Alytus: nuo vietovės paminėjimo iki magdeburginių teisių suteikimo

Alytus

Gintaras Lučinskas

Rašytiniuose istorijos šaltiniuose Alytus pradėtas minėti nuo 1377 m. (tais metais kryžiuočių ordino kariuomenė nusiaubė Alytaus ir Merkinės žemes), tačiau neabejojama, kad vėlesnio miesto užuomazgą sudariusi gyvenvietė atsirado anksčiau. Pradžią šiai gyvenvietei tikriausiai davė papilys Nemuno dešiniojo kranto viršutinėje terasoje, susidaręs galbūt dar XIII a. (ar anksčiau) prie medinės pilies, pastatytos į šiaurę nuo Alytupio žiočių, o sutvirtintos XIII–XVI a. riboje.

Alytaus pilis priklausė lietuvių gynybinei sistemai, sukurtai panemunėje gintis nuo kryžiuočių agresijos. Būdama strateginiu požiūriu labai svarbioje vietoje, pilis saugojo brastą per Nemuną viename pagrindinių kryžiuočių karo kelių iš Karaliaučiaus į Trakus ir Vilnių. Ši visai ties piliakalniu buvusi Nemuno brasta pažymėta ir 1797 m. Alytaus miesto bei apylinkių plane, kur ji vadinama „Avinų slenksčiu“.

Papilys susidarė į šiaurę nuo piliakalnio su pilimi ir į pietus nuo vėlesnių sausumos kelių iš Punios, Merkinės ir Vilniaus susikirtimo. Galėjo būti, kad nepaisant kryžiuočių puolimų 1384 ir 1392 m., Alytaus pilies papilys tuo metu sudarė jau nemažą gyvenvietę, paminėtą Jogailos rašte, kuriuo tuometinis LDK valdovas davė Skirgailai valdyti Trakų kunigaikštystę; dokumente Alytaus gyvenvietė vadinama miesteliu („гoрoдoк“).

Spėjama, kad XIV a. pabaigoje įtvirtintoji papilio dalis su išplitusia į šiaurę nuo jo gyvenviete galėjo siekti minėtų kelių sankryžą, o gal net ir apimti ją. Tai sudarė prielaidas radialinio plano užuomazgai Alytuje atsirasti.

Po Žalgirio kautynių ir 1422 m. Melno taikos kryžiuočių ordino grėsmei išnykus, Alytaus piliakalnis neteko gynybinės reikšmės, o iš papilio išaugusi gyvenvietė greičiausiai tapo svarbesnė, tad dėl patogios padėties vandens ir sausumos kelių atžvilgiu ėmė augti. Manoma, kad vietovėje gausėjant gyventojų, nemažą gyvenvietėje besikuriančių žmonių dalį galėjo sudaryti prekybininkai ir amatininkai, paspartinę jos virtimą miesteliu. Todėl jau XV a. antroje pusėje Alytuje galėjo susiformuoti radialinis planas, kurį sudarė keliai į Punią (ir Kauną), Vilnių bei Merkinę ir jų susikirtime – arčiau perkėlos per Nemuną – atsiradusi turgaus aikštė.

Gyvenvietės augimą ir virtimą miesteliu galėjo paspartinti LDK didžiojo kunigaikščio Alytaus dvaro įsteigimas. Tikslus dvaro įkūrimo laikas nenustatytas, tačiau kadangi dvaro sodyba buvo pastatyta ne dešiniajame, o kairiajame Nemuno krante, greičiausiai liudija, jog tai padaryta po 1422 m., galbūt apie XV a. vidurį, kai LDK valdovai jau subrandino kryžiuočių nuniokotos Užnemunės atkūrimo planus, kuriuose Alytaus dvarui numatytas svarbus vaidmuo – būti vienos šios teritorijos įsisavinimo židinių. Netrukus tai ir pradėta įgyvendinti – dvaro sodyba tapo Alytaus girios administraciniu centru, iš kurio išilgai šios girios pradėtas tiesti sausumos kelias, XV–XVI a. riboje pasiekęs Simną.

