kielai
5. Kaituliai – keturios dukros ir sūnus. Žmona ir dvi dukterys mirė.
6. Zosė Valantavičiūtė ištekėjo už Stasio Verkausko. Vaikų neturėjo. Žmonai mirus, Verkauskas vedė Gėnę.
7. Adomas Vitkūnas – turėjo sūnų Kazį ir dvi dukras.
8. Krutkevičius – našlys. Du sūnūs išvažiavo į Ameriką. Vedė antą žmoną, turėjo dukras Jadzę ir Liolę.
9. Kudelis turėjo keturias dukteris ir sūnų Jurgį. Jurgis vedė ir iki mirties gyveno Pasodninkuose. Turėjo sūnų Vilių ir dukrą Dalią.
10. Marytė ir Kazys Grinevičiai. Dukra Pranciška ir sūnus Jonas. Žmona mirė jauna. Kazys vedė Filomeną, su ja turėjo sūnų Igną ir dukrą Vladislavą.
11. Kazys Vitkauskas.

Kaimo vaizdai ir žmonės nuotraukose

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

Jau seniai nupjautas senas karklas, rymojęs ir laukdavęs mūsų prie kelio, karštą vasaros dieną savo šakomis lyg rankomis mus apglėbdamas, gaivaus pavėsio kvietęs, smulkučiais lapeliais šnarėdamas “Labas” sugrįžtantiems ir “Sudie” išeinantiems… Seniai išdžiūvo Linmarka.
Audra nuvertė seną topolį.
O kelias dabar toks tuščias ir vienišas…

• 

• 

Priešais šį beržą stovėjo mūsų klojimas. Apie 1966-uosius metus kolūkio vadovai nusprendė jį nugriauti. Taip ir padarė. Griovė ir kitus kaimo klojimus, jų medieną panaudodami statyboms. Mūsų klojimo medieną panaudojo Pasadnykų pradinės mokyklos statybai (ji buvo tarp Juchnevičių ir Valantavičių sodybų). Kai kaime nebeliko mažųjų mokinukų, mokyklą irgi nugriovė, o medieną išvežė į Sabališkių kaimą ir pastatė gyvenamąjį namą. Jis ir dabar tebestovi. Toliau matyti Raistas. Netoli beržo į Raisto pusę stovėjo sodyba, o už  Raisto taip pat gyveno žmonės.

Šis beržas vienas teliko iš būrio baltakamienių, augusių už klojimo ir vadintų Verkauskų berželiais. Žaibų kirčiais daužytas, vėtrų lankstytas, kaitros degintas, lietaus praustas ir  sniegu klotas – 2009 metais nebedžiugino savo lapų žaluma.  Medelis daug daug metų laukuose į pasėlius įbridęs – mūsų grįžtančių laukė  ir namolio kvietė, savo šakomis modavo išlydėdamas.
Pergyvenęs daug dešimtmečių  – pavargo. Tiesiog išėjo. 
Kaip žmogus…

Šioje „dykynėje“ prieš keliasdešimt metų gyveno: Raginskai (vėliau Juchnevičiai), Saveikiai, Gurskai, Valantavičiai, Kanevičiai, Zmejauskai, Sekmokai ir kt.

Rodos dar nenutilo žmonių kalbos ir dar tebestovi gryčios kaip stovėjusios, šiaudų ar skiedriniais stogais dengtos,  kiemo giedorių gaidžių rytą žadintos, vakaro šešėlių šokio miegui užliūliuotos, pavasario vyturėlio giesmele besidžiaugiančios ar vėlų rudenį į laukus, poilsiui ir ramybei atsidavusius, žvelgiančios…
Rodos, čia tik šiaip, tik laikinai tuščia, o jos vis tebestovi, vis dar yra…

• 

• 

• 

Žydės sodas, prinoks vaisius, tačiau jo neskins medį puoselėjančios rankos… Nebegirgždės šulinio svirtis ir durų niekas nebevers…

• 

• 

• 

Miršta medžiai, tėvų rankomis sodinti…

• 

• 

PASIILGAU …

Aš pasiilgau seno
Prie beržo stovinčio didžiulio klaimo,
Trobų medinių, dar dengtų šiaudais,
Gaidžių giedorių žadintų anksti rytais.

Aš pasiilgau klegesio artojų,
Šviežiai nupjauto šieno pradalgės,
Karvutes, šlamščiančios ataugusį atolą
Ir balto stalo Gelvoninės atlaidų.

Palangėj žydinčių nasturtų,
Sultingo obuolio seniai nulūžusios obels…
Tos pasakos Mamos laimingų burtų
Kai sniego pūgos kaminan pabels…

Nunešk mane, paklydėle svajone,
Į praeitį vaikystės tų dienų:
Kai staklės audė baltą drobių pynę
Ir tyliai poterį šnabždėdavo Mama:

Kad laimintų Dievulis duoną kasdieninę,
Toli miestan nuklydusius vaikus.
Kad vargo griūtys, negandos nespaustų
Ir nesulytų šieno Aptakuos…