Nors ir nekyla didesnių abejonių dėl to, kad vietinės prekybos ir amatų centras Alytuje galėjo atsirasti jau XV a., tačiau miesteliu rašytiniuose šaltiniuose jis „dar ilgai nežymimas“. LDK dokumentuose miestelis neminimas XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje veikiausiai dėl to, kad jame dar nebuvo bažnyčios – būtino tų laikų miesteliams elemento. Todėl tik 1524 03 29 bažnyčios steigimo ir aprūpinimo turtais rašte Alytus pirmą kartą pavadintas miesteliu. Pagal šį raštą klebonui duotos dvi veikusios karčemos, kurių viena stovėjo aikštėje (in circulo), o tai patvirtina miestelio, kaip prekybos ir amatų centro, ankstesnį funkcionavimą.

Medinė bažnyčia su špitole išliko miestelio šiauriniame pakraštyje ant Nemuno kranto, prie kelio į Punią (ir Kauną). Nors bažnyčia stovėjo viršutinės terasos pakraštyje, tačiau dėl nedidelių gabaritų vargu ar galėjo turėti bent kiek ryškesnį poveikį miestelio vaizdui ir upės slėniui formuoti.

XVI a. penktojo–šeštojo dešimtmečių duomenys liudija apie Alytaus prekybinės veiklos plėtotę, vietos prekybininkų ryšius su Merkinės ir Kauno pirkliais. Miestelyje veikiausiai buvo nemažai amatininkų, nes 1567 m., karo su Livonija metu Žygimantas Augustas įsakė Alytaus dvaro ir miestelio laikytojui Stanislovui Raiskiui siųsti į Livoniją veikiančią kariuomenę amatininkus (kepėjus, aludarius, dailides, kalvius, račius, šikšnius), ragino traukti ten ir kitus miestelėnus, viliodamas juos didelėmis pajamomis. XVI a. septintajame dešimtmetyje, sprendžiant pagal malūnų ir gėrimų gamybos mokesčius, Alytuje veikė nemažai karčemų. Miestelis įrašytas 1529–1567 m. LDK neprivilegijuotųjų miestų ir miestelių, 1551 m. žemės mokesčių ir 1567 m. paskolų valstybei karo reikalams sąrašuose.

Ūkinės veiklos plėtotė skatino Alytaus augimą. Sprendžiant iš vėlesnės medžiagos, matyt, dar XV a. pabaigoje – XVI pirmaisiais dešimtmečiais, intensyvėjant Užnemunės įsisavinimui, miestelis ėmė formuotis ir kairiajame Nemuno krante – palei besišakojusius nuo perkėlos į dvaro sodybą ir Simną kelius. Tad šioje Alytaus dalyje taip pat susidarė radialinio plano užuomazga. 1569 m. nugriovus senąją dvaro sodybą, pastatyta nauja.

Nurodoma, kad pagal 1555 m. paskelbtos Valakų reformos nuostatus Alytus pradėtas tvarkyti dar prieš 1562 m., tačiau dvaro žemės valakais išmatuotos tik 1569 m. Matavimo darbams vadovavo S. Raiskis. Miesteliui neturint savivaldos teisių, tikriausiai buvo matuota ir jo teritorija (abi dalys), tačiau jų radialinis planas į stačiakampį kažkodėl nepertvarkytas, nors tai padaryti netrukdė nei miestelio priklausomybė dvarui, nei jo dydis.

Apie XVI a. antrosios pusės Alytaus dydį galima spręsti iš 1581 01 07 miestu vadinamo miestelio inventoriaus, kuriame abiejose dalyse surašyti 177 sklypai: dešiniojo kranto – 128, kairiojo – 49.

Dešiniojo kranto dalyje abipus turgaus aikštės buvo 17 sklypų, Vilniaus gatvėje – 54 (kairėje, einant iš turgaus – 34, dešinėje – 20), Panemunės gatvėje – 37 (vienoje pusėje 18, kitoje – 19), teritorijoje tarp Vilniaus ir Daugų kelių – 5 sklypai. Šioje miestelio dalyje buvo dar 104 daržai: už Merkinės ir Daugų kelio – 12, už Nemunaičio kelio – 8, už Vilniaus kelio – 13, už miestelio ribų, prie Punios ir Vilniaus kelių ir senosios klebonijos – kiti daržai.

Kairiojo kranto dalyje surašyti 49 sklypai: Dvaro gatvėje – 24 ir Simno gatvėje – 25 (vienoje pusėje 14, kitoje – 11). Be to, čia buvo 18 daržų (kai kurie prie „Žvėryno“ abipus kelio) ir 20 klaiminių sklypų (prie Nemuno).

83 miestelio valakai plytėjo abipus Nemuno – dešinėje pusėje 62, kairėje – 21. Veikė 44 karčemos, buvo 19 amatininkų.

1581 06 15 Steponas Batoras suteikė Alytui magdeburgines savivaldos teises, paskyrė vaitą. Miestelis virto miestu, kuriam suteiktas ir herbas („balta rožė raudoname lauke“). Nurodyta aikštėje pastatyti rotušę, tvarkingai statydintis namus; leistas turgus ir 4 prekymečiai per metus. Miestui atiduotas keltas per Nemuną, miško medžiagą leista imti iš Alytaus girios, patvirtinta teisė naudotis 83 valakais dirbamos žemės, be to, duota 8 valakai ir 10 margų miško malkoms.

Nėra tikslių duomenų apie tai, kada pastatyta Alytaus rotušė, dėl savo tradicinio tūrio (su bokštu), galėjusi suteikti miestui jo naujas funkcijas atitinkantį, nuo kitų miestelių besiskiriantį vaizdą. Aišku tik tai, kad rotušė iškilo dešiniojo kranto dalyje, pačioje aikštėje arba prie jos, nes XVIII a. pabaigos žemėlapyje toje vietoje ji ir pažymėta.

1586 m. per dešiniojo kranto Alytaus dalį nutiestas naujas Kauno–Merkinės kelias, dėl to atokiau nuo miesto ankstesnio šio kelio trasa iki tol keliavę žmonės (tad ir pirkliai) privalėjo užvažiuoti į Alytų.

1589 m. įsteigus Alytaus ekonomiją, miesto raidos sąlygos galėjo dar pagerėti. Didžioji ekonomikos dalis plytėjo dar Užnemunėje – „siaura juosta nutįsusi nuo Nemuno iki pat Prūsijos sienos ir priminė rankovę“, o dešiniajame upės krante užėmė visai nedidelę teritoriją. Ekonomija ribojosi su Liudvinavo, Liubavo, Simno ir Vištyčio dvarais, jos administracinis centras buvo Alytaus dvaro sodyboje. Alytus buvo ir vienintelis ekonomijos miestas.

1589 02 01 Zigmantas Vaza pakartojo Alytaus magdeburgines teises. 1595 m. minima mieste veikusi (1524 m. įsteigta) parapinė mokykla, kuriai pastatytas atskiras namas.

Nors miestas turėjo galimybių ūkiškai kilti, tačiau realiai tam trukdė įvairios priežastys. Po 1601–1602 m. žiemą kilusio bado, 1602 m. vasarą buvo nederlius, po kurio „Alytuje ir visame Alytaus valsčiuje, ir girininkijoje“ siautė „maras, darydamas didelius nuostolius“. Miestas nukentėjo ir nuo žygiavusių į Livoniją samdyti kareivių bei gaisrų. Po 1607 m. gaisro miestiečiai 1609 m. buvo atleisti nuo mokesčių.

Alytus pažymėtas 1613 m. LDK žemėlapyje, kur jo ženklas artimesnis Nemunaičiui, bet mažesnis, negu Punios, Balbieriškio, net Pramiežio.

1618 ar 1619 m. Alytus vėl degė, o ypač didelis gaisras miestą nuniokojo 1622 m. Dėl to, pagal 1619 m. „libertaciją“, taip pat dar ir 1623 m. nuo ugnies nukentėję miestiečiai vėl buvo atleisti nuo mokesčių.

1633 ir 1649 m. pakartota magdeburginė teisė, visos ankstesnės privilegijos bei lengvatos, tad, gali būti, jog iki XVII a. vidurio karo su Rusija ir Švedija, po visų nelaimių Alytus atsikūrė.

Parengta pagal:

Algimantas Miškinis. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, I tomas. Užnemunės miestai ir miesteliai. Vilnius, 1999, p. 312–314.